Dabar populiaru
Publikuota: 2021 vasario 6d. 17:01

Kastyčio Sarnicko-Kasteto repo romane – Lazdynų mikrorajonas ir Jo Nesbø atmosfera: „Šaržuoju ir ironizuoju“

Kastytis Sarnickas-Kastetas Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Kastytis Sarnickas-Kastetas

Pirmojo karantino metu, pernai pavasarį, grupės „G&G Sindikatas“ narys Kastytis Sarnickas-Kastetas pristatė repo novelių albumą. Tuo jis neapsiribojo ir, pradėjęs eksperimentuoti, dabar pristato detektyvinį repo romaną „Žėručio gatvės byla“. Pats atlikėjas sako, kad tai tarsi detektyvinis romanas, skambantis audio formatu bei repo ritmu.

„Repo žanras yra dėkingas pasakoti istorijas“, – 15min pasakoja Kastytis Sarnickas-Kastetas.

„Žėručio gatvės byloje“ veiksmas vyksta sostinės Lazdynų mikrorajone, kuriame viename iš daugiabučių įvykdomas nusikaltimas – nužudoma moteris. Tirti bylą imasi miesto legenda pristatomas komisaras. Aštuonių dainų repo romanas persmelktas specialiais efektais ir klausytoją verčia ne tik įtempti ausis, tačiau ir pasitelkti kitas jusles.

15min kalbasi su Kastyčiu Sarnicku-Kastetu – apie repo romano kūrybinius užkulisius, nykią pasakojimo atmosferą ir pradėtą rašyti antrą knygą.

Per pirmąjį karantiną pernai pasirodė jūsų repo novelių albumas „Bueno Kasteto Social Club. Nouvellės“, kuris, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, atrodo, kad buvo tarsi įžanga į kriminalinį repo albumą „Žėručio gatvės byla“. Tad kokia ta karantino kūryba?

– Vertini, kad tai yra grynai vien karantino kūryba, nelabai galima, nes tas pačias noveles aš įrašinėjau gerokai iki karantino. Tiesiog jos buvo padėtos kažkur į stalčių – kai kurios įrašytos, kitos nebaigtos. Karantinas mums, muzikantams, pernai pavasarį prasidėjo šiek tiek anksčiau, nes jau žinojome, kad nuo vasario pabaigos nebėra koncertų, renginių, viskas užsidarys. Ką daryti? Buvo daugiau laisvo laiko ir buvo galimybė prisėsti prie įrašytų demo įrašų, juos pabaigti. Karantinas turėjo įtakos apsisprendimui – pabaigti, išleisti ir atiduoti tai žmonės. Pati buvo situacija tokia – jei ant lovos atsigulsi, po to gali visą gyvenimą prasnausti.

Per šį karantiną išleistas kriminalinis repo romanas „Žėručio gatvės byla“. Kaip gimė šio neeilinio repo albumo idėja?

– Naratyvinių pasakojimų idėja gimė šiek tiek anksčiau.

Aš nelaikau savęs geru poetu, poezijos nemoku metaforomis. Visą laiką repo dainose stengdavausi papasakoti kokią nors istoriją. Kažkada feisbuke pamačiau dviejų ganėtinai žinomų muzikantų diskusiją apie tai, kad Lietuvoje savo dainose neturime naratyvinio pasakojimo tradicijos – mūsų visos dainos pagrįstos metaforomis, simboliais. Tuomet užvirė diskusija, kad gal mes apskritai neturime nacionalinio epo, kuris būtų iš kartos į kartą perduodamas, kuriame būtų pasakojama kokia nors istorija kaip „Iliada“ ir „Odisėja“. Net ir liaudies dainose, pavyzdžiui, atskrenda sakalėlis – viskas pagrįsta metaforomis.

Repo žanras yra dėkingas pasakoti istorijas. Paskaitęs tą diskusiją pagalvojau, kad gal tikrai reikėtų bent jau savo kūryboje mažiau kompleksuoti, kad nemoku rašyti gražių eilėraščių, ir labiau vystyti naratyvinio pasakojimo žanrą. Pavyzdžiui, visi žino Šventinio bankucheno „Lietuvos istorijos repą“ – tai tokia pat forma papasakota Lietuvos istorija, žmonėms tai įdomu, patinka.

Turėjau įrašęs dainų, pavadintų novelėmis, sužaidęs su prancūzišku žodžiu „nouvelle“, kad tai naujos dainos, išleidau tokį repo novelių rinkinį – tai buvo pirmas bandymas. Po to pagalvojau, kad būtų įdomu įrašyti vientisą albumą, kuriame pasakojama vientisa istorija. Kad tai įgyvendinsiu ir pats nelabai tikėjau.

Pirminė idėja buvo tokia sąlyginai vadinama repo opera, kur būtų daugiau personažų, tarp jų vystytųsi diskusijos ir t.t. Bet neįsivaizdavau, kaip visa tai techniškai atlikti ir esant karantine nežinojau, kiek tai kam nors bus įdomu. Bet pamažu pradėjau kurti „Žėručio gatvės bylą“.

Sudėtinga parašyti septynias ar aštuonias istorijos dalis, jas išvystyti į vieną istoriją, kai neturi visos istorijos parašęs ant po popieriaus lapo, kaip kokios knygos, pagal kurią pasakotum. Aš tiesiog įrašiau pirmą kūrinį ir nežinojau, kas bus antrame ir trečiame – viskas vyko ekspromtu. Galvojau, kad jei siužetas kaip nors pasisuks, grįšiu į pirmą ar antrą dalį ir ką nors perdarysiu. Tad nuo pirmos iki paskutinės dalies kūriau nežinodamas, kaip viskas pasibaigs.

Jau buvau įrašęs šešias su puse dalies – daviau kažkam paklausyti. Sako, įdomu, pabaik. Jau buvau numetęs šią idėją, atsibodo. Albumo viršelį kūrė Zigmas Butautis – aš ir jam nusiunčiau paklausyti. Jis pasakė, kad įdomus eksperimentas, verta pabaigti. Tad šiaip ne taip susikaupiau ir pabaigiau.

Repo romanas „Žėručio gatvės byla“
Repo romanas „Žėručio gatvės byla“

Kai pirmą kartą pamačiau albumo viršelį, tikrai pamaniau, kad tai yra knygos viršelis.

– Mano idėja ir buvo tokia. Norėjau, jog viršelis būtų lyg po trisdešimties metų išleistos „Drąsiujų kelių“ serijos knygos, bet tik pasirodžiusios audio formatu. „Drąsiųjų keliai“ serija buvo mano vaikystės knygos ir kai pradėjau galvoti apie albumo viršelį, norėjau kažko panašaus – lyg iš senovinių močiutės spintos detektyvų.

Ir pats repo romanas išsiskiria detalumu – ten girdime ne tik specialius efektus, tačiau ir raginimus uosti, liesti, pajusti emocijas. Viskas neapsiriboja vien tik muzika – klausantysis skatinamas pasitelkti ir kitas jusles.

– Man patinka toks buitinis realizmas. Bandau jį naudoti ir kitose savo dainose. Kad klausydamas galėtum suvokti, ar šiuo metu lyrinis herojus eina asfaltu, koks aplink kvapas gatvėje. Man patinka toks formatas, kai suvoki visą situaciją, įsigyveni į tuo metu vykstantį procesą dainoje, istorijoje. Lygiai taip pat man ir literatūroje patinka tai skaityti, kai galvoje viską vizualizuoji.

Specialūs efektai gimė natūraliai. Nesu labai stiprus kompozitorius, o viską bandžiau daryti pats, man padėjo du žmonės – Giedrius Nakas (klavišiniai) ir Justinas Žilys (gitara). Specialūs efektai buvo lyg savotiškas techninės dalies maskavimas. Vėlgi, karantinas, daug kas daryta namų sąlygomis – negali sugroti įvairios muzikos, tad pridedi šūvių ir atrodo viskas daug gražiau (juokiasi).

Karantinas turėjo įtakos apsisprendimui – pabaigti, išleisti ir atiduoti tai žmonės.

Mintis buvo tokia – sujungti audio knygos ir muzikinio albumo formatus. Išleidęs pirmą knygą „Turnė̃“ ir išleidęs šį albumą gailiuosi, kad nepaskyriau dar dviejų ar trijų mėnesių ir nepadariau geriau. Kai kažką darai nežinodamas rezultato, pavyks ar ne ir ar kam nors bus įdomu, šiek tiek į tai pažiūri atmestinai. Aš blaiviai vertinu – tai ne detektyvo šedevras, o eksperimentas.

„Žėručio gatvės byla“ – išties sostinės Lazdynų mikrorajone yra tokia Žėručio gatvė. Kuo ji tokia ypatinga, kad yra atspindima pavadinime?

– Įdomiausia, kad Žėručio gatvė, man atrodo, atsiranda tik septintoje istorijos dalyje, visą laiką veiksmas vyksta pačiuose Lazdynuose. Pats esu gimęs ir augęs Lazdynuose, tai man artimas mikrorajonas.

Pamenu, kai buvome paaugliai ir grojome pankroko grupėje, nesakau, kad buvome Lazdynų patriotais, bet tai mums buvo mielas rajonas. Tuomet turėjome tokią svajonę: kai eidavome repetuoti į vieną pastatą, eidavome viena gatve ir sau sakėme, kad kai išleisime pirmą albumą, to albumo viršelis bus tos gatvės nuotrauka. Aišku, kai su pankroko grupe išleidome albumą, tos nuotraukos nepanaudojome. Tad dabar tai gal savotiška duoklė mylimam vaikystės rajonui.

O Žėručio gatvė – atskleisiu paslaptį. Kai rašai, tekstas turi būti rimuotas, tad man kažkaip susirimavo: likučio, Naručio ir po to gatvė – Žėručio (juokiasi). Kuo tai skiriasi nuo literatūros – dažnai tokius dalykus padiktuoja ne tai, ko nori, o pats rimas. O ir šiaip, gražus pavadinimas – „Žėručio gatvės byla“. Kai su Zigmu darėme viršelį, siūlė visokius albumo pavadinimus. Buvo variantas „Irena turi alibi“ – žiūrėjome, kad būtų detektyvinis. Bet po to jis sako, kad labai puikiai skamba „Žėručio gatvės byla“ – kaip detektyvas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kastytis Sarnickas-Kastetas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kastytis Sarnickas-Kastetas

Repo romane daug žargono. Kiek jis buvo įprastas tuometiniame Lazdynų mikrorajone, kai augot?

– Lazdynų mikrorajonas, turbūt, kaip ir daugelis, yra tokia didelė tautų maišalynė. Būtent Žėručio gatvėje stovėjo rusų mokykla. Mes augom internacionaliniame kieme, buvome prisiklausę visko – ir rusiškų keiksmažodžių. Galbūt ir personažai dėl to savotiškai su rusiškais vardais, nors aš tuo nenorėjau nieko pasakyti. Viską dažnai padiktuoja rimo paieškos ir tie trumpi vardai – Lena, Vova – yra ne dėl tautinių motyvų.

Nesu didelis Lietuvos policijos žinovas, bet aš savotiškai ironizuoju, vizualizuoju, kad kriminalinis gyvenimas man su zonos paniatkėmis asocijuojasi. Dėl to, kaip aš įsivaizduoju, taip ir surašiau. Savotiškai viską šaržuoju, kad būtų linksma klausyti.

Repo romano atmosfera gana nyki. Visi personažai balansuoja ties moralinio nusiritimo riba. Net ir pats pagrindinis personažas, komisaras, kuris yra tarsi miesto pasididžiavimas, pristatomas kaip miesto legenda, nėra jau toks šventas ir galiausiai pats dvejoja, kokiu keliu pasukti. Kodėl būtent tokia pasakojimo nuotaika?

– Mėgstu skaityti detektyvus. Rašydamas albumą ir galvodamas, koks tai galėtų būti personažas, koks komisaras, įsivaizdavau Jo Nesbø Harį Hūlę. Juoko forma – truputį girtuoklis, mušasi. Aišku, negaliu taip išvystyti personažo per kelias dainas ir kelis posmelius. Bet aš jį tokį pats sau vizualizavau – kumpanosį, geriantį alų.

Kai kažką darai nežinodamas rezultato, pavyks ar ne ir ar kam nors buvo įdomu, šiek tiek į tai pažiūri atmestinai.

Pastaroji skaityta J.Nesbø knyga buvo „Makbetas“, nežinau, kodėl jos neperskaičiau, bet būtent ten buvo tokia atmosfera, nykuma. Pagalvojau, kad irgi noriu perteikti tokią tamsą į savo detektyvą, kad ir muzika diktuotų tokį niūrumą, monochromiją, kad yra tik dvi spalvos – juoda arba balta.

Užsiminėte apie J.Nesbø. Ar buvo knygų, muzikos albumų, kurie kūrybiniame albumo procese jus įkvėpdavo?

– Kuriant albumą kažkiek palieki laiko albumui, kažkiek laisvalaikiui. Laisvalaikiu ilgą laiką, kokius du mėnesius, klausiau šešiasdešimtųjų, septyniasdešimtųjų įvairių detektyvinių filmų muzikinius garso takelius. Idėjoms semtis, atmosferai pajusti, kad galvoje pajusti tą nuotaika, kad vėliau tai padėtų kuriant tekstus, muziką.

Albume mes sutinkame gitara grojantį personažą Guolį. Ar tai tas pats personažas iš romano „Turnė̃“?

– Man patinka, kai tam tikri autoriai savo personažus perkelia iš vieno romano į kitą. Skaitytojui, klausytojui ar filmų žiūrovui tai atradimo džiaugsmas, kai pastebi tam tikras detales. Man irgi buvo smagu tai įpinti, kad kažkoks muzikantas, grojantis bosine gitara, yra minimas mano knygoje „Turnė̃“ ir dalyvauja dabar šiame detektyve.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Kastyčio Sarnicko-Kasteto knyga „Turnė̃“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Kastyčio Sarnicko-Kasteto knyga „Turnė̃“

Visgi, kodėl detektyvinis repo albumas, o ne detektyvinė knyga?

– Kai parašiau pirmą knygą, ne kartą bandžiau rašyti antrą. Galbūt per anksti tikiesi greito rezultato.

Knygos rašymas – prie jos metus reikia dirbti. Dainų rašymas – greitesnis procesas. Jei gerai rašosi, gali per savaitę įrašyt, suvesti, įdėti į internetą ir sulaukti šimto like'ų. Žinoma, aš šaržuoju ir ironizuoju, bet šiuolaikinis gyvenimas verčia viską greitai daryti ir tos pastangos, kai žmonės jų įdeda metų metus, gal nesulaukia pakankamai dėmesio.

Niekaip neprisėdau prie knygų rašymo. Nes visgi yra antros knygos sindromas – taip pavadinkime (juokiasi). Kaip ir antro albumo sindromas. Gal visose meno rūšyse išsigąsti, kad negali savęs pranokti ir padaryti geriau. Galbūt dėl to pabandžiau tokį variantą, išsilaisvinau iš savęs.

Bet galiu atskleisti, kad aš bandau rašyti knygą šiuo metu. Galbūt rudeniui bus nuotykių romanas, lyg ir „Turnė̃“ tęsinys. Procesas vyksta.

Rašydamas albumą ir galvodamas, koks tai galėtų būti personažas, koks komisaras, įsivaizdavau Jo Nesbø Harį Hūlę.

Pabaigai – ar ateityje galima tikėtis kito tokio panašaus repo romano?

– Visą gyvenimą nesinori savęs kartoti ir kopijuoti. Mes ir su „G&G Sindikatu“ kažkiek stengiamės, kad jei jau kopijuoti, tai ne save, o ką nors kitą. Aišku, iš šono tai gal taip neatrodys. Bet kai sukūrėme savo pirmąjį hitą „Tomas“, tai jau dabar dešimt ar dvidešimt metų stengiamės panašių dainų nedaryti.

Ir čia taip pat. Kai išleidi tokį detektyvinį romaną audio formatu, nemanau, kad antras klausytojui būtų įdomus. Galbūt turi save pranokti, sukurti geresnę istoriją, aranžuotes. Šiuo metu planuose to nėra, tuo labiau, kad su grupe dar šiais metais norime išleisti albumą.

Dabar bandau grįžti prie knygos – pranokti save.

Yra noras nebent surinkti daugiau žmonių, sukurti įdomesnį albumą, kad personažai tarpusavyje kalbėtų ir pan. Idėjų yra, bet reikia tikėtis, kad trečio karantino nebus ir trečio albumo nebus, bet jei bus trečias karantinas, nežinau, visko gali būti (juokiasi).

Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai