Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 16d. 16:19

Knygoje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ – žvilgsnis į gyvenimą Lietuvoje XIX amžiuje

Knygos viršelis
Knygos iliustr. / Knygos viršelis

Neseniai perleista dar 1860 metais poeto bei publicisto Vladislavo Sirokomlės parašyta Lietuvos kraštotyros ir kelionių įspūdžių knyga „Nemunas nuo versmių iki žiočių“. Knyga pilna įžvalgų apie Lietuvos gamtą, palei upę gyvenusius žmones, architektūrą, gyvenimo būdą, vertybes. Šis vertimas pakoreguotas ir patikslintas, aiškesnis 21 amžiaus lietuviui skaitytojui.

Lenkiškai rašęs poetas bei publicistas Vladislavas Sirokomlė 1860 metais parašė ir po metų Vilniuje išleido Lietuvos kraštotyros ir kelionių įspūdžių knygą „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, kurią į lietuvių kalbą 1922 metais išvertė Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas Kazys Bizauskas. 1933 metais knyga išleista Kaune, o 1991 metais – Vilniuje.

Sirokomlės kelionių aprašymai pažintinės vertės neprarado ir mūsų dienomis. Jo pateikti to meto papročiai, buitis, antropologinio pobūdžio stebėtojiškos charakteristikos, bandymas apibūdinti tautinius santykius ir lietuvių bei rusinų ribas, pasakojimai apie architektūros paminklus ir juose esančius meno kūrinius turėtų sudominti mūsų dienų kraštotyrininkus, kultūros istorikus ir kiekvieną besidomintį gimtojo krašto praeitimi skaitytoją. Turiningų kelionių mėgėjui Sirokomlės kelionių aprašymai gali tapti parankinėmis knygomis. Gausia, įvairiapuse informacija, geru medžiagos išdėstymu, puikiu emocingu stiliumi šie kelionių aprašymai prilygsta puikiausiems šiandieninės lietuviškos turistinės literatūros darbams.

Knygos iliustr./Liškiava iš vakarų pusės. Dail. Napoleonas Orda, 1868–1877
Knygos iliustr./Liškiava iš vakarų pusės. Dail. Napoleonas Orda, 1868–1877

Leidinį su nauju vertimu parengė ir išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Tekstų vertimą parengė Stanislovas Žvirgždas, leidinys papildytas V. Sirokomlės poezija, kurią išvertė Regina Koženiauskienė.

Siūlome skaityti knygos ištrauką


§ 19

Nutekėjęs tris su trupučiu mylias (priskaičiuojant ir fantastines kilpas) Nemunas iš kairės, Lenkijos pusėje, pasipildo Juodosios ir Baltosios Ančios vandenimis, iš dešinės (prie buvusiosios seniūnijos, dabar Pervalkos kaimo) įteka Kubilnyčia ir kiek tolėliau Ratnyčia bei jos intakas Jaskutės upelis. Prie Ančios paiždininkis Tyzenhauzas kadaise pastatė daugiau kaip keturių pėdų aukščio užtvanką, kad sutramdytų išsiliejusią upę, palengvintų miško plukdymą, ir pastatė šioje vietoje labai reikalingą lentpjūvę. Prie Ratnyčios žiočių Nemunas lanku apjuosia Druskininkus, kurie dėl savo gydomųjų vandenų tapo visuotinai žinomi. Mažas Nemuno pakrantės smėlynuose įsikūręs miestelis jau nuo XIII amžiaus domino kryžiuočius, nes kažin ar rasime bent vieną mūsų žemės kampą, kuris neviliojo jų godžių akių. Jau tais laikas čia stovėjo medinė pilaitė apsiginti nuo kryžiuočių. 1312 metais, Vytenio laikais, Henrikas fon Plockė, o 1378 metais, Kęstučiui valdant, Teodorikas Elneris ugnimi ir kalaviju siaubė šį kraštą. Čia tekančių šaltinių druskingi vandenys jau buvo žinomi nuo seniausių laikų, apie tai byloja ir vietovės pavadinimas Druskininkai, vokiškai Saltzenike, nes lietuviškas žodis druska ir vokiškas Saltz reiškia tą patį. Tačiau ilgus amžius ši vietovė buvo visiškai užmiršta, nes mūsuose nebuvo įpročio naudotis šalia esančiais gamtos turtais. Buvome linkę jų ieškoti užsienyje.

Tik 1826 metais Lenkijos Karalystės vyriausybės pasiųsti Ulmanas1, Vansavičius2 ir Liachnickis3 mokslinių tyrimų tikslu apsilankė Druskininkuose. Juos domino mineraliniai ištekliai – druskos, tad, ištyrę vietinių šaltinių vandenį ir druskų aptikę vos vieną šimtąją procento, keliose vietose išgręžė gręžinius ir išvyko, o iždo ministrui pateikė nepalankų4 atsiliepimą apie Druskininkus.

Į gydomąsias vandenų savybes buvo atkreiptas dėmesys tik prieš kiek daugiau nei dvidešimtį metų. Skaitytojams yra žinomi šviesių gydytojų darbai, kurie atkreipė visuotinį dėmesį. Iš pradžių pavieniui, vėliau gausiau, galiausiai minios žmonių vasaros mėnesiais atvykdavo į Druskininkus: ligoniai – tikėdamiesi pagyti, sveikieji – pramogai ir nusiraminimui po namų rūpesčių.

Pastaraisiais laikais kasmet į čia daugiausia atvyksta šimtai šeimų iš Lietuvos, Podolės, Voluinės, Ukrainos ir Lenkijos Karalystės ir visi mediniuose, tačiau erdviuose namuose randa ne tik pakankamai turtingą ir patogią, bet ir prabangią pastogę. Vos prieš dešimtį metų miestelyje pastatyta puiki bažnyčia5, kurioje krikščionys gali nuraminti savo kenčiančias sielas, o neturtingieji, be nemokamo gydymo, dar gauna ir aukomis išlaikomą prieglobstį. Kelios dešimtys valdžios kontroliuojamų vonių ir išskirtinis aptarnavimas teikia gamtos malonę. Vanduo vonioms pumpuojamas arklių it malūnas sukamų siurblių. Puikūs, nors ir mediniai, rūmai, erdvi salė panaudojama klubui ir susibūrimams, kurie vyksta keturis kartus per savaitę. Patogus teatras Vilniaus dramos aktoriams suteikia galimybę atvykti su spektakliais, juolab kad aktorių apgyvendinimas yra nemokamas. Iš Gardino atvyksta vaistinė, restoranas, knygynas ir daugybė krautuvininkų. Patogiai įrengtas paštas palengvina korespondencijos pristatymą, o doras policijos valdininkas rūpinasi gyventojų saugumu: žodžiu, svečias čia ras viską savo patogumui bei malonumui ir bus laimingas, jeigu dar galės save priskirti sveikųjų kategorijai.

Knygos iliustr./Lietuviškos vytinės Nemune
Knygos iliustr./Lietuviškos vytinės Nemune

Prie Druskininkų išpopuliarėjimo ir prisikėlimo gyvenimui daugiausia prisidėjo gydytojas Jonas Pileckis. Miestelyje visur jaučiamas jo veiklios rankos prisilietimas, išmanumas ir nuoširdus įkvėpimas. Kurdamas Druskininkus, tikėtina, jis į miestelio istoriją įrašė savo vardą. Palikuonys pagarbiai prisimins kraštui naudingus jo darbus6.

