Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 7d. 18:53

Karantino skaitiniai: kokias knygas šiuo metu renkasi lietuvių rašytojai? (III dalis)

Rašytojai
15min nuotr. / Rašytojai

Kaip karantinas pakeitė lietuvių rašytojų knygų pasirinkimus? Ar koronavirusas atsiliepė ir tam, kokius kūrinius dabar jie skaito? Daugiau laiko praleidžiant namuose, nemažai kas teigė, jog dabar turės daugiau laisvalaikio knygų skaitymui. Tačiau ar taip yra iš tiesų? 15min apklausė kai kuriuos lietuvių autorius, pateikę jiems klausimą – ką jie dabar skaito? Čia – trečioji pasakojimų dalis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedra Radvilavičiūtė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedra Radvilavičiūtė

Giedra Radvilavičiūtė: „Kiekvieną rytą stengiuosi perskaityti vieną Kęstučio Navako eilėraštį, garsiai. Iš šono žvelgiant atrodytų juokingai. Dažniausiai ryto neturiu. Jis, deja, jau daugelį metų apskaičiuotas iki penkių minučių. Stotyje manęs laukia autobusas, o prie jo du raudoni kombinezonai su purkštuvu. Kaip ir mano draugė, pirmą kartą gyvenime džiaugiuosi, kai autobuse kaimynas trenkia alkoholiu. Atsitinka įprastas, jau 1991 m. patikrintas, meno suvokimo procese dalykas. Kai tikrovė yra intensyvi, ji meno kūrinį nugali: „/.../ ir baigėsi temos, jei jų apskritai kada nors būta /../“ („Atspėtos fleitos“).

Skonėdamasi, panašiai kaip Puaro per Kalėdas belgišku šokoladu, skaitau Undinės Radzevičiūtės romaną „Grožio ir blogio biblioteka“. Rašytojos veikėjų valdymas primena marionečių teatrą, ir šis spektaklis puikus. Jei reikėtų dalyti prizus už savitą humorą lietuvių literatūroje, be Herkaus Kunčiaus, Andriaus Jakučiūno ir K.Navako, mano prizas atitektų ir Undinei: „O su katėmis šiais laikais niekas nesifotografuoja?” „Nebent komunistai”; „Nors jis netikėjo nei mediumais, nei spiritistais, bet jų buvimas šalia Walterį erzino.“ U.Radzevičiūtės lakoniškos raiškos dialogų sakiniai yra nesuspėjami. Geras pasakojimo ritmas. Rašytojos persikūnijimo į skirtingas aplinkas galėtų pavydėti Meryl Streep. Man patinka katastrofa ir kokainu dvelkianti dekadanso aplinka. Walterio pirštinių kolekcijos, kai jis renkasi kiaušinio trynio ir kiaušinio baltymo spalvos odą... Savo tvirtu kybojimu ant galingos fantazijos ramsčių romanas tam tikru požiūriu primena K.Navako romanus. Perskaičiau tik pusę knygos, bet šita pusė man labiausiai patiko iš visų U.Radzevičiūtės skaitytų kūrinių.

Gabalais skaitau Vytauto Sinicos knygą „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Ir suprantu, kad daugelį politologo keliamų klausimų po pandemijos kels ir dabar jau kelia ES narės – tiek rinkėjai, tiek renkamieji.“

Vlado Braziūno nuotr./Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr./Andrius Jakučiūnas

Andrius Jakučiūnas: „Kadangi atilsis po intensyvesnio darbo sutapo su karantinu, sugriovusiu ir kelionių planus, laiko skaitymui turiu į valias, – ir tuo mielai naudojuosi.

Ką tik įveikiau Fernando Pessoa „Nerimo knygą“, neseniai išleistą leidyklos „Odilė“. Nei knygos, nei autoriaus turbūt nereikia pristatinėti – tai klasika. Neįtikėtino detalumo, vingrios stilistikos, neretai – aptakiai daugiareikšmiai, bet ir preciziškai tikslūs būsenų ir minčių peizažų aprašymai – išties nepakartojami.

Pasinaudojau leidyklos „Alma littera“ suteikta galimybe sugrįžti prie Peterio Handkės – ji perleido du kūrinius: Rūtos Jonynaitės verstą „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ ir Lauryno Katkaus verstą „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“. Ypač įstrigo pastaroji – joje aprašyta beprotiška, (vien realybėje) neįmanoma kelionė į save, kurioje herojų lydi fantasmagoriški personažai ir grybai.

Taip pat įveikiau ilgokai ant spintelės savo eilės laukusį George'o Saunderso „Linkolną Bardo“ – kūrinį, manau, ypač tinkantį karantino laikui, mat jo veiksmas vyksta sunkiai apsakomomis aplinkybėmis, tarytum anapusybės prieangyje, kur vyksta kova dėl mirusio Abraomo Linkolno sūnaus sielos, todėl joje nedaug gundančių ir šiuo metu erzinančių smagaus visuomeninio gyvenimo aprašymų.

Dar vienas karantino skaitinys – Tomo S.Butkaus „Ežerožemė“. Kadangi autorius – senas bičiulis, tai esu ne visai objektyvus – šios knygos (kurią turbūt reikėtų vadinti „poezijos albumu“) vieną ankstyvųjų koncepcijų jis man dėstė dar 2000-aisiais Bolivijoje. Bet kokiu atveju – tai pati karščiausia poetinė naujiena Lietuvoje.

Dar: Roberto Menasse „Sostinė, I.Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“; ant stalo laukia eilės U.Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jurgita Jasponytė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jurgita Jasponytė

Jurgita Jasponytė: „Karantino metu beveik neskaitau. Pirmosiomis karantino dienomis pabaigiau knygą, kurią buvau pradėjusi. Italų keliautojo, Amazonės tyrinėtojo Etorės Biokos knyga „Janoama“, išleista 1975 Horizontų serijoje. Tiesiog namuose yra senų knygų, kurių taip niekada ir nebuvau perskaičiusi. Jų skaitymas, tiesą sakant, net nėra susijęs su karantinu ir naujų knygų pasirinkimo sumažėjimu. Tiesiog kartais vis peržiūriu, kas dulka mano lentynose. Knygos man yra arba įdomios, arba ne, ir visai nesvarbu jų leidimo metai. Gerai pagalvojus, visai gali būti, kad 1965 italų kalba išleistoje knygoje aprašytų Janoamos genčių indėnų (bent tokių, kokie jie yra šioje knygoje) net nebėra, kad juos vienaip ar kitaip yra palietusi gyvenimo kaita ir kertamų Amazonės miškų rūsti realybė. Knyga pasakojama ispanų kilmės moters lūpomis, kuri vaikystėje buvo pagrobta Janoamos genties indėnų ir su jais gyvendama užaugo, ištekėjo, susilaukė vaikų. Tada sugrįžo į baltųjų žmonių pasaulį, kuriame irgi niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Indėnų gyvenimas taip pat neromantizuojamas, jis sunkus, atšiaurus, karingas. Tačiau tai irgi gyvenimas, su savita pasaulėžiūra, tikėjimais, buitimi, gyvenimo sankloda.

Dabar kartais ankstyvą rytą, kol vaikai miega, skaitinėju turbūt prieš metus įpusėtą ir nebaigtą knygą (man taip būna): Е. С. Новик. „Обряд и фольклор в сибирском шаманизме“ (2004). Prieš tai kone visą karantino laikotarpį skaityt negalėjau: šioks toks nerimas, neaiškumas, kaip dirbti, kaip tvarkytis su vaikais, jų mokymu ir pan. Todėl geriausiai dirbosi buities darbai. Dar taip nutiko, kad ilgai planuotą šunelį priglaudžiau būtent pirmąją karantino dieną. Tai dėmesys gyvūnėliui irgi pareikalavo savo laiko, o drauge ir ramino. Vis mąsčiau apie kaniterapiją ir skaitymą su šunimi bibliotekoje, ką ir svajojau įgyvendinti savo darbe, o dabar pačiai pravertė. Tikriausiai panašiai veikė ir vakariniai skaitymai pirmokei dukrai: Janušo Korčako knyga „Kai vėl būsiu mažas“ (1965) ir G.L.Marvel „Gyvūnai, pakeitę pasaulį“ (2020). Pastarąją vakar baigėme, dar nežinau, ką skaitysime šiandien“.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Tomas Vaisėta
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Tomas Vaisėta

Tomas Vaiseta: „Kai visi skelbia apie Europos pabaigą, geriausia, ką galima padaryti, tai skaityti apie Europos pradžią, todėl skaitau medievisto Paulo Edwardo Duttono kultūros istorijos esė rinkinį „Charlemagne's Mustache and Other Cultural Clusters of a Dark Age“ apie Karolio Didžiojo, vadinamo Europos tėvu, ir visų Karolingų laikų kultūrą: kodėl Karolis Didysis ir jo palikuonys kirposi trumpai plaukus ir nešiojo ūsus, kaip ir kodėl į savo rūmus jis atsigabeno dramblį ir kitos įdomybės, už kurių, vis dėlto, kaip visada būna su geromis kultūros istorijos studijomis, slypi pasakojimai apie didžiųjų struktūrų kaitą, atsispindinčią simbolinėse smulkmenose.

Neabejoju, kad ir geriausią knygą apie mūsų dienų pandemiją kada nors parašys būtent kultūros istorikas. O prieš tai, ką tik, baigiau skaityti J.M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“. Perskaitęs ją pagalvojau, kad gerą darbą dirba „Sofoklis“ ir vertėja Rasa Drazdauskienė, nes jei jau nusprendė leisti J.M.Coetzee, tai neapsiriboja vien tomis jo knygomis, kurios potencialiai būtų skaitomiausios (perkamiausios), bet išleidžia ir nišines, kokia tikrai yra „Elizabeta Kostelo“ (tiesa, J.M.Coetzee parašęs ir dar nišiškesnių). Ir dar pagalvojau, kad pagal šitą knygą (jos pasiūlytas temas: kas yra realizmas, ar autorius turi kūriniuose demonstruoti įsitikinimus, kaip kalbėti apie blogį ir t.t.) būtų galima skaityti visą humanitarikos pagrindų kursą.“

Ignoto Kuprio / 15min nuotr./Gabijos Grušaitės romano „Neišsipildymas“ pristatymas
Ignoto Kuprio / 15min nuotr./Gabijos Grušaitės romano „Neišsipildymas“ pristatymas

Gabija Grušaitė: „Prieš kelis mėnesius supratau, kad labai nedaug tesu perskaičiusi šiuolaikinės literatūros iš Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos kraštų, tad pradėjau naršyti tinklaraščius, ieškodama rekomendacijų, ir susidariau knygų sąrašą, kurį dabar po truputį ir doroju. Pasirodė, jog mano pasaulėžiūra suformuota Vakarų literatūros ir norėjosi šiek tiek išplėsti akiratį. Visada žinojau, kad yra du Murakamiai rašytojai, bet kažkodėl antrojo buvau neskaičiusi ir taip netikėtai vėlyvai atradau savo mėgstamiausią japonų rašytoją – Ryu Murakami. Neseniai baigiau jo „Coin locker babies“ ir „In the miso soup“.

Dar iš japonų rašytojų labai gilų įspūdį paliko Banana Yoshimoto, perskaičiau bene visas jos knygas, bet labiausiai įstrigo „Moshi Moshi“. Iš tyrinėtų Afrikos rašytojų džiugus atradimas – Fiston Mwanza Mujila „Tram 83”, o kinų – Can Xue „Frontier“. Dabar atsisiunčiau dar kelis japonų rašytojų angliškus vertimus, nes lietuviškų, gaila, dar nėra. Man labai patinka japonų sugebėjimas taupiai, neįmantriai paprastais sakiniais papasakoti labai sudėtingus dalykus. Jaučiausi, jog galėčiau daug ko iš jų išmokti“.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valdas Papievis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valdas Papievis

Valdas Papievis: „Pavartau „Marsiečio abėcėlę“, dabar labai aktuali knyga, ir pasikartoju Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“, – pasirodo, yra primirštų vietų. Šiaip laiką leidžiu, bandydamas žodžius verti į sakinius, o sakinius – į pastraipas. Nežinau, kas iš to išeina, bet šiuo laiku nesvarbu – būdas pabūti su savimi, tas pat, kas būdavo mano mamai megzti, kol pirštai dar leido šitai daryti.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gytis Norvilas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gytis Norvilas

Gytis Norvilas: „Karantinas skaitymo įpročių nepakeitė. Ir kodėl turėtų? Nereikia to sureikšminti. Mano ir gyvenimo nelabai pakeitė. Ir iki tol panašiai gyvenau. Gali karantinas ir nesibaigti – visų ritmas sulėtėjo, gal ir atsirado to laisvesnio laiko – tad žmogaus padermė mažiau teršia, spurda ir be reikalo tirta... Tas gerai. Iš esmės, dirbdamas „Literatūros ir meno“ redaktorium tekstais esu apsinuodijęs. Gal dar ir dėl to retai bepatiriu skaitymo malonumą. Bet ko į rankas neimu. O kad karantino metu žmonės daugiau skaito – tai, man regis, visiškas melas. Tik intensyviau žvilgsniais svilina ekrano ir feisbuko kiaulę... O ta svyla, o svildama, kaip žinia, dvokia.

Mėginau skaityti Tomo S.Butkaus „Ežerožemę“. Na, jei rašyčiau recenziją, pavadinčiau „Kaip dizainas troško būti poezija“, o kai autorius į knygą dar įsūdija 16 savo asmens nuotraukų, tai visai tai knygai ir galvą nupjauna: susireikšminimas, paauglystė, o tekstai (kai kurie beveik ant grafomanijos ribos) bando apsimesti avangardu. Prastas teatras, bergždžia žemė. Fernando Pessoa „Nerimo knygos“ perskaičiau 62 puslapius, matau, kad atidėsiu – pernelyg patetiška, estetizuota, pernelyg daug plepėjimo... Greičiausiai – ne tas laikas, ne mano kraujo grupei, bent kol kas. Svetlanos Aleksijevič „Cinko berniukus“ pribaigsiu – jaučiu skonį... Įdomu, kaip Eimuntas Nekrošius pagal S.Aleksijevič sugebėjo pastatyti tokį prastą spektaklį?.. Kai kurias scenas net gėda buvo žiūrėti. Tai tiek tos svetimos gėdos.

Bet, iš esmės, dabar skaitau pašto ženklus. Prieš dvi savaites internetiniame aukcione (greičiausiai permokėjau, todėl ir... laimėjau) nusipirkau tarpukario Lietuvos 300 pašto ženklų ir bandau papildyti seną savo rinkinį, kurio 30 metus nebuvau vartęs... Įsivaizduojat? Esu kadai buvęs net Filatelistų sąjungos nariu. Atsigręžiau į pamirštas teritorijas. Tam šis laikas tinkamas. Ir apskritai, pašto ženklai yra atvėrę daug pasaulio: čia istorija, estetika, apgavystės-klastotės, niuansai, į popieriaus gabalėlį suspaustas momentas, pasaulis. Pirmas normalesnis santykis su menu, daile atėjo per pašto ženklus. Gal net pirmos erotinės patirtys. O kokių madonų buvo išleista... Ir apskritai, filatelistai – avantiūristai, labai neaiški liaudis. Kas atrado Vasario 16-osios aktą? Filatelistas!“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Evelina Daciūtė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Evelina Daciūtė

Evelina Daciūtė: „Pirmomis karantino dienomis skaityti buvo sunku, neįmanoma susikaupti. Daugybę valandų praleisdavau naršydama internete, tas įnešdavo dar daugiau sumaišties. Buvo toks jausmas, tarsi knygos eilutės šokinėtų, nors tikriausiai šokinėjo ne jos, o mintys. Tuo metu buvau pradėjusi skaityti Guzel Jachinos „Zuleicha atmerkia akis“. Knygos siužetas nėra lengvas, jame pasakojama apie trėmimą, gyvenimą Sibire. Visą pasaulį pakeitusioje situacijoje tema suskambėjo dar aštriau, skaudžiau. Norėjosi ko nors magiško, pasakiško, kad net jei ne su laiminga pabaiga. Kažko panašaus į Arundhati Roy „Mažmožių dievą“. Paskui pavyko persijungti. Ir tada skaitant atrodė, kad jei buvo įmanoma išgyventi tomis, daug sunkesnėmis aplinkybėmis, tikrai galima ir dabar.

Kadangi gyvenu ne Lietuvoje, knygos lietuvių kalba man kaip desertas. Norėčiau skaityti dažniau, tačiau esu priversta taupyti. Dabar eilė Penelope Lively „Mėnulio tigrui“. Paraleliai skaitau Elizabet Strout „Olive, Again“. Šios knygos priešistorė „Olive Kitteridge“ mane buvo įtraukusi kaip pelkė, galvojau, kaip galima sukurti personažą, kuris nei teigiamas, nei gražus, bet toks žavus, kad negali jos nemylėti. Po jos laukia Jeanette Walls „The Glass Castle“. Tai memuarai apie nelaimingą vaikystę disfunkcinėje šeimoje. Nesu didelė memuarų gerbėja, bet mėgstu kartas nuo kartais imtis kito žanro ir leistis nustebinama.

Asmeninio albumo nuotr./Evelinos Daciūtės skaitomos knygos
Asmeninio albumo nuotr./Evelinos Daciūtės skaitomos knygos

Kasdien užsiimu savotiškais poezijos burtais: paimu K.Navako sudarytą „Lyrikos plius“ rinkinį, Donaldo Kajoko ar Aido Marčėno, E.E.Cummings, Maya Angelou, Mary Oliver eilėraščių knygas, atsiverčiu atsitiktinį puslapį ir perskaitau jame esantį eilėraštį. Man regis, kad dabar poezijos reikia dar labiau nei visada.

Žinoma, kas vakarą skaitau knygas savo dviem mažesniesiems vaikams. Šiuo laikotarpiu man norisi pasakų. Ypač brolių Grimų. Įdedi pastangų, būni teisingas ir geras, įveiki kliūtis ir tavęs laukia laiminga pabaiga. Man patinka G.K.Chestertono mintis, kad „pasakos nemoko vaikų, kad drakonai egzistuoja. Vaikai jau žino, kad jie yra. Pasakos moko vaikus, kad drakonus galima įveikti“. Bet mažoji dukra sako: „Noriu juokingų, gražiai iliustruotų istorijų“. Ir galbūt, o greičiausiai išties, ji yra teisi.“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Valantinaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Valantinaitė

Indrė Valantinaitė: „Keistoka, tačiau gerokai sumažėjus socializacijai nejuntu, kad laiko būtų atsiradę sočiai. Veikiau jis man dar srauniau teka.

Užsimojau perskaityti visą Bibliją nuo pradžių. Atsakymais alsuojanti knyga. Anksčiau vis sulaukdavau klausimo, kokią vieną knygą pasiimčiau į negyvenamąją salą – dabar žinau atsakymą.

Iš lėto po truputį skaitau šv. Faustinos dienoraštį.

Šiuo metu aplink mane apstu poezijos – dienomis vis prisėdu prie rengiamos šiuolaikinių poetų rinktinės, o praėjusį vakarą prisiminiau puikias A.Zagajewskio eiles.

Paskutinė perskaityta ir patikusi prozos knyga – J.M.Coetzee „Elizabeta Kostelo“.

Ne iš eilės skaitydama Oskaro Milašiaus „Laiškus“ vis grįžtu ir bedu nosį į šio rašytojo „Meilės įšventinimą“, „Ars magna“, „Slėpinius“, eiles bei Laimono Tapino „Septynias vienatves Paryžiuje“. Kas kartą šį nuostabų žmogų tarsi atrandu iš naujo.

Apskritai nebeskaitau tiek daug ir taip greitai kaip anksčiau – ant stalo susikaupė nemenka šūsnis literatūrinės spaudos.“

Asmeninio albumo nuotr./Marius Marcinkevičius
Asmeninio albumo nuotr./Marius Marcinkevičius

Marius Marcinkevičius: „Šiuo metu esu įnikęs į Neilą Gaimaną, kurį atradau tandeme su savo mylimu autoriumi Terry Pratchettu.

Jų puikus duetas sukūrė romaną „Good Omens“, kuris pasižymi humoru, taip reikalingu šiems niūriems laikams. Romanas, tarp kitko, pasakoja apie pasaulio pabaigą, kai atjoja keturi Apokalipsės raiteliai: maras, badas, karas ir mirtis. Apokalipsės, tikiuosi, išvengsime, kaip ir knygos herojai. Taip pat, ką tik baigiau dar dvi Gaimano knygas: „Amerikos dievai“ ir „Anansio vaikai“. Kadangi mėgstu fantasy žanrą, paraleliai skaitau Makso Frai'aus seriją apie Echo pasaulį. Sudomino tai, kad Maksas yra visai ne Maksas, o Svetlana Martynčik, rašytoja iš Odesos, kuri gyvena Vilniuje. Jos serija apie Echo pasaulį tapo bestseleriu ir susilaukė plataus pripažinimo. Dar ant stalo turiu K.Navako knygų, kurias susiradau lentynose po poeto mirties ir nupūčiau dulkes. Kaip nustebau atsivertęs ir perskaitęs pirmą pasitaikiusį eilėraštį:

parašytos jau visos knygos
ir pasaulis jose apkarto
nors Paryžiaus dabar – nors Nidos! –
nors kiek nors padoresnio karsto

Tikrai didis poetas ir po mirties – didis. Jis seka iš TEN visas aktualijas ir komentuoja tokiu būdu.

Šalia K.Navako guli Jorge Luis Borgeso rinktinė, kurią išsikeičiau knygų mainų knygyne dar 1984 metais. Nuo to laiko ji taip ir lydi mane per gyvenimą ir labai mėgstu atsiversti bet kurį puslapį ir paskaityti ką nors aktualaus tai dienai.

Taip pat skaitau vaikišką literatūrą. Kadangi dalyvauju „Vaikų žemė“ vykdomoje akcijoje ir ruošiuosi balandžio 9 d. skaityti vaikams tiesioginiame eteryje, su malonumu skaitau seniai pamirštas savo vaikystės knygas. Ką tik baigiau „Daktarą Dolitlį“ ir „Begalinę istoriją“. Net nežinau, kurią iš jų pasirinkti skaitymams – todėl, greičiausiai, paskaitysiu ką nors savo.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

01:25
02:13
01:11

Esports namai

URBAN˙/