Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 28d. 20:10

Knygos apžvalga. Anglų prarasto rojaus beieškant

Matthew Kneale „Anglai keleiviai“
Leidyklos nuotr. / Matthew Kneale „Anglai keleiviai“

Jeigu Biblinis Nojus būtų gelbėjęs žmonijos, o ne gyvūnijos įvairovę, į savąją arką jis, be abejo, būtų priėmęs ir ambicingą svajoklį provincijos pastorių, ir maniaką chirurgą, ir kontrabandininką kapitoną iš Meno salos.

Matthew Kneale „Booker“ premijai nominuotoje knygoje „Anglai keleiviai“ (išleido leidykla „Tyto alba“) šituos personažus ne tik suburia po vienomis burėmis karalienės Viktorijos laikų laive ironišku pavadinimu „Nuoširdumas“, bet ir išsiunčia juos į Tasmaniją ieškoti Rojaus sodo.

O čia į svajų chorą apie savo įsivaizduojamą Rojų įsiterpia ir daugiau neįprastų balsų – katorgininkai ir jų prižiūrėtojai, aborigenai ir jų užkariautojai, uolūs Didžiosios Britanijos kolonijų administracijos sistemos valdininkai bei jų žmonos.

Ir kiekvieno šių spalvingų personažų Rojaus, ar, paprasčiau tariant, laimės, sąvoka yra kitokia: štai kontrabandinio laivo kapitonas Kiūlis viso labo nori „prakalti“ Prancūzijoje pirkto brendžio ir tabako partiją nesumokėjęs muito mokesčių. Taip elgėsi jo išmintingasis senolis, kontrabandininkų dinastijos pažiba, mokėjęs turtą kaupti, o ne leisti vėjais. Todėl Kiūlis trokšta atgaivinti šeimos verslą – juk kontrabanda Meno salos kultūrinis paveldas.

Suprasdamas, kad iš tvankaus provincijos užkampio išsiveržti į Londoną nepavyks, pastorius Vilsonas audžia ambicingesnę svajonę – surasti Rojaus sodą ir laigyti jame kartu su angelais. Na, dar ir pasirūpinti, kad netikėliai į tą sodą nepatektų, – uoliau už Šv. Petrą.

Chirurgo Poterio grybšnis taip pat platus. Daktaras pasišventęs praturtinti žmoniją moksliniu traktatu, kurio proto-nacistinės ideologijos centre – visas kitas rases pajungęs tobulas baltaodis žmogus.

Tuo tarpu katorgininko Džeko godos kuklesnės. Jam Rojus – tiesiog pagerinta gyvenimo kokybė: ištrūkus iš grandinių ir pasigrobus aborigenę moterį kasdienybei skaidrinti ,jis geidžia nusigauti į kokią nuošalią Tasmanijos salą. Juk sumedžiotų ruonių odas galima parduoti, o gautus skatikus iškeisti į romą ir perkamas moteris!

Na, o apie ką svajoja Pyvėjus – baltųjų kolonistų medžiojamas aborigenas? Įkvėpkite -- jis laužo galvą, kaip užmušti savo tėvą ir padaryti motiną laimingą.

Knygoje – dvidešimt skirtingų personažų, pasakojančių savo slaptas istorijas ir siekius, bet visų jų naratyvai logiški. Mat romano veikėjų gyvenimo realijos yra paremtos skrupulingais istorinės medžiagos tyrimais. Į vieną daiktą juos darniai sulipdo šmaikšti ir talentinga nuotykių pasakotojo plunksna.

„Anglai keleiviai“ – dar ir neįprastai linksma knyga, kaleidoskopiški veiksmo posūkiai čia netikėti, įvykiai galvotrūkčiais vejasi vienas kitą, o siužetinė kelionė per vandenynus ir šalis skrieja it kulka.

Tačiau bene didžiausia jos vertybė – saikinga autoriaus ironija ir moderniųjų laikų žmogaus tausojantis žvilgsnis į devynioliktojo amžiaus gyventojus bei jų pasaulėjautą.

Tačiau bene didžiausia jos vertybė – saikinga autoriaus ironija ir moderniųjų laikų žmogaus tausojantis žvilgsnis į devynioliktojo amžiaus gyventojus bei jų pasaulėjautą. Juk knygos personažainė negali žinoti, kad jų gyvenamoji tvarka netrukus pasibaigs: revoliucijos ir pasauliniai karai čia dar nėra įvykę. Kolonijinė Anglija, kurios vienam krašte saulė pakyla, o kitame nusileidžia, dar stovi ant savo tvirtų imperinių kojų, nors naujoviškos visuomenės konstravimo modeliai jau sklando ore.

Ne veltui kvapą gniaužiančių įvykių kontekstas ir priežastis –1857 m. kilęs Bengalijos maištas. Jei ne sukilę indai, šio pasakojimo net nebūtų galima išgirsti – Rojaus sodo paieškų ekspedicijai į Tasmaniją vadovautų kariškis, tvarka būtų užtikrinta, o žygį lydėtų vien ataskaitose surašyta sėkmė.

Bet indai sukilo, todėl, kaip ir visų pilietinių neramumų metu, pasaulis apvirto aukštyn kojomis, o pareigos ir atsakomybės akimirksniu buvo perskirstytos. Taip prasideda dinamiškas ir juokingas karnavalas, kurio visi veikėjai iš tikrųjų yra truputį ne tie, kuo apsimeta esą.

Jei knygos stilių reikėtų gretinti su skaitytojams pažįstamais kūriniais, neišvengiamai prisimintume Ilfo ir Petrovo „Dvylika kėdžių“, nors autorius remiasi kita ir senesne – Charleso Dickenso – satyros tradicija.

„Angluose keleiviuose“ taip pat kaip Jonathano Swifto „Guliverio kelionėse“ lengva ranka suplakama realybė ir fantazija, o neigiamieji personažai virsta kvėpuojančiomis karikatūroms.

Ir jeigu manote, kad galite nuspėti siužeto pabaigą pavartę knygą, geriau iškart prisipažinkite suklydę. Tiesiog pakilkite virvinėmis kopėčiomis į šį nuostabų bures skleidžiantį žodžių laivą ir kartu su anglais keleiviais leiskitės ieškoti Rojaus sodo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:07
05:50

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata