Sekite 15min Google
Vaikams nuo 6 metų skirta istorija pasakoja apie mergaitę Liutę ir jos senelį Miką. Jie irstosi po ežerus, kepa gardžiausius pasaulyje blynus, važinėjasi Braške Aviete pavadintu motociklu ir nakvoja vienas kito namuose. Knygos nuotykiai prasideda tada, kai po atostogų grįžęs Liutės tėtis akvariume neberanda didžiausios savo brangenybės – pipirmėtinio jūrų angelo.
Knygą išleido leidykla „Alma litera“. Rašytoja, dėmesingo įsisąmoninimo („mindfulness“) mokytoja, meno terapijos praktikė V.Maksvytė atsakė į Laisvės Radzevičienės klausimus.
– Atrodo, nuo gana drastiškų poezijos temų grįžote pas mažuosius skaitytojus, prie vaikiškos literatūros…
– Niekada nebuvau išėjusi iš vaikų literatūros. Gal greičiau joje mirkstu – nuolat esu su vaikais. Štai ir dabar mažajam vakarais skaitau Marios Parr knygas ir, skaitydama jas, labai aiškiai žinau, kokią dar knygą noriu parašyti pati. Vis pasižymiu tam tikrus turinio matmenis, veikėjų eskizus, charakterių detales. Tačiau taip, tiesa yra ir tai, kad mano pirmoji autorinė knyga vaikams pasirodo po suaugusiesiems skirtos poezijos knygos. Tarp poezijos knygų – dešimties metų tarpas. Jau buvo laikas jai pasirodyti, todėl taip ir susiklostė. Be to, knyga apie Liutę – labiau netyčiukas nei planuotas vaikas.
– Ar istorijos ateina tada, kai yra pasirengusios būti papasakotos?
– Noriu rašyti ir leisti gyventi tam, kuo pati tikiu ir kas mane džiugina. Mano knygos gimsta iš meilės, tik gal ne visada laiku, nes nebūtinai randu laiko rašyti būtent tada, kai norėčiau.
Daug rašau ir kaip menų terapeutė, kūrybinio ir terapinio rašymo praktikė, todėl tikrai galiu apsieti ir be dar vieno teksto, be dar vienos knygos. Tai reiškia, kad mano autorinės knygos vaikams ir suaugusiesiems randasi ne iš noro rašyti, ne iš spaudimo save realizuoti, bet iš aiškaus apsisprendimo papasakoti ir pasidalinti tuo, kas man atrodo svarbu.
– Nuo ko prasidėjo Liutės istorija?
– Nuo džiaugsmo. Atsimenu, buvo tokia graži vasaros diena, toks geras jausmas širdyje, kad vairuodama Molėtų krašte, per visas tas kalveles, pro ežerėlius, šypsojausi sau. Buvau pakviesta dalyvauti Molėtų bibliotekos rezidencijoje kūrėjams „Parašyta Molėtų krašte“, važiavau ten tikėdamasi parašyti romaną suaugusiems.
Pakeliui supratau, kad tie kalneliai ir ežerai mane įkvepia patirti nuotykį. Mintyse pradėjau dėlioti istoriją. O tada prisiminiau seną svajonę parašyti istoriją apie senelį ir anūkę. Ją visą, besimaudydama ežere, keliaudama po Molėtų kraštą, susitikdama su jo žmonėmis, ir užrašiau.
– Kodėl pasirinkote detektyvo žanrą?
– Nes berašant man pačiai visai netikėtai tekste atsirado viena brangiausių žuvų pasaulyje. Ji taip pat norėjo nuotykio. Nusprendžiau, kad žuvis dings, o senelis su anūke jos ieškos. Taip radosi priešgaisrinės apsaugos tarnybos ir joje dirbančių tyrėjų linija. Mano šeimoje buvo ir gaisrų, ir ugniagesių, esu galvojusi apie tai, kad ugniagesiai irgi truputį detektyvai. O jei rimčiau, detektyvinė linija susieja teksto dalis, tačiau man svarbiausia buvo ne parašyti detektyvą, o atskleisti santykius tarp žmonių.
– Knygoje daug šilumos, humoro, nuotykių, bet išryškėja ir visai rimtos gamtos temos. Ar svarbu, kaip apie tai pasakoti? Kaip pavyksta išvengti pamokslavimo?
– Ir gamtos temos, ir nepamokslauti man labai svarbu. Augindama savo vaikus taip pat stengiuosi ne moralizuoti, o nukreipti juos teisinga linkme per pavyzdį, supratimą.
Labai myliu gamtą, noriu vaikams atskleisti, kad neišvengiamai ir neatsiejamai esame gamtos dalis. Ji mus veikia, mes ją veikiame. Liutės senelis Mikas, nors yra pašėlęs motociklininkas ir truputį detektyvas, pirmiausia yra gamtos žmogus. Liutė per jį irgi patiria natūralų gamtos pasaulį, jo ritmus.
– Senelio ir anūkės ryšys knygoje ypatingai gyvas. Koks buvo jūsų senelis?
– Senelis Mikas tam tikra prasme radosi iš mano terapinio poreikio. Neturėjau tokio senelio, kokį aprašau. Vienas senelis mirė man vos gimus, o kitas, kai gimiau, buvo tokio amžiaus, kaip aš dabar, aktyviai dirbo ir pats dar buvo jaunas tėtis. Todėl, žiūrėdama į mylinčius ir žaismingus draugių vaikų senelius, šia knyga susikūriau senelį sau.
Yra žinoma, kad smegenys neskiria tikrovės ir vaizduotės pasaulių, reaguoja į juos taip pat. Tad senelis Mikas – dovana man, o Liutė – truputį aš. Šia prasme knygą kūriau ne vien kaip rašytoja, bet ir kaip menų terapeutė. Kita vertus, mano abu seneliai buvo aistringi motociklininkai, tad jie knygoje tikrai yra. Bet kai dailininkei reikėjo nusiųsti pavyzdį, kaip turi atrodyti mano kuriamas senelis, siunčiau ne savo senelių nuotraukas, o, galbūt nustebinsiu – Vytaro Radzevičiaus nuotrauką. Sakiau: panašiai toks, besidžiaugiantis gyvenimu, kuriantis artimą santykį su vaikais ir anūkais, aktyvus ir žaismingas.
– Knygoje svarbus vaidmuo tenka šuniui. Ar gyvūnai pasako tai, ko nepasako žmonės?
– Esmė ta, kad gyvūnai nesako – jie parodo. Jie šalia, iš jų galime daug išmokti. Nuo vaikystės esu apsupta gyvūnų. Dabar mūsų namuose gyvena katė, šuo, stovi akvariumas. Su vaikais gyveno ir žiurkės, žiurkėnai, jūrų kiaulytė. Jūrų kiaulytė Panda įkvėpė mūsų su Mariumi Marcinkevičiumi aprašytą kiaulaitę Ziuzę. Rašydama apie Liutę, Miką ir mažajį biglį konsultavausi su akvariumų specialistu ir su kinologe. Beje, ir su botanikais, nes knygoje svarbios ir gėlės: knygos pabaigoje skaitytojai aptiks įdomiausiai atrodančias orchidėjas.
Pasakodama apie gyvūnus ir augalus, nenorėjau padaryti klaidų. Per vieną literatūros konkursą, pamenu, skaičiau vaikams skirtos knygos rankraštį, kuriame buvo rašoma, kad žiurkė neėda žuvies galvos, tik grūdus ir žoles. Negalėjau balsuoti už tą rankraštį, nes autorius neįsigilino į gyvūno, kuriam dedikavo knygą, ypatumus. Vėl kalbu kaip terapeutė – gyvūnai man padėjo išgyventi sunkiausius gyvenimo momentus. Teigiamas gyvūnų poveikis dažnai minimas terapijos, reabilitacijos procesuose. Jei atidžiai skaitysite, rasite tai ir šioje knygoje.
– Vaikai jautriai girdi kalbą. Ar turite pirmųjų tekstų klausytoją?
– Pirmieji mano knygų skaitytojai yra mano vaikai. Ir mano vidinis vaikas, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Kai rašau, visada girdžiu teksto skambesį. Parašiusi skaitau garsiai. Jei kliūva žodžiai, jei jaučiu, kad kažkas ne taip, taisau. Suprantu, kad dabar augančių, neretai ekranų ir anglų kalbos apsuptų vaikų kalba ir tikrovė yra kitokia, nei aprašau.
Bet taip pat suprantu, kokios jautrios yra vaikų smegenys. Ir kad jų žodynas, gebėjimas formuluoti, jų pasaulėjauta ir vertybės dar tik formuojasi, knygos, kurias jie skaito, gali turėti didelį poveikį. Tad man rūpi, kaip išlaikyti balansą, kad ir vaikai suprastų, kad jiems būtų įdomu, bet kad ir aš perduočiau tai, kas man svarbu. Noriu ne pataikauti skaitytojui, bet jį įtraukti.
– Daug metų dirbate literatūros pasaulyje, ar galite pasakyti, ką knygose šiandienos labiausiai vertina vaikai?
– Iš to, ką matau, suprantu, kad veikia tie patys, per kartų kartas susiformavę dalykai, matyt, esantys mūsų prigimtyje – nuotykis, emocija, iššūkis, santykis. Na, ir iliustracijos. Man labai patinka ukrainiečių dailininkės Olgos Degtiarovos šiai knygai sukurtos iliustracijos.
Apskritai kalbant, keičiasi kontekstai, detalės, bet pasakojimų ašys lieka tos pačios: kova su blogiu, draugų paieška, atskleistos paslaptys. Gerai, kai truputį baisu ir labai juokinga. Kita vertus, vaikų yra visokių. Gyvename laikais, kai suvokimas apie neuroįvairovę tampa natūralus. Vienam iš mano vaikų diagnozuotas aspergerio sindromas – tokiems vaikams dažnai nereikia istorijų, jam reikia istorijos: jis mėgsta enciklopedinio tipo knygas, renka duomenis, į juos gilinasi. Jam svarbus aiškumas, tikslumas, o emocijų ir poteksčių pasaulis beveik nesuprantamas. Atsimenu, kai buvo mažas, bandžiau skaityti Astridos Lindgren „Karlsoną“, ir jam labai nepatiko. Jis niekaip negalėjo priimti, kaip Karlsonas elgėsi su Mažyliu, vertino Karlsono elgesį kaip patyčias, kaip neteisingą ir netinkamą.
– Rašytoja, dėmesingo įsisąmoninimo mokytoja, menų terapeutė, keturių vaikų mama. Kaip literatūroje veikia šios jūsų gyvenimo ir būties sritys?
– Neišvengiamai ir neatsiejamai. Rašymas, kaip ir gamta bei gyvūnai, man padėjo išgyventi sunkiausius gyvenimo etapus. Nuo vaikystės jis man buvo įrankis, naudojamas intuityviai, nesąmoningai. Prieš penkiolika metų atrastas dėmesingas įsisąmoninimas suteikė galimybę kasdienybėje susikurti paprasčiausius ir kartu esminius dalykus – džiaugsmą, ramybę ir stabilų pagrindą. Menų terapija paaiškino, kaip ir kodėl menas veikia taip, kaip veikia.
Šios žinios ir praktinės kompetencijos yra mano asmenybės dalis, naudojuosi jomis ne tik kasdienybėje, bet ir rašydama ar dirbdama su žmonėmis. Dėl jų rašau taip, kaip rašau. Man svarbi detalė, svarbu mano kuriamo teksto poveikis, svarbu jausmo ir proto santykis, kurį turbūt ir vadiname išmintimi. Toks yra ir Liutės senelis Mikas – atkreipiantis dėmesį į detales, pastebintis jausmų pasaulio niuansus, aktyvus, bet neskubantis veikti, kol neatranda išmintingo sprendimo.