Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 28d. 15:29

Knygą apie laisvės salą Rytų Vokietijoje parašęs Lutzas Seileris: „Tai buvo ilgesio vieta“

Lutzas Seileris Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Lutzas Seileris

Rytų Vokietija prieš pat Berlyno sienos griūtį. Ir Hidenzės sala kaip laisvės simbolis, čia renkasi žmonės, svajojantys apie kitokį gyvenimą ar gal net apie pabėgimą iš sistemos. Apie tai pasakojama vieno garsiausių vokiečių rašytojų Lutzo Seilerio romane „Kruzas“. Šis rašytojas šiomis dienomis lankosi Lietuvoje, ir šiame interviu 15min pasakojo apie savo paties įspūdžius Hidenzės saloje, apie literatūros reikšmę, tai, kodėl būtent Baltijos pajūris buvo pasirinktas šios knygos ekranizavimui.

Vokiečių poetas ir prozininkas L.Seileris išgarsėjo savo romanu „Kruzas“, kuris įvertintas prestižiniu Vokietijos romano prizu, išverstas į 20 kalbų (neseniai pasirodė ir lietuvių kalba, jį išleido leidykla „Kitos knygos“, iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė–Danielienė). Daugiasluoksnis, metaforiškas romanas, parašytas sodria kalba pasakoja apie laisvės troškimą, apie brendimą, literatūrinius pojūčius, draugystę ir netektį.

Šis rašytojas jau anksčiau lankėsi Lietuvoje, kai dalyvavo Poetinio Druskininkų rudens renginiuose. „Man labai patiko ir pats renginys, ir galimybė pamatyti daugiau krašto – Kuršių Nerija, Vilnius padarė didelį įspūdį. Tačiau tuo metu čia lankiausi kaip poetas, o dabar – kaip romano autorius“, – duodamas interviu 15min pasakojo L.Seileris.

Su Lietuva jo kūryba susijusi ir dar vienu aspektu – filmas pagal jo knygą buvo filmuojamas Lietuvoje. Nuo to ir pradedame pokalbį.

Lietuviška Baltijos pakrantė puikiai atspindėjo Hidenzę

– Pagal jūsų knygą „Kruzas“ buvo sukurtas filmas, scenos kuriam buvo filmuotos ir Lietuvoje. Kodėl būtent mūsų šalis, o ne Hidenzė buvo pasirinkta šiai kino juostai?

– Pirmiausia, aišku, dėl finansinių priežasčių. Be to, vietų filmavimams ieškantys žmonės jau turėjo labai geros patirties su Lietuva. Ta atmosfera, kurią radome lietuviškoje Baltijos pakrantėje, atliepia tai, kas aprašyta knygoje. Be to, pačioje Hidenzėje turbūt nebūtume galėję filmuoti, nes ten viskas smarkiai pasikeitę, o Lietuvoje dar buvo galima rasti vietų, kur yra to devintojo dešimtmečio atmosferos. Hidenzėje būtų reikėję statyti specialias dekoracijas – tarkime, tai užeigai, tam barui, kur vyksta veiksmas, o Lietuvoje pavyko visa tai rasti natūraliai.

– Taigi, Hidenzės sala. Kaip kilo mintis rašyti būtent apie ją? Jūs pats jaunystėje dirbote šioje saloje, tačiau sakėte, kad iš pradžių neketinote rašyti apie šias savo patirtis. O ir laikotarpį knygai ketinote pasirinkti kitą – ne prieš pat Berlyno sienos griūtį.

– Iš tiesų planas buvo rašyti visai kitokį romaną, veiksmas turėjo vykti Berlyne jau po sienos griuvimo, susijungus Vokietijoms. Buvau surinkęs daug medžiagos, atlikau didelį paruošiamąjį darbą, ketinau sėsti prie šio darbo Italijoje, nes buvau gavęs metams stipendiją Romoje, Villa Massimo. Roma manęs visai nedomino, norėjau ten tik dirbti – tiesa, atvažiavęs ten supratau, kad buvo didelė klaida atsiriboti nuo Romos. To pasekmė – romanas „nesiklijavo“, jaučiau, kad tai sugadintas projektas. Tuomet galvojau, kad nesu prozos rašytojas, kad grįšiu į gimtąjį uostą, į poeziją. Bet žmona pasakė – tą istorijos dalį apie Hidenzę, kuri yra nepavykusiame romane, galėtum parašyti kaip apsakymą, kokių penkių puslapių. Ir iš tų penkių puslapių gavosi 500 puslapių romanas.

Tačiau liko simbolika, kad tai ypatinga pabėgimo vieta, kur galėjai pasitraukti nuo VDR kasdienybės. Ir ji man iki šių laikų išliko ilgesio vieta.

– Hidenzės sala tuomet Rytų Vokietijoje buvo ypatinga laisvės vieta. Kaip ji pasikeitė šiais laikais? Ar dar nuvykstate ten ir ar vis dar jaučiama praeities dvasia?

– Skirtumas didžiulis, nes tais laikais žmonės iš Rytų Vokietijos nelabai kur galėjo pajudėti – dabar mes galime laisvai važinėti po visą pasaulį, o tuomet Hidenzė simbolizavo vietą, kur gali neišvykdamas iš šalies vis tiek ją palikti. Tai buvo ilgesio vieta. Prisidėjo ir tai, kad į ją buvo plaukiama laivu – ta kelionė jūra, ypatinga transcendentinė jūros magija sukurdavo absoliučiai ypatingą ilgesio vietos potyrį. Jei vertintume ją dabar – ši sala graži, bet, žinoma, galima pamatyti ir daugiau gražių salų. Tačiau liko simbolika, kad tai ypatinga pabėgimo vieta, kur galėjai pasitraukti nuo VDR kasdienybės. Ir ji man iki šių laikų išliko ilgesio vieta.

– Apie Hidenzę kalbama kaip apie ypatingą pabėgimo, laisvės vietą. Tačiau galbūt tuomet Rytų Vokietijoje buvo ir kitų panašių vietų, bendruomenių? Ir turbūt, pasirodžius romanui, nemažai jaunų žmonių, kuriems iki tol Hidenzės pavadinimas nedaug ką sakė, atrado šią vietą ir jos istoriją?

– Devintojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje buvo ypatingas reiškinys, – formavosi bendruomenės, nors ir laikinos, tokios kaip Hidenzėje apsistoję sezoniniai darbuotojai, jauni žmonės, norintys pasitraukti ir demonstruojantys savo nepriklausomumą, išmesti iš universitetų intelektualai ir kiti. Jie turėjo nedidelę, bet laisvą erdvę ar laisvės iliuziją. Be Hidenzės ir kitur buvo tokių vietų – kad ir Prenzlauer Berg rajonas Berlyne, kur gyveno nemažai menininkų ir intelektualų, arba Dresdeno Neustadt rajonas. Tai buvo ypatingas reiškinys, kai visuomenės kontrolės sistemos sąlygomis labai nedidelėje erdvėje žmonės susikurdavo laisvę.

Pagal mano knygą įvairiuose miestuose buvo pastatyti penki ar šeši spektakliai, jie buvo gausiai lankomi, ypač jaunimo. Manau, ši knyga yra savotiška naujausios istorijos pamoka. Joje pasakojama apie tai, kas vyko prieš 30 metų ir apie ką nebūtinai kalbama pamokose ir apie ką jauni žmonės nebūtinai yra girdėję. Knyga tapo tikra reklama salai, nes nemažai turistų vyksta atostogauti į salą būtent dėl šios knygos, ir viena moteris yra parengusi specialų žygio maršrutą šioje knygoje aprašytomis vietomis.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Lutzas Seileris
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Lutzas Seileris

Svarbiausia tema – vyrų draugystė

– Šios knygos vertėja Zita Baranauskaitė–Danielienė, rašydama apie romaną, apibūdino jį taip: „Lutzo Seilerio romaną galima būtų apibūdinti vienu sakiniu: pasakojimas apie Berlyno sienos griūtį“. Ar tai pagrindinė tema, o gal tai tik griaučiai, slepiantys kur kas platesnes temas?

– Šioje knygoje nekalbama apie patį Berlyno sienos griuvimą. Aišku, tie įvykiai jaučiami, tačiau jie jaučiami potekstėje, joje kalbama apie tai, kas vyko periferijoje, kokie buvo žmonių santykiai, kokia tuo metu buvo Vokietija, esanti toli nuo centro. Ir, žinoma, kalbama apie sunkią ir švelnią vyrų draugystę.

– Knygoje panaudojate ir literatūrines nuorodas į knygą apie Robinzoną Kruzą. Kodėl tai padarėte – jums pačiam ta Danielio Defoe knyga yra svarbi, ar naudojote ją dėl to, kad tai puikiai atpažįstama literatūrinė aliuzija?

– Neketinau rašyti knygos kaip Danielio Defoe romano parafrazės. Tai nebuvo sąmoningas sprendimas, bet kai išsidėstė visa romano medžiaga, valia ar nevalia pamatai tą paralelę – Robinzono ir Penktadienio, gyvenimo saloje... Ir ta paralelė, kurią įžvelgiau ir paskui panaudojau sąmoningai kurdamas knygos struktūrą, leido atpažinti ir nupiešti dviejų vyrų santykius tolimame krašte.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Lutzas Seileris
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Lutzas Seileris

– Be abejo, vyrų draugystė yra viena svarbiausių temų romane. Tačiau į akis krenta, kad šioje knygoje tarsi antraplanis, netgi tragiškas vaidmuo tenka moterims.

– Nedariau to specialiai. Mano sąmoningas pasirinkimas buvo pasakoti apie vyrų draugystę. O moterys abiem šiems vyrams yra labai svarbios, joms jų gyvenime tenka labai didelis vaidmuo: Kruzo seseriai ir žuvusiai Edo draugei. Taip, gal jų personažuose ir yra tragizmo, tačiau bent jau man esmė buvo pasakoti apie vyrų draugystę. Žinoma, įtakos turėjo ir tai, ką pats patyriau devintojo dešimtmečio pabaigoje dirbdamas indų plovėju Hidenzėje.

Knygos viršelis/Lutzas Seileris „Kruzas“
Knygos viršelis/Lutzas Seileris „Kruzas“

„Literatūra yra išsilaisvinimas“

– Knygoje labai svarbi ir poezijos reikšmė. Ji romane atrodo tarsi išlikimo būdas, simbolis. Ar suvokėte tai kaip labai svarbią žmogaus brendimo, augimo dalį, o galbūt norėjote parodyti ir tai, kad tuomet, tomis sąlygomis literatūros reikšmė buvo itin didelė, atstojusi tuos dalykus, kuriuos gauna žmonės laisvame pasaulyje?

– Mano tikslas buvo papasakoti apie jauno žmogaus brendimą ir, mano požiūriu, į rašymo formavimąsi. Dėl to, žinoma, poezija buvo labai svarbi, ir romano pabaigoje jaučiame, kad šis žmogus po visų tų virsmų, kuriuos patyrė, turbūt gebės ir norės rašyti. Literatūra brandos procese yra ypatinga. Ir taip, kiekvienoje uždaroje visuomenėje literatūra yra ta priebėga, sfera, kurioje galima kalbėti apie egzistencinius, labai reikšmingus dalykus, nes kitos erdvės tam tiesiog nėra. Literatūra yra išsilaisvinimas.

Poeziją būtų galima pavadinti koncentruotu nebuvimu ten, kur esi. Tarsi stebi iš šalies ir imi, kas tau reikalinga. Tuo tarpu proza yra koncentruotas buvimas ten, kur esi.

– Jūs ir pats savo rašytojo kelią pradėjote nuo poezijos. Dabar Vilniuje viešite kaip prozos kūrinio autorius. Kaip keičiasi žiūrėjimo į aplinką būdas – to, kaip matote pasaulį kaip poetas ir kaip prozininkas?

– Poezija ir proza – du skirtingi pasaulio suvokimo būdai. Rašydamas poeziją sieki rasti, pateikti ir išgyventi pačius stipriausius vaizdus, tarsi nugriebti putą nuo to, kas vyksta. Poeziją būtų galima pavadinti koncentruotu nebuvimu ten, kur esi. Tarsi stebi iš šalies ir imi, kas tau reikalinga. Tuo tarpu proza yra koncentruotas buvimas ten, kur esi. Matai pasaulį visai kitaip, nes svarbios detalės, svarbu, ką žmonės sako, svarbu, kokiose aplinkybėse žmonės tai sako. Tai yra visai kitoks požiūris ir įsijautimas, įsiliejimas į pasaulį, nes privalai būti tame vyksme. Negali būti, kaip poetas, aukščiau pasaulio, turi būti ten, ką aprašinėji.

Tai yra du skirtingi gyvenimai. Ir negali labai greitai perlipti iš vieno į kitą. Kaip tik dabar baigiu rašyti naują romaną ir džiaugiuosi, kad galėsiu pereiti į eilėraščių būtį ir rašyti poeziją. Yra rašytojų, kurie gali dieną rašyti prozą, o vakare eilėraštį, tačiau aš pats taip nesugebu. Kita vertus, tai yra didelė dovana, – tie du gyvenimai, kuriuos gali patirti.

– „Kruzui“ būdinga ir svajinga, melancholiška nuotaika, o kartais net sunku suprasti, kur yra riba tarp pagrindinio personažo mąstymo ir realybės, visa tai susipina. Ko siekėte tokiu pasakojimo būdu? Kad atspindėtumėte paties herojaus būvį saloje?

– Romano nuotaika atspindi atmosferą, kuri vyravo toje terpėje, aplinkoje. Emocinis reagavimas į vyksmą, į permainas atspindi romano nuotaiką. Ir epilogas, kuriame pasakojama apie pabėgusius žmones, apie tai, kiek jų žuvo, kaip jie žuvo, kur rasti jų kūnai, buvo tarsi inkaras, kuriuo visa ta svajingoji dalis, tų nuotaikų atspindžiai tiesiog įsitvirtina, kad nenuplasnotų.

– Knygos personažai yra fikciniai, nors galbūt kažkiek ir paremti jūsų patirtimis saloje. Tačiau net jei jie ir nėra jūsų atspindys, kas tame laikotarpyje saloje jums būtų artimesnis – Edas ar Kruzas?

– Jeigu būčiau priverstas pasirinkti, kas yra mano alter ego, tuomet tai būtų Edas.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Lutzas Seileris
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Lutzas Seileris

Skaityti pradėjo tarnaudamas kariuomenėje

– Jūs esate sakęs, kad iki 21 metų beveik neskaitėte literatūros. Kas buvo tas pagrindinis pokytis, postūmis, leidęs atrasti save literatūroje?

– Skaityti pradėjau tarnaudamas kariuomenėje. Visi bičiuliai, gyvenę tame pačiame kambaryje su manimi, buvo paskirti pjaustinėti fanerą. Aš buvau tam absoliučiai negabus, sulaužydavau ir savo, ir draugų lakštus, ir tada mane nusiuntė dirbti pagalbinių darbų į dalinio biblioteką. Ten buvo dėžės jau išrūšiuotų knygų, kurias galima buvo įsigyti visiškai pigiai – po 50 pfenigų. Aš prisipirkau jų visą krūvą, nesirinkdamas. Aišku, buvo daug šlamšto, bet buvo ir labai stiprių kūrinių. Tas skaitymo poveikis buvo toks stiprus, kad tuo pačiu metu pradėjau ir rimtai skaityti, ir rašyti.

– Iki to laiko knygų beveik neskaitėte, o dabar esate lyginamas su tokiais rašytojais kaip Thomas Mannas. Koks jausmas, kai esate lyginamas su tokiais grandais? Ir kas yra tie rašytojai, su kuriais norėtumėte būti gretinamas, kas yra jūsų pagrindiniai įkvėpėjai?

– Literatūros kritikai greitai griebiasi labai didelių palyginimų ir, jeigu spręstume pagal tai, dabartinėje literatūroje atrastume bent dvidešimt thomų mannų. Bet mane labai nudžiugino literatūros kritikės palyginimas, kas šis romanas yra tarsi proletariškas „Užburtas kalnas“. Man atrodo, šis palyginimas labai vykęs – knygoje yra uždara bendruomenė, nutolusi nuo pasaulio kaip „Užburtame kalne“, kita vertus, jie visi dirba paprastus darbus, ir tai juos visus vienija. Dėl šio palyginimo aš labai džiaugiuosi.

O dėl literatūrinių pavyzdžių – žinoma, kad jų yra. Labai mėgstu skaityti Roberto Bolano. Kalbant apie prozą, man pavyzdys yra Williamas Faulkneris.

Labai mėgstu skaityti Roberto Bolano. Kalbant apie prozą, man pavyzdys yra Williamas Faulkneris.

– Jūsų knygoje devintasis dešimtmetis – slogus, Rytų Vokietijos sistema tokia, iš kurios bandoma pabėgti, ieškoti laisvės tokiose kaip Hidenzės bendruomenėse. Tuo tarpu dabar pastebimas nostalgijos devintajam dešimtmečiui atgimimas. Kuo tai aiškintumėte?

– Aš pats nejaučiu jokio žavėjimosi ir jokios nostalgijos tam laikotarpiui. Ir 1989 metais jaučiau didelę laimę, kad pagaliau tai baigėsi. Nėra ko ilgėtis to devintojo dešimtmečio. Kita vertus, tai susiję su didele problematika, ypač Rytų Vokietijoje, kad žmonės kuo toliau, tuo labiau supranta, kad tas jų gyvenimas, kurį jie nugyveno iki 1989 metų, toje didelėje naujoje vieningoje Vokietijoje staiga tapo niekinis, nieko nebereiškė. Be abejo, tai sukelia didelę nuoskaudą.

Tai labai sudėtinga tema, ir aš galiu kalbėti tik apie Vokietiją, kas nebūtinai aktualu kitiems. Bet esmė yra ta, kad kalbant apie tą laiką, kuris buvo nugyventas Rytų Vokietijoje iki 1989 metų, paprastai nuvertinama kasdienybė. Viskas, kas buvo nelaisvėje, kas buvo diktatūroje, sakoma, buvo blogai. Viskas tarsi nubraukiama. Tačiau juk net ir nelaisvėje, diktatūroje yra ir saulės žybsnių, ir ypatingų santykių tarp žmonių, ir tam tikra kasdienybės poezija. O apie tai labai dažnai pamirštama.

– Jau užsiminėte, kad rašote naują knygą. Apie ką ji bus?

– Šio romano veiksmas vyks Berlyne, iš karto po Vokietijų susijungimo. Ten bus dvi pagrindinės siužetinės linijos – viena jauno, 20-30 metų amžiaus, žmogaus istorija. Tai, kaip jis išgyvena įvykius, gyvendamas didmiestyje. Kita siužetinė linija bus apie jo tėvus, kurie nusprendė ieškoti laimės ir iškeliavo į Vakarus. Ką jie patyrė tarpinėse emigrantų iš Rytų priėmimo stovyklose, skirstymo stovyklose, JAV, kur galiausiai nukeliavo. Apie jų mėginimus, sulaukus 50 metų, pradėti gyvenimą iš naujo.

Susitikimas su L.Seileriu vyks penktadienį Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:34
00:16
00:05

Esports namai

URBAN˙/