Ingrida ramiai leidžia dienas su Rošiu, mielu auksaspalviu retriveriu. Ji jau daug metų nebuvo niekur išvykusi iš savo miestelio. Kartą brolis pakviečia ją atšvęsti Liepos 4-osios, Nepriklausomybės dienos. Jiedu su Rošiu išsiruošia į ilgą kelionę, į kitą valstiją. Ten šunį išgąsdina fejerverkai, ir jis pasimeta. Sielvarto apimta šeimininkė priversta važiuoti namo viena. Tačiau ištikimasis Rošis nepasiduoda ir, trokšdamas grįžti pas mylimą Ingridą, pradeda tolimą klajonę. Pakeliui įrodo esąs vertas savo vardo, reiškiančio dzenbudizmo vienuolių mokytoją. Tikrųjų namų ieškantį Rošį priglaudžia įvairios šeimos ir vienišos sielos. Jo uoslė ir išmintis išduoda, kur kvepia šiluma ir jaukumu, o kur atsiduoda bėda, nerimu ar liga. Gerasis, kantrusis retriveris padeda kiekvienam kenčiančiam, taip keisdamas žmonių likimus. Jam padėjusiems savaip atsilygina už pagalbą. Kiekvienam susitikimas su Rošiu – kaip gyvenimo pamoka.
O jis toliau keliauja pas savo mylimą šeimininkę. Kai jaučiasi paklydęs, dangaus kūnai praneša, ar pasirinkta kryptis teisinga. Meilei atstumas – ne kliūtis.
Anna Sólyom – ispanų rašytoja, filosofijos magistrė, psichosomatikos terapeutė. Jos knygos labai populiarios. „Šuo, kuris sekė žvaigždes“ išversta į keliolika kalbų.
Iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.
Padėk, ir tau padės. Geriausias būdas išbristi iš nelaimės šulinio, kai jau nebežinai, ko imtis, – tai padėti kitam pakilti iš jo duobės, net jei tas kitas – pasimetęs šuo. Tai pagelbės vėl pasijusti reikalingam ir sugrąžins savivertę. Kaip sakydavo viena misionierė iš Indijos: „Jei neturi nuotaikos, pralinksmink kitą.“
Kai jaučiuosi paklydęs, dangaus kūnai praneša, ar mano pasirinkta kryptis – teisinga.
Dalis laimės – tai mokėti atleisti (kita dalis – mokėti pamiršti). Pyktis užkerta kelią gražiausioms gyvenimo patirtims.
Niekada nesi vienas. Nors kartais atrodo priešingai, reikia atminti, kad kažkas visados laukia už netikėto gyvenimo posūkio.
Kartais drąsiausia, ką gali padaryti, tai paprašyti pagalbos. Reikia turėti narsos išpažinti savo poreikius tiems, kurie gali pagelbėti, net jei tai – nepažįstamieji.
Viskas laikina (kaip ir gyvenimas). Liūdesys netrunka amžinai, kaip netrunka ir laimė. Mes – kaip migruojantys paukščiai.
Nedelsk padėti. Kai bičiulis patenka į bėdą, reikia kuo greičiau imtis veiksmų. Anot seno budistų pamokymo, „pavėluota pagalba – ne pagalba“.
