Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 vasario 21d. 11:32

Knygoje „Velnio dienoraštis“ – Hitlerio bendražygio Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašų tyrimas

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Velnio dienoraštis“ amerikiečiai autoriai tiria artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašus, pasakoja kone detektyvinę dienoraščio dingimo ir suradimo 2013 m. istoriją.

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.

Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.

Apie autorius:

Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.

David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.

Robert K. Wittman ir David Kinney „Velnio dienoraštis. Alfredas Rosenbergas ir pavogtos Trečiojo reicho paslaptys“, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas, „Baltos lankos“, Vilnius, 2018 m.


Siūlome šios knygos ištrauką

„Ypatingieji uždaviniai“

Visi prie stalų reichskanclerio būstinės valgomajame per Hitlerio surengtus pietus atrodė itin pakilios nuotaikos. Čia buvo ir Rosenbergas, kartu su Bormannu, Hessu ir Lammersu. Buvo 1940 m. sausis, pusantrų metų iki Barbarosos operacijos, ir nacių lyderiai aptarinėjo įprastus svarbius klausimus: karą su Anglija ir rasinio valymo Lenkijoje pažangą. Tačiau galiausiai pokalbis virto juoduoju humoru.

Kalbai pasisukus apie žydus, Rosenbergas ėmė pranašauti „siaubingą žydų pogromą“, jeigu Sovietų Sąjungos žmonės nubus ir išlies savo antisemitinį įtūžį.

Čia į bendrą pokalbį įsiterpė Hitleris.

Jei Sovietų Sąjungoje staiga kiltų žudynės, – šypsodamasis tarė fiureris, – galbūt Europa paprašytų jo įsiveržti ir apsaugoti Rytų žydus.

Susirinkusieji naciai pratrūko kvatotis.

Ir, – skambant juokui tęsė Hitleris, – ir galbūt jiedu su Rosenbergu galėtų surengti ypatingą kongresą šiam svarbiam klausimui aptarti: kaip „humaniškai elgtis su žydais“.

Kovo mėnesį kalbėdamas per radiją, atidarant Žydų klausimo tyrimo institutą, Rosenbergas pasakė, kad žydų klausimas nebus išspręstas, kol paskutinis žydas neišvyks iš Europos. Himmleriui ir Heydrichui, Himmlerio Vyriausiosios reicho saugumo valdybos viršininkui, teks šiuos žodžius įgyvendinti praktiškai.

1941 m. pradžioje tarp nacių planuotojų vyravo mintis, kad žydai būsią deportuoti į kokią atokią varganą žemę. Svarstyta Madagaskaro, Prancūzijos kolonijos už penkių tūkstančių mylių nuo Afrikos pakrantės, galimybė, tačiau atmesta kaip logistikos požiūriu nepraktiška. Atrodė, kad Barbarosos operacija pasiūlys perspektyvesnę žydų rezervacijos vietą: neilgai trukus nugalėsimos Sovietų Sąjungos teritorijose. Tačiau metams dar nesibaigus, įsiveržimas strigo ir nacių mintys žydų klausimu pasuko radikalia linkme. Bus imta rengtis visiškam išnaikinimui.

Baltijos šalių, Baltarusijos ir Ukrainos žydai taps pirmosiomis šio mirtino nacių nuostatų pasikeitimo aukomis, o Rosenbergas su savo civiline administracija šiose žudynėse suvaidins reikšmingą pagalbinį vaidmenį.

Pamatinis Rosenbergo nesupratimas per Barbarosos operaciją tapo esmine Vokietijos Rytų strategijos dalimi. Nuo pat 1919 m. Rosenbergas tvirtino, kad žydai glūdi už visų komunistinių judėjimų Sovietų Sąjungoje ir kitur. Ši mintis buvo perdedama ir kraipoma tol, kol imta manyti, kad iš tiesų visi žydai yra komunistai – kad norint sunaikinti raudonąją grėsmę vokiečiams reikia pašalinti žydus.

Hitleris pasidavė šiai klaidingai išvadai ir rengiantis įsiveržimui ji tapo esmine dalimi pagrindinių instrukcijų, kurios buvo pateikiamos veržtis į rytus pasiruošusiems vokiečiams. Jiems buvo aiškinama, kad tai nebus įprastas karas. Tai būsiąs dviejų nesuderinamų pasaulėžiūrų – nacizmo ir bolševizmo, arijų ir žydų – susidūrimas. Prieš pradėdamas įsiveržimą, savo vadams skirtose kalbose Hitleris ragino „šiame naikinamajame mūšyje“ naudoti „pačią brutaliausią jėgą“. Vokiečių kariams duotuose nurodymuose skelbta, kad sovietai yra mirtini priešai. „Ši kova reikalauja negailestingų ir ryžtingų priemonių prieš bolševikus agitatorius, nereguliariųjų pajėgų karius, sabotažininkus, žydus, taip pat visiško bet kokio pasipriešinimo, aktyvaus ir pasyvaus, nuslopinimo.“

Iš esmės tokia pati žinia buvo perduota Himmleriui pavaldiems SS, policijos ir Einsatzgruppen padaliniams, slinkusiems kariuomenei iš paskos ir „raminusiems“ šias teritorijas. Šalta, koduota 1941 m. karinės direktyvos kalba tai vadinta „ypatingaisiais uždaviniais“, kuriuos Hitleris buvo nurodęs SS reichsfiureriui.

Pirmosiomis karo dienomis, kai visoms Einsatzgruppen Rytuose buvo suteikta visiška veikimo laisvė, Heydrichas paskelbė nurodymus, kuriais savo vyrams suteikė didelius įgaliojimus spręsti, kam vykdyti mirties bausmę: komunistams, partijai ar valdžios institucijoms priklausantiems žydams ir „kitiems radikaliems elementams (sabotažininkams, propagandininkams, snaiperiams, diversantams, agitatoriams ir t. t.)“. Į priešakines linijas vykstančiam SS karių būriui Himmleris aiškino, kad ten jiems teks susidurti su „180 milijonų gyventojų, tikru rasių mišiniu, kurių net pavardžių neįmanoma ištarti, o išvaizda tokia, kad galima juos šaudyti be gailesčio ir užuojautos. ...Šie žmonės yra žydų sulydyti į vieną religiją, vieną ideologiją, vadinamą bolševizmu.“

Iš pradžių Himmlerio Einsatzgruppen ir saugumo pajėgų aukos buvo vyrai. Teigta, kad naciai šaudo pasipriešinimo kovotojus, sovietų agentus, komunistų agitatorius ir žydų inteligentiją. Aukos buvo kaltinamos plėšikavimu, sabotažu, propagandos skleidimu ar užkrato platinimu.

Tačiau beveik tuojau pat nacių naikinamųjų operacijų aukomis tapo moterys ir vaikai, naujose okupuotose teritorijose imta šimtais ir tūkstančiais žudyti civilius.

Paprastai žydus surinkdavo į centrinę aikštę ir nuvesdavo į kokią atokią vietą už miesto. Jei masinių kapų duobės dar nebūdavo iškastos, jas kasti įsakydavo tiems, kurie čia patekdavo pirmieji. Aukos būdavo šaudomos ant duobės krašto arba suguldytos ant prieš tai nužudytųjų kūnų. Kai kurios dar kvėpuodavo, kai jas užpildavo žeme.

Didžiausia naikinamoji operacija vykdyta Kijevo pakraštyje, Ukrainoje, 1941 m. rugsėjo pabaigoje, po to, kai sovietų partizanų padėtos bombos ir minos sugriovė Vokiečių okupacinės administracijos būstinę. Įtūžę naciai kaltino sovietų saugumiečius, taip pat ir Kijevo žydus. Visame mieste buvo iškabinti skelbimai, kuriuose žydams pasakyta susirinkti nurodytoje sankryžoje rugsėjo 29 d. Su savimi liepta pasiimti dokumentus ir pinigus, mantą ir brangenybes, nes jie būsią perkelti kitur. Kitą dieną buvo Jom Kipuras, žydų atpirkimo šventė.

Atvykę į nurodytą vietą, žydai nerado juos pervežti turėjusio traukinio. Vietoj to jie buvo nuvaryti prie patikros punkto šalia žydų kapinių. Neilgai trukus, žengiantys voroje suprato, kas vyksta. Tolumoje buvo girdėti šaudant.

Patikros punkte jie turėjo atiduoti visus savo daiktus, įskaitant vestuvinius žiedus ir drabužius. Tuomet grupėmis po dešimt, stumdomi ir mušami, jie varyti į Babij Jaro raguvą. Per keletą dienų čia iš viso sušaudytas 33 761 žmogus. „Kadangi vėliau palaikai buvo iškasti ir deginami laužuose, o nesudegę kaulai susmulkinti ir sumaišyti su smėliu, – rašo istorikas Timothy’is Snyderis, – tiksliai žinomas tik šis skaičius.“

Babij Jaras buvo tik viena iš daugelio masinių žudynių 1941 m. antroje pusėje vietų. Rugpjūčio mėnesį daugiau nei dvidešimt trys užsienio – daugiausia Rusijos ir Lenkijos – žydai buvo deportuoti iš Vengrijos ir išžudyti vakarų Ukrainos mieste Podolės Kamenece. Spalį dar dešimt tūkstančių buvo sušaudyti Dniepropetrovske. Per mažesnes akcijas žydai dingdavo miestuose ir kaimuose nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Tuo tarpu Berlyne Rosenbergas nuolat gaudavo raportus apie tai, kurie didžiulės teritorijos miestai paskelbti Judenfrei, „be žydų“.

Ir ne tik miestai, bet ištisos šalys: Rosenbergo gimtinė Estija buvo pirmoji. Sunaikinti buvo visi pusantro tūkstančio jos žydų. Rugsėjo mėnesį Rosenbergas priėmė poros Latvijoje ir Estijoje apsilankiusių savo ministerijos atstovų ataskaitas. Jie papasakojo jam, kad vietiniai gyventojai, – išgyvenę nacių puolimą, – džiaugiasi, kad yra išlaisvinti iš brutalios sovietinės 1940–1941 m. Baltijos valstybių okupacijos, per kurią tūkstančiai estų, latvių ir lietuvių buvo nužudyti ir ištremti.

„Ne tik žydai nuodijo jų mintis; jie ir patys buvo pasidaliję, – rašė jis savo dienoraštyje po šio pokalbio. – Jiems teko patirti tokius siaubingus dalykus, kad vokietis šeimininkas buvo išsigelbėjimas. Dabar, kai žydai ir komunistai išrauti su šaknimis, šie žmonės pradeda atsigauti.“

Daug kur nacių naikinamąsias operacijas sunkino tai, kad vokiečiai norėjo žydus panaudoti priverčiamiesiems darbams fabrikuose, dirbtuvėse ir statybos projektuose. Šie „tinkami darbui“ žydai buvo laikinai saugūs, tačiau gyveno siaubingoje nežinioje, matydami, kaip policija išgabena jų kaimynus į mirtį.

Tipiškas pavyzdys buvo Baltarusijos sostinė Minskas. Miestas pasidavė šeštąją karo dieną. Liepos pradžioje buvo surinkti visi vyrai, jaunesni nei keturiasdešimt penkerių, ir suvaryti į atvirame lauke įrengtą stovyklą. Daugiau nei šimtas keturiasdešimt tūkstančių karo belaisvių ir civilių buvo sugrūsti miesto aikštės dydžio plote. Maistas ir vanduo buvo ribojami. Vyrus mušė guminėmis lazdomis ir šaudė dėl menkiausio preteksto. Rosenbergas pranešimą apie stovyklos sąlygas gavo liepos mėnesį. „Ribotas sargybos kontingentas, kuriam saugojimo našta be pamainos tenka dienų dienas, į sulaikytuosius kreipiasi vienintele įmanoma kalba, tai yra ginklų kalba, ir jie tai daro negailestingai.“ Po kurio laiko sulaikytieji buvo suskirstyti pagal tautybę ir rasę, rusus ir lenkus paleido. Tačiau ne žydus.

Vieną rytą sargybiniai pakvietė visus išsilavinusius žydus – inžinierius, gydytojus, buhalterius – užsiregistruoti į darbą. Po dviejų dienų jie buvo išvesti iš stovyklos ir sušaudyti. Likusieji buvo parvaryti atgal į miestą ir uždaryti gete kartu su kitais miesto žydais ir priversti dirbti okupantams. Minsko getas su septyniasdešimt tūkstančių gyventojų buvo didžiausias okupuotoje Sovietų Sąjungoje.

Žydai badmiriavo misdami dilgėlėmis, bulvių lupenomis ir gyveno baimėje. „Staiga getą užgriūdavo gestapininkai, atvykę sunkvežimiais, ir čiupdavo vyrus, – rašė Michailas Grichanikas, siuvėjas, dirbęs Minsko siuvykloje ir keletą mėnesių praleidęs gete, kol iš jo pabėgo; naciai nužudė jo motiną, žmoną, tris vaikus ir dar tris giminaičius. – Jie įsiverždavo į kambarius, mušdavo žmones guminėmis lazdomis ir išsivesdavo juos neva darbams – į durpynus ir panašias vietas. Niekas daugiau nė vieno iš jų nebematė gyvo.“ Einsatzgruppen raportai šio reiškinio statistiką dokumentavo preciziškai tiksliai: rugpjūčio 16 d. – 615 egzekucijų. Rugpjūčio 31 d. ir rugsėjo 1 d. – 1914. Rugsėjo 4 d. – 214. Rugsėjo 23 d. – 2278.

Rugsėjo mėnesį Kovarskių šeimos tėvas, pasislėpęs su vienu iš savo sūnų, matė, kaip policija įsiveržė į jo namus ir nužudė du kitus jo sūnus, abi dukras ir jų senelę. Vyresniajai mergaitei prieš tai buvo liepta nusirengti ir pašokti jiems ant stalo.

Naktį gatvėmis ėmė patruliuoti juodi furgonai uždangstytais langais ir gaudyti žydus, partizanus ir beglobius vaikus. Savo siaubui, geto gyventojai sužinojo, kad šie automobiliai – eksperimentinės dujų kameros. Furgonai sukonstruoti taip, kad variklio išmetamos dujos nukreipiamos į uždarą užpakalinį bagažo skyrių ir keleiviai uždusdavo. Žydai juos praminė „sielų žudikais“.

1941 m. lapkričio 7 d. policija visus Minsko geto gyventojus išvarė į gatvę. „Mirtinos baimės ir siaubo riksmai, nevilties šūksniai, vaikų verksmas ir moterų raudos... girdėjosi visame mieste“, – prisiminė žudynes išgyvenusi mokytoja Sofia Ozerskaya. Data buvo simbolinė: būtent šią dieną sovietai šventė komunistų revoliuciją. Pajuokai surengę šventės parodiją, naciai liepė kai kuriems žydams apsivilkti savo puošniausiais drabužiais ir žygiuoti gatvėmis paskui raudonąja vėliava nešiną vyrą, dainuojant patriotines dainas. Paradui pasibaigus, visi žydai buvo suvaryti į sunkvežimius ir išvežti į netoliese esančią stovyklą, kurioje sugrūsti klėtyse laukė galo. Per kelias artimiausias dienas jie buvo išvilkti prie griovių ir vienas po kito sušaudyti. Per operaciją buvo nužudyta dvylika tūkstančių žmonių.

Po dviejų savaičių dar septyni tūkstančiai buvo sugaudyti ir sušaudyti. Žydas kirpėjas pavarde Levinas, kurį pažinoję keli nacių karininkai saugojo kaip gerą darbuotoją, karštai meldė vadą pasigailėti ir jo žmonos bei dukters. Vokietis sutiko pagailėti tik vienos iš jų; išsirinkti žmogui teko pačiam.

„Levinas pasirinko dukterį“, – pasakojo siuvėjas Grichanikas. „Kai darbininkus vedė į fabriką, jie buvo išbalę kaip popierius ir nepajėgė nė žodžio ištarti.“

Vokiečiai Minską valdys dar beveik trejus metus. Vykstant Himmlerio vyrų vykdomoms žudynėms, naujose okupuotose teritorijose pradėjo veikti dvi iš septynių Rosenbergo suplanuotų civilinių administracijų: vadovaujama Ericho Kocho Ukrainoje ir Hinricho Lohse’ės Ostlande, kuris apėmė Baltijos šalis ir dalį Baltarusijos.

1941 m. liepos pabaigoje, po pasitarimų su Berlyno vadovybe, įskaitant patį Hitlerį, Lohse’ė buvo išsiųstas į Kauną, Lietuvą. Čia Rosenbergo žmogus du kartus susitiko su Himmleriu ir buvo informuotas apie jau prasidėjusį žydų naikinimą. Liepos mėnesį visoje šalyje buvo suimta penkiolika tūkstančių žydų, jie išvežti už miestų, sušaudyti ir užkasti masiniuose kapuose. Einsatzgruppen talkino tūkstančiai savanorių lietuvių. Rugpjūčio 1 d. Lohse’ė grįžo į Berlyną ir gautą informaciją pranešė Rosenbergui ir kitiems aukštiems Rytų ministerijos vadovams. Apibūdindamas žydų žudynes Lietuvoje, – jo pateiktas skaičius buvo dešimt tūkstančių ir, pasak jo, aukos žuvo nuo „Lietuvos gyventojų rankų“, – Lohse’ė sakė, kad žudynės vyko naktis po nakties. „Vadovaujantis fiurerio sprendimu, – kalbėjo jis, – žydai turi būti visiškai pašalinti iš šios teritorijos.“

Kitą dieną po pasitarimo Lohse’ė ėmėsi koordinuoti žydų politiką su savo teritorijos SS vadu. Jis laikėsi Rosenbergo nubrėžtų gairių, kurias šis buvo nurodęs pavasarį planuodamas politinę Rytų administraciją: „žydų priverčiamieji darbai, getų kūrimas ir t. t.“, kaip žydų klausimo „laikinas sprendimas“. Laikantis detalesnių „Lohse’ės potvarkių, žydai būsią „išvalyti“ ir iš kaimo vietovių. Jiems neleista persikraustyti be leidimo; suimti juos buvo galima bet kuriuo metu, „kilus būtinybei“; jie privalėjo nešioti geltoną žvaigždę; jiems uždrausta vaikščioti šaligatviais, važiuoti automobiliu ar viešuoju transportu; jie negalėjo lankytis teatruose, bibliotekose, muziejuose, baseinuose, žaidimų aikštelėse ar stadionuose; jų turtas buvo konfiskuojamas.

Kad ir kokios žiaurios buvo šios priemonės, jos neatrodė pakankamai griežtos esesininkams, kurie šiaušėsi dėl bet kokio brovimosi į jų teritoriją.

Franzas Walteris Stahleckeris, Einsatzgruppen A naikinimo dalinio vadas Ostlande, neketino nusileisti. Pasak jo, Lohse’ė nepaisė fakto, kad „radikalus žydų klausimo traktavimas“ pagaliau pirmą kartą tapo įmanomas. Stahleckeris pareikalavo surengti pasitarimą, kuriame šis reikalas būtų aptartas konkrečiau, kadangi Lohse’ės nurodymai tebuvo „aukštesniosios vadovybės bendro pobūdžio įsakymai... kurių negalima aptarti raštu“.

Atsakydamas Lohse’ė patikslino įsakymą ir pabrėžė, kad jo nurodyti suvaržymai yra „negalutinės... minimalios priemonės“ ir kad civiliai administratoriai nesikiš į Himmlerio saugumo pajėgų darbą. Paskelbus šį įsaką, Stahleckeris parašė savo Einsatzgruppen karininkams ir užtikrino juos, kad vykdydami mirtiną žydų klausimo sprendimą esesininkai turi visišką Lohse’ės palaikymą.

Stahleckeris buvo teisus. Šis ginčas, kaip ir daugelis kitų, 1941 ir 1942 m. kilsiančių tarp SS ir Rytų reikalų ministerijos, iš esmės buvo dėl pavaldumo. Ginčytasi dėl to, ar žydų politika Rytų teritorijose turėtų būti policijos reikalas, tvarkomas SS reichsfiurerio, ar politinis klausimas, prižiūrimas reicho ministro. Rosenbergas nesiliovė kovoti, kad būtent jo ministerija Rytuose turėtų didžiausius įgaliojimus. Vienas jo padėjėjų, Otto’as Bräutigamas, manė, kad tai neišmintinga. Pasak jo, dėl žydų klausimo jis „nelaikė nepageidautina pabrėžti SS ir policijos vadų kompetencijos“.

Bet 1941 m., Himmlerio pajėgoms žudant žydus jo viešpatijoje, Rosenbergas nenorėjo likti nuošalyje. 1941 m. rugsėjį Rosenbergas žengė lemtingą žingsnį. Berlynas sužinojo, kad Stalinas iškeldino šešis šimtus tūkstančių etninių vokiečių, gyvenusių palei Volgos upę, ir gyvuliniais vagonais išvežė į Sibirą ir Kazachstaną. „Neapykanta Maskvai visiems mums sukilo labiau nei kada anksčiau“, – dienoraštyje rašė Rosenbergas. Deportavimas, – rašė jis, – reiškia mirtį. „Nurodžiau parengti labai griežtą pareiškimą ir pirminį jo variantą nusiunčiau fiureriui. Šis jį dar pagriežtino. Vakar pasirūpinau, kad transliuoti Rusijai, Anglijai ir JAV būtų parengtas radijo pranešimas, kuriame pareiškiama, kad jei šis žudymas bus vykdomas toliau, Vokietija privers už tai kentėti Vidurio Europos žydus.“ Savo rašte Rosenbergas rekomendavo, kad Hitleris atkeršytų ir tuojau pat deportuotų „visus Vidurio Europos žydus“ į Rytus.

Iki tol Hitleris priešinosi raginimams pradėti žydų išvarymą. Jis planavo tai padaryti nugalėjęs sovietus, kaip tikėjosi, trumpame neabejotino pranašumo kare. Bet Stalino armijos išgyveno pirmųjų smūgių sukrėtimą ir po trijų mėnesių Berlynui pasidarė aišku, kad Maskva artimiausiu metu paprastai nežlugs ir nepasiduos.

Po keleto diskusijų su Ribbentropu ir Himmleriu Hitleris nusprendė, kad ilgiau Vokietija laukti nebegali, tad rugsėjo 17 d. įsakė SS vadui pradėti Vokietijos, Austrijos ir Čekijos žydų deportacijas.

Goebbelsą apėmė jaudulys. Rytuose, – prieš mėnesį savo dienoraštyje rašė jis, – su žydais teksią „dorotis bjauriomis sąlygomis“.

Sužinoję, kad į jų teritoriją ketinama deportuoti tūkstančiuos žydų, o Minske ir Rygoje teks statyti naujas koncentracijos stovyklas, Ostlando valdžios atstovai neapsidžiaugė. Galiausiai iš Rosenbergo ministerijos pasiekė raminama žinia – šio reikalo teksią imtis tik laikinai, o paskui žydai pradingsią. Rosenbergo patarėjas rasiniais klausimais Erhardas Wetzelis Lohse’ei parengė atsakymą, kuriame kėlė mintį Rygoje, Latvijoje, įrengti „nuodijimo dujomis aparatą“, kuriuo būtų tvarkomasi su „darbui netinkamais“ deportuotaisiais. Viktoras Brackas padėjo vykdyti programą, pagal kurią dešimtims tūkstančių psichiškai nesveikų vokiečių buvo atlikta eutanazija, daugelis jų numarinti dujomis. Brackas mielai sutiko į Rygą nusiųsti savo techninių darbuotojų, kurie sumontuotų tinkamą įrangą Lohse’ės žydų reikalui. Vis dėlto nėra įrodymų, ar tas laiškas buvo išsiųstas, o pasiūlymas liko neįgyvendintas – mirties stovyklos įrengtos okupuotoje Lenkijoje, – tačiau verta pažymėti, kad Rosenbergo ministerija „neprieštaravo, jei darbui netinkami žydai būtų pašalinti, pasitelkus Bracko priemones“.

Spalio 4 d. Heydrichas susitiko su aukščiausiais Rosenbergo ministerijos atstovais ir spaudė juos bendradarbiauti. Jis nenorėjo ginčytis, tik pasakė jiems, kad bent jau „žydų klausimo įgyvendinimas visais atžvilgiais yra Saugumo policijos rankose“. Vis dėlto 1941 m. rudenį Lohse’ei pavaldi civilinė administracija ėmė prieštarauti dėl kai kurių įsisiautėjusių Himmlerio saugumo pajėgų vykdomų žudynių.

Pagrindinė nesutarimo priežastis buvo ne pačios žudynės. Joks nacis nenorėjo pasirodyti švelnus žydams. Civilinė administracija prieštaravo dėl to, kad su ja nebuvo iš anksto tariamasi, kad dienos metu vykdomos žudynės destabilizavo jos valdomus miestus ir kad kai kuriuos žydus derėjo paimti priverčiamiesiems darbams.

Vienas iš Lohse’ės apskričių vadų Heinrichas Carlas pranešė, kad spalio 27 d. 8 valandą ryto Slucke, Baltarusijoje, su policijos batalionu atvykęs karininkas pareiškė, kad jo daliniui įsakyta likviduoti visus miesto žydus. Memorandume, kuris pavaldumo grandine pasiekė Lohse’ę, Carlas protestavo, kad nebuvo perspėtas iš anksto, be to, kai kurie žydai buvo amatininkai: kailiadirbiai, dailidės, kalviai. Nužudžius žydus, miesto fabrikus teksią tuojau pat uždaryti. Tačiau policijos viršininkas Carlui pasakė turįs įsakymus „atsikratyti visų miesto žydų be jokių išimčių“.

Šaudytojai ėmėsi darbo su „neapsakomu žiaurumu“, kuriam nedaug trūko iki „sadizmo“. Jie ėmė tempti žydus iš darbo vietų, varyti į sunkvežimius ir už miesto šaudyti. Žmonės buvo mušami guminėmis lazdomis ir šautuvų buožėmis. „Šūviai buvo girdėti visame mieste, – rašte rašė Carlas, – kai kuriose gatvėse gulėjo nušautų žydų lavonai.“

Kai kurie žydai buvo užkasti gyvi. Viena mergaitė blaškėsi po miestą, mėgindama gauti pinigų, kad išgelbėtų tėvo gyvybę.

Policininkai nuo aukų rankų nuimdavo laikrodžius ir žiedus, plėšė namus, ieškodami batų, odos, aukso ir visko, ką tik galėtų pasiimti. Miesto nežydai buvo „apstulbę“, – rašė jis. „Prireiks daug laiko, kol atgausime prarastą gyventojų pasitikėjimą.“

Maždaug tuo pačiu metu kitos apskrities vadas pranešė, kad žudynės Liepojoje, mieste prie Baltijos jūros, Latvijoje, sukėlė didžiulį pasipiktinimą. „Netgi karininkai manęs klausia, nejaugi reikėjo likviduoti ir vaikus.“ Lohse’ė pasiskubino sustabdyti tolesnes egzekucijas šiame mieste. Jis taip pat pasipriešino planui likviduoti Rygos getą. Tuojau po to Himmleris atsiuntė pasiuntinį, kad lieptų jam nesikišti: „Pasakyk Lohse’ei, kad toks yra mano įsakymas, kuris taip pat atspindi fiurerio norą.“

SS pateikė protestą Rosenbergo ministerijai, jame paprašė Lohse’ę paaiškinti savo veiksmus.

„Uždraudžiau nežabotas žydų egzekucijas Liepojoje, nes jos vykdytos nepateisinamu būdu, – atsakė Lohse’ė. – Taip pat norėčiau būti informuotas, ar jūsų teiravimąsi dėl spalio 31 d. derėtų laikyti nurodymu likviduoti visus žydus Rytuose?“ Lohse’ė nejautė kokių nors dvejonių dėl žydų žudymo, tačiau šie žydai jam buvo reikalingi. „Žinoma, žydų išvalymas Rytuose yra privalomas uždavinys; vis dėlto jo įgyvendinimas privalo būti derinamas su karo gamybos poreikiais.“ Reichskomisaras nenorėjo prarasti naudingos darbo jėgos, kol jai nebuvo parengta pamaina.

Rosenbergo ministerija įslaptintą atsakymą atsiuntė gruodį. Diskusijos Berlyne reikalą išsprendė. „Atrodo, kad žodinėmis diskusijomis žydų klausimu jau pasiekta aiškumo, – rašyta laiške. – Sprendžiant šią problemą, ekonominiai aspektai iš principo neturėtų būti keliami.“ Kilus klausimų, Lohse’ei juos derėtų aptarti su SS.

Akivaizdu, kad jų nekilo. Lohse’ė liovėsi prieštaravęs.

Tos diskusijos Berlyne, kuriose aiškintasis žydų klausimas, vyko 1941 m. lapkričio viduryje, per Rosenbergo ir Himmlerio susitikimą. Lapkričio 15 d., šeštadienį, 14.00 valandą abu vadovai kartu pietavo, o po to keturias valandas kalbėjosi apie Rosenbergo politinės vadovybės ir Himmlerio saugumo pajėgų nesutarimus.

Nėra žinoma, ar Himmleris Rosenbergui smulkiai aiškino vis radikalesnius savo planus spartinti žydų likvidavimą Europoje. Po Minsko žudynių rugpjūtį patirties Himmleris ieškojo veiksmingesnių žudymo būdų. Sukrėstas jis nusprendė, kad žydų šaudymas tūkstančiais buvo pernelyg sunkus žudikų psichikai. Jau tuomet, kai lapkritį susitiko su Rosenbergu, vyko pirmosios pažangios dujų kameros statybos Belžeco koncentracijos stovykloje, pietryčių Lenkijoje.

Geriausia priemonė iš to, ką Himmleris pasakė Rosenbergui, buvo ta, apie kurią, praėjus trims dienoms po jų susitikimo, sakydamas kalbą Rosenbergas ir kalbėjo – žydų „biologinis išnaikinimas“.

Antradienį, lapkričio 18 d., Vokietijos spaudos atstovai buvo sukviesti į popietės naujienų konferenciją Rosenbergo Rytų ministerijos būstinėje, didžiuliame kalkakmeniu dengtame pastate pietvakariniame Berlyno Tiergarteno pakraštyje. Tai buvo oficialus Rosenbergo, kaip okupuotų Rytų teritorijų ministro, prisistatymas. Apie jo paskyrimą viešai paskelbta tik dabar, kadangi Hitleris manė, jog pirmaisiais Barbarosos operacijos mėnesiais bus išmintinga planuojamą okupacinę valdžią laikyti stropiai saugoma paslaptimi.

Vilkėdamas dryžuotą kostiumą su nacių partijos ženkleliu atlape, Rosenbergas susirinkusiems lojaliems vokiečių žurnalistams, kurie Trečiajame reiche buvo propagandos ministro žinioje, pasakė, kad šį susitikimą sušaukė, kad jie geriau suprastų, kas vyksta Rytuose. Tačiau apie tai rašyti jie negalės, bent jau ne atvirai. Tai buvo tiesiog neoficialiai informacijai pateikti skirtas susitikimas; viskas, ką jis pasakys jiems, yra visiškai konfidencialu.

Apie šiuos jo žodžius spaudoje nerašyta, tačiau kalbos rankraštis po karo buvo rastas tarp jo dokumentų. Pakalbėjęs apie planus visiems laikams sunaikinti Sovietų Sąjungą ir naudotis jos gamtos ištekliais, Rosenbergas perėjo prie žydų klausimo.

„Rytuose, – kalbėjo jiems Rosenbergas, – vis dar gyvena apie šeši milijonai žydų, ir šį klausimą išspręsti galima tik biologiškai išnaikinus visą Europos žydiją. Vokietijai žydų klausimas bus išspręstas tik tuomet, kai paskutinis žydas paliks Vokietijos teritoriją, o Europai – kai Europos žemyne iki pat Uralo negyvens nė vienas žydas. Šis uždavinys mums skirtas likimo.“ Jis prisiminė, kad Vokietijos pasidavimas 1918 m. lapkričio 9 d. buvo „likimo ir apsisprendimo diena. Tuomet žydija parodė, kad ketina sunaikinti Vokietiją. Tik fiurerio dėka ir dėl tvirto vokiečių tautos būdo jiems nepavyko.“ Tačiau kol žydai gyvena žemyne, lieka pavojus, kad užjaučiantys europiečiai leis jiems vėl suklestėti. Štai kodėl būtina jų visų atsikratyti. Štai kodėl būtina „išvyti juos už Uralo ar išnaikinti kuriuo kitu būdu“.

Aiškiau pasakyti jau nebuvo įmanoma. Deportacija į Rytus tapo eufemizmu. 1941 m. pabaigoje jis reiškė mirtį.

Temos: 2 Knyga Literatūra
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Šventosios namukai – laiko mašina į taip ir neišaušusį šviesų komunizmo rytojų

Sportas

Kai triumfą keičia apmaudas: Ispanija tik su VAR įsikišimu palaužė Iraną

24sek

P.Motiejūnas: apie Šaro ateitį „Žalgiryje“, nesaugumo jausmą ir M.Kalnietį Kaune

Verslas

Naujasis „Radisson Blu Lietuva“ viešbučio vadovas: Vilnių reikia atgaivinti

Aktualu

Minint Pasaulinę pabėgėlių dieną – dėmesys ir buičiai, ir tebesitęsiančiai krizei   

24sek

Sezono uždarymo šventė: LKL titulai byrėjo žalgiriečiams

Vardai

Krepšinio sezono uždarymas – atokvėpis ir žmonoms: dabar laikas šeimai ir atostogoms

Sportas

Ekstrem(alus) troškulys: futbolo sirgaliai baigia išmaukti alaus atsargas Maskvoje

Gazas

„Deals on Wheels“: naudotas automobilis perkant iš oficialaus atstovo – šventa karvė?

24sek

Rimas Kurtinaitis nuo scenos įgėlė „Lietuvos ryto“ klubo vadovams

Verslas

Proamerikietiškas pokalbis „Astorijoje“: kokie ribojimai labiausiai erzina verslą?

Gyvenimas

Jei ryte sunku išlipti iš lovos, jaučiatės vangūs ir apsnūdę – kaltas gali būti hormono stygius

Pasaulis kišenėje

Svarbūs patarimai keliaujantiems: taupo laiką, pinigus ir energiją

Taivano menininkas kuria itin detalias miniatūras

Verslas

Radviliškyje gaminami žaisliniai baldai tenka britams ir švedams, lietuviams – tik kiniški

Vardai

Filmo apie V.Alekną premjera: širdžių čempioną sveikino ir žmona, ir diską mėtantys jo sūnūs

Vardai

Vilniuje apvogta R.Žiogo žmona liko be švarko ir automobilio rakto: „Nusisukau vos sekundei“

Vardai

Žinomi tėčiai susirungė vandens batutų parke

Verslas

Sausi orai pakenkė žemės ūkiui visoje Latvijoje, sako ūkininkų asociacija

Sportas

Čempionai dovanų nedalina: „Sūduva“ palaužė „Jonavą“

Naujienos

Aktualu

Bauginami Lenkijos teisėjai papasakojo apie represijas: tapome valstybės priešais

Sportas

Kai triumfą keičia apmaudas: Ispanija tik su VAR įsikišimu palaužė Iraną

24sek

P.Motiejūnas: apie Šaro ateitį „Žalgiryje“, nesaugumo jausmą ir M.Kalnietį Kaune

Pasaulis kišenėje

Šventosios namukai – laiko mašina į taip ir neišaušusį šviesų komunizmo rytojų

Verslas

Naujasis „Radisson Blu Lietuva“ viešbučio vadovas: Vilnių reikia atgaivinti

Aktualu

Minint Pasaulinę pabėgėlių dieną – dėmesys ir buičiai, ir tebesitęsiančiai krizei   

Sportas

Ekstrem(alus) troškulys: futbolo sirgaliai baigia išmaukti alaus atsargas Maskvoje

Gazas

„Deals on Wheels“: naudotas automobilis perkant iš oficialaus atstovo – šventa karvė?

Aktualu

Pasidavė spaudimui: D.Trumpas pasirašė įsakymą „išlaikyti šeimas kartu“ Meksikos pasienyje

24sek

Rimas Kurtinaitis nuo scenos įgėlė „Lietuvos ryto“ klubo vadovams

24sek

Sezono uždarymo šventė: LKL titulai byrėjo žalgiriečiams

Vardai

Krepšinio sezono uždarymas – atokvėpis ir žmonoms: dabar laikas šeimai ir atostogoms

Verslas

Proamerikietiškas pokalbis „Astorijoje“: kokie ribojimai labiausiai erzina verslą?

Taivano menininkas kuria itin detalias miniatūras

Gyvenimas

Jei ryte sunku išlipti iš lovos, jaučiatės vangūs ir apsnūdę – kaltas gali būti hormono stygius

Verslas

Radviliškyje gaminami žaisliniai baldai tenka britams ir švedams, lietuviams – tik kiniški

Vardai

Vilniuje apvogta R.Žiogo žmona liko be švarko ir automobilio rakto: „Nusisukau vos sekundei“

Pasaulis kišenėje

Svarbūs patarimai keliaujantiems: taupo laiką, pinigus ir energiją

Vardai

Filmo apie V.Alekną premjera: širdžių čempioną sveikino ir žmona, ir diską mėtantys jo sūnūs

Vardai

Žinomi tėčiai susirungė vandens batutų parke

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Dienos šviesa

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Grožis vasarą