Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygą apie Toskaną parašiusi D.Smagurauskaitė: „Čia gali pasijausti tarsi kino filme“

Dalia Smagurauskaitė
Federico Baglini nuotr. / Dalia Smagurauskaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Dalia Smagurauskaitė jau penkerius metus gyvena ir dirba Renesanso mieste Florencijoje, Italijoje. Neseniai Lietuvos knygynus pasiekė pirmoji autorės knyga „Toskana. Florencija. Magiška žemė“. Rašytoja keliauja ne tik turistų ypač pamėgtomis Florencijos, Pizos ir Sienos miestų gatvėmis, bet ir leidžiasi į neatrastos Toskanos paieškas. 15min.lt – pokalbis su autore apie tai, kokie motyvai ją atvedė į Toskaną, koks gyvenimas čia verda ir ar verta išklysti iš tūkstančių keliautojų pramintų takų.

– Vilniaus knygų mugėje pristatėte savo knygą „Toskana. Florencija: magiška žemė“ drauge su Italijos ambasadoriumi Lietuvoje J. E. Stefano Taliani de Marchio, dr. Moreno Bonda, susitikote su daugybe skaitytojų. Aprimus šurmuliui, kas labiausiai įsiminė, kokios mintys aplankė? 

– Dalyvauti Knygų mugėje ne vien kaip skaitytojai, bet ir kaip autorei buvo nepaprasta ir unikali patirtis, juolab čia oficialiai pristatyti pirmąją savo knygą. Turiu prisipažinti, kad nesitikėjau ir buvau labai nustebinta dėmesio, kurio sulaukiau mugės metu – jis pranoko bet kokius mano lūkesčius. Labai vertinu faktą, kad mano knyga domėjosi ir ją įsigijo ne tik planuojantys artimiausiu metu keliauti į Italiją, bet ir itališkosios kultūros gerbėjai apskritai. Na ir žinoma, buvo tikra garbė knygą pristatyti kartu su J. E. Stefano Taliani de Marchio ir dr. Moreno Bonda (Vytauto Didžiojo universitetas), kurie renginiui suteikė  itališko žavesio ir žaismingumo.  

– Grįžkime į pradžią. Papasakokite, kada ir kodėl nusprendėte apsigyventi Italijoje?

– Pradėkime nuo to, kad kažkada vos pradėjusi studijas iš vieno gero bičiulio buvau girdėjusi apie EK finansuojamą Europos Savanorių Tarnybos (EST) programą, suteikiančius galimybę išvykti į užsienio šalį savanoriauti. Pabaigusi menotyros magistro studijas Vilniaus Dailės Akademijoje prisiminiau šią programą, susiradau projektą Italijoje, kuris atitiko mano interesus, praėjau atranką ir 2010 m. gegužės mėnesį išvykau į Florenciją. 

riimančioji organizacija buvo Florencijos miesto savivaldybė, o savanoriškas darbas vyko jai pavaldžiame Palazzo Vecchio rūmų muziejuje (menotyrininko svajonė!). Čia dirbau ne tik su anglakalbiais turistais, bet ir prisidėjau organizuojant renginius, turbūt svarbiausias jų buvo Florencijos Kultūros naktis 2011. Projektas truko metus, o jam pasibaigus į Lietuvą taip ir negrįžau.

– Ar idėja parašyti knygą gimė vos įsikūrus naujoje vietoje?

– Mano rašymui labai daug įtakos padarė EST projektas. Būtent jo metu pradėjau rašyti į Lietuvos spaudą, o padrąsinta redaktorių suvokiau, kad galiu tai daryti įdomiai ir kažkas tai skaito. Tačiau mintis apie knygą atėjo žymiai vėliau – ne tik sukaupus nemažą kelionių po regioną patirtį, bet ir straipsnių bagažą. Knyga į leidyklą iškeliavo po daugiau nei ketverių gyvenimo Toskanoje metų.

– Pakalbėkime apie Toskaną. Koks tai regionas, kuo jis išsiskiria iš kitų?

– Toskaną kasmet aplanko apie 7 milijonai turistų (ISTAT duomenys) iš viso pasaulio, tai – įspūdingas skaičius. Apie Toskaną galima būtų kalbėti labai daug ir ilgai, nes tai – nepaprastai turtingas ir įvairus regionas. Galbūt pernelyg dažnai ir klaidingai įsivaizduojama, kad be Florencijos, Sienos ir Pizos bokšto čia daugiau nėra ką veikti. Žinoma, meno mėgėjams – čia tikras rojus, tačiau centrinėje Italijos dalyje esanti Toskana gali patenkinti pačius įvairiausius turistų poreikius. 

Aš iki šiol vis atrandu kokių nors įdomių vietų ar renginių, kurie per penkerius metus sugebėjo prasprūsti pro akis nepastebėti

Regione galima rasti kalnų, šaltų tarpeklių ir požeminių urvų, banguojančių kalvų, terminių vandenų ir netgi prieš kelis tūkstančius metų užgesusį ugnikalnį. Viduržemio jūros pakrantė gal ir neprilygsta Sardinijai ar Sicilijai, tačiau lyg nedideli perlai išsibarsčiusios Toskanos archipelago salos gali padovanoti nepakartojamų įspūdžių. O kur dar maži ant kalvų įsikūrę miesteliai ir kaimai, vienišos snaudžiančios koplyčios, vynuogių ir alyvų laukai.

Čia tikrai yra ką veikti net ir neužsukant į pagrindinius meno centrus. Aš iki šiol vis atrandu kokių nors įdomių vietų ar renginių, kurie per penkerius metus sugebėjo prasprūsti pro akis nepastebėti. Turbūt tai yra vienas iš Toskanos regiono pliusų – pilna neatrastų fantastiškų vietų.

– Turbūt daugelis yra matę klasika tapusių itališkų filmų – geras oras, prašmatnios vilos, žavūs vyrai ir elegantiškos moterys. Ar Toskanoje galima pajusti legendinį dolce vita skonį, ar gyvenimas šiek tiek primena kino filmus?

– Turbūt ne paslaptis, kad Italija yra bene labiausiai mitais, legendomis ir stereotipais apipinta šalis. Manau, ne išimtis yra ir dolce vita. Pirmiausia, svarbu suprasti, kas yra tas garsusis dolce vita? Turbūt per daug nesuklysiu sakydama, kad tai gyvenimo būdas, mokėjimas džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais. 

Galiu tik įsivaizduoti, kad septintajame dešimtmetyje Toskanos pakrantėje esantis Castiglioncello miestelis buvo savotiškas dolce vita įsikūnijimas. Toli nuo didelių miestų, amžinai žaliose pinijose paskendęs, Viktorijos stiliaus vilomis pasipuošęs Castiglioncello buvo madinga atostogų vieta – čia buvo lengva sutikti aktorius Marcello Mastroianni ir Sophia Loren, režisierius Roberto Rossellini, Luchino Visconti ar Mario Monicelli. Režisierius Vittorio De Sica netgi turėjo vasaros rezidenciją Castiglioncello, o kavinė, kurioje jis gerdavo kavą, veikia iki šiol.  

Žinoma, turistai Toskanoje gali pasijusti patekę į kino filmą – tereikia šiek tiek pasitengti ir susikurti tinkamą atmosferą: išsinuomoti atvirą automobilį (kabrioletą) ir šiltą vėlyvą popietę leistis pajūrio keliais arba Val d‘Orcia slėnio vieškeliais, apsuptais laibų kiparisų. Sustoti turistų nelankomame kaime ir lėtai išgerti taurę vyno. Svarbiausia niekur neskubėti, keliauti lėtai ir mėgautis akimirkos grožiu! 

– Užsiminėte apie lėtą mėgavimąsi kelione. Berods Toskanoje atsirado tokie tarptautiniai judėjimai Città Slow ir Slow Food? Ar čia tikrai įprasta niekur neskubėti?

Slow Food judėjimas atsirado Šiaurės Italijoje prieš bene trisdešimt metų. O štai tartpautinis miestų tinklas CittàSlow (lėtas miestas) atsirado 1999 m. nedidelio Toskanos miestelio Greve in Chianti mero Paolo Saturnini dėka. Jo idėja buvo propaguoti kitokį miesto vystymosi modelį – gerinantį gyvenimo kokybę, stiprinantį bendruomeniškumą, tausojantį aplinką, skatinantį maitintis kokybiškais, vietoje užaugintais maisto produktais, puoselėjantį vietines tradijas ir t.t.  Dabar šiam tinklui priklauso šimtai nedidelių miestų 30-yje skirtingų pasaulio valstybių.

Tad gyvenimo ritmas iš tiesų yra lėtesnis, negu didžiuosiuose Italijos miestuose

Taip, turbūt neatsitiktinai šis judėjimas atsirado Toskanoje. Regione nėra didelių miestų, o didžiausias jų – Florencija – prilygsta Kaunui. Čia nėra didelių sunkiosios pramonės gamyklų, verslas daugiau smulkus, dažnai šeimyninis, auginamos vynuogės, alyvmedžiai, daržovės. Tad gyvenimo ritmas iš tiesų yra lėtesnis, negu didžiuosiuose Italijos miestuose, ypač šalies šiaurėje. Toskana yra šiek tiek „valstietiškas“ regionas, leidžiantis sau lėtą gyvenimo būdą, ypač kaimuose ir pakrantėje.   

– Papasakokite apie toskaniečius. Kokie jie, ar panašūs į stereotipinius italus?

- Toskanoje, turbūt kaip ir visoje Italijoje, ryškus campanilismo sindromas. Kampanilizmas reiškia labai stiprų prisirišimą prie savo miesto ir jo tradicijų, labai suasmenintą požiūrį į bene visas gyvenimo sritis ir klausimus, t.y. dažniausiai reikalai matomi tik savo varpinės (itališkas žodis campanile reiškia varpinę). Tad Toskanos miestų, istoriškai kažkada buvusių savarankiškais, gyventojai yra gan uždari ir dažnai „pykstasi“ su kaimyninių miestų gyventojais. Florentiečiai nuo seno nesutaria su sieniečiais, piziečiai su livorniečiais ir lukiečiais ir taip toliau. 

Apie kiekvieno miesto gyventojus galima būtų daug pripasakoti. Beje, apie tai nemažai rašiau knygoje, mat reiškinys iš tiesų įdomus. Na o jei būtinai turiu trimis žodžiais apibūdinti  toskanietį, jis būtų tradicionalistas, išdidus, bet ir autoironiškas. Žinoma, galima su tokiu vertinimu ir nesutikti, nes kiekvienas miestas ir kaimas turi savų ir nepakartojamų bruožų. 

– Trys „neatrastos“ vietos, kurias patartumėte aplankyti Toskanoje.

Mano trys mėgstamiausios Toskanos vietos – Chianti regiono kaimai, Alpi Apuane kalnai ir Maremmos žemės. Na o mano knygos skaitytojai gali rasti žymiai daugiau vietų, kurios man paliko didžiulį įspūdį, aprašymų. Tikiuosi, kad tai juos įkvėps keliauti!

– O kaip su maistu?

– Maistas – viena svarbiausių ne tik Toskanos, bet ir visos Italijos kultūros dalių. Apie jį galima šnekėti dienų dienas. Kartais italai taip ir daro: susėda prie vakarienės stalo ir kalbasi apie maistą! Kas, ką ir kur valgė, kaip skanu buvo, kaip gamino ir pan. Tradicinė Toskanos virtuvė yra įvairi, paprasta, soti ir gan sveika. Joje netrūksta mėsos, žvėrienos, žuvies ir jūros gėrybių, daržovių ir, žinoma, daug tyro alyvuogių aliejaus. Pastebėjau, kad labai dažnai net ir Michelin žvaigždutėmis pasipuošę virtuvės šefai tiesiog moderniai interpretuoja tradicinius patiekalus. Manau, tai liudija prisirišimą prie maisto tradicijų.

Na, o mano mėgstamiausi patiekalai – iš Viduržemio jūros pakrantės, pavyzdžiui,  kepta žuvis (orata all‘isolana), spagečiai su moliuskais ir vyšniniais pomidorais, midijų sriuba.   

– Turbūt daug keliaujate ir po kitus Italijos regionus? Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Mano pažintis su Italija prasidėjo prieš bene dešimtmetį Romoje, tad šis miestas mane labai žavi ir tikrai nenusibodo iki šiol. Neseniai rengiau straipsnį ir apie visą Lacijaus regioną, kuriame yra daugybė įspūdingų vietų, apleistų kaimų, prabangių vilų, etruskų ir romėnų palikimo ir t.t.  

Neapolis turbūt daug kam gali pasirodyti purvinas ir pavojingas (toks jis ir yra, galiu iš patirties patvirtinti), bet aš jo painiose gatvėse, pica ir kava kvepiančiuose skersgatviuose, apsilaupiojusiuose barokinių bažnyčių fasaduose įžvelgiu žavesį. 

Taip pat esu ne kartą buvusi Sicilijoje ir ši sala mane pakerėjo – savo kitoniškumu, netgi sakyčiau „laukiniu“ būdu, ypatingai draugiškais žmonėmis, nuostabiu maistu ir vynais. Man Sicilija – tai ir vartai į Šiaurės Afriką, ir vieta, kurioje susipynė tūkstančiai skirtingų istorijų, tad salą galima būtų tyrinėti ištisus mėnesius.

– Ką patartumėte atostogauti Toskanoje / Italijoje susiruošusiems skaitytojams?

– Turbūt būti atviriems kitai kultūrai, namuose palikti stereotipus, pabandyti keliauti turistų nenumintais keliais, niekur neskubėti ir pasimėgauti atostogomis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą