Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 18d. 21:03

Knygos apžvalga. Romanas „Lotosas“ – atviras žvilgsnis į šiuolaikinės Kinijos skaudulius

Lijia Zhang „Lotosas“
Knygos viršelis / Lijia Zhang „Lotosas“

Lijia Zhang romaną „Lotosas“ nusižiūrėjau, paakinta temos – knyga pristatoma kaip „autentiška medžiaga paremtas pasakojimas apie šiuolaikinės prostitutės gyvenimą, įkvėptas autorės senelės istorijos“.

Tikrai intriguoja, todėl dar atsiverčiu 15 min portale publikuotą interviu su autore. Randu tikrai įdomios informacijos – pasirodo, pati autorė susidūrė su lyčių stereotipais ir moteriai šeimos, visuomenės priskirtu vaidmeniu – kai Lijia Zhang sulaukė šešiolikos metų, artimieji atsiėmė ją iš mokyklos, nes „mergaitei neverta mokytis“ ir „reikia padėti išlaikyti šeimą“.

Taigi Lijia dešimt metų pradirbo raketų fabrike Nankine, o vėliau, išmokusi anglų kalbos, ryžosi kardinaliai pakeisti profesinį kelią ir, bijodama nuskambėti pompastiškai, vis tiek pasakysiu – savo likimą. Moteris pradėjo žurnalistės karjerą, išleido didelio susidomėjimo sulaukusią autobiografiją, o dabar pristato net dvylika metų rašytą romaną „Lotosas“. Kaip jau minėta, Lijią šia tema susidomėti paskatino ir senelės istorija – tik prieš pat mirtį autorės močiutė prisipažino jaunystėje dirbusi prostitute... Gilindamasi į temą, rašytoja susidraugavo su keliomis prostitutėmis ir išklausė sukrečiančių jų gyvenimų liudijimų.

Pagrindinė knygos herojė – „įvairaus spektro“ masažo salone drauge su Sija, Mimi ir Nefrite dirbanti prostitutė (Kinijoje jos vadinamos „vištelėmis“ – dzi) Lotosas. Jos gyvenimo istorija iš dalies mainosi priklausomai nuo žiūros kampo – turiu omenyje, vakarietiško skaitytojo akimi – sukrečia ir stebina – Lotosas, iš provincijos kilusi mergina, po mylimos mamos mirties jaučia pareigą pasirūpinti broliu ir geriančiu tėvu, todėl išvyksta į didmiestį Šendženą, kur po nesėkmingo darbo fabrike (alinantis ir pragariškas, per gaisrą atima ir mylimos draugės gyvybę), pasuka „šluotkočio žvaigždės“ keliu (man labai patiko šis apibūdinimas, tarnaujantis kaip keliadugnė metafora – tai ir kometa, ir nelaimės, nelemties Lotoso aplinkoje, kultūroje simbolis, na, o trečiosios prasmės, manau, aiškinti nebūtina...)

Iš kitos pusės tokia istorija nieko nestebina veikėjos gyvenamojo pasaulio aplinkoje – visos jos „bendradarbės“ gali papasakoti širdį veriančias aplinkybes, atvedusias prie tokio gyvenimo kelio pasirinkimo – vaiko liga ir jam reikalingas brangus gydymas, šeimos atstūmimas, netikę santykiai, artimųjų praradimas...Tos istorijos, kontekstas knygoje labai reikalingi, padedantys geriau suprasti, įsivaizduoti, atjausti. Didžiąja dalimi, man patiko tai, kaip sukonstruoti dzi paveikslai – apsukrios, ir naivios; apsižodžiuojančios tarpusavyje, ir vieningos, ištikus bėdai; slapčiomis iš klientų besišaipančios, o greta jų – meilikaujančios ir besistengiančios išpešti daugiau pinigų; užsiauginusios storą odą, bet kartais, tarp artimųjų, jautrios ir pažeidžiamos; linksmos ir liūdinčios. Gerai, kad greta dramatiškų, sukrečiančių detalių, knygoje yra ir humoro, šmaikščių veikėjų tarpusavio pokalbių – tai sukuria dar kitas dzi paveikslų spalvas, vietomis įneša lengvumo, atokvėpio gurkšnį, pasakojant sudėtingas ir skaudžias istorijas.

Kaip atsvara Lotoso ir kitų dzi paveikslui romane pateikiamas Mei personažas – tai savarankiška, stilinga, brandi miesto moteris. Vis tik geriau įsižiūrėjus, šias moteris skirianti bedugnė nėra jau tokia gili – skirtingos gyvenimų linijos, ir susikertantys meilės, saugumo, laisvės, saugumo savo vaikui troškimai. Lotoso istoriją tam tikra prasme galima vadinti kelione link emancipacijos (kiek tai galima šiame kontekste) – nuo pasyvios ir kitų norams pataikaujančioms merginos iki pačios gyvenimo kūrėjos, nuo gelbėjamosios ir kitų gelbėtojos iki savarankiškos moters, kuri drįsta išsakyti lūkesčius, paisyti savo jausmų ir gerovės.

Kitas svarbus knygos veikėjas – fotografas Bingas, išsiskyręs vyras, komercinę sėkmę iškeitęs į laisvai samdomo fotografo karjerą ir susidomėjęs „pakelių gluosnių ir pasienių gėlių“ (poetiškas prostitučių pavadinimas) tema. Kurdamas fotografijų seriją ir artimai bendraudamas su dzi, Bingas ne tik plečia savo socialinį jautrumą, aštrina akį ir protą bei minkština širdį, bet ir įsimyli Lotosą. Šis susidūrimas – lemtingas, kiekvieno iš jų gyvenimui paliksiantis neišdildomus pėdsakus.

Romane sąžiningai iš įvairių pusių atskleidžiamas tokio ryšio trapumas – dėl socialinės atskirties, praeities dėmių, skirtingo išsilavinimo, pagundų, netgi tikėjimo (Lotosas vis labiau praktikuoja budizmą). Gerai užkabintas ar atskleidžiamas Bingo prisiimtas gelbėtojo vaidmuo – čia greta gražių ir taurių jausmų šmėsteli ir savininkiškumas, ir subjektyvios projekcijos; išduosiu tik kad šio ryšio atomazga man pasirodė taikli, nors klišių ir neišvengta.

Man pasirodė svarūs, žmogaus sielos platumas ir šešėlius atskleidžiantys Lotoso ir Bingo „nuopuoliai“.

Man pasirodė svarūs, žmogaus sielos platumas ir šešėlius atskleidžiantys Lotoso ir Bingo „nuopuoliai“ – neištikimybė, tapusi vyro skyrybų su Mei priežastimi, Lotoso santykiavimas su Žvairaakiu, jau būnant poroje su Bingu. Tai – apie žmogų, tai – tikra ir leidžia sukurti charakterio sudėtingumą.

Vis tik noriu paminėti, kad prostitucija – tik viena iš romane nagrinėjamų temų, sakyčiau, net ledkalnio viršūnė. Autorė minėtame interviu yra pasakiusi, kad šią knygą galima vadinti socialine kritika. Rašytoja fiksuoja situaciją, susiklosčiusią po reformų, kurias 1978 metais pradėjo Deng Siaopingas.

Tai – vis labiau mokesčių ir skurdo slegiamas kaimas, didėjanti migracija iš provincijos į megapolius, atskirtis tarp kaimo ir miesto, pastarojo diktuojamas hedonistinis troškulys (tai neišvengiamai veikė iš provincijos atvykusias merginas) ir skurdas, modernumo, atsineštų konservatyvių taisyklių ir tikėjimo sankirta, lyčių nelygybė, tradicinis moters vaidmuo, paaukojant savo interesus dėl šeimos, po konformizmu ir patogiu gyvenimu palaidotas jaunystės idealizmas. Taigi romanas tikrai aprėpia daug aktualių temų ir autorės ambicija pasakoti apie šiuolaikinę Kiniją yra pagrįsta.

Vis tik romanas turi ir trūkumų – neišvengiama klišių ir stereotipinių intarpų į veikėjų paveikslus, ir nors romano pabaiga man patiko, pats Lotoso-Bingo santykio mechanizmas, Lotoso virsmas, gelbėjamosios-gelbėtojo vaidmenų pasikeitimas, dalis dialogų taip pat sukonstruoti pagal kiek stereotipinį kurpalį; tobulintinas ir pats rašymo stilius.

* Iš bene kiekvienos knygos išsinešu geriausiai man ją apibūdinančią citatą. „Lotoso“ – ši: „ – Man patinka mano darbas, nors kartais tenka rašyti apie tai, kuo netikiu, – prabilo Džangas. – Argi ne visi mes kekšės? Koks skirtumas, pardavinėjam protą ar kūną?“ O pabaigoje – autorė viešės Knygų mugėje – paskaitykite ir ateikite susipažinti bei užduoti klausimų!

Lijia Zhang „Lotosas“. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Leidykla „Tyto alba“.

Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas