Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 28d. 18:04

Kęstas Kirtiklis: Pamintijimai po Mugės

Kęstas Kirtiklis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Kęstas Kirtiklis

Knygų mugės proga tradiciškai daug kalbėta apie knygas. Apie jų leidybą ir jos tendencijas. Apie pabodusius kietus viršelius (kuriuos Lietuvoje turi akivaizdžiai pernelyg daug knygų) ir apie tai, kad be jų niekaip.

Kalbėta ir apie skaitymą. Apie tai, kad skaityti būtina, o neskaitymas neigiamai atsiliepia net toms socialinio gyvenimo sritims, kurios su juo, atrodo, visiškai nesusijusios. Juk skaitymas skatina ne tik pažinimą, bet ir refleksiją, lavina mąstymą, plečia akiratį, veikia gyvenimiškus sprendimus. Todėl įvairiausių tyrimų demonstruojamas palaipsninis skaitymo mažėjimas kelia nerimą.

Savo ruožtu minių minios Knygų mugėje, sakytum, verčia galvoti kitaip. Leidybos sumažėjimo nematyti, gal net priešingai – jau kelinti metai iš mugės parsinešu maždaug tiek pat knygų, užtat palaipsniui didėja kiekis tų, kurių visgi apsisprendžiu nepirkti. (Ne dėl to, kad jos prastos, bet lentynų ilgis, deja, atvirkščiai proporcingas gerų knygų skaičiui.) Šiemetinėje mugėje, beje, nepastebėjau kasmet vis šmėžuodavusių vien tik elektroninės leidybos projektų, gal prastai žiūrėjau?

Tad, nepaisant nieko, nesitikėkite atsikratyti knygų?

Visgi puikiai žinoma, kad knygų propagavimo ir pirkimo savaitgalis nebūtinai virsta skaitymo vakarais, ką jau kalbėti apie savaitgalius. Todėl vieno renginio išvadoms daryti tikrai nepakanka. Net jei mugėje šiemet apsilankė tiek žmonių, kad netilptų į penkias „Siemens“ arenas, skaitymo skatinimo iniciatyvos tikrai nenustos veikti. O mintis, kad žmonės skaito vis mažiau (na, ar bent jau ne tiek, kiek galėtų) atrodys visai pagrįsta.

Kodėl? Nes didėjantis gyvenimo tempas vis labiau vargina, tad, suprantama, jėgų skaitymui nebelieka? Todėl, kad televizija ir internetas nukovė ne tik radiją, bet ir knygą? Todėl, kad žmonėms, bombarduojamiems vis didesnio vaizdų, srauto tekstas nebeatrodo patrauklus? Todėl, kad vykstant nuolatinei kovai dėl dėmesio pripratome jį išskirstyti kuo plačiau, todėl jo ilgai sukaupti ties konkrečiu puslapiu nebepajėgiame? Viskas kartu?

O gal tai tėra tik požymiai gilesnių mentaliteto pokyčių, apie kuriuos jau kuris laikas kalba medijų tyrinėtojai?

O gal tai tėra tik požymiai gilesnių mentaliteto pokyčių, apie kuriuos jau kuris laikas kalba medijų tyrinėtojai?

Juk knyga, jos rašymas ir skaitymas, neabejotinai susijęs su tam tikru mąstymo būdu. Ką reiškia sukurti knygą ne tik dizainerio ar leidėjo, bet ir rašančiojo perspektyvoje? Visų pirma, tai reiškia sudėlioti mintis į tam tikrą pasakojimą, į neprieštaringą visumą. Akivaizdžiausiai tai prozoje: rašytojas išdėsto siužetą, kuriame nuosekliai (arba bent suprantamai) vienas kitą seka veiksmo užuomazga, kulminacija ir atomazga. Tačiau ne tik prozininkas. Poetas taip pat. Ruošdamas publikuoti pluoštą eilėraščių jis juos grupuoja, jungia vieną su kitu. Kai kuriuos eilėraščius išima ir atideda kitam rinkiniui (kuris gal niekuomet ir nepasirodys), kitus būtinai kur nors įspraudžia, stengdamasis, kad jų nederėjimas prie likusiųjų nekristų į akis.