§ 20

Iš Druskininkų pirmąją mylią nutekėjęs į šiaurės rytus, paskui į rytus, pagaliau, padaręs vingį į vakarus, Nemunas atskuba prie kairėje, Lenkijos pusėje, įsikūrusio Liškiavos miestelio. Pakeliui iš dešinės į Nemuną įsilieja nedidelė upytė Grūta ir didesnė Nereta, o iš kairės keletas nedidelių upokšnių. Liškiavos padėtis puiki, priekyje ant kalno matyti senos akmenų pilies griuvėsiai, kuriuos, regis, reikėtų priskirti kryžiuočiams, o Teodoras Narbutas juos vadina Neuenpille ir mano, kad čia buvo pakrikštytas Mindaugas. Tai turėtų būti Lietuvos Naugardukas – Erdvilo sostinė. Kitoje pusėje, šalia pakalnėje įsikūrusio miestelio, kyla didelė, puiki bažnyčia bei į vienuolyną panašūs parapijos namai, kur anksčiau buvo kunigų invalidų prieglauda, o dabar – klebonija.

Nuo Liškiavos iki dešiniajame Nemuno krante įsikūrusios Merkinės nuplaukęs tik apie pusę mylios Nemunas sutinka iš dešinės įtekančius Merkį bei Straują; šios upės papildo Nemuno vandenis ir atveria puikų vaizdą į Merkinę, lenkų karalių pamėgtą miestelį. Čia XII amžiuje, o gal ir anksčiau, ant kalno buvo pastatyta didelė gynybinė pilis, čia ne kartą teko skaudžiai patirti kryžiuočių ugnį ir kalaviją, čia neįžengiamose giriose medžiodamas Jogaila suteikė miesteliui privilegiją, čia Vytautas priėmė jam karūną siūlančius Čekijos pasiuntinius ir čia jis pastatydino bažnyčią. Čia jo sūnus Kazimieras7 atvykdavo medžioti, o ne mažesnis medžioklės mėgėjas Žygimantas Augustas, medžiodamas Merkinėje, suteikė miestui herbą ir Magdeburgo teises. Čia ir Vladislovas IV vaikėsi žvėris, o jo palydoje džiugiai nusiteikęs Sarbievijus savo kūrybos lotyniška poema Silviludia8 apdainavo šį kraštą. Pagaliau, tas pats karalius, 1684 metais keliaudamas iš Vilniaus į Varšuvą, čia baigė gyvenimą. Šiandien Merkinėje senovinės šlovės nebeliko nei pėdsako, nei atsiminimų. Ant kalno matyti tik lietuvių pilies griuvėsių likučiai, miestelyje tebestovi sena mūro bažnyčia, parduotuvių apsėsta keistos konstrukcijos rusų cerkvė9, namas, kur mirė Vladislovas IV, dar kelios dešimtys medinių namų, gyvena šiek tiek daugiau nei du tūkstančiai gyventojų, daugiausia žydų. Apylinkės nykios ir tuščios. Neapdairiai išretintos bekraštės karaliaus girios, bedugniuose smėlynuose auga tik žemaūgės pušaitės, niekur neregėti jokio kaimo, tik aplink driekiasi akimis neaprėpiami geltonų laukų plotai, kuriuose valstiečiai, nesitikėdami bent menko rugių derliaus, augina prastos kokybės grikius ir smulkias avižas.

§ 21

Nuo Merkinės, palikęs Gardino guberniją, Nemunas vėl sugrįžta į Vilniaus guberniją, dešinėje dabar yra Trakų apskritis, o kairėje – Lenkijos Karalystė. Iš pradžių upė, nors ir vinguriuoja, krypsta tiesiai į vakarus. Tačiau nutekėjęs porą mylių nuo dešiniajame krante įsikūrusio Mižonių kaimo Nemunas vėl palengva pasisuka į šiaurę ir, palyginti tiesia atkarpa nubėgęs tris mylias, pasiekia dešiniajame krante įsikūrusį Nemunaičio miestelį. Tame kelyje į jį neįteka jokia didesnė upė ar upelis, išskyrus keletą mažų ežeriukų. Nusekus vandeniui, iki pat Merkinės vagoje gulintys akmenys trukdo laivybai, nors ir abejuose Nemuno krantuose pilna akmenų. Nuo Merkinės iki Nemunaičio ir toliau gausu povandeninių granito riedulių, rėvų, kurių buvimą galima nuspėti tik iš vandens urduliavimo. Ties Merkine, netoli Gečialaukio kaimo, esanti rėva pradeda rėvų kaskadą.

Knygos iliustr./Druskininkai, Nemuno ir Ratnyčios santaka, vaizdas iš kito Nemuno kranto. Dail. Napoleonas Orda, 1868
Knygos iliustr./Druskininkai, Nemuno ir Ratnyčios santaka, vaizdas iš kito Nemuno kranto. Dail. Napoleonas Orda, 1868

Nemunaityje nuo neatmenamų laikų gyva legenda, kad šioje vietoje į krantą išsilaipino legendinis Nemunas, kuris vėliau laikytas lietuvių dievu. Kad ir kaip ten viskas buvo, tačiau šioje vietovėje gausu archeologų dar nekasinėtų senovės pilkapių. 1626 metais Sapiegos pastatydino Nemunaičio bažnyčią10.

§ 22

Nuo Nemunaičio iki dešiniajame krante įsikūrusio Alytaus tiesiu keliu tik dvi mylios, o su visais Nemuno vingiais apie tris mylias. Nedideliame Alytaus miestelyje stovi 1524 metais Naugarduko vaivados Jono Zaberezinskio lėšomis pastatyta bažnyčia11. XIV amžiuje Alytus buvo keliolikos kryžiuočių antpuolių liudytojas. Net jei ir pavykdavo įveikti kryžiuočius, tie puldinėjimai Lietuvai atnešdavo vien nelaimes. Tarp Nemunaičio ir Alytaus iš dešinės pusės į Nemuną įteka Alovėlė, Tverkta, Tulpelė ir Alovė; Nemune daugybė užtakių, o kairiajame krante tik pora upokšnių įsrūva.

Nuo Gardino iki Alytaus Nemuno pakrančių vaizdas gana įvairus. Upė skrodžia aukštus kalnus, teka miškais ir dažnai vingiuoja. Aukšti Nemuno krantai skardingi ir statūs, dirvos daugiausia smėlėtos, tačiau vietomis žemė labai derlinga, o augalija vešli. Kviečiai šioje vietovėje išauga itin aukšti. Tačiau ir žemvaldžių, ir valstiečių ūkiai, išskyrus vieną kitą, nėra klestintys. Abiejuose Nemuno krantuose gyvena lietuviai, daugiausia katalikai, kaimiečių namai vargani, nors tai reikėtų priskirti ne neturtui, o tradicijai. Išmaningesnieji ar pasiturintys kairiojo kranto, arba Lenkijos Karalystės, miestiečiai rengiasi lyg ir šventiškiau, važinėja nebe vienu arkliu, bet eikliu dvejetu ir kaustytu vežimu. Moterys mielai puošiasi blizgučiais ir gėlėmis, nors tai jas menkai pagražina.

§ 23

Nubėgęs pusantros mylios į šiaurę, po to pusę mylios tiesiai į rytus, prie kairiajame krante įsikūrusių Panemuninkų, kalno papėdėje, Nemunas teka pro Punios miestelį, esantį prie Punelės upės. Krante matyti garsios pilies pėdsakų, kur 1336 metais didvyriškai gintasi nuo kryžiuočių ir kur šlovingai žuvo lietuvių vadas Margiris.

Maždaug už mylios nuo Punios, kiek toliau nuo Nemuno, įsikūręs Nemajūnų miestukas. Pietvakariniame beveik apskritimo formos vingyje – jau Lenkijos Karalystės teritorijoje – Panemuninkėliai, o toliau, prie Peršėkės upės, – Balbieriškis, kur seniau buvusi evangelikų bažnyčia. Nuo Balbieriškio, porą mylių sukinėdamasis tai į rytus, tai į šiaurę Nemunas prateka pro anksčiau Oginskiams priklausiusius Prienus. Toliau į šiaurvakarius, išrietęs dviejų mylių lanką, paskui pasisukęs atgal į rytus ir pietus, išrėžęs pusiasalį, arba vadinamąją buktą12, Nemunas atiteka iki dešiniajame krante įsikūrusio Birštono. Nuo Prienų iki Birštono sausuma, du kartus persikėlus per Nemuną, tėra ketvirtis mylios.

Laivininkas baimingai artinasi prie šių vietų, nes nuo pat Alytaus iki Birštono Nemuno dugne gausu aštrių granito uolų, vagoje daugybė sėklių ir sąnašų. Baisiausios rėvos yra ties Alytumi, prie Panemuninkėlių kaimo, prie Rumbonių, kur stūkso lietuviškai Pilupiu vadinamas piliakalnis, prie Punios, Balbieriškio, taip pat prie Žiegždrių13 ir Naravų kaimų ir Žiegždrių akalicos. Vandens srovė rėvose ypač smarki, o Nemuno plotis – nuo 40 iki 50 Reino sieksnių14.

1  Johannas Eherenholdas von Ullmannis (Ullmann) – Freiburgo universiteto auklėtinis, kartu su Liachnickiu dalyvavęs ekspedicijoje, apie tai: Stanislavas Moravskis, Iš visur po truputį (1 tomas). Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda, parengė Reda Griškaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 415–416. R. K.

2  Apie šį ekspedicijos dalyvį žinių nepavyko rasti, jo nemini nė Moravskis. R. K.

3  Ignotas Emanuelis Liachnickis (1793–1826) – Vilniaus universiteto auklėtinis, rašytojas, geologas, garsėjęs mokytumu, padaręs didelę įtaką filomatams Adomui Mickevičiui, Tomui Zanui, ypač gerų atsiliepimų sulaukęs iš rašytojo Stanislavo Moravskio. Liachnickis buvo minimos ekspedicijos iniciatorius, tyręs Birštono, Stakliškių, Druskininkų vandenų druskas, tačiau tais pačiais metais susirgo ir mirė. R. K.

4  Stanislavas Moravskis teigia atvirkščiai: didžiajam kunigaikščiui Konstantinui „Liachnickis įteikęs aiškinamąjį raštą, kuriame įrodinėjęs, kad visoje šioje kelių mylių erdvėje slypi gilūs ir gausūs druskos klodai, galintys pakeisti Veličką ir Bochnią“ (S. Morawski, Kilka lat młodości mojej w Wilnie (1818–1825), s. 149–150). R. K.

5  Minima 1844 m. pastatyta bažnyčia 1931 m. nugriauta pastačius naują Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią. Red.

6  Aprašiau Druskininkų ir Birštono mineralinių vandenų praėjusių metų padėtį. Šiais (1860) metais abi šios gydyklos, ypač pastaroji, dar labiau suklestėjo. V. S.

7  Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis (1427–1492). Red.

8  Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) – lenkų baroko epochos poetas, vadinamasis sarmatų Horacijus, karaliaus Vladislovo Vazos rūmų pamokslininkas ir nuodėmklausys, kurio gyvenimas, veikla ir kūryba susiję su Lietuva (Kražių jėzuitų kolegija, Vilniaus universitetu). Sirokomlės minimose Silviludijose („Miškų žaidimai“) veiksmas vyksta Lietuvos miškuose ir pievose, nemaža lietuviško peizažo motyvų, upių, ežerų vardų. R. K.

9  Buvusi rotušė. K. B.

10  Dabartinė neogotikinė Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia pastatyta 1904 metais. Red.

11  Dabar turimais duomenimis, Alytuje Šv. Liudviko bažnyčia pastatyta prieš 1520-uosius, 1524 m. įsteigta parapija ir parapinė mokykla. Bažnyčia perstatyta 1818 metais. Naugarduko vaivada Jonas Zaberezinskis jaunesnysis (Janas Zabžezinskis) buvo ir Lietuvos didysis maršalka (1522–1538), Trakų vaivada (1531–1538). Red.

12  Nemuno upeiviai bukta (vok. die Bucht) vadino staigaus upės vingio sudarytą užtakį. M. V.

13  Dabar Žiegždriai užlieti Kauno marių. Red.

14  150–190 metrų. Vert.

Komentarai
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/