15min publikuoja knygos ištrauką (vertė Nomeda Berkuvienė).
Penktadienis, sausio 1-oji
Naujieji metai
Po DIDŽIULIO kivirčo su Niku aš vėl pas mamą ir tėtį.
Esu ĮSIUTUSI.
Paprašiau jo prižiūrėti Deizę, kol nubėgsiu į prekybos centrą (kai pasiimu ją drauge, mano dėmesys nukrypsta į akcines prekes, parduodamas po dvi už vienos kainą, ir prisiperku visokių niekų, pavyzdžiui, sausainių su džemu).
Grįžusi namo radau Niką, žaidžiantį kompiuterinius žaidimus, o šalimais gulėjo DEŠIMT tuščių Guinness original butelių.
DEŠIMT BUTELIŲ! Per DVI valandas!
Pašėlau.
– Aš labai atsparus alkoholiui, – suvapėjo jis. – Jeigu būčiau girtas, niekaip nebūčiau įveikęs šio „Žudikų brolijos“ lygio.
Pareikalavau paėjėti tiesia linija, jis pargriuvo.
Man beklykiant atsirakinusi duris į butą įėjo Niko mama.
Pamačiusi sūnų ant grindų patarė:
– Atsisėsk tiesiai, mielasis.
Paskui paklausė, dėl ko šis triukšmas.
Pasakiau, kad tuo metu, kai turėjo prižiūrėti Deizę, Nikas prisiliuobė.
– Ak, Nikai, – tarstelėjo Helena. – Bet, Džuljeta, juk jis visą dieną dirbo. Suprantama, kad patyrė įtampą.
Dirbo! Šiandien per visą dieną Nikas teperskaitė dviejų puslapių internetinio pokerio reklamos tekstą.
– Jei man kada prireiks išsiskyrusios moters patarimo santykių klausimais, kreipsiuos į jus, – rėžiau Helenai.
Paskui dar šiek tiek parėkiau ant Niko, paskubomis susikroviau krepšį ir pareiškiau, kad išvykstu su Deize pas savo tėvus.
Ketinau išeiti oriai, kaip stipri moteris, deja, teko sugrįžti pasiimti rausvos vaflinės tekstūros audinio antklodėlės, minkštų meškučių, šviesos nepraleidžiančios užuolaidos su guminiais lipdukais, sauskelnių ir galiausiai šviečiantį lopšinių meškiuką.
Šeštadienis, sausio 2-oji
Ką tik skambino Nikas ir maldavo atleisti.
– Džuliuk, man reikia tavęs, man reikalinga mano mergytė. Be tavęs aš kaip nesavas.
Neketinu imti jo gailėtis. Jis turi ateiti į protą. Nuolatinės pagirios jau ir taip nieko gero, tačiau nusitašyti, kai turi prižiūrėti dukrelę...
Šį rytą pasisvėriau maždaug aštuntajame dešimtmetyje pagamintomis mamos ir tėčio svarstyklėmis, mat jos paprastai būna gailestingesnės už didžiumą šiuolaikiškų.
Sveriu beveik TRYLIKA KILOGRAMŲ daugiau negu prieš nėštumą.
Ir dargi stovėdama ant svarstyklių visiškai nuoga, po apsilankymo tualete.
Eina saaaaaau.
Sekmadienis, sausio 3-ioji
Šių dienų motinystės bėda yra ta, kad iš tavęs tikimasi, jog:
* Būsi lieknutė, išsičiustijusi, madingai apsirengusi, nešina ryškių spalvų madinga kūdikio reikmenims skirta rankine, išmarginta laukiniais gyvūnėliais.
* Turėsi tobulus IKEA stiliaus namus, pilnus įmantrių, vaikams pritaikytų niekniekių, tokių kaip ant šaldytuvo pritvirtinta spalvota lenta, ant kurios rašoma kreidelėmis, ir originalūs robotizuoti žaislai.
* Būsi motina, pamišusi dėl natūralių ir ekologiškų produktų, nenaudosi atgrasių plastikinių indelių, kuriuose pilna chemikalų, pirksi tik ekologiškas daržoves, maitinsi krūtimi, gimdysi be vaistų ir t. t. BET kartu...
* Fanatiškai palaikysi švarą cheminiais purškalais, visi paviršiai ir grindys nuolatos atitiks aukščiausius higienos reikalavimus, o rankas plausi dešimt kartų per dieną.
GRETA viso šito iš namų privalai išeiti neišmarginta paslaptingų baltų dėmių.
Kaip moterims visa tai pavyksta?
Nikas ištisą dieną skambinėjo ir rašinėjo žinutes. Žadėjo daugiau niekada negerti. Maldavo Deizės nuotraukų.
Manau, čia jau šiokia tokia pradžia.
Pirmadienis, sausio 4-oji
Šiandien alinėje apsilankė Lora ir pasiūlė kartu ruoštis maratonui.
Aš kaip kvailė sutikau.
Bėgti šalia gražuolės sportiškos vyresnėlės sesers... labai prastas sumanymas. Ypač su didele, riebia pogimdymine subine.
Atrodžiau kaip nerangi karvė, pūškuojanti paskui ilgakojį lenktynių žirgą žvilgančiais karčiais.
Galiausiai risnodamos bėgimo taku atsidūrėme miške. Buvo taip tamsu, kad aš galutinai pamečiau Lorą iš akių.
Paskutiniais žodžiais plūsdama „prakeiktą bėgiojimą“ pastebėjau šuns kakalą primenantį šešėlį.
Šūktelėjau „blemba!“ ir tėškiausi tiesiai ant sustingusios krūvelės.
Man nespėjus atsitokėti į veidą pašvietė aifono žibintuvėlis, ir nuskambėjo šiurkštokas balsas:
– Ką čia veiki vienui viena?
Priešais mane stovėjo juodu nindzės bėgimo kostiumu apsitempęs Aleksas Doltonas.
– Aš ne viena, o su Lora, – atsakiau.
– O kur ji? – pasiteiravo Aleksas padėdamas man atsistoti.
Paaiškinau, kad Lora skuodžia kažkur priekyje.
Aleksas pareiškė palydėsiąs mane iki jos.
– Takas neapšviestas, tu viena. Kibkis man į parankę.
Sugebėjau nusičiupti už randuotos, kadaise apdegusios rankos vietos.
– Ar jau nebeskauda? – paklausiau.
– Ne. Liovėsi prieš daugybę metų.
Pasidomėjau, ar jam patinka bėgioti, jis atsakė taip ir pridūrė:
– Tai vienas iš penkių atvejų, kai esu nepastebimas. Bėgiodamas visiškai niekuo neišsiskiriu. Tampu eiliniu žmogumi.
– Kodėl vairuoji sidabrinį rolsroisą, jei tau taip patinka būti nepastebimam? – pasiteiravau.
– Kad parodyčiau, kas esu ir kad esu nepriklausomas.
– Abejoju, ar įmanoma tave su kuo nors supainioti, – nusijuokiau.
– Kai kas painioja, – atsakė Aleksas. – Su mano tėvu.
– Tačiau šiandien tu be rolsroiso.
Aleksas šyptelėjo jam būdinga kreiva šypsenėle.
– Šiandien be. Niekada anksčiau nepastebėjau tavęs bėgiojančios.
Prisipažinau, kad man pakako kvailumo užsirašyti į Žiemos maratoną.
Tiksliau, Seidė užrašė mane dar tada, kai sėdinėjau ir kimšau pyragus.
– Anksti pradėjai treniruotis, – pastebėjo Aleksas. – Liko dar vienuolika mėnesių.
Paaiškinau, kad man reikia treniruotis tiek, kiek tik įmanoma.
Besišnekučiuojant paaiškėjo, kad Aleksas šiais metais irgi dalyvaus Žiemos maratone. Lyg tai būtų absoliučiai įprastas dalykas, o ne antžmogiškų fizinių jėgų reikalaujantis iššūkis.
Prisipažinau netikinti, kad įstengsiu pasiekti finišą.
– Toks požiūris niekam tikęs, Džuljeta, – subarė Aleksas. – Tu pranašauji pralaimėjimą dar nė nepradėjusi.
Pasakiau esanti realistė ir pridūriau, kad Nikas susilažino, kad neįveiksiu visos trasos.
– O varge, tik jau nepaisyk Niko Spenserio išminties perlų. Maratonas įkandamas kiekvienam, tereikia pasitreniruoti. Tai labiau susiję su psichologija, o ne su fiziniais duomenimis.
Paaiškinau paprastai nepaisanti, ką kalba Nikas. Deja, šia reta proga mano kūdikio tėvas, galimas daiktas, yra teisus.
– Paistalai! – nesutiko Aleksas. – Leisk man tave treniruoti, ir įrodysiu, kad jis klysta.
Pasakiau, kad jam nėra prasmės gaišti laiką su manimi ir kad man labai pasiseks, jei nusikapstysiu iki Tauerio tilto.
Galiausiai priešakyje sušmėžavo Lora, ir Aleksas pasakė:
– Pasimatysime puotoje šį savaitgalį.
Sumišau, mat Doltonų puota paprastai vykdavo Naujųjų metų išvakarėse. Maniau, kad ji atšaukta. Aleksas paaiškino, kad puota šiemet įvyksianti vėliau, kadangi Katrina Dolton vis dar negrįžusi iš Italijos, kur ieško ypatingos rūšies marmuro.
Mes, seserys Dafi, niekada nepraleidžiame Doltonų puotos – dalyvaujame joje nuo paauglystės. Taigi pasakiau, kad ateisim, jei tik mama galės pasirūpinti Deize.
– Tada pasimatysime šeštadienį, – atsisveikino Aleksas ir, toks aukštas, juodas ir atletiškas, nurisnojo į mišką.
– Ar ten buvo Aleksas Doltonas? – pasmalsavo Lora man atklibikščiavus iki jos. – Gal užsiminė apie Zaką?
Oooo!
Čia kažkas vyksta.
Jau seniai įtariau, kad Zakas Doltonas įsižiūrėjęs Lorą.