Žinoma, tuo pat užsiima ir knygą rašantis mokslininkas. Niekas nesudeda į knygą visko, ką vienu ar kitu klausimu žino. Informacijos perteklius padarytų ją nebepaskaitoma. Ji, paradoksaliai, taptų „mažiau“ knyga. Juk svarbiausia pasakyti tai, ką nori pasakyti, išdėstyti argumentus, pagrįsti savo poziciją.

Žodžiu, knyga reiškia struktūrą, ribas, nuoseklumą, pradžią ir pabaigą. Nepaisant įvairiausio literatūrinio avangardo pastangų, skaityti nuosekliai, nuo viršelio iki viršelio, daugeliui skaitytojų tebėra nemenkas knygos teikiamas malonumas.

Visa tai, sako tyrinėtojai, yra susiję su tuo, kad ilgą laiką pamatinė Vakarų kultūros medija buvo raštas – išguldytas linijomis, gerokai nuoseklesnis nei šnekamoji kalba, turintis aiškią pradžią ir pabaigą. Toks rašto dominavimas pagimdė ne tik knygas, kurių skaitymas tapo intelektualumo kriterijumi, bet ir daugybę kitų dalykų, neatsiejamų nuo mūsų kultūros. Pavyzdžiui, modernųjį mokslą, kuriame siužetines linijas pakeitė kitos – argumentavimo — linijos.

Čia, beje, nenoriu įsivelti į klausimą, kas pirmiau, mentalitetas ar medijos. Kyla pagunda sakyti, kad medijos lemia mąstymą, kad rašto įsitvirtinimas „suliniavo“ Vakarų kultūrą. Bet galbūt viskas buvo atvirkščiai, būtent poslinkis linijinio mąstymo link paskatino žmones ieškoti atitinkamų medijų. Ne taip ir svarbu, pakanka tarti, kad šiuodu dalykai susiję. Vis dar absoliuti dauguma mūsų esame išugdyti ir pripratę gyventi terpėje, kurioje raštas yra pamatinė medija, su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. O tai, kas vyksta dabar, reikia pripažinti, mus mažų mažiausiai trikdo. Net jei ne visuomet apie tai susimąstome.

Šiandienių skaitmeninių medijų negalima kaltinti visomis įmanomomis nelaimėmis, tačiau linijinį mąstymą jos drebina gerokai. Akivaizdu, kad jis paskui jas paprasčiausiai nespėja. Sparčiai perjungiami TV kanalai ar šokinėjimas iš vieno internetinio puslapio į kitą sekant nuorodas savaime netrikdo, tačiau tai, kas prieš tai matyta ar skaityta, pasimiršta akimirksniu. Dėmesio sukaupimui naujosios medijos, atrodo, nepadeda. Antra vertus, kam to sukaupimo ir bereikia? Vyraujanti medijų sistema jo nebereikalauja, tad, su retokomis išimtimis, šiandieniame pasaulyje galima puikiausiai apsieiti ir be jo. Skaitmeninės technologijos visai ne linijinės ir kuo daugiau jų kasdienybėje, juo labiau reikia su jomis susigyventi ir tuo mažiau laiko lieka seniesiems nuoseklaus mąstymo įgūdžiams puoselėti.

Taip tad linijiniam mąstymui po truputį prarandant savo pozicijas, mažėja nuoseklumas, nyksta būtinybė, kad ir ką bedarytum, turėti aiškų pradžios, krypties ir pabaigos jausmą. Kam susikaupti ir skaityti kelių šimtų puslapių romaną, jei iš to patiriamas malonumas ne visada viršija įdėtas pastangas, o jei iš to atsiras dar kokių įgūdžių, tai reikės neblogai pasukti galvą, kur juos pritaikyti praktiškai. Refleksija ir kritinis mąstymas tokiame pasaulyje įgyja kitas reikšmes. Tiesą sakant, dar ne visai aišku kokias, bet skirtingas nuo turėtų rašto ir knygos eroje.

Vakarų kultūros žlugimas? Katastrofa? Apokalipsė? Ir nepradingstanti klausimas: ar išliks knyga?

Veikiausiai išliks, gal net mažai pasikeitusi (kaip išliko tapyba ar vinilinės plokštelės). Tik va, nežinau, ar mūsiškis knygos supratimas liks toks pat.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:06
02:24
01:41

Esports namai

Maistas