Net jeigu tai puiki knyga (ką liudija kitų atsiliepimai), vis vien kažkas ne taip. Lyg nesuspėtum su laiku, naršytum praeitį, nebūtum „čia ir dabar“, o nusidangintum kažkur „ten“ iš kur nesi tikras ar pavyks pabėgti.
Knyga pagauna nuo pirmojo puslapio, įmeta tave į tamsą, šaltį, baimę ir nutrina bet kokias galimybes ištrūkti. Lieki pats su savimi, gana greitai supranti, kad linksma nebus. Siužetas labai paprastas – pasaulis nusiaubtas, telikę griuvėsiai, nuolaužos, nuodėguliai. Būtent tarp buvusį gyvenimą liudijančių draiskanų egzistuoja vyras su berniuku (tėvas su sūnumi), kurie, mėgindami išlikti gyvi, juda pirmyn. Eina ir eina, ir eina. Ieško užuovėjos, maisto, saugosi kitų priklydėlių, kabinasi į gyvenimą ir bando tiesiog išbūti – vieną dieną po kitos. Viduje tikisi surasti kelio galą, bet patys nesupranta, koks jis turėtų būti. Kažkoks. Neapčiuopiamas, menamas, sunkiai įvardinamas.
„Kai vėl nubudo, prašvitę buvo jau beveik tiek, kad galėjai matyti, kas yra aplinkui. Jis nubloškė antklodę, atsistojo ir vos nepargriuvo. Atsitiesė, pamėgino pasidairyti po pilką mišką. Kaip toli jie nuėjo? Užkopė ant pakilumos, pritūpė ir stebėjo brėkštant dieną. Šykšti aušra, šaltas ir neskaidrus pasaulis. Tolumoje lyg ir pušynas, plikas, juodas. Bespalvis vielų ir gedulo pasaulis. Sugrįžo prie berniuko, pasodino jį. Berniuko galva vis dar linko į priekį. „Mums metas eiti, – pasakė vyriškis. – Mums metas eiti.“
Tai tirštas ir sunkus kokteilis. Tekstas žodingas, išieškotas, nepavaldus laikui. Skaitydamas mėgaujiesi teksto tirščiais, iš lėto po juos braidai. Klampioje masėje atrasti žodžiai švyti tarsi senoviniai artefaktai.
Nesunkiai patiki tuo, kas vyksta, net jeigu visos dekoracijos – vien tavo galvoje. „Kelias“ užburia ir tau nekyla klausimų, kada ir kaip tai baigsis. Tu tiesiog skaitai ir stumiesi su kiekvienu puslapiu, su kiekvienu žingsniu, su kiekviena kelionės atkarpa į priekį.
Nulenkęs galvą ieškai šviesos, kuri būdama akinančiai ryškia vis vien lieka nematoma. Ir kuo labiau nematoma, tuo ryškiau ji šviečia. Esi tame pačiame kelyje, kaip tėvas ir sūnus, seki jų žingsnius ir nieko neklausinėji, netrukdai, tik liudiji. Puiki knyga. Apie kelią, kaip metaforą ir išsigelbėjimą. Apie kelią, kuriuo esi pasmerktas eiti. Jeigu sustosi, žūsi. Bet jeigu eisi toliau, tavęs laukia lygiai tokia pati lemtis. Ir vienintelė paguoda ta, kad eidamas bent jau jausiesi gyvas.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Road
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 223 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2008 m.
(c) veikiantis
