Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 11d. 19:02

Knygą apie Petrą I ir jo lietuvę žmoną išleisianti K.Sabaliauskaitė: „Labiausiai nustebino brutalumas: santykių, mentaliteto“

Kristina Sabaliauskaitė
Pauliaus Gasiūno nuotr. / Kristina Sabaliauskaitė

„Petro imperatorė“ stilistiniu požiūriu yra visiška „Silva rerum“ priešingybė – naujajame romane ne tik gausu dialogų, bet ir pasakojama pirmuoju asmeniu“, – apie savo naująją knygą sako Kristina Sabaliauskaitė. Neseniai paskelbta, kad rašytoja rugpjūčio mėnesį išleis naują romaną – pirmąją dvilogijos knygą „Petro imperatorė“. Šiame interviu ji pasakoja apie tai, kaip kilo mintis rašyti apie Martos Skowrońskos gyvenimą, kuo šios knygos kūrimas skyrėsi nuo „Silva rerum“, tai, kokie kultūriniai skirtumai atsiskleidė renkant informaciją šiam kūriniui.

„Voltaire’as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus“, – rašoma pranešime apie naują K.Sabaliauskaitės knygą.

Tai, apie ką bus nauja vienos populiariausių lietuvių rašytojų knyga, iki pat šio pranešimo nebuvo atskleidžiama. Tad šiame interviu rašytoja pasakoja, kaip atsirado ši idėja ir kuo šis romanas skirsis nuo ankstesnės jos kūrybos.

– Pirmiausia įdomu būtų sužinoti apie knygos idėją. Kaip ji gimė, kuo būtent ši asmenybė jus sudomino?

– Prieš dešimtį metų – rašant „Silva rerum II“, kurioje pasakojau apie Šiaurės karą Lietuvoje. Tuomet susidūriau su Petro I ir jo lietuvės žmonos istorija, kuri labai suintrigavo ir ją pradėjau tyrinėti. Įdėmesni „Silva rerum II“ skaitytojai pastebės, kad ši herojė paminėta jau tame romane.

– Gal galėtumėte papasakoti ir apie tai, kiek laiko kūrėte šią knygą? Rinkdama informaciją „Silva rerum“ ilgai tyrinėjote archyvus, lankėtės vietose, kurios susijusios su jūsų pasakojama istorija. Kuo šios knygos kūrimas skyrėsi nuo „Silva rerum“?

– Rašiau tuo pačiu principu – jungdama istorijos mokslą ir literatūrą. Topografija – ir Europos, ir Rusijos – irgi pažįstama tiesiogiai. Dešimtajame dešimtmetyje, Jelcino atšilimo laikais, yra tekę stažuotis Sankt Peterburgo „Ermitaže“ – tą miestą pažinau iš vidaus, yra tekę pagyventi jo ritmu, su jo žmonėmis. Beje, tai buvo pirmas didmiestis, kurį aplankiau vaikystėje. Tad nesu abejinga Sankt Peterburgui, kurio gimimą aprašau naujame romane.

Galbūt pagrindinis skirtumas šįkart – šaltinių gausa. Rašant „Silva rerum“ šaltinių kartais reikėdavo gerai paieškoti, o šiuo atveju buvo priešingai – jų buvo taip daug, kad tas pats įvykis turėjo net kelias dokumentuotas versijas – amžininkų akimis kartais būdavo aprašytas iš visiškai skirtingų, dažnai nesutampančių perspektyvų. Tačiau šis daugelio perspektyvų, „rašiomoniškas“ žvilgsnis man nėra naujiena, priešingai – manau, jis suteikia ne plokščią, o daugiamatį istorijos vaizdą. Tad, susipažinus su herojų, užsienio ambasadorių, rusų dvariškių to paties fakto skirtingomis interpretacijomis, buvo įdomu išsunkti tą galimos tiesos esenciją. Todėl parengiamojo darbo, tyrimų buvo dar daugiau nei su „Silva rerum“.

Šis autentiškas brutalumas, kurį palikau nenuglaistytą, kartu daro pasakojimą ir nejaukiai šiuolaikišką.

– Kas jus nustebino rašant šią knygą, renkant informaciją? Kas atsiskleidė visiškai kitokioje šviesoje?

– Brutalumas: santykių, mentaliteto. Bendravimo stačiokiškumas – visi keiksmažodžiai yra visiškai autentiški, paimti iš korespondencijos ir šaltinių. Saulius Žukas, perskaitęs romaną, paklausė: „Rašei apie to paties meto LDK aristokratus, dirbai su jų korespondencija – ten irgi tokių dalykų pasitaikydavo?“ Ne. Nepasitaikydavo – mūsų buvo visai kita kultūra, papročiai. Bet šis autentiškas brutalumas, kurį palikau nenuglaistytą, kartu daro pasakojimą ir nejaukiai šiuolaikišką. Kultūriniai skirtumai atsiskleidė visiškai kitoje šviesoje. XX a. pr. lietuvių kultūros filosofai teigė visokias Lietuvos neva kaip kažkokio tilto tarp Rytų ir Vakarų vizijas, bet XVIII a. pradžioje LDK yra vienareikšmiškai, pagal visus kriterijus, Vakarai. Tačiau paskaitysite patys.

– Kiek pasakojama istorija diktuoja patį pasakojimo būdą? „Silva rerum“ knygose jūsų rašymo stilius buvo ryškus, barokiškas, rafinuotas, puikiai atpažįstamas. Ar jautėte, kad ši istorija reikalauja kitokio rašymo stiliaus, kas galbūt gali nustebinti skaitytojus skaitant šią istoriją?

– Rašytojas nėra cirkininkas ir jo tikslas nėra „stebinti skaitytojus“. Tačiau taip – skirtingos istorijos diktuoja visiškai skirtingus pasakojimo būdus. Šaltiniuose istorinių asmenų autentiški balsai, jų kalbos registrai buvo itin gerai girdimi, nes jie paliko stirtas korespondencijos. Tik mano pagrindinė herojė Marta Skowrońska buvo beraštė (nors ir mokėjo „iš klausos“ keturias užsienio kalbas): ji savo laiškus diktuodavo palydovei ar sekretoriui, arba jos žodžiai yra žinomi iš liudininkų atpasakotų dialogų. Panorau suteikti jai, esminei herojei, balsą.

Todėl „Petro imperatorė“ stilistiniu požiūriu yra visiška „Silva rerum“ priešingybė – naujajame romane ne tik gausu dialogų, bet ir pasakojama pirmuoju asmeniu. Tiesa, dar – kaip kalbos prievaizdai niršo dėl „Silva rerum“ polonizmų, taip dabar galės tūžti dėl rusicizmų, bet jie – stilistiniai, skirti nuotaikai sukurti.

„Petro imperatorė“ stilistiniu požiūriu yra visiška „Silva rerum“ priešingybė – naujajame romane ne tik gausu dialogų, bet ir pasakojama pirmuoju asmeniu.

– Knygos pristatyme pabrėžiama, kad „jos istorija kitokia nei vyrų rašytuose vadovėliuose“. Kas, jūsų manymu, iškreipiama vyrų rašytuose vadovėliuose?

– Vyrų rašytoje istorijoje ji – pradedant nuo Voltaire'o – pristatoma kaip Pelenė, kuriai tiesiog nepaprastai pasisekė: iš vargšės našlaitės skalbėjos – į imperatorę. Man jos istorija pasirodė panašesnė į visai kitą pasaką, o dar labiau – į klasikinę graikų tragediją. O Rusijos istoriografijoje Martos Skowrońskos istoriją bandyta kaip tik įmanoma cenzūruoti: iki XX a. su ja ir jos kilme susiję dokumentai buvo saugomi įslaptintuose archyvuose, kaip valstybinė paslaptis slėpti nepatogūs faktai ir apie ją, ir apie Petrą I.

XX amžiuje biografų ji banalinta, vaizduota tiesiog tokia viską atleidžianti, ištikima didžiojo rusų imperatoriaus moteris-pagalvė, su kuria jis rasdavo ramybę po mūšių ir valstybės reikalų. Tik, sprendžiant iš šaltinių, viskas nebuvo taip primityvu – buvo kur kas sudėtingiau ir įdomiau. Be to, ji tapo pirmąja Rusijos imperatore moterimi ir atvėrė galios kelius dar dviem kitoms imperatorėms: savo dukrai Jelizavetai ir Jekaterinai II. Bet nenoriu atpasakoti turinio, manau, skaitytojai patys pamatys, kuo skiriasi istorija, pasakojama jos lūpomis.

– Nekalbant konkrečiai apie knygos turinį – kuo „Petro imperatorėje“ atskleidžiamos temos yra universalios, besidriekiančios į šiuos laikus? Kokios pagrindinės temos nagrinėjamos?

– Laikas. Tai – universali filosofinė tema, kuriai panorau skirti šiek tiek dėmesio, todėl net pats romanas yra parašytas realiuoju laiku. Ir prievarta. Ypač – prievarta prieš moteris. Mes šiandien kraupstame nuo pasakojimų apie seksualinę karo prievartą pasaulyje – prieš jazides, rohinjų moteris, prisimename II pasaulinio karo masinius prievartavimus, kalbame apie moters teisę į savo kūną ir paprotinę ar įstatyminę prievartą – pradedant genitalijų žalojimu, baigiant ribojama teise į sprendimus dėl reprodukcijos ir abortus... Bet visa tai nėra nauja ir siejasi su tuo, kas dėjosi ir knygoje aprašomais laikais. Ir dar viena svarbi nesenstanti romano tema yra priklausomybė.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

– Kas jums pačiai yra svarbiausia istoriniuose romanuose? Kai kurie istorinių knygų rašytojai leidžia sau nemažai improvizuoti, paaukodami autentiškumą. Ar dokumentalumas, tikslumas jums yra vienos svarbiausių istorinių romanų savybių? Ir kokius istorinius romanus galėtumėte išskirti kaip etaloninius?

– Rašytojai, paaukodami autentiškumą, praranda tokius skaitytojus kaip aš. Negaliu skaityti istorinio romano, žiūrėti filmo, jeigu jame matau akivaizdžių nesąmonių ir faktinių klaidų. Negaliu patikėti kūriniu – o juk geras kūrinys, net jei jis ir visiškai siurrealistinis, turi turėti savo vidinę logiką, kuri skaitytoją visiškai panardintų į kūrinio iliuzinę tikrovę.

Manau, istoriniame romane svarbiausia yra dermė: autentiškumo, gilaus epochos išmanymo, pajautos ir meninės išmonės, kuri tą istoriją įšiuolaikina ir kartu paverčia universalia. Kaip tą balansą, aukso vidurį pagauti – štai kur iššūkis. Bet kartais pavyksta. Esu daugelį sykių minėjusi, kad man tokie etalonai yra, vis dėlto, akademinių žmonių parašyta istorinė proza, idėjų romanai – Umberto Eco ir Marguerite Yourcenar kūryba, Susan Sontag „Ugnikalnio mylėtojas“ ir „Amerikoje“, Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Leopardas“ – paremtas gyvąja mirštančios epochos atmintimi ir pajauta. Paauglystėje neišdildomą įspūdį yra palikę Maurice'o Druono „Prakeiktųjų karalių“ serija ir Bolesławo Pruso „Faraonas“.

Manau, istoriniame romane svarbiausia yra dermė: autentiškumo, gilaus epochos išmanymo, pajautos ir meninės išmonės, kuri tą istoriją įšiuolaikina ir kartu paverčia universalia.

– Istoriniai romanai pastaruoju metu labai populiarūs – žinoma, jie visuomet buvo godžiai skaitomi, tačiau dabar, anot specialistų, yra itin didelis jų pakilimo laikas. Galima pastebėti ir kitą tendenciją – labai populiarėja ir „faction“ literatūra, kur ir pasakojant apie šios laikus stengiamasi susieti tikrus faktus su grožine literatūra. Ką, jūsų nuomone, tai sako apie visuomenę? Galbūt tai reiškia, kad žmonės, skaitydami knygas, šiais skubėjimo laikais vis labiau nori ir įgyti žinių, ne tik praplėsti vaizduotę?

– Na, pamatę pirmosios „Silva rerum“ rankraštį, leidėjai manęs klausė: „O kodėl pasirinkote tokį nepopuliarų žanrą?“ (juokiasi). Manau, mes gyvename didelių istorinių pokyčių laikais – virš mūsų šiuo metu tarsi tamsus debesis pakibusi nežinomybė. Ir nuojauta – kad pasaulis, kurį pažinojome, staiga ėmė nebevaldomu pagreičiu kisti. Manau, tai pasąmoninis siekis suprasti save ir šį kismą istorijos perspektyvoje. Laiko perspektyvoje.

Tai – pastanga save apmąstyti pasaulio pasakojime per literatūros ir meno kūrinius, atsakyti į klausimą, dėl kurio amžius ginčijasi Vakarų ir Rytų kultūros – ar laikas yra linijinis, ar cikliškas? Ar mes ir istorija – unikalūs, ar kartojamės? Ar turime laisvą valią, ar esame nulemti? Sakiau juk – laikas yra universali tema.

– Leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“ Mantas Tamošaitis rašė, kad tam tikri kultūros laipteliai, Lietuvoje žymėję ryškius istorijos suvokimo lūžius, buvo „Būtovės slėpiniai“ ir „Baroko kelias Lietuvoje“. Autorius teigia, kad, žvelgiant iš kultūros istorijos perspektyvos, jūsų ciklą „Silva rerum“ irgi galima laikyti jų vaisiumi. Ar sutinkate su ta mintimi? Ir kitas su tuo susijęs klausimas – ar manote, kad jūsų kūriniai, savo ruožtu, pastūmėjo kitus lietuvių rašytojus atsigręžti į mūsų istoriją – bent jau žvelgiant į tokios tematikos kūrinių gausą, galima daryti tokią išvadą.

– Ne, nesutinku su šiuo teiginiu, bet nieko tokio: kartais taip nutinka apibendrinant ir nežinant biografijos faktų. „Baroko kelyje“ būdama studentė jau pati savanoriavau – taigi, buvau ne „vaisius“, o šiek tiek kukliomis pastangomis ir prisidėjau su kitais dalyviais. Jau anuomet buvau įsimylėjusi LDK baroką! Už tai reikia dėkoti ne televizijos laidoms ar projektams, bet, visų pirma, mano profesorėms ir dėstytojoms: dr. Rūtai Birutei Vitkauskienei, dr. Aleksandrai Aleksandravičiūtei, kurios sužadino smalsumą LDK meno pasauliui, mano nuostabiosioms ir išmintingosioms mokslinėms vadovėms – prof. Irenai Vaišvilaitei ir prof. Ingei Lukšaitei – ir daugybei kitų mano dėstytojų. Esu jų „vaisius“.

O Alfredas Bumblauskas, nors jį ir labai gerbiu, man netgi niekada nedėstė. Simptomatiška, beje, kad LDK tyrimai masinėje sąmonėje siejami vien su vyrais, nors didžiulius darbus šioje srityje yra nuveikusios ir moterys mokslininkės – ir istorikės, ir dailėtyrininkės, ir lituanistės. Reikia pabrėžti, jog esu ir anglosaksiškos istorikų mokyklos „vaisius“: britiškoje akademinėje terpėje esu praleidusi kur kas daugiau metų negu lietuviškoje, ir ji man darė net didesnę įtaką. Kaip ir vieno mano britų profesorių žodžiai: „Didžiausias menas moksle – apie labiausiai komplikuotus dalykus gebėti kalbėti labai paprastai.“ Tą ir bandau daryti, nors Lietuvoje šis metodas ne visada suprantamas... Dėl kitų rašytojų – ar mano kūrinių sėkmė pastūmėjo juos atsigręžti į Lietuvos istoriją – tai jų ir reikėtų klausti. Manau, kad neabejotinai – taip, nors jie, žinoma, dievagosis, kad – ne (juokiasi).

– Situacija išleidžiant „Silva rerum“ ir šį romaną visiškai skirtinga – tuomet tai buvo jūsų debiutas, o dabar skaitytojų lūkesčiai yra dideli. Ar jums pačiai svarbu, ko tikisi iš jūsų skaitytojai, ar visgi rašote knygas negalvodama apie tai?

– Nei gyvenime, nei kūryboje niekada nieko nedarau tam, kad pateisinčiau kitų lūkesčius. Jeigu kurdama galvočiau, kaip čia priims skaitytojai ar kritikai, – negalėčiau parašyti nė eilutės. Kai imuosi rašyti romaną, galvoju tik apie viena – kad ši istorija yra tokia įdomi ir taip peržengianti laiką, tokia aktuali, kad, velniai griebtų, niekada sau neatleisčiau, jei nepabandyčiau jos papasakoti.

Komentarai: 14

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Video

01:19
01:17
05:26

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas