Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 22d. 14:02

Knygos anatomija: „Kad mane pamatytum“

Knyga „Kad mane pamatytum“
Knygos viršelis / Knyga „Kad mane pamatytum“

Knygos „Kad mane pamatytum“ kūrėjai Akvilina Cicėnaitė ir Mindaugas Jakas praveria duris į kūrybinius kūrinio užkulisius.

KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalinasi ypatingomis iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.

Teksto anatomija pagal Akviliną Cicėnaitę

Idėja

Viskas prasidėjo nuo pasaulio pabaigos. Tiksliau, nuo idėjos apie vienkiemį, kur gyvena keistuoliai atsiskyrėliai, neleidžiantys vaikų į mokyklą, draudžiantys jiems žiūrėti televizorių ar naudotis mobiliaisiais ir besiruošiantys artėjančiai pasaulio pabaigai. Paauglė dukra pasislėpusi palėpėje skaito senas knygas apie indėnus ir svajoja apie didelį miestą, apie pasaulį už vienkiemio ribų... Bet, man pradėjus rašyti šį tekstą, vienkiemis kažkur išgaravo, jo vietoje atsirado 1999-ųjų pabaigos Vilnius ir kompiuterių krizės laukimas, kurį mačiau kur kas ryškiau ir galėjau aprašyti tikroviškiau.

Charles nuotr./Akvilina Cicėnaitė
Charles nuotr./Akvilina Cicėnaitė

Daug vėliau kartu su Vytautu Varaniumi Knygų mugėje pristatydami savo knygas kalbėjomės apie tai, kaip mistiškai kartais sklando knygų idėjos. Atsiskyrėliško vienkiemio nuotaiką, apie kurią galvojau ir kurios taip ir neaprašiau, atpažinau jo knygoje paaugliams „Šiltnamis“.

Tyrimas

Rinkti medžiagą – mėgstama mano kūrybinio proceso dalis. Kartais, įkritusi į tyrimą, suprantu atidėliojanti patį rašymą. Tiek kūrinio vieta, tiek laikas man buvo pažįstami, bet negalėjau pasikliauti vien savo atmintimi. Kad galėčiau knygoje atkurti lietuviškus 1999-uosius, iš pradžių naršiau internete ieškodama informacijos apie tą metą. Grįžusi į Vilnių, porą savaičių praleidau bibliotekoje. Perverčiau didžiausią krūvą anų metų dienraščių. Kartais praleisdavau pusdienį bibliotekoje tik dėl to vieno vienintelio knygoje atsidursiančio sakinio.

Skaičiau viską, net orų prognozes: „Prisiminiau birželio pradžią, kai nesiliovė pliaupti lietus. Liūtys užtvindė miesto centrą, sustabdė eismą, šlapi ir nelaimingi pėstieji brido basomis.“ Kai knygoje rasite šią citatą, galite būti tikri, kad tądien birželio pradžioje Vilniuje išties nesiliovė pliaupti lietus. Dar anuomet laikraščiai minėdavo, kiek porų per savaitę susituokė ir kiek išsiskyrė. Ši statistika taip pat atsidūrė mano knygos puslapiuose. Gal skaitytojai į tokias detales nekreipia dėmesio, bet man buvo svarbu kiekvieno fakto tikslumas.

Asmeninio archyvo nuotr./Akvilina Cicėnaitė vaikystėje
Asmeninio archyvo nuotr./Akvilina Cicėnaitė vaikystėje

Dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis – spalvingas ir atpažįstamas. Paskutiniais dešimtmečio metais tos spalvos priblėsta, Gariūnų laikai praeina, treninguočiai persirengia dalykiniais kostiumais. Reikėjo pasukti galvą, kaip galėčiau tekste įtaigiai atskleisti vaizduojamąjį laiką. Kalbėjausi su žmonėmis, kurie aprašomu metu buvo vaikai ar paaugliai. Klausiausi ano meto muzikos, ypač „Foje“, kurie patiko mano pagrindinei veikėjai Gilei ir jos mamai. O dar visą amžinybę užtrukau ieškodama, kas gi buvo parašyta kramtomosios gumos „Love is...“ popieriukuose. Tikrai ne visą surinktą medžiagą panaudojau knygoje – norėjau, kad fiksuojamų detalių būtų nedaug ir jos natūraliai įsilietų į tekstą.

Veikėjai

„Kad mane pamatytum“ manęs nėra itin daug, nors, man regis, rašytojai palieka įkalčių kiekvienoje knygoje. Šiuo atžvilgiu autobiografiškesnė yra mano ankstesnioji knyga paaugliams „Niujorko respublika“. Nors veikėjai ryškesnių atitikmenų mano aplinkoje neturi, tačiau mačiau juos vaizduotėje labai aiškiai, ypač mamą – ilgais sijonais, apsikarsčiusią apyrankėmis, naktimis rašančią eilėraščius ir tikinčią ateiviais iš kosmoso. Kurmio paveikslas liko iš pradinės kūrinio idėjos apie atsiskyrėlių šeimą. Gilės vardą nešiojausi jau kurį laiką ir žinojau, kad anksčiau ar vėliau mergaitė tokiu vardu pateks į mano rašomą knygą.

Aplinka

Kadangi jau vienuolika metų gyvenu ne Lietuvoje, nebesiryžtu rašyti apie šiuolaikinius paauglius. Jaučiuosi atitrūkusi ir nuo lietuviškos aplinkos, ir nuo dabartinių paauglių realijų – kaip jie kalba, ką skaito (ar neskaito), ką veikia, kuo gyvena... Šios knygos rašymas man buvo sugrįžimas į Vilnių tokį, kokio nebėra, kokį jį prisimenu prieš dvidešimt metų – su ano meto kvapais, gatvių ūžesiu, dienraščiais, parduotuvėmis, madomis, muzikinėmis ir politinėmis aktualijomis.

Asmeninio archyvo nuotr./Akvilinos Cicėnaitės knygos rankraštis
Asmeninio archyvo nuotr./Akvilinos Cicėnaitės knygos rankraštis

Siužetas

Kaip minėjau, šioje knygoje manęs nėra daug, bet šiokių tokių paralelių vis dėlto esama. Ir aš kaip Gilė gimiau tipiškame sovietiniame daugiabutyje, vasarą leidau ant dviračio, žaidžiau pulą, turėjau išsiskyrusius tėvus ir šaunesnę už save draugę. Ir aš kaip Gilė kažkada klajojau po naujai atidarytą Mindaugo gatvės „Maximą“ apakinta gausos, apstulbinta pertekliaus jausmo, svajodama, kad nauji daiktai taip paprastai padėtų susikurti naujus, tobulus namus. Ir aš kaip Gilė per tų metų Naujuosius buvau Rotušės aikštėje, turbūt kaip ir ji tikėjausi, kad naujajame tūkstantmetyje nutiks tik patys geriausi dalykai.Kai rašiau, man svarbios atrodė Gilės ir jos draugų – Agnės ir Kosto – santykių linijos. Ir tik parašiusi tekstą supratau, kad ne mažiau reikšmingas, o gal net svarbiausias – Gilės ir jos mamos santykis. Kad mane pamatytum – tai kreipinys, šauksmas labai konkrečiam adresatui.

Kūrybinis procesas

Kartais mintį apie knygą nešiojuosi ne vienus metus, kol ji išsikristalizuoja ir galiu sėsti rašyti. Taip buvo ir šįkart. Šiai knygai rašyti gavau Kultūros tarybos stipendiją, ir, nors neprivalėjau per metus jos užbaigti, maždaug tiek laiko ir užtrukau. Terminai, stipendijos, galiausiai ir klausimas „tai kada baigsi rašyti?“ norom nenorom disciplinuoja.

Griežto plano, rašydama knygą, neturėjau, nemažai siužeto vingių atsirado jau berašant. Pradinį juodraštį parašiau gan greitai, gal per kelis mėnesius, bet vėliau ilgai jį redagavau. Rašymo pertraukų buvo ir didesnių, ir mažesnių – tais metais visko vyko daug, buvau grįžusi į Lietuvą, pirkome ir kraustėmės į naujus namus. Kai imi gilintis į tekstą, kaip tyčia atsiranda įvairiausių trikdžių – o dar tada maniškiai šunys žiūrėjo priekaištingais žvilgsniais, kad sėdžiu prie rašomojo stalo užuot ėjusi su jais pasivaikščioti!

Asmeninio archyvo nuotr./Akvilinos Cicėnaitės darbo vieta
Asmeninio archyvo nuotr./Akvilinos Cicėnaitės darbo vieta

Pradinis kūrinio pavadinimas buvo „Pasaulio pabaigos dienoraštis“. Jau išsiuntusi rankraštį leidyklai, pradėjau abejoti, ar jis atitinka kūrinį. Juk pradėjau nuo pasaulio pabaigos, bet knyga – ne visai ir ne vien apie tai... Tik joks kitas pavadinimas neatėjo į galvą. „Kad mane pamatytum“ pasiūlė knygos redaktorė Lina Kaminskienė, naujomis akimis pasižiūrėjusi į tekstą, ir jis man pasirodė itin tinkamas. Iš pirmo žvilgsnio pamilau ir Mindaugo Jako sukurtą viršelį. Neįsivaizdavau, kokį viršelį norėčiau pamatyti, bet šis subtiliai atskleidžia kūrinio nuotaiką.

Kartais pagalvoju, kaip ir kokiomis temomis rašyčiau, jei iki šiol gyvenčiau Lietuvoje; ar norėčiau mintimis sugrįžti į laiką prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, jei negyvenčiau kitoje pasaulio pusėje, už lango nematyčiau palmių, negirdėčiau kakadu balsų, daugiaspalvių loriketų čirpsėjimo ir su niekuo nesupainiojamo kukabarų juoko. Svarstau, kodėl visa galva nepasineriu į šitą šalį, kurios gamta ir gyvūnija taip lengva žavėtis, kuri vis geba nustebinti savo orų kraštutinumais ir stichijomis, kur lengva išmokti nerūpestingo australiško „no worries“ ir prie kurios, nugyvenusi čia aštuonerius metus, jaučiuosi vos pradėjusi prisiliesti. Neturiu atsakymo, bet žinau, kad rašymas – mano būdas grįžti namo, sluoksnis po sluoksnio gilintis į praeitį, atsiveriančią tarsi smėlyje paslėptas sekretas.

Savo pirmąją knygą „Viskas apie mano šeimą“ parašiau dar Vilniuje. Rašiau vakarais, savaitgaliais, per atostogas, tarp darbų, draugų ir kitų reikalų. Išvažiavau tais pačiais metais, kai knyga buvo išleista, tad nesuspėjau pajusti, ką reiškia būti rašytoja ar dalyvauti literatūriniame gyvenime. Sidnėjuje rašymą taip pat derinu su kitais darbais, bet jaučiu, kad čia turiu tarsi daugiau erdvės rašyti, įkvepia ir nauji įspūdžiai, nors nebūtinai tiesiogiai atsispindintys tekste.

Bet rašymo iš toli trūkumas – ne visa reikiama medžiaga būna taip paprastai prieinama, interneto platybės ne begalinės, o dar kartais tiesiog mirtinai prisireikia išsitraukti dėžę su vaikystės knygomis, užrašais ar fotografijomis, kuri, aišku, tuo metu yra Vilniuje. Kartais trūks plyš prisireikia ir gyvo pokalbio su draugais ar bendraminčiais, norisi dalyvauti lietuviškame literatūriniame gyvenime, pasitaiko įdomių susitikimų, diskusijų, pristatymų, kuriuose negaliu apsilankyti. O ir gyvi susitikimai su leidėjais praverstų! Tad tas rašymas būnant toli, savęs dalijimas tarp dviejų šalių tikrai turi dvi medalio puses... Kita vertus, kai rašau, atsiduriu tokiame laike ir erdvėje, kai ne itin svarbu, kur fiziškai mano kūnas.

„Kad mane pamatytum“ rašiau praėjus keleriems metams po „Niujorko respublikos“, rašant vis apimdavo dvejonės, ar tikrai moku rašyti paaugliams, ar turiu ką jiems pasakyti. Kartais tikrai būdavo keista atsiplėšus nuo rašymo apie paskutinius dvidešimto amžiaus metus peršokti į dvidešimt pirmo amžiaus Sidnėjų, kur kasdien kalbu tik angliškai, kur lengva suabejoti to, ką darau, prasmingumu. Bet gal tokios abejonės dėl rašymo apskritai universalios, iškylančios ne tik man?

Kai rašydama užstrigdavau ar pernelyg apnikdavo dvejonės, padėdavo bet koks judėjimas – eiti pasivaikščioti į mėgstamą paplūdimį, pabėgioti, vairuoti, važiuoti traukiniu. Atitrūkusi nuo rašymo, iš naujo susidėliodavau mintis. O šiaip rašant didesnės apimties kūrinį rutina man yra būtina. Geriausia – rašyti namie anksti rytais užsiplikius didelį puodelį kavos.

Rašydama siekiu tokio jausmo: perskaitau juodraštį nuo pradžios iki pabaigos su rašikliu rankoje ir suprantu – taškas. Daugiau nebereikia keisti nė eilutės.

Viršelio anatomija pagal Mindaugą Jaką

Pamenu ir aš tūkstantmečio sandūrą. Mokiausi mokykloje, buvau paauglys, saugojausi marozų ir klausiausi „Nirvanos“. Naujasis tūkstantmetis ir ateitis kaitino vaizduotę. Laukiau ko nors neįtikėtino, kokių nors pokyčių.

Nepasirinktas knygos viršelis, kurį kūrė Mindaugas Jakas
Nepasirinktas knygos viršelis, kurį kūrė Mindaugas Jakas

Tačiau be džiugesio pamenu ir ore tvyrojusį nervingumą su nežinia. Sklido mitai apie sustosiančius kompiuterius ir toliau būsiantį krachą, todėl įsijausti į šio viršelio kūrimą man nebuvo sunku. Norėjosi sukurti vaizdą, kuris šiek tiek keltų įtampą, bet tuo pačiu ir skatintų smalsumą. Tiek man, tiek autorei labiausiai patiko viršelis su laiptais į rūsį. Tai tarsi scena iš filmo, kai muzika pradeda kelti įtampą, ir jauti, kad kažkas tuoj atsitiks.

Man patinka kurti viršelius paauglių knygoms. Būnant paaugliu, viskas atrodo ryškiau: problemos didesnės, laimės laimingesnės, o jausmai veržiasi laisviau. Todėl ir paaugliams skirtų knygų viršeliuose mėgstu viską vaizduoti ryškiau, vizualiau, ekspresyviau.

Viršelį kūriau savo studijoje Vilniaus senamiestyje, pro kurio langus matyti garažai, o jų išraižytos sienos nugulė viršelio atlapuose.

Kūrėjų biografijos

Akvilina Cicėnaitė

Gimiau Vilniuje 1979 metais.

Baigiau lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas Vilniaus universitete. 2009 m. išvažiavau į Naująją Zelandiją studijuoti religijų studijų doktorantūroje Velingtono Viktorijos universitete. Baigusi studijas nuo 2012 m. gyvenu Sidnėjuje.

Vaikystėje norėjau būti rašytoja, mokytoja ir aktore. Rašytoja jau galiu vadintis, dėstyti taip pat teko, o štai būti aktore – dar ne.

Knygos:

  • „Viskas apie mano šeimą“, romanas paaugliams (Alma littera, 2009)
  • „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“, romanas paaugliams (Alma littera, 2010)
  • „Kengūrų slėnio paslaptis“, romanas paaugliams (Alma littera, 2014)
  • „Raudonosios uolos prakeikimas“, romanas paaugliams (Alma littera, 2015)
  • „Niujorko respublika“, romanas paaugliams (Alma littera, 2015)
  • „Tylos istorija“, romanas (Alma littera, 2017)
  • „Kad mane pamatytum“, romanas paaugliams (Alma littera, 2020)

Apdovanojimai

  • 2009 m. „Viskas apie mano šeimą“ įtraukta į Metų knygų penketuką.
  • 2011 m. „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ įtraukta į Metų knygų penketuką.
  • 2015 m. „Niujorko respublika“ laimėjo Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą; išrinkta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką; laimėjo IBBY Lietuvos skyriaus premiją už geriausią realistinės prozos kūrinį; įtraukta į Metų knygų penketuką.
  • 2017 m. „Niujorko respublika“ pateko į reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams šimtuką.
  • 2020 m. „Kad mane pamatytum“ įtraukta į Metų knygų penketuką.

Mindaugas Jakas

Gimiau 1984 metais.

Vilniaus dailės akademijoje baigiau grafinio dizaino bakalaurą ir magistrą.

Dirbu laisvai samdomu dizaineriu leidybos ir pakuotės srityse. Tačiau mielu noru veliuosi ir į kitokias avantiūras – nuo dėstymo iki beždžionių prižiūrėjimo.

Knygos paaugliams, kurioms esu sukūręs viršelius:

  • Kaja Elena Brilė „Angelai“ („Alma littera“, 2018)
  • Melvin Burgess „Mėjos angelas“ („Alma littera“, 2019)
  • Federico Moccia „Trys metrai virš dangaus“ („Alma littera“, 2019)
  • Juno Dawson „Mėsos turgus“ („Alma Littera“, 2020)
  • Agnes Rotger, Nadia Ghulam „Mano turbano paslaptis“ („Alma littera“, 2020)
  • Akvilina Cicėnaitė „Kad mane pamatytum“ („Alma Littera“, 2020)
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/