Sigitas, kaip įprastai, pradeda nuo ten, kur baigė, kitaip tariant tęsia savo liniją pernelyg nesiblaškydamas:
„Pastaruoju metu negaliu pakęsti rašymo, rašytojų, literatūros, knygų, visko, kas susiję su žodžiais, pastaruoju metu man patinka fotografija, vaizdas, kontrastas, pustoniai, šešėliai, pastaruoju metu man patinka viskas, kas nekalba, kas nenaudoja žodžių, kas tyli. O jeigu kalbu, tai kalbu su fotografais, nes kalbėtis su jais reiškia kalbėti apie šviesą.“.
Kartais atrodo, kad tas „pastaruoju metu“ yra neaprėpiamai ilgas laikas, keliaujantis iš knygos į knygą, sekantis jau ne autorių, bet skaitytoją tarsi autoriaus (tačiau ne skaitytojo!) šešėlis. Tai poza, bet Sigitas vis bando ją legitimuoti, kol nebežinai į ką žvelgi – žmogų ar jo šešėlį. O gal tik abiejų paliktas dulkes?
Ir nors per daug išreikštas atvirumas gali būti suprastas kaip poza, kartais – tai tiesiog atvirumas. Būtent tos “tiesiog“ vietos ir yra stipriausios. Suprantama, Sigitui jau nebeskauda, viskas įvyko per seniai, dabar skaudančios vietos jau apėjusios rūdimis ir į jas galima pažvelgti su savotišku gailesčiu, nusivylimu, autoironija. Todėl ten, kur Sigitas nereflektuoja pasaulio, o tik save patį, – ten jis atviras, tikras, nuogas. Ten aplinkinių žvilgsniai jo nejaudina, todėl jis stiprus. Stipriausias. Jo stiprybė kyla iš to, kad jam nerūpi vojaristai (skaitytojai!) – pastarieji gali pasiimti tiek, kiek patys mano esą teisinga. Jis nieko neprašo, nieko nesitiki. Ir kaip liūdna, kad toks jis vos keliuose skyriuose (puslapiuose?).
Ilgai galvojau, koks tuomet jis kitur, kituose tekstuose. Teko perskaityti ne vieną Sigito knygą, kol pagaliau suvokiau. Kol nušvito. Visur kitur Parulskis transformuojasi į Erlicką. Ir nors kartais, atrodo, kad gal dar ne per vėlu išsigelbėti, ilgainiui supranti, kad tai naivi ir netikra viltis. Transformacija jau įvykusi, pilnaties šviesoje Sigito galvą papuošia Juozo veidas. Dabar viskas priklauso nuo to, kaip sėkmingai ir kaip ilgai jam pavyks tai nuslėpti.
Skaitant kilo klausimas, kodėl tekste naudojami skirtingi šriftai. Vienu užrašytas tekstas pasakoja apie fotografijas (?), o kitu – pasakoja tiesiog (?). Bet ar tikrai? Kai kur pasakojimai persidengia ir tada jau nebeaišku loginis tokio sprendinio pagrįstumas. Juolab vienas iš šriftų pjauna akį kaip dobilą.
Nepaisant to, knygą verta skaityti dėl jos blykstelėjimų. Kai Sigitas nusimeta kaukes (įskaitant literatūrines) ir tampa tiesiog žmogumi, iš kūno ir kraujo. O pabaigoje, kur jis aiškina savo eilėraštį – nušvitimas prasideda ir nesibaigia. Ties čia susiformuoja keista įžvalga. Galbūt jaunystėje verta rašyti eilėraščius, o vyresniame amžiuje – tiesiog juos aiškinti. Nes juk kitaip niekas taip ir nesužinos, ką tu ten norėjai pasakyti (o tai tikrai įdomu!). Tuo tarpu naujus eilėraščius ir vėl – parašys jauni.
Savi sapnai, kad ir kokie bebūtų, išblunka labai greitai, tuo tarpu klausytis svetimų – triskart nuobodžiau. Beveik nepakeliama. Tad Sigitas, pavadindamas šią knygą sapnais, stipriai rizikuoja. Kita vertus, ar jam tai rūpi. O gal tai jau nebe jis, Daktaras Džeklias, bet misteris Haidas (Juozas)?
Belieka suprasti, kuris iš jų sako: „pastaruoju metu negaliu pakęsti rašymo, rašytojų, literatūros, knygų, visko, kas susiję su žodžiais“.
Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2025 m.
(c) veikiantis
