Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 14d. 19:19

Knygą, kuri taps filmu, pristačiusi Kotryna Zylė: „Nežinau, kodėl taip sekasi, bet aš džiaugiuosi“

Kotryna Zylė Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Kotryna Zylė

Vos pristačiusi trečią knygą „Sukeistas“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“) rašytoja Kotryna Zylė sulaukė pasiūlymo šį pirmąjį jos romaną jaunimui ekranizuoti. Anksčiau autorės pasirodžiusios knygos yra virtusios spektakliais. „Nežinau, mane lydi kažkokia sėkmė. Visiškai nenormalu, kad esu parašiusi tris knygas, pagal dvi jų yra pastatyti spektakliai“, – sako ji ir priduria, kad reikia džiaugtis bei skaitytojų pasitikėjimą pateisinti. O kur slypi kūrybinė sėkmė? Kuo ypatingas romanas „Sukeistas“, patraukęs kino kūrėjų dėmesį?

Apie kūrybinius iššūkius, naują romaną „Sukeistas“, jaunimo literatūrą ir būsimas knygas kalbamės su rašytoja K.Zyle. Tik pokalbį pradedame nuo klausimo apie antrąjį jos literatūrinį veidą.

– Kodėl rašote prisidengdama slapyvardžiu?

– Aš ištekėjau 23-ejų metų ir mano tikra pavardė – Zilinskienė. Tokia brandi, vyro mamos pavardė ir tuo pasirašinėti buvo labai keista – nesijaučiau nei Kazickaite, kuria buvau anksčiau, nei Zilinskiene.

Mano vyrą visi pravardžiavo Zyle, aš jį taip ir dabar vadinu, tuomet ir pagalvojau, kad gerai skamba – Kotryna Zylė. Ir taip pasirašiau.

Tam turiu ir praktinį pagrindimą – mano vyro šeimoje nėra nei vieno apdovanojimo ir diplomo, kuris būtų adresuotas tikrąja pavarde Zilinskams, visur parašyta su klaida – Žilinskai, mat Lietuvoje Žilinskas yra labai populiari pavardė. Tad būti rašytoja, kurios pavardę visi visada rašo klaidingai... O Zylė iškart gerai įsimena. Tad turiu tam pagrindą – ištekėjau už Zylės ir tapau Zyle.

– „Sukeistas“ – jūsų trečia knyga ir pirma knyga, skirta jaunimui. Romane vėl sutinkame daug tautosakos motyvų, kurie yra nesvetimi jūsų kūryboje. Kaip gimė šios knygos idėja?

– Pati pirma knyga „Milžinas mažylis“ („Aukso žuvys“, 2014 m.), kai aš apie ją pagalvoju, yra praeities laikui parašyta knyga. Bet būtent su ja keliaudama per mokyklas pažinau šiuolaikinį vaiką, o „Sukeistas“ yra šiuolaikiniam paaugliui ir ne tik jam skirta knyga. Tuomet keliaudama aš pamačiau, kad mokyklose vaikai nebežino mitinių būtybių. Jei laumės man dar buvo normali pasakų detalė, tai niekas jų savaime jau nebežinojo. Taip atsirado antroji knyga – „Didžioji būtybių knyga“ („Aukso žuvys“, 2016 m.), kuri yra kaip enciklopedija, kurioje mitines būtybes perkėliau į mūsų laikus. Tai buvo ne tik dėl vaikų – man pačiai tai pasirodė smagu, netikėta, nes aš, iš tikrųjų, labiau esu faktų mėgėja, pirmiausia norinti ne interpretuoti, o tiksliai išsiaiškinti. Rašydama šią knygą atradau būtybių apgyvendinimą dabartyje ir tokias nevaikiškas būtybių savybes.

Tada galvojau, kad su mitologijos tema reikia baigti, bet man leidėja sako – o tau nekilo mintis ką nors jaunimui parašyti? Iškart atsakiau, kad tikrai ne, bet ji numetė tą sėklą, o mano galvoje ėmė dygti sumanymas. Aš pagalvojau – jei tau šešiolika metų ir tu sužinai, kad esi laumių vaikas, nesieji savęs su pasakomis ir panašiais dalykais, bet sužinai, kad esi to dalis? Ši mintis mane labai užkabino.

Su leidykla leisdami „Sukeistą“ jį pavadinome mistiniu romanu, kad išvengtume žodžio „mitologinis“ ir neatstumtume skaitytojo, nes Lietuvoje kažkodėl tai, kas susiję su tautosaka, siejama su kaimu, kažkuo nuobodžiu. Pasaulyje tai populiaru – visokios raganos ir vilkolakiai yra mitologijos dalis, tačiau pas mus kažkodėl ne taip. O kas vyksta pasaulyje – jau traukia, nes egzotika. Pagalvojau, jei papasakočiau apie tai įdomiai, jauni žmonės tai perskaitytų kaip vampyrų ir vilkolakių sagas, bet tuo pačiu nejausdami gautų tai, ką reikia žinoti, kas yra mūsų kultūra.

Mano vyrą visi pravardžiavo Zyle, aš jį taip ir dabar vadinu, tuomet ir pagalvojau, kad gerai skamba – Kotryna Zylė. Ir taip pasirašiau.

– Ar rašant knygą nejautėte baimės, kad jaunimas visgi nesusidomės mitologine tema?

– Ne. Aš žinojau, kad rašysiu knygą, kurios esmė – įdomi istorija. Sąmoningai norėjau, kad perskaitęs knygą skaitytojas net nesuprastų, ką skaitomoje istorijoje sutiko, kokios tai buvo būtybės, nors knygos pabaigoje yra žodynėlis, kuriame viskas paaiškinta. Mane erzina, kai kokiuose nors istoriniuose romanuose skaitydamas sutinki kokį nors personažą, galėtum nesuprasti, kas jis toks, bet autorius tai paaiškina, paberia faktų, kad žinotum, jog čia, pavyzdžiui, Napoleonas.

Aš labiausiai norėjau, kad skaitytojas jaustųsi tarsi realybėje – sutinki padarą ir nežinai, kas jis toks. Norėjau, kad tai būtų įdomi istorija, rašiau taip, kaip pačiai būtų įdomu skaityti. Ir kad pasiimčiau tą skaitytoją, kuris knygų neskaito ir dar jam palikčiau edukacinį pėdsaką, kurio jis gal šiaip vengtų.

– Romaną ne tik parašėte, bet ir pati jį iliustravote, kūrėte jam viršelį. Kas sunkiau – kurti tekstą ar dirbti su vizualiniu jo išpildymu?

– Iliustracijas knygai kūriau gal pora mėnesių. Turėjau strigimų, nes buvo aiškus deadline'as, kada knygą reikėjo atiduoti spausdinti, ir aš iki paskutinės akimirkos iliustracijų nepradėjau piešti, nes norėjau, kad iš pradžių būtų parašytas visas tekstas. Turėjau eskizus ir žinojau, kaip tai atrodys. Bet kai atsisėdi ir reikia ne pasibandymus nupiešti, o visai knygai keliasdešimt iliustracijų ir jos visos turi būti skirtingos, susijusios su tekstu, įdomios ir ne atkartotų tekstą, o jį papildytų... Tai buvo sunku.

Iš tiesų mano pradinis planas buvo žiaurus – buvau sugalvojusi, kad kiekviename atvertime bus po iliustraciją. Iš viso jų turėjo būti gal šimtas ir aš jas visas nupiešiau, bet taip produktyviai dirbant dingsta kokybė ir koncepcijos nebėra tokios stiprios (juokiasi). Tada man leidyklos kolegės sako – atsipalaiduok, gali nebūti kiekviename puslapyje tų iliustracijų, iš tikrųjų jų gali nebūti iš viso. Bet aš norėjau, kad jų liktų, tad palikome stipriausias. Kita vertus, knyga gan paradoksali – romano tekstas lengvas skaitymui, įtraukiantis, net nerimavau, kad nepavadintų jo per daug popsovu, o iliustracijos – atvirkščiai, jaunimo knygai neįprastos, keistos. Dėl jų jaunas, ne itin skaityti mėgstantis žmogus, gali nepaimti romano į rankas kaip „kažkokio čia meno“.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kotryno Zylės knyga „Sukeistas“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kotryno Zylės knyga „Sukeistas“

Kol kas atsiliepimai apie knygą labai geri. Bet nežinau, gal penkis kartus geriau ją pirktų, jei ant viršelio būti įsimylėjusios porelės nuotrauka (juokiasi). Bet aš pagalvojau, kad ateis tas momentas, kai kas nors perskaitys romaną, jį kam nors rekomenduos ir tada bus nebesvarbi knygos išvaizda, juk rekomenduos dėl istorijos. O tada kartu su knyga keliaus dar viena edukacija – vizualinės kalbos, kaip gali atrodyti knyga. Dėl smagios istorijos paėmęs skaityti knygą žmogus atras tą knygos meną ir taip praplės savo estetikos suvokimą.

Rašyti buvo sunku. Man būdinga rašant vietomis iš savęs per prievartą išspausti eilutes, pastraipas, bet žinau, kad tą būtina padaryti, nes kitaip visiškai strigs kūrybinis procesas. Jei nesirašo – rašyk per jėgą, nes lengviau taisyti, nei rašyti. O grįžęs taisyti išlengvini tekstą ir galiausiai to prakaito ir kraujo nesijaučia (juokiasi).

– Kalbant apie kūrybinius užkulisius. Turite paslaptis ar receptą, kaip rašant prisijaukinti sėkmę, nuvyti kūrybinę neviltį?

– Kai prieš septynerius metus rašiau pirmą knygą, neturėjau vaikų, tada daug dirbdavau ir rašymui skirdavau tik vakarus ir savaitgalius, bet tuomet niekas netrukdydavo – atsisėsdavau ir kurdavau. O dabar neturiu to malonumo laukti kažkokios nuotaikos (dabar autorė augina du vaikus, – aut. past.). Rašiau, kai turėjau tam momentą, kai naktį miegodavo vaikai. Man yra labai daug kartų buvę tokių situacijų, kai vakarais labai norėjau miego, bet žinojau, kad nebus kitaip knygos, nes tokie vakarai kartosis, jei aš neprisiversiu rašyti. Tad esu ir per tokias kančias kėlusis ir ėjusi rašyti.

Norėjau, kad tai būtų įdomi istorija, rašiau taip, kaip pačiai būtų įdomu skaityti.

Mano svarbiausia taisyklė – rašyti pusvalandį ar penkiolika minučių, ir per tą laiką parašyti tiek, kiek spėji, nes iš tokių dalykų galiausiai susideda ir knyga. Nors kiti sako, kad tokiose situacijose neverta pradėti rašyti, nes tai jau sugadintas laikas.

Man padeda tai, kad turiu kietą ir aiškų knygos planą, kiekvieno skyriaus trumpą apsirašymą – gal du mėnesius rašiau tą „knygą“ prieš rašant tikrąją knygą, žinojau, kad bus sunku ir kad irsiuosi per pastraipas nelengvai, bet kai turiu tokias mažas atkarpas, tada stumiuosi į priekį. Ir rašant aš nelakstau istorijoje – būna, kad labai laukiu kokios nors scenos, kurią labai noriu aprašyti, nes viskas čia dėl jos apskritai knygoje ir vyksta, bet aš sąžiningai kuriu nuosekliai, kol prieinu iki lauktos vietos.

Rašydavau kavinėse, bibliotekoje – aplink daug triukšmo. Išmokau dirbti užsidėjus ausines, kad nieko negirdėčiau, neklausyčiau svetimų kalbų arba kartais atvirkščiai – specialiai išsijungdavau garsą, bet pasilikusi ausines ausyse klausydavau, kaip šalia sėdintys paaugliai bendrauja (juokiasi).

– Knygoje yra du pagrindiniai herojai – paaugliai Gedas ir Gabė. Abu jie lanko dailės mokyklą, yra kūrybiški, kalba apie kūrybiškumą. Kuris iš šių personažų jums yra artimesnis? Ir kiek šiame romane yra autobiografiškumo? Juk ir jūs piešiate, baigėte dailės mokyklą, vėliau – Vilniaus dailės akademiją.

– Būna, kad knygose autoriai parašo, kad bet kokie sutapimai su realybe yra atsitiktinumas. Tai aš per savo knygos pristatymą „Galeroje“, Užupyje, sakiau, kad jei atpažįstate save knygoje, būkite tikri, kad ten jūs ir esate. Bet iš tiesų tai yra tiesa, nors ir sąlygiška, nes kiekvienas personažas yra sukurtas iš daugybės žmonių.

Aš negaliu rašyti apie aplinkybes, kurių nepažįstu. Pavyzdžiui, dailės mokyklos aplinka – aš sąmoningai pasiėmiau, kad tai būtų man pažįstama erdvė. Visi istorijose pasakojami namai, visos erdvės – aš turiu jas žinoti, tikslius adresus, pabuvoti kažkokiame bute ar laiptinėje, kad galėčiau paprastai rašyti, neskirdama papildomų jėgų išgalvojimui.

Knygos personažėje Gabijoje manęs yra daug, bet ir Gede manęs yra daug. Jį labiau kūriau pagal santykinį su vaikinais, vyrais. Bet viskas imta iš gyvenimo, iš skirtingų istorijų – pradedant paauglyste ir baigiant šiais laikais.

Asmeninio archyvo nuotr./Kotrynos Zylės knygos rašymo užkulisiai
Asmeninio archyvo nuotr./Kotrynos Zylės knygos rašymo užkulisiai

Kadangi man nesinori gaišti laiko išgalvojant dalykus, kuriuos šiaip gali žinoti ir aprašyti, tai man knygai reikėjo labai daug konsultacijų. Aš bendravau su reanimatologu-anesteziologu, klimatologu, psichologe, su priklausomybe turėjusiu pažįstamu, su vaikinu, kurio charakteris uždaras – paprašiau, kad jis kelias dienas pasižymėtų dienos įvykius, jo kalbėjimo būdo kažkiek panaudojau Gedo paraštėse. Pavyzdžiui, reanimatologas-anesteziologas man pasakojo apie ligoninės aplinką, kas vyksta, kai partrenkiamas žmogus ir jį ištinka koma, kaip vyksta pabudimas iš komos. Klimatologas paneigė pirmus į galvą šaunančius stereotipus, kaip atrodytų miestas, jei staiga užkluptų stichinė pūga.

– Tuomet kaip literatūriniai personažai paaugliai prabilo jiems artima kalba? Kas padėjo ją sukurti?

– Dar prieš atiduodant knygą į spaustuvę sulaukiau aštuoniasdešimt recenzijų iš tikslinės romano auditorijos – buvo paskelbtas rankraščio recenzijos konkursas vyresnių klasių moksleiviams. Didžiausias komplimentas man, kuris dažnai kartojosi, buvo toks: kalba tarsi paimta iš mano lūpų. Nors pasitaikė sakančių, kad kalba per grubi. Visi esame skirtingi. Kaip ir suaugę, taip ir jaunimas.

Šioje vietoje paslaptis yra tokia, kad aš nenorėjau išsiaiškinti žodžių, kaip kalba paaugliai ir juos dirbtinai naudoti knygoje. Rašiau taip, kaip kalbu aš, kaip kalba kai kurie mano draugai ir mano atradimas buvo toks, kad supratau, jog mūsų kalbą labai lemia laikmetis. Ne mūsų pačių metai ir kartų skirtumai, o laikmetis, kuriame mes visi kartu gyvename. Ir man tai buvo netikėtas atradimas.

– Man akimis, romano „Sukeistas“ stiprybė ir yra natūralumas. Keliaujant knygos istorijos puslapiais lengva pasimesti, kur yra realybė, o kur ne. Aplinka, pokalbiai, net laumės ir velniai, kad ir kokie jie būtų mitologiniai, knygoje tampa realūs, kaip ir pats literatūrinis gyvenimas. O kas jums atrodo stiprioji knygos pusė?

– Aš esu patenkinta šia savo knyga. Nors čia labai tinka banalus posakis – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Aš suprantu, kaip dar meistriškai tai galima daryti ir kiek dar galima tobulėti.

Labai norėjau, kad knygoje būtų keistumo, niūrumo, šiek tiek mūsų kultūros atspindžio. Visi viešumoje esame pasitempę, kalbame ir bendraujame gražiai. O štai aš knygoje rašau tokius keistus dalykus, kuriuos perskaitę brandūs žmonės turėtų tarsi pasibjaurėti. Bet net ir jiems perskaitytas romanas patinka! Tada suprantu, kad kiekvienas žmogus savyje turi keistenybių ir man labai smagu, kad žmonės mėgsta, kai knygose būna sutirštintas gyvenimas – kaip teatre, kur viskas sodriau, o mes jį perskaitom kaip natūralų gyvenimą, nors iš tikrųjų gyvename daug skysčiau.

Romanas tikrai išeis latvių kalba, jau pasirašyta sutartis su latvių leidykla, be to, dalis jo verčiama į anglų kalbą. Norėjau, kad perskaitęs šią knygą ne mūsų šalies skaitytojas gautų dozę lietuviškos kultūros. Ne tik per mitologiją – kai aš romane pasakodavau nors ir dvi eilutes, kad kas nors valgo, pavyzdžiui, juodą duoną su varškės sūriu ar perlinių kruopų sriubą su vištų kaklais, dariau tai neatsitiktinai, nes tai iš tikrųjų yra mano aplinkoje.

Jei atpažįstate save knygoje, būkite tikri, kad ten jūs ir esate.

Aš suprantu, kad ir taip galima perduoti dalelę mūsų savitumo. Gal dėl to, kad pati labai žaviuosi skandinavais, islandais ir jų kultūra, skaitydama jų knygas skaitau ne tik istoriją, bet ir visas aprašomas „paprasto gyvenimo“ smulkmenas, todėl norėjau, kad ir mano knygoje būtų ko nors tokio, kad ir posovietinio palikimo kaip bendrabutis, dalykų, kurių taip neįvardinam, bet jie irgi yra mūsų kultūra. Siekiau, kad knygoje tai būtų natūralu, kad niekas to nepastebėtų, kol pati nepasakyčiau. Bet net ir neverčiant knygos į kitas kalbas, skaitant saviems, lietuvių skaitytojams, jie pastebėtų, kad mūsų knygos gali būti įdomios ne tik tada, kai rašome apie egzotiškas šalis ar knygų veikėjai yra internacionaliniai.

– Kol kas visos jūsų parašytos knygos susilaukė vienokių ar kitokių apdovanojimų: „Milžinas mažylis“ įtraukta į geriausių 2014 metų knygų penketuką, „Didžioji būtybių knyga“ – gražiausia 2016 metų knyga vaikams, be to abi šios knygos virto ir spektakliais. „Sukeistas“ jau irgi spėjo sulaukti pirmųjų įvertinimų – pagal knygą bus kuriamas kino filmas. Turėjote svajonę, kad jūsų knyga taptų filmu?

–Ne (juokiasi). Šiai knygai man tai atrodė nerealu, nes ji yra mistinė, joje daug siurrealizmo, specialiųjų efektų (juokiasi).

Man daug kas perskaitę knygą rašė: skaitant atrodė, kad žiūriu filmą. Ir taip įkyriai šis komentaras kartojosi, jog aš galvojau – o kokią knygą perskaičius nematai filmo? Juk skaitai knygą ir viską įsivaizduoji.

Bet taip jau sutapo, kad man labai patiko „Dansu films“ trumpametražis filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, po to dar buvau skaičiusi vieną puikų jų scenarijų. Šios kompanijos prodiuserė yra ir labai charakteringa aktorė – Gabija [Siurbytė]. Jai į rankas jau buvo papuolusi „Didžioji būtybių knyga“. Ją perskaičiusi ji atsiuntė man daug komplimentų ir žinią, kad jei reikėtų kada nors ją paskaityti viešai, mielai to imtųsi, nes jai labai patiko mano kurtas pasaulis. Kai planavau romano „Sukeistas“ pristatymą, aš iškart pagalvojau apie ją (dar ir vardas su pagrindine veikėja sutapo!) ir pasikviečiau paskaityti knygos ištrauką. Nusiunčiau dar tik elektroninį knygos maketą. Ir taip netikėtai, dar prieš gaudama knygą iš spaustuvės sulaukiau žinutės, kad su manimi jie norėtų pasikalbėti apie knygos ekranizavimą.

Nežinau, mane lydi kažkokia sėkmė. Visiškai nenormalu, kad esu parašiusi tris knygas, pagal dvi jų yra pastatyti spektakliai. Nežinau, kodėl sekasi, bet aš džiaugiuosi – reikia džiaugtis ir bandyti lūkesčius dar labiau pateisinti. Matau, kad augu kaip kūrėja, matau trūkumus ir žinau, ką noriu keisti ir kaip noriu tobulėti. Reikia būti dėkingai, kad yra, kas patiki.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kotryna Zylė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kotryna Zylė

– Dvi knygos mažiesiems skaitytojams. Pirmas romanas jaunimui. Ko jūsų skaitytojams tikėtis ateityje? Ar yra tikimybė, kad rašysite knygą dar kitai auditorijai – suaugusiems skaitytojams?

– Niekada negali sakyti niekada, bet aš nematau reikalo rašyti suaugusiems. Parašiusi „Sukeistą“ supratau, kad sunkiausia rašyti jaunimui, todėl, kad kai rašai suaugusiems, kaip berašytum ir bekalbėtum ir ką bekalbėtum – tai tavo stilius, nėra auditorijos, į kurią galėtum nepataikyti.

Kai kuri vaikams – iš esmės kuri jų tėvams, kurie norės paimti tavo siunčiamą žinutę. Vaikams rašant turi kalbėti apie esminius dalykus, bet mokėti pasakyti tai paprastai, ne pompastiškai, kaip suaugusiems, pats turi atrasti tuos gražiausius ir paprasčiausius dalykus, kuriuose telpa visa esmė.

„Sukeistas“ yra jaunimui, bet aš vengiu žodžio paaugliams, nes tokia literatūra užsienyje skiriama vadinamiesiems „Yong adults“, o tai yra visi skaitytojai nuo 14 metų amžiaus. Tokią literatūrą skaito ir keliasdešimties metų žmonės, jei tik jiems įdomios istorijos, kurių veikėjai yra jauni.

Dabar mano asmeninis iššūkis – paveikslėlių knyga, antrus metus ją kuriu. Su pradine idėja ir eskizais buvau laimėjusi fondo „Švieskime vaikus“ konkursą, bet pagalvojau, kad man ten per daug politinio aspekto ir premijos atsisakiau. Idėja liko, aš ją bandau vystyti ir iki šiol tai yra daugiausiai kartų mano perrašyta knyga (juokiasi). Ir galvoju, kad „Sukeistas“ galėtų turėti tęsinį. Filmo kūrimas truks penkerius metus – visi pamirš knygą, tad galvoju, kad gal reikia vytis filmą sukuriant antrą knygos dalį. Jau turiu mane labai užvežusių minčių. Bet jei kursiu tęsinį, didžiausias tikslas bus sukurti stiprią istoriją, kuri galės gyvuoti kaip unikalus autonomiškas romanas, įdomus ir neskaičiusiems pirmojo.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria