Knygą susirinkusiems pristatė jos lietuviško leidimo iniciatorius, konsultantas, 1990–1993 m. Lietuvos Respublikos energetikos ministras, prof. habil. dr. Leonas Ašmantas.
Dalyvavo knygos vertėjas Kazys Uscila, prof. habil. dr. Jurgis Vilemas ir leidyklos „Versmė“ vadovas Petras Jonušas.
Knygoje analizuojamos garsiausios atominės jėgainės katastrofos priežastys ir pamokos, ko gero, pirmą kartą nušviečiamas tikrasis Černobylio atominės elektrinės personalo vaidmuo per 1986 metų avariją ir likviduojant jos padarinius.
Knygos autoriai – žinomi branduolinės energetikos specialistai, sukaupę didžiulę atominių elektrinių eksploatavimo, vadovavimo branduolinei energetikai ir jos saugos užtikrinimo patirtį.
Prof. L. Ašmantas pradėjo renginį padėkodamas leidėjui ir leidyklos darbuotojams, kurie prisiėmė knygos išleidimo riziką. Anot jo, vos porą dienų prieš referendumą dėl naujosios Visagino atominės elektrinės projekto pasirodęs leidinys jau nebegalėjo niekaip paveikti žmonių apsisprendimo, tačiau informuoti visuomenę būtina ir po referendumo.
Knygos autoriai Georgijus Kopčinskis ir Nikolajus Šteinbergas – buvę L. Ašmanto ir J. Vilemo bendramoksliai Maskvos energetikos institute, kur visi studijavo tą pačią branduolinės inžinerijos specialybę. G. Kopčinskis nuo 1973 m. dirbo Ukrainos energetikos ministerijoje, Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, vėliau Smolensko AE direktoriumi. Nuo 1983 m. dirbo SSKP CK branduolinės energetikos sektoriuje. N. Šteinbergas 1971–1983 m. dirbo Černobylio AE, 1983–1986 m. – Balakovo AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju. Nuo 1986 m. dirbo Černobylio AE vyriausiuoju inžinieriumi. Taigi abu autoriai ir iki, ir po katastrofos aktyviai dirbo tiesioginį su Černobylio AE susijusį darbą, jiems prisiėjo spręsti avarijos likvidavimo klausimus.
L. Ašmantas aptarė knygos struktūrą: joje, be pačių autorių liudijimų, spausdinama buvusių jėgainės darbuotojų prisiminimų. Knygos priedas – SSSR valstybinio darbų saugos priežiūros pramonėje ir atominėje energetikoje komiteto „Gospromatomnadzor“ komisijos pranešimas „Apie avarijos Černobylio AE 4-ajame bloke 1986 m. balandžio 26 d. priežastis ir aplinkybes“ (1991 m.), kurio neoficialus vertimas į lietuvių kalbą čia pateikiamas. Lietuviškasis leidimas papildytas prof. Leono Ašmanto pratarme, knygos gale įdėta 2006 m. vasario mėn. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrų pirmininkų deklaracija dėl elektros energijos tiekimo Baltijos šalyse saugumo ir bendros Europos energijos politikos bei komunikatas dėl Baltijos šalių energijos strategijos ir naujos atominės elektrinės statybų Lietuvoje, taip pat 2011 m. kreipimasis į Dalią Grybauskaitę, Aleksandrą Lukašenką ir Dmitrijų Medvedevą, kuriame rašoma: „Kviečiame trijų valstybių vadovus su visa atsakomybe ir neatidėliojant aptarti galimų atominių elektrinių statybų regione sąlygas bei padaryti visus būtinus saugios ir perspektyvios branduolinės elektros energetikos plėtros sprendimus, kartu garantuojančius palankią aplinką kiekvienos šalies ekonomikos augimui.
Kol bus išspręstos išryškėjusios problemos, siūlome deramam laikui pristabdyti Visagino Lietuvoje, Astravo Baltarusijoje ir Baltijsko Kaliningrado srityje atominių elektrinių projektų įgyvendinimą.“ Kreipimąsi pasirašė prof. Kazys Almenas, prof. habil. dr. Leonas Ašmantas, doc. dr. Anzelmas Bačauskas ir inž. Saulius Kutas.
Skaitytojų patogumui leidinyje pateiktas ir trumpas atominės energetikos terminų žodynėlis.
Prof. Ašmantas kalbėdamas ypač pabrėžė sąvokų „branduolinės jėgainės sauga“ ir „branduolinės jėgainės saugos kultūra“ svarbą. Anot jo, pastaroji sąvoka pas mus bemaž negirdėta. O juk saugos kultūra – tai nuolatinis mokslinių techninių žinių kaupimas, juo pagrįstas projektavimo, statybos, eksploatavimo normatyvinių reikalavimų formulavimas, personalo rengimas, eksploatavimo reglamentų ir instrukcijų kūrimas, jų griežtas vykdymas (knygos „Černobylis. Katastrofos anatomija“ p. 176).
Kalbėtojas primygtinai patarė atkreipti dėmesį į tai, kad Černobylio avarijos priežastys yra sisteminio pobūdžio, taigi atsakomybė už jas pirmiausia tenka Sovietų Sąjungos vadovybei. „Iš visų tyrimų išvadų aiškėja, kad mažiausiai kalti – tuo metu dirbę operatoriai“, – teigė L. Ašmantas. Knygos „Černobylis. Katastrofos anatomija“ autoriai rašo: „Iškart po avarijos Černobylio AE personalas buvo apšauktas „neprofesionalais ir piktybiniais nusikaltėliais“.
Tokį požiūrį sankcionavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos viršūnėlės – jis buvo įtvirtintas pranešime, kurį sovietai 1986 metais pristatė TATENA. O juk būtent jėgainės darbuotojai atrėmė pagrindinį smūgį, veikė pasiaukojamai ir profesionaliai. Kartu su ugniagesiais rizikuodami savo sveikata ir gyvybe užkirto kelią avarijos plitimui į kitus energetinius blokus“ (p. 13).
L. Ašmantas – 1976–1990 m. Atominės energetikos komisijos prie Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo mokslinis sekretorius, 1990–1993 m. LR energetikos ministras, 1999–2001 m. – Branduolinės energetikos asociacijos pirmininkas – paliesdamas Visagino atominės elektrinės projekto klausimą, retoriškai svarstė, kas gi Lietuvoje būtų to ketinamo įsigyti japoniško reaktoriaus eksploatuojanti institucija.
Pasak profesoriaus, šiuo metu Lietuvos energetikos ministerijoje nesama atominės energetikos specialistų: „O tai labai liūdna, nes, cituoju, „(...) svarbus principas – visiška AE eksploatuojančios organizacijos atsakomybė už AE saugą visose jos veiklos stadijose.
Tai reiškia, kad eksploatuojanti organizacija atsako už AE vietos parinkimą ir jos projektavimą, statybą, įrangos bei medžiagų kokybę, personalo sukomplektavimą ir parengimą, eksploatavimo ir techninės priežiūros organizavimą. Ši atsakomybė nesumažėja dėl projektuotojų, įrangos tiekėjų, statybininkų, reguliuojančių organų veiklos ir atsakomybės“ (p.176).
Profesorius paminėjo ir kitą instituciją – Valstybinę atominės energetikos saugos inspekciją (VATESI), kurios buvęs viršininkas Saulius Kutas taip pat dalyvavo knygos sutiktuvėse. Pasak L. Ašmanto, viena iš VATESI funkcijų – kurti ir tvirtinti branduolinių reaktorių saugos normatyvinę bazę. „Kiek mūsiškiai pasiruošę išsiversti tą teisinę bazę iš japonų kalbos?“ – klausė profesorius.
Vertėjas Kazys Uscila, iki imdamasis knygos „Černobylis. Katastrofos anatomija“ vertimo, kaip žurnalistas buvo nemenkai domėjęsis branduoline energetika, tačiau prisipažino, kad pradėjęs versti G. Kopčinskio ir N. Šteinbergo studiją suprato, kaip mažai bet kuris to dalyko specialiai nestudijavęs žmogus supranta apie šią sritį. „Autoriai labai įtaigiai parodo, kad branduolinei energetikai reikalingi aukščiausios kvalifikacijos specialistai“, – sakė K. Uscila.
„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pažymėjo, kokią didelę švietėjišką misiją atliko L. Ašmantas, pasiūlęs išleisti knygą lietuviškai, konsultavęs vertėją specifiniais klausimais, ir paragino mokslininkus ir kitus dažniau imtis tokių visuomenės švietimo akcijų.
Prof. Jurgis Vilemas taip pat padėkojo L. Ašmantui už iniciatyvą. Anot jo, „Knygoje paliesta labai aktuali, globalinės svarbos tema. Atskleidžiama ir visa to meto [XX a. devintojo dešimtmečio – aut.] Maskvos politinė virtuvė, ir Černobylio atominės elektrinės darbo specifika. Daug kas labai primena mūsų pačių dabartines aplinkybes. Jeigu palyginsime, kaip mūsų valdžia dabar žiūri į šią energetikos sritį, kuri pasižymi labai aukštu rizikos faktoriumi, tai, ko gero, Maskvos biurokratai anuomet vis dėlto elgėsi atsakingiau“.
Prof. L. Ašmantas paminėjo susisiekęs su knygos autoriais, kurie džiaugėsi lietuviškojo leidimo pasirodymu, ir pacitavo ištrauką iš neseniai gauto N. Šteinbergo laiško: „Galbūt tai [knygos lietuviškasis leidimas – aut.] kai kam ir padės, truputį „pavalys smegenis“, ir duos galimybę pagaliau suprasti, kad žinios, patirtis ir padorumas šiame pasaulyje visgi šio to verti.“
Knygą „Černobylis. Katastrofos anatomija“ galima įsigyti knygynuose ir „Versmės“ leidykloje. „Versmės“ leidyklos informacija
