Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 2d. 22:04

Knyga apie pavartotą tiesą

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Šios recenzijos pavadinimas – perfrazuota Henriko Radausko eilėraščio „Klio, istorijos mūza“ eilutė „O sena prostitutė Klio, / Pardavėja vartotos tiesos“ – skaitytojui tebūna užuomina apie aptariamos knygos autoriaus glaudų ryšį ne tik su istorija, bet ir su didžiąja literatūra.

Dvigubas malonumas skaityti informatyvų, ne tik istorinę, bet ir literatūrinę klausą turinčio autoriaus stipriai stilistiškai žymėtą tekstą. Sąmoningai veikalo autoriaus kuriamas literatūrinis mokslinio teksto pamušalas – tai ir mokslininko priminimas apie archajinius istorijos ir literatūros, retorikos ryšius. Be to, galima spėlioti, kad ateities istorijos, nagrinėsiančios postfakto ir potiesos epochą, kaip pagrindinį pasakojimo instrumentą, ir vėl pasitelks literatūrą ir metaforą.

Galima ir dar viena paralelė: senovės graikai tapo tauta teatro dėka, lietuviai – dėka istorijos studijų!

Galima ir dar viena paralelė: senovės graikai tapo tauta teatro dėka, lietuviai – dėka istorijos studijų! Simonas Daukantas, istorijai suteikęs transistorinį tikslą, padarė ją lietuvio saviugdos ir saviauklos priemone tada, kai nebuvo ypatingo Lietuvos istorijos lietuvių kalba poreikio. Negalėdamas lietuviams įteikti valstybės valdymo skeptro, į rankas įdėjo istoriją, taip laikinai valstybę pakeisdamas biblioteka. Jis lietuvius išmokė save pamatyti didingos kunigaikščių Lietuvos istorijos dalimi, mokė keistis, tobulėti, tapti kilnios istorijos vertais.

Šiandien, kai lietuvio materialinė gerovė tiesiogiai proporcinga jo tamsumui, sunku patikėti, kad kuris nors ne profesionalas humanitaras atsisakys savaitei apleisti feisbuko parapijos reikalus ar įprastą tviteriui 140 ženklų iškeisti į nesuskaičiuojamą jų daugybę ir perskaityti daugiau nei 600 puslapių mokslinį, bet manieringai parašytą veikalą. Jei toks savanoris atsiras, nesigailės, kaip nesigailėjo knygos pratarmės autorius Zenonas Norkus skaitydamas „patyręs tapatybinį („egzistencinį“) šoką“ (p. VII). Beje, puikus Norkaus įvertinimas yra geriausia reklama šiai knygai. O knygos gale pateikta bibliografija užima per 120 puslapių – puikus katalogas pradedančiajam domėtis istorika. Be to, knyga estetiškai apipavidalinta, ją tinkamai papuošia keliolika iliustracijų.

Autoriaus įvadas (p. 1–49) – vienas iš retesnių mokslinės knygos įvado pavyzdžių – ne bekraujis, formalus struktūros vienetas, o kvėpuojantis gyvybe, polemika. Brėždamas prieškario Lietuvos istorijos recepciją sovietizuotos istoriografijos lauke Gieda sako, kad „tam tikra prieškarinio profesinio paveldo gija tuo laikotarpiu buvo išlikusi“ (p. 10). Autorius labai taikliai pastebi, kad prieškarinės ir dar ankstesnės istoriografijos tradicijos pažinimas buvo atveriamas sovietmečiu ėjusių leidinių ir raštų serijų, kuriose neretai pasirodydavo istoriografijos raidos pažinimui svarbių šaltinių (pvz., Iš lietuvių kultūros istorijos (1958–1989), Acta historica Lituanica (1967–1988), Lietuvos mokslo paminklai (1982–1996), Lituanistinė biblioteka (1966–2001)). Giedos paminėti sovietiniai leidiniai ir po 1988 m. pamažu vis labiau prieinami prieškario ir išeivijos istoriografiniai tekstai tapo laisvėjančią bendruomenę konsoliduojančiais tekstais: „[p]rieškario bei išeivijos istorikai ir jų veikalai buvo pasitelkti (perteikiant to meto emociją – pašaukti) dar kartą (per)tvarkyti visuomenės istorinį sąmoningumą“ (p. 13). Tokiu būdu Giedos tyrimas skaitytojui atskleis ne tik 1883–1940 m. profesionalėjančios istorijos pobūdį, bet ir atsakys į klausimą, kodėl 1988–1992 m. visuomenė, apeidama vietinių istorikų tekstus, dar kartą vartojo kartą jau pavartotą tiesą?

Giedos knyga sudaryta iš keturių dalių, kuriose auto­rius, nepretenduodamas kalbėti vienintelės galimos tiesos vardu, seka profesionaliosios lietuvių istoriografijos raidą, pasiūlydamas argumentuotą jos chronologiją ir, suprasdamas didžiules medžiagos apimtis, susitelkdamas į istoriografinių manifestų istoriją.

Pirmoji knygos dalis „Nacionalinė istoriografija ir jos pažintinių interesų klostymasis“ (p. 52–115) skirta lietuvių istoriografinio pažintinio intereso genezei ir sklaidai. Autorius atkreipia skaitytojo dėmesį į tai, kad, kai XIX a. antros pusės Vakarų ir Vidurio Rytų Europoje ir Rusijoje susiformavo ir išaugo istorijos mokslas, „Lietuvoje ūkinę baudžiavą pakeitė kultūrinė baudžiava“ (p. 54); kai „daugelyje Europos kraštų prasidėjo istorijos mokslo institucionalizacija, besiformuojanti lietuvių inteligentija dar entuziastingai rašė pamfletus, pavyzdžiui, apie „Kaizerį Fridrichą II ir Imperatorienę Katariną II, išdraskiusius lenkų-lietuvių Respubliką ir už tai pakliuvusius į pragarą““ (p. 55). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į Giedos užčiuoptos paralelės tarp 1832 m. Karaliaučiaus universitete įvesto pirmojo istorijos seminaro ir tais pačiais metais uždaryto Vilniaus universiteto! Jeigu antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūrą, pasak Giedos, laikytume savotiška lūžine riba istoriografijos profesionalizacijos ir istoriko profesijos tapsmo procesuose, tai turėdami tuo metu Daukanto lietuvių kalba parašytą istoriją, galime save guosti, kad, pasak Egidijaus Aleksandravičiaus, „tikroji istorija – svarbiausia yra idėjos atsiradimo ir idėjos būties faktas“ (p. 71).

Antroji knygos dalis „Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai“ (p. 118–188) – koncentruota lietuvių istorijos moksliškėjimo analizė, kai lietuvių tarpe jau kūrėsi samprata, kokia turėtų būti istorija iš tikrųjų. Motyvuotai atmetęs trafaretinę ir tradicinę profesionaliosios lietuvių istoriografijos chronologinių ribų pradžią nuo 1918 m., Gieda savąją poziciją sustiprina Zenono Ivinskio autoritetinga mintimi: „Panaikinimas lietuvių spaudos draudimo (1904 m.) ir vis pamažu didėjantis lietuvių studentų skaičius Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose sudarė palankesnes sąlygas kultūriniam bei moksliniam kilimui Lietuvoje“ (p. 122). Gieda primena, kad būtent 1904 m. Jonas Totoraitis Fribūre „apgynė istorinės tematikos disertaciją apie karalių Mindaugą“, o Plimute pasirodė Jono Šliūpo Lietuvių Tauta senovėje ir šiądien. Be to, tais pat metais išėjo ir Vinco Pietario Algimantas, ir Augustino Janulaičio išverstas Komunistų partijos manifestas (p. 124). „Šie keturi reiškiniai vienais metais gali būti savotiška, gana talpi prasidedančio permainingo, konfliktiško, o kartu ir kūrybingo laikotarpio (o gal net amžiaus?) metafora“ (p. 124). Na, o 1915 m. – tai sumanymų ir planų griuvimo prasidėjus karui metai. Tais pat metais Lietuvių mokslo draugija, nuo 1907 m. buvusi „savotišku organizaciniu istoriografijos raidos centru“ (p. 126), tapo nefunkcionali. Gieda pabrėžia, kad LMD „kūrė deramas prielaidas Lietuvos istoriografijos akademizacijai ir akademinei specializacijai“ (p. 133), nors aptariamu laikotarpiu LMD sąrašuose nefigūravo nė vieno vis dar rizikingos žinojimo srities – istorijos – profesionalaus istoriko. Gieda nurodo, kad 1906 m. Ignas Jonynas, Maskvoje studijuodamas istoriją, teiravosi Vilniaus mokslo apygardos globėjo, ar baigęs universitetą galės tikėtis gauti tarnybą Lietuvoje, sulaukęs atsakymo, jei nedėstys istorijos ir literatūros (p. 136).

Aurelijui Giedai pavyko mane įtikinti 1883–1940 m. lietuvių istorikų pasaulio realumu, bet pavyko pasėti nerimą, kad istorija ir vėl neaplenks istorikų ir jiems teks dar ne kartą perrašyti kartą jau prijaukintą praeitį.

Trečioje dalyje „Akademinės disciplinos link: 1915–1929 metai“ (p. 192–329) skaitytojo laukia įdomus tyrimas, atskleidžiantis, kaip Lietuvoje nuo istoriografijos be istorikų būsenos buvo pereita prie istorijos institucionalizacijos. Tiriamas keturiolikos metų laikotarpis, kai „istorijos mokslas Lietuvoje žengė normalaus mokslo kryptimi“ (p. 192) ir istorikai pagaliau turėjo visas institucines sąlygas profesionaliai veiklai. Vis dėlto pirmiesiems lietuvių politikams, panorėjusiems Lietu­vos ateities perspektyvas įrodinėti solidesnėmis, rafinuotesnėmis argumentacijomis iš praeities, dar teko kreiptis į istoriko išsilavinimo neturinčius, pavyzdžiui, į Pet­rą Klimą. Gieda pateikia daug įdomios medžiagos apie laikotarpį, kai susidarius galimybėms studijuoti užsienyje, lietuviai vis dėlto neskubėjo rinktis istoriko kelio, o rinkosi praktiškesnes specialybes. Neskubėta studijuoti istorijos ir jau įsikūrusiame Lietuvos universitete. Pirmųjų Lietuvoje parengtų absolventų gyvenimo ir veiklos apžvalga parodė, kad iš pradžių istorikai buvo rengiami ne mokslui, o mokyklai. Gieda nepalaiko Ivinskio, maniusio, kad mokykla buvo neišvengiamas blogis, sunaikinęs istoriko mokslinį potencialą (p. 220). Gieda mano, kad „buvo būtent atvirkščiai – istoriko išsilavinimą ir specialybę įgiję asmenys vykdavo į provinciją būtent dėl to, kad galėtų dirbti pagal specia­lybę“ (p. 220). O kad jie tikrai buvo puikūs mokytojai, iliustruoja knygoje pateiktos mokytojų istorikų biogramos ir darbai: verčiami ir naujai rengiami vadovėliai, mokymo priemonės ir pan.

Trečios dalies poskyris „Augustinas Voldemaras: tarp kritinės istorikos peržiūros ir istorijos atnaujinimo“ (p. 223–259) laikytinas argumentuota, nešališka Voldemaro kaip istorijos mokslo teorijos ir metodologi­jos specialisto reabilitacija. Gieda atkreipia dėmesį, kad 1925 m. Voldemaro paskelbtame darbe apžvelgiami ir interpretuojami tie Vakarų istorikos raidos kontekstai, kuriuos Lietuvoje Norkus aptarė 1996 m. (p. 227). Gieda pirmasis savo monografijoje atkreipė dėmesį į Voldemaro narystę Istorinės sintezės sekcijoje, naujosios istorijos tėvo Henri Berro 1925 m. įkurtame Tarptautiniame sintezės centre (p. 241). Lietuvių istoriko priklausymas prestižiniam Vakarų Europos mastu istorijos teoretikų centrui rodytų gana anksti besimezgusį Lietuvos istoriografijos konceptualizavimo bandymą, taip ir nesulaukusį tęstinumo, nes ilgainiui lietuvių istoriografija vėl kaip ir XIX a. suvedė save į šaltiniotyrą (p. 247).

Ketvirta dalis „Išbandymų ir brandos dešimtmetis“ (p. 332–452) skirta profesionaliosios istorikų kartos ieškojimų ir abejonių istorijai. Gieda pateikia vyresniosios ir jaunesniosios istorikų kartos susidūrimus, jaunųjų raginimą nesekti istorikais epigonistais, amatininkais, popieristais, kurių darbai tik mažina visuomenės interesą istorija (p. 348). Jaunoji istorikų karta lietuviškojoje istoriografijoje pasigedo estetinio, meninio kūrybinio prado.

Aurelijui Giedai pavyko mane įtikinti 1883–1940 m. lietuvių istorikų pasaulio realumu, bet pavyko pasėti nerimą, kad istorija ir vėl neaplenks istorikų ir jiems teks dar ne kartą perrašyti kartą jau prijaukintą praeitį.

Aurelijus Gieda, Manifestuojanti Klėja: Istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, 640 p., 500 egz. Dailininkė Audronė Uzielaitė.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, 2018, Nr.1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų