– Kaip jus sudomino nyderlandų kalba? Kas paskatino pasirinkti vertėjos kelią?
– Visada norėjau studijuoti lietuvių filologiją, ją ir pasirinkau, kai atėjo laikas stoti į universitetą. Tačiau tais metais, kai baigiau mokyklą, Vilniaus universitetas pasiūlė dvigubą specialybę – lietuvių filologiją ir užsienio (nyderlandų) kalbą. Taip į mano gyvenimą ir atėjo Žemieji kraštai. O vertėjos kelias atsirado taip pat gana natūraliai, nes jis leidžia suderinti ir lietuvių filologijos, ir nyderlandistikos žinias.
– Kaip manote, kas yra svarbiausia norint tikrai gerai išversti knygą?
– Oi, daug dalykų! Dvi pirmosios sąlygos: reikia labai gerai mokėti užsienio kalbą, iš kurios verti, o dar geriau – savąją, gimtąją, kalbą. Paskui dar reikia labai stengtis: versti tik tada, kai tikrai supranti, atidžiai klausyti redaktoriaus ar redaktorės balso – dažnai jo (jos) akys pamato tai, kas prasprūsta verčiant.
– Už knygos „Aš esu čia“ vertimą buvote nominuota Eugenijos Stravinskienės premijai – už meistriškai išverstą lengvą, skaidrų ir gilų tekstą, įkvepiantį ieškoti išeičių iš sudėtingiausių situacijų. Ką šis įvertinimas reiškia jums?
– Žinoma, labai džiaugiausi. Eugenija Stravinskienė yra įspūdinga asmenybė, sovietmečiu savarankiškai išmokusi švedų kalbą, kad galėtų be visokio privalomai verčiamo šlamšto lietuvių skaitytojui pasiūlyti tikrai geros literatūros. Jos dėka vaikystėje skaičiau, o dabar mano vaikai skaito Astridos Lindgren, Selmos Lagerlöf knygas. Atsidurti šalia tokios pavardės – didelis įvertinimas.
– Kokį įspūdį knyga „Aš esu čia“ padarė jums pačiai?
– Tai iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija, kaip maža mergaitė atsitiktinai lieka viena ant didelio pastato stogo, kai miestą pasiglemžia potvynis. Jonė nė akimirkos neabejoja, kad ją išgelbės, taip ir nutinka. O laukdama ji išgyvena pasitelkusi savo vaizduotės pasaulį.
Taip ši istorija ir sukurta: viena koja pasakojimas stovi labai realistiškame pasaulyje, galima atpažinti nemažai Nyderlandų gyvenimo realijų (Volemo miestelio tikrovėje nėra, bet pavadinimas skamba labai olandiškai; Nyderlandų gyventojams nuolat grasina vanduo), kita koja – debesyse, vaikiškose fantazijose. Taip pagrindinė herojė (beje, labai primenanti kitą autorės sukurtą veikėją, Todą iš knygos „Kai mano tėtis tapo krūmu“) pasaulį mato vaiko akimis. Kai tėtis galvodamas trina nosį, ji mano, kad nosimi ir galvojama; tėčio žiūronu ji žiūri žemyn, todėl jis – apačionas ir taip toliau.
– Kokią žinutę, jūsų manymu, ši knyga neša skaitytojams?
– Nors Jonė atsitiktinai atsilieka nuo žmonių, kurie traukiasi nuo plūstančio vandens, jie sugrįžta jos gelbėti. Manau, tai svarbi žinia: niekada neprarasti vilties, visada tikėtis geriausio.
– Ar versdama šią knygą susidūrėte su kokiais nors iššūkiais?
– Na, kiekviena knyga turi tam tikrų iššūkių. Šiame tekste buvo žodžių žaismo, eiliuotas eilėraštis – viso to, kas iš vertėjo reikalauja kūrybiškumo.
– Ar turite mėgstamą šios knygos fragmentą? Kodėl būtent tai išskirtumėte?
– Man labai patinka knygelės pabaiga – kai rimti suaugę žmonės Jonės nori klausinėti, kaip jai sekėsi, ką ji patyrė, ar labai verkė, kol laukė išgelbėjimo. O ji atsako smagiu vaikišku eilėraštuku. Jį ir noriu visiems priminti:
Kokios patogios kišenės,
pilnos visokių daiktelių:
nosinių ir kamštelių,
saldainių ir lapelių,
namukų ir lėlyčių,
vielelių ir knygelių,
tetulių ir dėdulių,
net storą riebų vorą
gali surast, jei nori.
O jeigu nebenori
nešioti tokio svorio,
oplia ir iš kišenės
gali išmesti lauk.
Tiktai lipnus saldainis,
Žiūrėk, jau išsileidęs.
O voras? Kurgi voras?
O jis jau nuropojo...
