Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 27d. 12:32

Knygos apžvalga. Vikramas Chandra „Dievų šokis“ – Daugiarankis istorijų šokis

Vikram Chandra  „Dievų šokis“
Knygos viršelis / Vikramas Chandra „Dievų šokis“

Dar viena mano literatūrinė silpnybė – grožiniai kūriniai, praskleidžiantys Indijos kultūrą, stebuklinį reikšmių lauką, o kartu – skaudų realybės geluonį. Todėl Arundhati Roy „Mažmožių Dievas“ („Didžiausios laimės ministerija“ patiko kiek mažiau) ir Rohinton Mistry „Trapi pusiausvyra“ bei „Šeimos reikalai“ yra knygos, stipriai prasmių šukėmis susmaigsčiusios širdį.

Taigi Vikramo Chandra romano „Dievų šokis“ laukiau ir griebiausi noriai, to noro neatmušė net itin solidi knygos apimtis – 630 p. Pasakysiu iškart – įspūdis labai nevienareikšmiškas. Pradėsiu nuo to, kas „Dievų šokyje“ man šoko gražiausiai.

Romano pradžia intriguojanti ir magiška – iš studijų Amerikoje į Indiją grįžęs Abhajus pašauna beždžionę. Ši, pasirodo, esanti ne paprasta, o buvęs poetas – gyvūnu reinkarnacijos rate atgimęs Parašaras-Sandžajus. Po šūvio į pomirtinį pasaulį jo išsivesti ateina pats mirties viešpats Jama, tačiau pasirodo Sandžajaus užtarėjas – beždžioniškos išvaizdos dievas Hanumanas. Galiausiai suderama – beždžionė-Sandžajus kiekvieną dieną dvi valandas savo pasakojimu turės sudominti ne mažiau nei pusę klausytojų (beje, labai nuotaikingai atrodo faktas, jog Sandžajus, pasinaudodamas letenomis, tekstą renka spausdinimo mašinėle). Aišku, koks kontekstas čia peršasi – „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos. Motyvas tas pats – jau ne kardu, o žodžiu kaunamasi dėl gyvasties, taip suponuojant, kad pasakojama istorija, pati kalba, meistriškas jos įvaldymas esti galingas ginklas. Vis tik Chandra, pasinaudodamas minėtuoju kontekstu, sugeba originaliai motyvą interpretuoti – vietoj gražuolės ir valdovo romane atsiranda...beždžionė ir mirties dievas. Beje, „Dievų šokyje“ istoriją pasakoti beždžionei-Sandžajui padeda jį pašovęs Abhajus, pastarojo tėvai – taip naratyvas įgauna daugiasluoksniškumo, įvairiapusiškumo. Todėl kitas labai svarbus romano bruožas – „istorijos istorijoje“ pasakojimo principas. Pagrindinis romano siužeto leitmotyvas – legendinio XIX a. anglų-indų kario, vadinto „Sikandaro sahibu“, pulkininko Jameso Skinnerio autobiografija.

Tačiau kontekstų ir istorijų „Dievų šokyje“ yra gerokai daugiau – jos tvinsta it upė, vieną srovę keičia kita, o pradėjęs skaityti vieną pasakojimą, esi apraizgomas vis kitokio naratyvo. Generolas Benua de Buanas, karys ir meilužis Džordžas Tomas, pavadintas Džahaz Džangu, maištininkė į nelaisvę paimta ir prievarta ištekėjusi Džahnavė, berniukai Sikandaras, Sandžajus, Čhota ir jų nuotykiai, Abhajaus patirtis Amerikoje...ir čia dar anaiptol ne visi romano veikėjai ir pasakojimai. Nejučia prisimenu lietuvių mįslę apie kiaušinį – „pramušiau ledą – radau sidabrą, pramušiau sidabrą – radau auksą. Taip, pavyzdžiui, į beždžionės-Sandžajaus pasakojimą apie Džordžą Tomą, įsiterpia istorija, kurią neva pats Džordžas Tomas porina gražiajai begam Zeb ub Nisai, Sardhanos raganai. Tokia sampyna, jau įvardytas daugiasluoksniškumas priduota romanui išskirtinumo, žavesio, tačiau kartu ir painioja skaitytoją, reikalauja iš jo ypatingo skaitymo atidumo bei kruopštumo. O kartais kelia ir prasmės, vieno pasakojimo ryšio su kitu klausimą, kurį knygoje mėginama išspręsti sąsajomis.

Vis tik Chandra, pasinaudodamas minėtuoju kontekstu, sugeba originaliai motyvą interpretuoti – vietoj gražuolės ir valdovo romane atsiranda...beždžionė ir mirties dievas.

Vis tik labiausiai visą pasakojimą man nuspalvino ši veikėjo Džagaz Džango citata: „Gyvenau gerai, mano šeima valgė ir gėrė iki soties, bet man visada atrodė, kad esu apytuštis, kad esu čia ne visas, lyg kažko trūktų; visada galvodavau apie kraštus, į kuriuos galėčiau nukeliauti, ten viskas būtų nauja, ir kai taip galvodavau, tas jausmas trumpam išnykdavo“ (97 p.). Pasakysiu dar drąsiau – tiesą sakant, tokia herojaus ištara iš dalies padėjo geriau suvokti visą romaną, jo užmojį, susieti veikėjus tarpusavyje – pavyzdžiui, itin sujungė skirtingų epochų ir kultūrų veikėjų Džagaz Džango ir Abhajaus paveikslus, tą nuolatinį tuštumos jausmą, nepasitenkinimą gyvenamuoju pasauliu, nuolatinį bėgimo ir alkio patyrimą. Kartais šis trūkumas, nuolatinė stoka romano veikėjų išgyvenamas ir išgyvendinamas, keliaujant į svečias šalis ir išmėginant savo drąsą bei sumanumą karuose, imantis keisti gyvenimą nuotykio dvasia, kartais ryžtamasi burtui, magijai ir pastojama suvalgius užkerėtąjį indišką saldumyną ladū, o paskui dėl įžeistos garbės šokama į laužo liepsnas.

Tai, kas be nuotykio dvasios ir amžinojo judėjimo variklio knygoje įdomu – visuotinis probleminis laukas – dviejų kultūrų sandūros. Tai ir kolonizuotoji Indija, ir pastorius Sartis, niekinantis hinduizmą, laikantis jį prietarais bei barbariškumu paremta religija, Herkulis norintis, kad jo ir žmonos indės dukterys būtų „išauklėtos kaip anglės“, iš nevilties ritualinei žmogžudystei pasiryžusi motina... Apskritai, knygoje daug kontrastų – ir vėl pabrėžiu pasakojimo talpą.

Nuo šventųjų raštų ir filosofijos iki fiziologijos, nuo realistiškai aprašytos karo mėsmalės iki gausių magiškosios realybės inkliuzų, nuo beprotiško gyvenimo geismo iki tuštumos ir savižudybės, nuo gyvenimo naštos drambliui iki gyvenimo naštos žmogui, nuo pasaulių sukūrimo istorijos, „to, kas iš tikrųjų įvyko“ iki „dabarties“, nuo savivokos iki skausmingo Kito, artimojo silpnumo suvokimo (<...ir tada jis pagalvojo apie dėdę, velkantį koją, apie jo purškiamas seiles, jo bjaurumą, jo poeziją, jo – kokiu kitu žodžiu būtų galima pavadinti – pasmerktą, pasmerktą meilę ir pajuto jam neapykantą: jis turėjo būti žudikas, greitas kaip viesulas, pastėrusio svaigulingo žvilgsnio, galintis išgelbėti ir išgelbstintis juos visus, pergalingai rėkiantis, aimanuojantis, staugiantis kimiai nuo dūmų, iškėlęs kruvinas rankas“ (290 p.).

Romanas parašytas poetiška, vaizdinga kalba, mano galva – labai geras vertimas. Tačiau, prisipažinsiu, vis tik žodžio ir pasakojimo chemija suveikė ne iki galo ir meilės iš pirmo sakinio nepajutau... Bene visoms istorijoms, nepaisant to, ką įžvelgiau ir kuo dalinausi su jumis, man pritrūko pagaulumo ir įreikšminimo Aš pasaulyje. Ir nors nenoriu, kad rašytų vien apie mane, arba, priešingai – apie visiškai kitokį Kitą, dažnai skaitydama prarasdavau pulsą, teksto gyvastį arba prasmės jausmą. Visko tiesiog per daug ir neretai, nepaisant anksčiau įvardyto leitmotyvo, susidarydavo chaoso įspūdis. Galiu palyginti – pavyzdžiui, „Šantaramo“ naratyvas mane daug labiau „pagavo“ ir įtraukė.

Vis tik žinau, kad kiekvienas skaitytojas ateis su sava patirtimi ir sukurs autentišką santykį. Knygą rekomenduoju kultūrų sandūras aptariančių veikalų gerbėjams, Indijos pasaulėvaizdžio mylėtojams ir analitikams bei visiems „nuotykių ieškotojams“, kurie drįsta patraukti „eik nežinia, kur, surask, nežinia ką“ kryptimi. Ir dar visiems, besvarstantiems, ar mūsų gyvenimai tėra dievų šokio rezultatas.

Jei būtumėt mirties viešpats Jama, ar už šias istorijas paliktumėte beždžionei-Sandžajui gyvastį?

Apskritai, knygoje daug kontrastų – ir vėl pabrėžiu pasakojimo talpą.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas