Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 19d. 20:10

Knygos apie Leniną autorius: „Jis buvo be galo aršus, pasišventęs ir beatodairiškai troško galios“

Vladimiras Leninas 1919 metais
„Scanpix“ nuotr. / Vladimiras Leninas 1919 metais

Kuklus viduriniosios klasės kaimo berniukas Vladimiras Iljičius Uljanovas išaugęs tapo žiauriu revoliucionieriumi ir totalitarinės valstybės diktatoriumi. Istorija, kaip Leninas tapo Leninu, įspūdinga. Šį virsmą gausiais istoriniais šaltiniais paremtoje, intriguojančiai parašytoje biografijoje nagrinėja vengrų kilmės istorikas Viktoras Sebestyenas. Kruopščiai analizuodamas gausybę medžiagos, autorius kviečia giliau pažvelgti į šią sudėtingą asmenybę, pakeitusią didelės pasaulio dalies likimą.

V.Sebestyenas – svarbių istorinių monografijų ir straipsnių įtakinguose Vakarų leidiniuose autorius. Anksčiau didelio tarptautinio dėmesio sulaukė jo knygos apie 1956 m. įvykius Vengrijoje, Sovietų sąjungos žlugimą. Šįkart V.Sebestyeanas pasakoja apie naujausią knygą „Leninas“.

– Kas jus paskatino parašyti Lenino biografiją?

– Jau beveik dvidešimt metų nepasirodė jokia išsami Lenino biografija anglų kalba – tai buvo viena pagrindinių priežasčių. Be to, viešumon iškilo ir nemažai į ankstesnes biografijas neįtrauktos medžiagos: archyvinių šaltinių, Rusijoje saugotos medžiagos, Leniną pažinojusių žmonių prisiminimų.

Iki šiol išleista tikrai gerų Lenino biografijų, neišmetu į šiukšlių dėžę nė vienos, tačiau dauguma jų palaikė vieną ar kitą šaltojo karo stovyklą, buvo vienoje ar kitoje ideologinės kovos pusėje. Tik bėgant metams atsirado galimybė būti mažiau šališkam. Be to, kiekviena karta turi įvertinti istoriją pakeitusius veikėjus. Napoleono biografijos pasirodo gan reguliariai, Stalino – taip pat. Tačiau jau kurį laiką niekas neužsiėmė Lenino biografija. Supratau, kad atėjo laikas.

Knygos viršelis/Victoras Sebestyenas „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“
Knygos viršelis/Victoras Sebestyenas „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“

– Kokios asmeninės Lenino savybės jums pasirodė įdomiausios?

– Mane suintrigavo faktas, kad žmogus, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, apsuptas saujelės sekėjų, perėmė vieną didžiausių imperijų pasaulyje. Kaip tai nutiko? Juk Rusijoje buvo tiek daug revoliucinių grupių. Buvo daugybė žmonių, tikėjusių ta pačia ideologija. Bet kodėl būtent Leninui pasisekė paimti valdžią? Tai susiję su jo asmenybe. Leninas buvo be galo aršus, pasišventęs ir beatodairiškai troško galios. Kiti būtų laimingi sėdėdami kavinėse ir kalbėdamiesi apie galią, o Leninas tikrai jos norėjo. Jei kas ir paneigia Marxo idėją, kad istoriją į priekį veda didžiosios ekonominės ir socialinės jėgos, tai Lenino asmenybė. 1917 m. spalio revoliucija nebūtų įvykusi be Lenino. Jeigu, tarkim, viskam būtų vadovavęs Levas Trockis, įvykiai būtų pakrypę kita linkme.

– Gal galite papasakoti apie Lenino aplinką ir kaip jis tapo toks radikalus?

– Jeigu pažvelgtume į tai, kaip Leninas buvo auklėjamas, net nepamanytume, kad suaugęs jis taps vienu didžiausių maištininkų istorijoje. Ugdomas jis buvo labai gerai. Lenino tėvas priklausė smulkiajai bajorijai ir buvo valstybės tarnautojas. Lenino vaikystė buvo kupina meilės ir laimės, jis augo glaudžiais ryšiais susaistytoje šeimoje. Jis daug skaitė, ypač mėgo romanus, mokykloje buvo atsidavęs mokslams, mėgo žaisti šachmatais, vaikštinėti bei mankštintis. Politika Lenino visiškai nedomino. Iki to, kol vyresniajam broliui Aleksandrui buvo įvykdyta mirties bausmė... Tuomet Leninas pasuko į politiką. Tiesa, jo radikalias pozicijas lėmė ne tik tai, kad bausmės įvykdymo dieną broliui tebuvo dvidešimt vieneri.

Įtakos tam turėjo ir tai, kaip po šių įvykių mandagi buržuazinė gimtojo Simbirsko visuomenė paniekino ir atstūmė jo šeimą. Leninas buvo nepaprastai atsidavęs ir artimas motinai. Pažvelgę į istoriją, pamatysime, kad daugybė negailestingų ir ciniškų vyrų buvo sentimentalūs ir jautrūs savo motinoms, tačiau Lenino atvejis išskirtinis. Po to, kai buvo suimtas jo brolis, motina iš provincialaus Simbirsko skubėjo į Sankt Peterburgą prašyti sūnui malonės. Leninas skubiai ieškojo, kas iš malonių Simbirsko gyventojų galėtų lydėti motiną šioje ilgoje, maždaug 1000 kilometrų kelionėje. Per keletą dienų jis taip ir nerado, kas padėtų motinai. Jis tai suvokė kaip šeimos paniekinimą ir būtent tai jį pastūmėjo į radikalios politikos glėbį.

Praktiškai nuo to momento išbujojo Lenino pasišlykštėjimas ir neapykanta geradariškiems buržuaziniams liberalams. Ši neapykanta buržuazijai perkeitė ir vedė jį į priekį tiek pat, kiek ir Marxo ar bet kurio kito radikalaus mąstytojo veikalai, kuriuos jis vėliau skaitė. Dažnai Leninas vaizduojamas kaip šalta ir radikali figūra, tačiau emocijos jį valdė labai stipriai. Tai supratau tik labai įdėmiai įsižiūrėjęs į Lenino asmenybę.

Politika Lenino visiškai nedomino. Iki to, kol vyresniajam broliui Aleksandrui buvo įvykdyta mirties bausmė... Tuomet Leninas pasuko į politiką.

– Koks buvo kontekstas. Kas tuo metu vyko Rusijoje, kai Leninas vis labiau radikalėjo?

– Rusija tuo metu buvo nepapratai autoritariškas kraštas. Carinė autokratija buvo griežtas dalykas. Paskutiniai du carai nepadarė nieko, kad režimas taptų liberalesnis. Šimtai tūkstančių žmonių tebebuvo tremiami arba pasmerkiami sunkiam darbui vien už tai, kad skaitė netinkamą literatūrą. Rusija nebuvo demokratiška vieta. Politika, kaip ją suvokiame Vakaruose, Rusijoje buvo uždrausta, politinės partijos negalėjo veikti. Nebuvo viduriniosios klasės, bet kokia jos politinė veikla buvo draudžiama. Beveik visa studentų veikla būdavo traktuojama kaip nelegali ir dėl to Aleksandro II ar Nikolajaus III valdymo metais kas penkerius–šešerius metus buvo uždaromi universitetai. Taip nutiko triskart tarp 1880 ir 1905 metų.

– Kaip šių įvykių kontekste atrodo Lenino politinė patirtis?

– Dėl brolio istorijos jis negalėjo studijuoti jokiame dideliame universitete Sankt Peterburge ar Maskvoje, tad įstojo į neblogą universitetą Kazanėje. Leninas buvo fantastiškai gabus mokinys, labai protingas ir nepaprastai darbštus žmogus. Po dviejų semestrų Leniną išmetė iš universiteto už dalyvavimą taikioje demonstracijoje. Būtent tuomet dvejus metus jis praleido vien tik skaitydamas. Štai tada Leninas ėmė skaityti rimtesnius politinės filosofijos ir Rusijos radikaliosios tradicijos veikalus. Būtent tuomet jis pradėjo skaityti Marxą. Tačiau tai nebuvo staigus atsivertimas. Sovietinės Lenino biografijos šį etapą vaizduoja lyg Šv. Pauliaus atsivertimą pakeliui į Damaską, tačiau viskas buvo ne visai taip. Priešingai. Tam prireikė nemažai laiko.

Greitai Leninas atnaujino studijas ir įgijo teisininko išsilavinimą. Po studijų patekus į Sankt Peterburgą, jo gyvenimas ėmė suktis apie radikalią politiką, paskaitas ir, žinoma, konspiracinį darbą pogrindyje. Viskas, ką jis rašė, galėjo būti išspausdinta tik pogrindyje. Apskritai kokie konspiracinio gyvenimo mąstai tuomet buvo! Kai kurios revoliucinės grupės buvo linkusios naudoti smurtą. Per paskutinius penkiolika imperijos gyvavimo metų socialistai revoliucionieriai nužudė maždaug dvidešimt tūkstančių tarnautojų ir karių. Tiesą sakant, Leninas nebuvo individualių pasikėsinimų į gubernatorius ar smulkesnius tarnautojus šalininkas. Pasikėsinimų į autokratus taip pat. Jam tai atrodė beprasmiška. Bet tai nebuvo moralinio pobūdžio dvejonės. Jis paprasčiausiai manė, kad tai neduos rezultatų. Skirtingai nuo kitų, Lenino grupuotė nevykdė teroro aktų. Jie manė, kad revoliucija kils tarp valstiečių.

Leninas keliavo po Europą ir susitikinėjo su kitomis revoliucinėmis grupuotėmis. Tai buvo pirmas jo žvilgsnis į Europą. Ir kai 1890 m. sugrįžo, Leninas buvo suimtas ir aštuoniolikai mėnesių įkalintas. Anuomet Rusijoje negalėjai vadintis revoliucionieriumi, jei nekalėjai. Vėliau jis buvo nuteistas trejus metus kalėti Sibire. Tačiau Lenino gyvenimas Sibire buvo lengvesnis nei daugelio, nes jis atsidūrė pietinėje Sibiro dalyje, turėjo leidimą nešiotis ginklą, tad galėjo medžioti ir žvejoti.

– Kas laukė Lenino po kalėjimo Sibire?

– Lenino rašomi tekstai lėmė, kad tuo metu, kai baigėsi jo bausmės terminas, 1900 m., jis tapo vienu svarbiausių ir reikšmingiausių revoliucionierių. Buvo įkurta Rusijos Socialdemokratų ir darbo partija, vėliau tapusi Komunistų partija. Leninas buvo vienas jos įkūrėjų. Su bendraminčiais jis greitai suprato, kad veiklai reikia laikraščio – paskleisti žinią platesniam žmonių ratui. Ypač tokio dydžio šalyje kaip Rusija.

Tačiau Rusijoje to padaryti buvo neįmanoma: slaptoji policija dirbo per daug efektyviai. Tad tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Leninas ir kiti ilgiems metams pasitraukė į egzilį Europoje. Tam, kad galėtų leisti pirmąjį rusišką marksistinį laikraštį „Kibirkštis“ (rus. Iskra). Leidinys pasižymėjo aukšta kokybe, mat, jame tekstus publikavo protingi žmonės. Ir, žinoma, veikė gerai išvystytas pogrindžio tinklas, kuriuo slapta leidinys buvo gabenamas į Rusiją.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos vėliava šalia monumento Leninui
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos vėliava šalia monumento Leninui

Tiesiogine to žodžio prasme, leidinio egzemplioriai buvo išmetami į jūrą nepaprastai gerai supakuotose dėžėse. Tiesa, tik apie penkiolika procentų visų atspausdintų leidinio kopijų pasiekdavo Rusiją, tačiau Leninas manė, kad „ką gi, vis tiek apsimoka.“ Tad pradžioje gyvendamas egzilyje jis leido ir slapta į Rusiją gabeno laikraštį, inicijavo nelegalios grupės veiklą, padėjo organizuoti streikus, jei reikėjo surinkti lėšų – plėšė bankus. Stalinas, žinoma, buvo didysis bankų apiplėšimų organizatorius, dėl to Leninas taip mėgo jį.

Leninas kitus pranoko tuo, kad buvo fantastiškas organizatorius. Kai kitus lydėjo nesėkmės, jam pavykdavo. Žvelgiant į daugybę jo darbų, vienas geriausių jo parašytų tekstų – labai trumpas, apie šešiasdešimties tūkstančių žodžių pamfletas „Ką daryti?“ Jame tiksliai išdėstoma, kaip sukurti revoliucinę partiją, kokia ji turi būti ir kaip turi veikti. Jis sakė: „Duokite man šimtą revoliucionierių ir mes apversime pasaulį aukštyn kojom.“ Šio eilutės atspindi, kodėl Leninu tuo metu susižavėjo ir sekė tiek žmonių. Jo darbai atitiko žodžius. Įvykiai klostėsi būtent taip, kaip jis numatė.

Tiems, kas buvo už Lenino judėjimo ribų, vis dar atrodė, kad jis užsiima niekais. Tačiau bendraminčių rate jo veikla atrodė labai įtikinamai. Žinoma, kitas labai ryškus Lenino charakterio bruožas – grupę skaldanti netolerancija. Jam nerūpėjo bendraminčių grupės dydis. Leninui pakako vos keleto besąlygiškai atsidavusių sekėjų. Tad jis nenustojo skaldęs ir ši taktika įsigalėjo bei tęsėsi Rusijoje iki pat vėlyvojo Stalino viešpatavimo.

– Kaip atrodė Rusija po greitos ir netikėtos bolševikų pergalės spalį? Kokį matome valdžioje atsidūrusį Leniną?

– Sovietų Rusija buvo panaši į Lenino asmenybę. Uždara, labai netolerantiška, paranojiška. Patekus į valdžią, vienintelis dalykas, kuris jam tikrai rūpėjo visą likusį gyvenimą – valdžios išlaikymas. Štai apie ką viskas buvo. Nuo pat pirmų dienų jis buvo nepaprastai netolerantiškas. Nuo pat pirmų revoliucijos valandų Leninas žinojo, kad neapsieis be valstybinio teroro ir prievartos.

Tiesą sakant, Lenino bendražygiai nenorėjo revoliucijos, jie norėjo šnekėti apie revoliuciją. Daugelis jų nemanė, kad revoliucija įvyks, ir nežinojo, ką daryti su galia. Leninas atitempė juos į valdžią. Daugelis gerai nesuprato, ką patys užkūrė. Ir štai – jie buvo valdžioje. Leninas jiems tarė: „Ką gi, esame valdžioje ir vienintelis būdas čia pasilikti – prievartos ir teroro naudojimas.“ Tad tą daryti jie pradėjo nuo pat pirmų dienų. Leninas sukūrė prieš oponentus nukreiptą teroro sistemą. Ir neatsitiktinai. Jis suprato, kad tik tokiu būdu galės išlikti valdžioje.

Tiems, kas buvo už Lenino judėjimo ribų, vis dar atrodė, kad jis užsiima niekais. Tačiau bendraminčių rate jo veikla atrodė labai įtikinamai.

Po revoliucijos Leninas nemiegojo kelias paras. Kai pagaliau nusprendė šiek tiek pailsėti, deputatas Levas Kamenevas išleido įsakymą, sustabdžiusį mirties bausmės naudojimą fronte. Išgirdęs, kas nutiko, Leninas neteko savitvardos ir tarė: „Ar tu tikrai manai, kad gali sukelti revoliuciją nenaudodamas baudžiamųjų būrių?“ Tai nutiko pirmomis pasaulį geresniu turėjusios padaryti revoliucijos valandomis. Leninas nuo pat pradžių žinojo, kaip valdys, kad tai darys naudodamas terorą.

– Ar Stalino politiką galima laikyti Lenino politikos tęsiniu, ar jos perversija?

– Ši argumentą jau beveik šimtą metų naudoja kairė: Leninas buvo didis idealistas ir viskas būtų susiklostę kitaip, jei tik jis būtų gyvenęs ilgiau. Ne. Būtent Leninas sukūrė Staliną. Tai Leninas iš pat pradžių sukūrė visas represines institucijas ir valstybinį terorą. Būtent jis sukūrė ČK, vėliau pervadintą NKVD ir KGB. Būtent jis sukūrė gulagą. Tai jis visada sakydavo, kad bet kokios priemonės pateisina didesnio gėrio siekimą.

Ši neįtikėtinai uždara, netolerantiška ir paranojiška valstybė buvo Lenino kūrinys. Stalinas jį „ištobulino“. Tikriausiai Stalinas asmeniškai buvo žiauresnis, tačiau visas su teroru susijusias institucijas sukūrė Leninas. Tiesą sakant, įstatymai, kuriais Didžiojo valymo metu Stalinas naudojosi efektyviausiai, buvo sukurti Lenino. Tikriausi tą patį būtų daręs ir Leninas.

– Kiek ideologinio Lenino DNR, jūsų akimis žiūrint, turi Putinas?

– Man atrodo, gana nemažai. Taip, Putiną supa nacionalistai. Jie garbina Staliną. Leninas jiems yra kiek problemiškesnė figūra. Stalino istoriją galima parašyti beveik neminint komunistų, beveik! Tai daugiau ar mažiau ir bando padaryti Putinas. Tačiau su Leninu to padaryti neįmanoma.

Putinas, mano manymu, nemėgsta didelės dalies su Leninu susijusios ideologijos, tačiau turėtų žavėtis juo kaip vienu iš stiprių Rusijos lyderių. Kita vertus, Stalinas Putino pasaulėžiūroje yra stiprus ir didis lyderis, nepaisant pasibaisėtinų nusikaltimų. Modernioji istorija Rusijoje prasideda 1945-aisiais, o ne 1917-aisiais. Ji prasideda didžiojo tėvynės karo pergale, kurią lydėjo valstybės sienų pastūmėjimas Europos link. Dabarties akivaizdoje Lenino internacionalizmas atrodo kaip silpnybė. Tačiau Leninas vis dar lieka stipriu suvienytos galingos imperijos lyderiu.

– Jei egzistuoja vienas populiarus, bet klaidingas įsitikinimas apie Leniną, kurį norėtumėte sugriauti, koks jis?

– Pagrindinis dalykas, kurį norėčiau palikti už nugaros, tai – įsitikinimas, kad Leninas nebuvo idealistas. Leninas buvo Sovietų sąjungos kūrėjas. Sovietų sąjungą į priekį vedė būtent Lenino vizija. Jis ne tik norėjo sukurti kitokią šalį, pakeisti ekonomiką ir išplėsti socialines teises.

Jis tikėjo, kad socializmas ir komunizmas sukurs kitokio pobūdžio žmogų, beveik padarys žmoniją tobula. O tuomet, kai žmonija pademonstravo tą Leniną nepaprastai erzinantį įprotį atsisakyti bandymų būti patobulinta, komunistai ėmėsi teroro, kad įvestų savo taisykles. Būtent įspūdingo dydžio ambicijos vedė prie įspūdingo dydžio nesėkmės ir tragedijos. Tuo galima paaiškinti šį pragaištingiausią eksperimentą.

Vertė Karolis Dambrauskas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

24:16
02:03
02:59

Esports namai