Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 26d. 19:01

Karantino skaitiniai: kokias knygas šiuo metu renkasi lietuvių rašytojai? (II dalis)

Rašytojai
15min nuotr. / Rašytojai

Kaip karantinas pakeitė lietuvių rašytojų knygų pasirinkimus? Ar koronavirusas atsiliepė ir tam, kokius kūrinius dabar jie skaito? Daugiau laiko praleidžiant namuose, nemažai kas teigė, jog dabar turės daugiau laisvalaikio knygų skaitymui. Tačiau ar taip yra iš tiesų? 15min apklausė kai kuriuos lietuvių autorius, pateikę jiems klausimą – ką jie dabar skaito? Čia – antroji pasakojimų dalis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Danutė Kalinauskaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Danutė Kalinauskaitė

Danutė Kalinauskaitė: „Pastarosiomis dienomis neskaitau nieko. Jei ir imuosi ko, tai tas skaitymas būna „kiauras“. Seku, ką sako ir daro gydytojai Vytautas Kasiulevičius ir Valerijus Morozovas, kaip „iš gaidžio vartosi“ Aurelijus Veryga, ką rodo televizija apie Ispaniją ir Italiją, žiūriu į tuos iš morgo į kapines sunkvežimiais vežamus radioaktyvius krovinius, ir visos „knygos“ man šiuo metu ten. Baisu, kad su kiekvienu nauju „atveju“ jau po truputį ir čia.

Laikinai esu padėjusi, bet tikiu, kad susitupėsiu ir grįšiu prie Undinės Radzevičiūtės Grožio ir blogio bibliotekos. Visada intrigavo jos į niekieno nepanašus akupunktūrinis rašymas, rėžtuku išpjauti sakiniai, o čia dar ir detektyviškai įtraukianti, vienu atsikvėpimu perskaitoma gerai sukalta istorija. Pagarba.

Prisiklausiusi liaupsių Laslo Krasnohorkai Šėtoniškajam tango, parsisiunčiau tą knygą.Taip, pirmiausia pasakojimo stilius. Kai kuriuose sakiniuose, trunkančiuose pusę puslapio, tokia fizikos virsmo metafizika alchemija, kad ima pavydas. Pranašiškas, niūrus, negailestingas tas vengras.

Po gabaliuką skaitinėju Birutės Jonuškaitės sudarytą pokalbių su lietuvių ir lenkų kūrėjais knygą Laikas ir likimai. Vladas Kalvaitis, Antanas Kmieliauskas, Stasys Stacevičius, Adamas Zagajewski, Krzystofas Zanussi, Olga Tokarczuk ir kt... - įdomi, informatyvi ir labai vertinga knyga, rekomenduoju. Po interviu su Zagajewski vėl norisi grįžti prie jo nuostabios Du miestai.

Po pamėgtų Juliano Barneso knygų nusivyliau Vienintele istorija, bet labai dedu viltis į J.M. Coetzee Elizabetą Kostelo. Visai neseniai darbo reikalais išsitraukiau užpernai knygų mugėj už vieną niekingą eurą pirktą Margeurite Yourcenar Rytietiškos novelės. Ir ką, laikas tai mažai knygelei nė motais, puiki.“

Mildos Juknevičiūtės foto/Mindaugas Nastaravičius
Mildos Juknevičiūtės foto/Mindaugas Nastaravičius

Mindaugas Nastaravičius: „Pirmą karantino savaitę skaičiau tik su vaikais. Vyresnysis sūnus vis atnešdavo savo mėgstamiausią Kęstutį Navaką, puikią Žvėrelių seriją. Jau seniai viską ten moka atmintinai, bet turbūt nori įsitikinti, kad šiandien bent jau knygose pastovu, nuspėjama. Pirmosiomis dienomis sunkiai išlįsdavau iš kompiuterio ar telefono. Dabar, išnaudojęs mobiliųjų duomenų limitą, skaitau dvi knygas: Lucia Berlin Namų tvarkytojos vadovą (deja, patarimų, kaip reikės „po visko“ susitvarkyti ten nėra – tiesiog gera amerikiečių rašytojos proza, galima užsisakyti internetu, šiuo metu pigiau) ir Partizano Balčio dienoraštį. Baltis yra Albinas Bilinkevičius, jaunuolis iš Ukmergės, 1944-aisiais išėjęs į mišką. Nei jo žūties, nei palaidojimo vieta tiksliai nežinoma. Bet išliko dienoraštis ir krūva eilėraščių. Knygynuose gal ir nėra. Jei kam įdomu – paskolinsiu.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aušra Kaziliūnaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aušra Kaziliūnaitė

Aušra Kaziliūnaitė: „Nežinia kada vėl galėsime ramiai gyventi, jau nekalbant apie keliavimą. Galbūt todėl mano šiuo metu skaitomų knygų mozaika tokia marga, o pasakojimai išmėtyti po skirtingas pasaulio šalis. Skaitydama knygas taip pat jaučiuosi panašiai tarsi keliaučiau. Šiuo metu mėgaudamasi skaitau japono Jasunario Kavabatos Sniegynų šalį. Negaliu atsižavėto šios knygos sakiniais. Jie tokie lakoniški, lengvi ir šalti kaip tikriausias sniegas. Pirmosiomis šių metų dienomis perskaičiau kito puikaus japonų rašytojo Yukio Mishimos knygą Auksinė šventykla, tad dabar atėjo laikas skaityti prieš porą metų draugės mongolų rašytojos bei leidėjos Bayasgalan Batsuuri padovanotą kitą šio puikaus rašytojo knygą Confessions of a Mask. Taip pat, ant naktinio stalelio savo eilės laukia praėjusiais metais Taivane pirktas Wu Ming~Yi romanas The Man with the Compound Eyes, viename literatūros festivalyje Estijoje sutikto Juliano Barneso pasirašyta The Only Story, šiais metais Vilniaus knygų mugėje pirkta portugalo Fernando Pessoa Nerimo knyga. Po vieną trumpą tekstuką skaitau ir labai taupydamasi „desertui“ laikausi draugo poeto Mariaus Buroko dovanotą argentinietės Samanta Schweblin knygą Pilna burna paukščių. Labai patinka, gal net labiau nei prieš tai skaityta tos pačios autorės knyga Prieraišumo laisvė. Po truputį pasitaupydama paskaitau iš Honkongo parsivežtą vietinių labai mėgiamos poetės Xi Xi knygą Not Written Words, žavi šios vyresniosios kartos rašytojos urbanistinės poezijos realistinė magija ir paprastumas.“

Luko Balandžio nuotr./Laurynas Katkus
Luko Balandžio nuotr./Laurynas Katkus

Laurynas Katkus: „Vakar baigiau Donnos Tartt Dagilį. Negalima pasakyti, kad ja nusivyliau -- nesužavėjo jau knygos aprašymai, o skaičiau iki galo tik norėdamas patvirtinti spėjimą. Knyga parašyta taip, kad atitiktų „didžiojo amerikietiško romano“ reikalavimus, bet plyšta per visus galus tarsi pergrūstas lagaminas. Gero žodžio nusipelno nebent knygos vertėjas Andrius Patiomkinas, sąžiningai mėginantis galynėtis su įnoringu tekstu. Bet juk ne visos skaitomos knygos turi patikti. Užtat juo smagiau, kai pradžiugina seno gero Juliano Barneso paskutinė lietuvių kalba pasirodžiusi knyga Vienintelė istorija. Va tokia Britanija kaip jo puslapiuose verta pasigėrėjimo ir pagarbos, nors vaizduojama anaiptol ne rožinė istorija, o priešingai.“

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė, „Vilniaus lapai“
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė, „Vilniaus lapai“

Kristina Sabaliauskaitė: „Pas mus pirmos dienos visiškam Londono lock-downe, todėl laiką, kurį galėdavau skirti darbams, dabar skiriu dukros mokymui namuose, o likusį laiką bandau adaptuotis prie naujo pasikeitusio ritmo ir vytis visokius einamuosius darbus su tekstais ir korespondencija. Visiškai nėra laiko skaityti, pavydžiu tiems, kas jo turi!“

Asmeninio archyvo nuotr./Dali Staponkutė
Asmeninio archyvo nuotr./Dali Staponkutė

Dalia Staponkutė: Karantino skaitymai... Paradoksalu, kad iki karantino mano gyvenimas buvo, iš esmės, vien knygos ir jų auditorija, t.y. literatūros studentai universitete, o po karantino paskelbimo šį gyvenimą kuriam laikui išstūmė banali buitis. Mat, ne visų sąlygos vienodos, reikėjo susikurti erdvę, kur galėčiau ramiai atsisėsti ir dirbti toliau, skaityti ir rašyti. Iki šiol tai darydavau tik bibliotekose. Ši koronaviruso siautėjimo situacija globali, tačiau ji palietė kiekvieną labai individualiai, įsibraudama net į intymiausias gyvenimo sritis. Nepuoliau skaityti nieko apie pandemijas, kaip kad darė dauguma mano kolegų, kuriems pritariu, nes klasikos tekstuose (pvz. Albert'o Camus Maras arba Giovanni’o Boccaccio Dekameronas) šiandien rasi daugiau tikrovės nei naujienų portaluose. Iš viso, atsakymus į sunkius klausimus dabar galima rasti tik literatūroje, nes aplinkui neįtikėtinai daug netikrų naujienų. Medijinis maras. Baisesnis už viruso pasekmes.

Daug laiko praleidau, ieškodama mokslinių straipsnių apie COVID-19, kad paaiškinčiau sau situaciją kaip mokslininkė (nors ir netiksliųjų mokslų srities), nes kaip rašytoja į visa, kas viešai sakoma, žiūriu „atsitraukusi“, per didelį atstumą. Be to, bandžiau suvokti, kaip tai veiks mano tiesioginį darbą universitete, nepaprastai svarbų man judėjimą tarp Lietuvos ir helenizmo (mano profesijos ir įkvėpimo) šalių. Tačiau veltui. Tiesiog visa, kas aplink vyksta, yra nauja, kol kas vaizduotėn netelpanti pasaulio būsena, nuo kurios reikia pakankamai nutolti, kad galima būtų daryti išvadas, įskaitant ir mokslines. Kiekvienas, regis, dabar turi turėti veikimo planą A, ir B, ir C, ir net D, jei norės išgyventi. Tad nuo mokslinių paaiškinimų paieškos šiomis dienomis perėjau prie mokslinės fantastikos žanro, kurio niekad nemėgau, tačiau visa aplink atrodo tarsi „išsipildęs“ mokslinės fantastikos romanas.

Atsiverčiau Williamo Gibsono Skaičiavimą nuo nulio (apytikris Count Zero pavadinimo vertimas) ir Virtulią šviesą (Virtual Light). Romanuose vieno kurjerio akimis bylojama apie ekonominius sukrėtimus, masinį nedarbą ir JAV skilimą į mažas valstybes, o taip pat apie penkis galingiausių valstybių vadovus, valdančius pasaulį (tik tarp jų nėra Kinijos, užtat yra Japonija). Įnikau į literatūrą apie savo profesiją, t.y. universitetinį gyvenimą, ir perskaičiusi nuotaikingą Vladimiro Nabokovo Pninas (Pnin), ėmiausi Davido Lodge‘so Universiteto trilogijos (Campus Trilogy). Nuteikė nostalgiškai, nes nebeaišku, ar sugrįš įprastinis universitetų darbo ritmas, toks, kokį pažįstu ir koks aprašytas minėtose knygose. Geriausiai nuteikia „trumpieji žanrai“, esė apie vaizduotėje gimstančias neįtikėtinas, sapnines būtybes ir situacijas, aprašytas Jorge Luis Borges‘o Fantastinės būtybės (Imaginary Beings) ir Umberto Eco Nesusipratimai (Misreadings). Štai toks būtų mano trumpasis sąrašas šiandien, valandėlėms, kai nieko kito neveikiu. Žinoma, sąrašas anglų kalba, tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia prasmės, kurios padeda išgyventi šią gana slogią pasaulio būseną ir kurios laukė namų bibliotekoje. Visiškai netraukia populiari, lengvesnio pobūdžio literatūra ir politiniai romanai, iš jų dvelkiantys radikalūs pareiškimai ir bedvasis „pozityvas“. Norisi (išjungus feisbuką) daugiau ramaus susimąstymo ir suvokimo, kas gi iš tikro vyksta, tad manau pereisiu prie „šaknų“, prie senosios graikų filosofijos ir sufijų poezijos. Niekas išradingiau už juos vis dėlto nepaaiškino pasaulio. Beveik juokauju. Man asmeniškai įdomiausia, ne tai, ką rašytojai skaito ar skaitys, o ką jie rašys nuo šiol, kokios temos juos labiausiai jaudins ir kuria kryptimi klostysis santykis su skaitytoju, kritiku, leidėju, nes ši krizė „rašo“ rašytojus... Sykiu ji labai egzistenciška, tad galiu tik iš visų jėgų palinkėti, kad ji būtų kuo palankesnė svajotojams (o svajonių nebūna be knygų skaitymo).

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Poetas Eugenijus Ališanka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Poetas Eugenijus Ališanka

Eugenijus Ališanka: „Šiuo metu pradėjau skaityti Karlo Ove Knausgaardo „Mano kova“, 2 dalį. Pasirinkau iš dalies todėl, kad ji gulėjo lentynoje nuo praėjusių metų knygų mugės (šiemetinėje nebuvau), iš dalies todėl, kad tame romane laikas teka tarsi kita kryptimi nei mano šiandieninis, jis ne toks isteriškas ir nerimastingas, ir jo daug.“

Luko Balandžio / 15min nuotr./Miglė Anušauskaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Miglė Anušauskaitė

Miglė Anušauskaitė: „Kai jaučiu nerimą, paprastai mėgstu pasinerti į siaubo ar kriminalinę literatūrą. Bet per karantiną mano skaitiniai gana ramūs – galbūt tai reiškia, kad (bent jau kol kas) nesijaučiu blogai. Protarpiais vakarais paskaitau Jaano Kaplinski romaną Ta pati upė – ganėtinai tipiškas bildungsromanas, bet visai malonu skaityti apie esto jaunuolio intelektinės brandos potyrius – juolab kad to paties autoriaus eilėraščių knyga Vakaras grąžina viską man labai patiko. Pertraukose tarp darbų atsipalaiduoju su Agathos Christie romanais, nors turiu pripažinti, kad gana sunku surasti tokį, kuri būtų dar neskaitytas. Mokslo populiarinimo literatūra, kuri imasi paaiškinti viską nuo elektronų elgesio iki visuomenės sandaros, mane erzina, todėl dažniau ieškau joje specifiškumo – šiuo metu skaitau Anthony J. Martino The Evolution Underground. Tai knyga apie rausimąsi: kaip ir kodėl rausiasi įvairūs gyvūnai, kokias ekosistemas taip sukuria, ką galime iš jų išmokti. Na, o šalia darbo vietos turiu pasidėjusi Vaivos Grainytės Gorilos archyvus – mėgstamiausią pastarųjų metų poezijos knygą – ir kartais ją paskaitinėju vien dėl šviežio požiūrio.“

Arno Strumilos / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius
Arno Strumilos / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius

Marius Ivaškevičius: „Aš dažniausiai vienu metu skaitau po vieną grožinę ir negrožinę knygą. Taip yra ir dabar. Prie mano lovos guli Vladimiro Nabokovo Lolita ir Birutės Galdikas Rojaus atspindžiai. Abiejų šių knygų man prireikė rašant romaną. Rojaus atspindžius dar tik pradėjau skaityti, bet jau dabar mane stebina puikus mūsų legendinės lietuvės, orangutangų gelbėtojos Birutės Galdikas stilius ir pasakojimo įtraukiamumas. Taip ir norisi, kai tik baigsis karantinas, susikrauti kuprinę ir lėkti į Borneo, gelbėti kartu su ja tų nerealių oranžinių senukų. Su Lolita istorija, aišku, kita, skaitau šį romaną jau ntąjį kartą, Nabokovas yra vienas mylimiausių mano autorių, o čia dar taip sutapo, kad jo Lolitos prireikė mano darbui. Žodžiu, dvigubas malonumas. Ir, kas keisčiausia, romanas visiškai nesensta. Skaičiau jį būdamas labai įvairaus amžiaus, ir vis kitaip jis man atsiveria.“

Asmeninio albumo nuotr./Marijus Gailius
Asmeninio albumo nuotr./Marijus Gailius

Marijus Gailius: „Dabar dirbu pilnu etatu – prižiūriu sūnų, dar pagamindamas vidutiniškai pusantro patiekalo kas dieną, aptvarkydamas namus, o profesiniams reikalams nusigriebdamas vos valandą kitą, tai turbūt ir aiškinti nereikia, kad rutininiai skaitiniai nustumti į šalį, knygai randant kokį pusvalandį prieš miegą. Man skaitymas yra daug laiko reikalaujantis autonomiškas aktas, vis dėlto ir tokiomis supertėtiškomis aplinkybėmis pasidariau sau dovaną internetu užsisakydamas karantino užkeikimą – Roberto Bolaño romaną 2666, apimtimi prilygstantį respiratorių poreikiui, kurio laukiau dar nuo 2017 m. vasario, kai „Literatūroje ir mene“ pasirodė vertimo ištrauka, nustebinusi pasakojimo grakštumu ir įtaiga, išsyk užbūrusi: „Tą pačią valandą Santa Terezos policija laisvame užmiesčio sklype rado pusiau užkastą dar vienos jaunos merginos kūną, o stiprus vakarų krypties vėjas švilpė, skriejo į rytinę kalnų papėdę gatvėse keldamas dulkes ir laikraščių skiautes, numestus popierius ir kartono gabalus, lėkdamas pro Santa Terezą išjudino Rozos galiniame kieme padžiautus drabužius, tarsi jaunas ir veržlus, trumpo gyvenimo vėjas norėtų pasimatuoti Amalfitano marškinius ir kelnes, įlįsti į dukters apatines kelnaites ir perskaityti keletą puslapių iš „Geometrijos testamento“, galbūt surasti ką nors vertinga, kas jam paaiškintų tą keistą namų ir gatvių, kuriomis šuoliavo, geometriją arba jo, kaip vėjo, esmę“.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Antanas Šileika
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Antanas Šileika

Antanas Šileika: „Kadangi esu Lietuvoje, nes mano grįžimas į Kanadą atšauktas nežinomam laikui, smarkiai dirbu ties savo nauju romanu apie bohemišką kavinę 1958-ųjų Vilniuje. Pati svarbiausia knyga šia tema - visų bohemiškų istorijų „motina“ (kuria paremta ir opera La Boheme) - labai juokinga ir tuo pačiu metu labai moderni Henri Murgerio knyga Bohemians of the Latin Quarter.

Žinoma, taip pat yra ir knyga apie „Neringos“ kavinę - Neringos Jonuškaitės „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą - ji buvo mano pirminis įkvėpimas.

Tačiau „Neringa“ buvo madinga kavinė, o mane taip pat domina sovietinių laikų „gorkynas“ - tikresnės bohemiškos kavinės, kurios tuomet buvo vadinamos „Bermudo trikampiu“. Apie tai nemažai rašoma fantastiškoje Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės, Valdemaro Klumbio knygoje Kažkas tokio labai tikro.“

Leidyklos „Alma littera“ nuotr./Jaroslavas Melnikas
Leidyklos „Alma littera“ nuotr./Jaroslavas Melnikas

Jaroslavas Melnikas: „Skaitinėju stoikus - Seneką (Laiškai Lucilijui), Romos imperatorių Marką Aurelijų (Sau pačiam)... Pagrindinė stoikų mintis - likimas (fatumas) ir žmogus. Romos imperijoje gyvenimas buvo labai nestabilus: žemės drebėjimai, karai, epidemijos, visagalių Romos imperatorių savivalė, kuomet jie galėjo įsakyti nužudyti bet ką (būtent taip nužudė Seneką)...

Žmogus buvo bejėgis prieš fatumą. Todėl stoikai sukūrė ypatingą filosofiją: mano pasaulis tai, kas nuo manęs priklauso. Išorinės jėgos, išorinis pasaulis - ne mano pasaulis. Į mano pasaulį įeina mano principai, mano įsitikinimai. Neišduoti savęs, išsaugoti garbę ir savigarbą, likti kilniam, žmogiškam, ramiam, tai yra, likimo akivaizdoje išsaugoti stiprią dvasią. Ypatingas stoikų bruožas buvo mirties niekinimas. Paradoksaliu būdu „nuolankumas likimui“ (pabandyk sustabdyti uraganą, žemės drebėjimą) virsdavo herojiškų iššūkiu likimui. Galima sakyti, kad tai buvo dvasingumo kultas, heroizmo kultas. Gebėjimas valdyti jausmus.

Apibendrinant: stoikai ne itin tikėjo supančia realybe, kuri nuo jų nepriklausė, jie slėpėsi vidinėje, tikrojoje realybėje, ir ten rasdavo atramos tašką. Gyventi tuo, kas dabar dedasi išoriniame pasaulyje, reiškia išeiti iš vidinės realybės (pavyzdžiui, sielotis kas valandą klausantis žinių), o tai yra pražūtinga. Be to, tai absurdiška, nes vis tiek išorinė realybė yra tau nepavaldi. Daryk tai, kas nuo tavęs priklauso, visuomet būk savimi, o apie kitką pamiršk.

Užsidaryk savyje, gyvenk savo pasaulyje, stiprink savo dvasią ir būk pasirengęs viskam.

Taip pat skaitau Rytų išminčius. Krišnamurti. Atitinka situaciją. Ateitis, kuria save gąsdiname, tik iliuzija, mūsų psichikos fantomai. Yra tik dabartis, ši akimirka, čia ir dabar. Visa kita - vaizduotė (kartais liguista), o ne realybė. Maja, kaip pasakytų induistai ir budistai, kurie išorinį pasaulį laikė iliuzija.“

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį