Knygos turinys
Rašytojas Antonis Perdiu prieš keturiasdešimt metų pametė savo sužadėtinės Terezos dovaną. Po mylimosios mirties sugniuždytas Antonis pradeda rinkti pamestus, paliktus ir pamirštus daiktus. Saga, vaikiškas skėtis, citrinų žalumo plaukų gumytė, nepaprastas radinys sausainių dėžutėje – viskas atsiduria plačiose daiktų saugotojo lentynose tam, kad vieną dieną rastų kelią pas tikruosius daiktų savininkus.
„Šis žavingas, sumaniai papasakotas ir jaudinantis romanas – tai istorija apie atradimus ir nustebimus, netesėtus pažadus ir magijos kupinus daiktus bei nematomus ryšius, kuriais visi esame susaistyti“, – teigia leidėjai.
15min kviečia susipažinti su knygos „Pamestų daiktų saugotojas“ ištrauka (vertė Giedrė Tartėnienė).
1
Čarlzas Bramvelas Broklis vienas be bilieto vyko 14.42 traukiniu nuo Londono tilto į Braitoną. Huntley & Palmers sausainių skardinė, kurioje jis keliavo, pavojingai susiūbavo ant sėdynės krašto, kai stabdant Heivards Hite vagoną krestelėjo. Bet, jau bekrintančią ant grindų, ją saugiai sugavo pora rankų.
Jis džiaugėsi atsidūręs namie. Masyvi raudonų plytų Viktorijos stiliaus vila su sausmedžiais ir raganėmis apsivijusia veranda stačiu stogeliu vadinosi Paduva. Vėsus, rožėmis kvepiantis, aidintis vestibiulis svetingai priglaudė nuo nenuilstančios popiečio saulės. Vyras pastatė portfelį. Raktus įdėjo į staliuko stalčių, panamą pakabino ant skrybėlių stovo. Jis buvo visiškai išsekęs, tačiau tykus namas guodė. Tykus, bet ne tylus. Buvo girdėti tolygus tiksėjimas iš laikrodžio dėžės ir tolimas senovinio šaldytuvo dūzgimas, kažkur sode virbeno juodasis strazdas. Vis dėlto namas išvengė technologinio triukšmo. Čia nebuvo kompiuterio, televizoriaus, vaizdo ir garso grotuvų. Vienintelį ryšį su išoriniu pasauliu užtikrino senas bakelito telefonas vestibiulyje ir radijas. Virtuvėje atsukęs čiaupą vyras leido vandenį, kol tas tapo ledo šaltumo, ir prisipylė stiklinę. Džinui su žaliąja citrina buvo per anksti, per karšta arbatai. Lora jau išvažiavo namo, bet paliko raštelį ir kumpio salotų šaldytuve vakarienei. Gera mergaitė. Vyras gurkštelėjo vandens.
Grįžęs į vestibiulį žmogus iš kelnių kišenės išsitraukė raktą ir atrakino sunkias ąžuolines duris. Nuo grindų pakėlęs savo portfelį, jis įėjo į kambarį ir tyliai uždarė duris. Lentynos ir stalčiai, lentynos ir stalčiai, lentynos ir stalčiai. Trys sienos buvo visiškai uždengtos, visos lentynos buvo apkrautos, visi stalčiai pilni liūdno, keturiasdešimt metų rinkto asorti, kiekvienas daiktelis pažymėtas ir apgyvendintas. Prancūziškus langus puošianti nėrinių užuolaida sklaidė ryškią popiečio saulės šviesą. Prietemą veriantis vienintelis spindulys, krintantis pro plyšį tarp užuolaidų, mirgėjo dulkių taškeliais. Išėmęs iš portfelio Huntley & Palmers sausainių skardinę ir atsargiai padėjęs ant didelio raudonmedžio stalo – vienintelio tuščio paviršiaus kambaryje – vyras nukėlė dangtelį ir apžiūrėjo turinį: blyškiai pilką rupaus smėlio tekstūros medžiagą. Panašią prieš daugelį metų barstė rožyne už namo. Bet čia juk tikrai negali būti žmogaus palaikai! Tik ne palikti traukinyje sausainių skardinėje! Jis vėl uždarė dangtelį. Antonis mėgino atiduoti juos stotyje, tačiau bilietų tikrintojas, visiškai įsitikinęs, jog tai tik šlamštas, pasiūlė mesti skardinę į artimiausią šiukšliadėžę.
– Nustebtumėt, kiek nesąmonių žmonės palieka traukiniuose, – tarė jis ir truktelėjęs pečiais pasišalino.
Antonio jau niekas nestebino, tačiau netektis jį visada jaudino, kad ir kokia būtų – didelė ar maža. Iš stalčiaus jis išsitraukė rudo popieriaus bagažo etiketę ir plunksnakotį auksine plunksna. Jis rašė rūpestingai, juodu rašalu: data ir laikas, ir vieta – labai svarbu vieta.
Huntley & Palmers sausainių skardinė su kremuotais palaikais?
Rasta: šeštas vagonas nuo priekio, 14.42 traukinyje nuo Londono tilto į Braitoną.
Mirusysis nežinomas. Telaimina Dievas, tesiilsi ramybėje.
Antonis švelniai paglostė dangtelį, paskui surado skardinei vietą lentynoje ir atsargiai ją ten padėjo.
Laikrodžio dūžiai koridoriuje reiškė, kad atėjo laikas džinui su žaliąja citrina. Iš šaldytuvo vyras išsiėmė ledo kubelių ir žaliųjų citrinų sulčių; visa tai su žalia kokteilių taure ir nedideliu alyvuogių indeliu ant sidabrinio gėrimų padėklo nusinešė į žiemos sodą. Pasiėmė indelį alyvuogių. Alkanas nebuvo, bet vylėsi, kad alyvuogės sužadins apetitą. Nenorėjo nuvilti Loros, jei nesuvalgytų jos rūpestingai paruoštų salotų. Padėjęs padėklą, jis atvėrė langą į sodą namo gale.
Gramofonas buvo dailus, medinis, su plačiu auksiniu ragu. Antonis pakėlė adatą ir švelniai ją uždėjo ant saldymedžio spalvos plokštelės. Oru į sodą varžytis su juodaisiais strazdais nuvilnijo Elo Boulio balsas.
Vien mintis apie tave.
Tai buvo jų daina. Antonis nuleido ilgas glebias galūnes ant minkšto odinio krėslo atkalčių. Pačiame jėgų žydėjime jo svoris prilygo ūgiui, jis buvo įspūdingo stoto vyras, bet senstant kūnas sumenko, ir dabar oda beveik lietė kaulus.
Taurę vienoje rankoje jis kėlė į sveikatą moters, kurios nuotrauką sidabro rėmeliuose laikė kitoje.
– Į sveikatą, mano brangi mergaite!
Gurkštelėjęs jis meiliai, ilgesingai pabučiavo šaltą nuotraukos stiklą, paskui padėjo rėmelius ant staliuko greta krėslo. Jos grožis nebuvo klasikinis; jauna moteris banguotais plaukais ir didelėmis tamsiomis akimis, kurios švytėjo – netgi senoje nespalvotoje fotografijoje. Tačiau ji buvo stulbinamai nepaprasta, jos išvaizda netgi po šitiek metų jį vis dar jaudino ir traukė. Nors mirusi jau keturiasdešimt metų, ji vis dar buvo jo gyvenimas, o jos mirtis suteikė jam tikslą. Dėl jos Antonis Perdiu tapo Pamestų daiktų saugotoju.
2
Lora buvo pasimetusi; beviltiškai dreifavo atsidavusi likimo valiai. Dar laikėsi paviršiuje, bet iš paskutiniųjų, su apgailėtinu prozako, Pinot Grigio ir apsimetimo, jog nieko neįvyko, deriniu. Nebuvo Vinco nuotykio. Antonio Perdiu namai ją išgelbėjo.
Sustabdžiusi ir pastačiusi automobilį prie namo, ji mintyse suskaičiavo, kiek laiko jau čia dirba – penkerius, ne, beveik šešerius metus. Tada sėdėjo gydyto laukiamajame ir nekantriai vertė žurnalų puslapius, kai staiga jos dėmesį patraukė skelbimas viename iš jų:
Rašytojui reikalinga namų tvarkytoja ir asmeninė padėjėja.
Pasiūlymus siųsti raštu Antoniui Perdiu. Pašto dėžutė 27312.
Į laukiamąjį ji įėjo nusiteikusi melsti daugiau vaistų, kurie jos apgailėtiną egzistenciją padarytų nors kiek labiau ištveriamą, o išėjo iš ten apsisprendusi siūlytis į tarnybą, kuri, kaip paaiškės, pakeitė jos gyvenimą.
Pasukus raktą spynoje ir peržengus priekines duris ją, kaip kaskart, apgaubė namo ramybė. Lora nuėjo į virtuvę ir pripildžiusi virdulį pastatė ant kaitvietės. Antonis, kaip ir kasryt, tikriausiai išėjęs pasivaikščioti. Vakar jo visai nematė. Jis buvo Londone susitikti su savo agentu. Laukdama, kol arbatinis užvirs, ji pervertė dailią dokumentų krūvelę, kurią jis jai paliko sutvarkyti: keletą sąskaitų apmokėti, keletą laiškų atsakyti jo vardu ir prašymą užregistruoti pas gydytoją. Lora pajuto nerimo dygliuką. Ji mėgino apsimesti nematanti, kaip pastaruosius mėnesiu jis nyksta, tarsi puikus portretas, pernelyg ilgai paliktas ryškioje saulėje, praranda ryškumą ir spalvas. Anuomet ją kalbino aukštas, raumeningas vyras su tankia kupeta tamsių plaukų, tanzanito spalvos akimis ir Džeimso Meisono balsu. Lora manė, kad jis gerokai jaunesnis nei šešiasdešimt aštuonerių.
Lora įsimylėjo ir poną Perdiu, ir namą vos po kelių akimirkų peržengusi jų slenkstį. Meilė, kurią jam juto, nebuvo toji romantiškoji, bet labiau vaiko meilė mėgstamam dėdulei. Jo švelni jėga, ramus būdas ir nepriekaištingas taktas buvo tos savybės, kurias ji, nors truputį per vėlai, išmoko vertinti vyruose. Greta jo jai visada pakildavo ūpas ir ji imdavo vertinti savo gyvenimą taip, kaip jau seniai nebuvo vertinusi. Jis buvo tarsi guodžianti pastovioji, kaip Radio 4, Didysis Benas bei „Vilties ir šlovės šalis“. Bet visada šiek tiek nutolęs. Kažkokios savo dalies jis niekada neatskleisdavo; paslaptis liko saugi. Lora džiaugėsi. Artumas – ir fizinis, ir emocinis – jai visada atnešdavo nusivylimą. Ponas Perdiu buvo nepriekaištingas darbdavys, tapęs Antoniu, brangiu draugu. Tačiau tokiu, kuris niekada neatsidūrė pernelyg arti.
