TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

A.Duckworth: „Kodėl mitologizuojame talentą?“ Knygos „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ ištrauka (I)

Knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“
Knygos viršelis / Knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“
Šaltinis: 15min
0
A A

„Be stiprios valios nebūna didelio talento“, – mąsliai sakė didysis rašytojas Honoré de Balzacas. Ir iš tikrųjų, naujausi tyrimai parodė, kad talentas ar intelekto koeficientas nėra svarbiausi kelyje į sėkmę – tiek mokantis, tiek siekiant bet kokių ilgalaikių gyvenimo tikslų. Įžvalgi ir įkvepianti amerikietės psichologės Angelos Duckworth knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ atveria visai naują perspektyvą ir įrodo, kad svarbiausia sėkmės priežastis – tas ypatingas aistros ir ištvermės derinys, kurį autorė ir vadina atkaklumu.

Knygą iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Publikuojame knygos ištrauką.

***

Nebūna nė dienos, kad neperskaityčiau ar neišgirsčiau minint žodžio „talentas“. Užuominų apie jį begalybė kiekvienoje laikraš­čio skiltyje – nuo sporto puslapių iki verslo skyriaus, nuo aktorių iki muzikų biografijų savaitgalio priede, pasakojimų apie kylan­čias politikos žvaigždes. Sakytumei, nespėjo žmogus nuveikti ko nors, apie ką vertėtų parašyti, tuoj skubame pašventinti jį kaip ypač „talentingą“.

Jei talentą pabrėžiame pernelyg, vadinasi, kitų dalykų nepa­brėžiame pakankamai. Pavyzdžiui, neseniai girdėjau, kaip radijo komentatorius lygi­no Hillary Clinton ir Billą Clintoną. Jis pažymėjo, kad abiem puikiai sekasi komunikacija. Tačiau jei Hillary vyras Billas yra talentingas politikas, tai jai tenka „pasispausti“, kad atitiktų vai­dmenį. Billas talentingas iš prigimties, o Hillary tesanti darbš­tuolė. Neįvardyta, tačiau akivaizdi implikacija, kad ji Billui nie­kada neprilygs.

Panašiai elgiantis pagavau ir save. Kai kas nors padaro man ti­krai gilų įspūdį, nemąstydama tarsteliu: „Koks genijus!“ O aš tai jau turėčiau išmanyti geriau. Tad kas gi čia vyksta? Kodėl toliau gyvuoja tas nesąmoningas palankumas talentui?

Prieš keletą metų skaičiau studiją „Tobulumo kasdienybė“, kurio­je buvo lyginami tarpusavyje pajėgūs varžytis plaukikai. Straips­nio pavadinimu pagauta svarbiausia išvada: labiausiai stulbinami žmonių laimėjimai iš esmės yra nesuskaičiuojamų atskirų elemen­tų visuma, kurių kiekvienas tam tikra prasme visai paprastas.

Šią analizę atlikęs sociologas Danas Chamblissas pažymėjo: „Tobulas pasirodymas iš tiesų yra daugybės smulkių įgūdžių ar veiklų santalka; kiekvienas jų išmoktas arba netyčia atskleistas, visi stropiai nugludinti iki įpročio, sudėlioti į susintetintą visumą. Nė vienas tų veiksmų nėra kuo nors nepaprastas ar antžmogiškas, tačiau faktas, kad visi drauge, atlikti nuosekliai ir teisingai, jie ku­ria tobulumą.“

Tačiau kas kasdieniška, niekam neįdomu. Atlikęs šią analizę, Danas keletą skyrių parodė kolegai. „Reikėtų kaip nors pagyvin­ti, – patarė bičiulis, – parodyti tuos žmones kaip įdomesnius...“

Paskambinęs Danui pasišnekėti apie vieną kitą jo pastebėjimą, išsiaiškinau, kad talento idėja – ir tuo, kas iš tiesų po ja slypi, – jis susidomėjo dar pats plaukiodamas, o paskui po kelerių metų ta­pęs dalį dienos dirbančiu treneriu. Dar tik pradedantis docentas Danas nusprendė atlikti giluminę kokybinę plaukikų studiją. Jis šešerius metus paskyrė pokalbiams, stebėjimui, kartais net gyveno ir keliavo su visų lygių plaukikais bei treneriais: nuo vietinio klubo iki būsimų olimpiečių elitinės komandos.

Dano mintis štai kokia: jei sulėtintame filme peržiūrėtume tas tobulumą kuriančias valandas ir dienas, savaites bei metus, įžvelg­tume ir tai, ką mato jis: kad tas aukšto lygio pasirodymas faktiškai išauga iš kasdieninių veiksmų.

„Talentas, – pasakė jis, – turbūt yra atkakliausiai peršamas nes­pecialistų pateiktas sporto laimėjimų paaiškinimas.“ Tarsi tai būtų kokia nors nematoma „substancija, slypinti po pasirodymo realy­bės paviršiumi, kuri galiausiai ir paženklina geriausius mūsų spor­tininkus“. Šie didžiausi sportininkai atrodo apdovanoti „ypatinga dovana, kone kažkokiu „daiktu“, esančiu jų viduje, kurio neduota visiems kitiems, – galbūt fiziniu, genetiniu, psichologiniu ar fizio­loginiu. Vieni „tai“ turime, kiti – ne. Vieni esame „sportininkai iš prigimties“, kiti nesame.“

Manau, Danas visiškai teisus. Jei neįstengiame paaiškinti, kaip sportininkas, muzikantas ar kas nors kitas padaro kažką tokio, kad liekame išsižioję, puolame skėsčioti rankomis kartodami: „Juk tai dovana! Niekas to neišmokys“, kitaip tariant, kai mums nepavyks­ta lengvai įžvelgti, kaip patirtis ar mokymasis leido žmogui pasiek­ti tobulumą, pranokstantį įprastą lygį, mes lengva ranka klijuoja­me etiketę: talentingas iš prigimties.

Pasak Dano, didžių plaukikų biografijos rodo, kad galutinę jų sė­kmę lemia daugybė, daugybė veiksnių. Pavyzdžiui, beveik visi daug pasiekę plaukikai turėjo tėvus, kurie domėjosi sportu ir uždirbo tiek, kad įstengtų sumokėti už treniruotes, už keliones į plaukikų sąskrydžius, ir, kas ne mažiau svarbu, galimybę lankyti baseiną. Ta­čiau esminis dalykas – tie tūkstančiai valandų metai iš metų gludi­nant individualius elementus, kurių visuma sudarys vieną neprie­kaištingą pasirodymą.

Taigi, nors greičiausiai neteisinga tarti, kad vienintelis akinamo pasirodymo paaiškinimas yra talentas, visgi jis suprantamas. „Ne­sunku tuo įtikėti, – sako Danas, – ypač jei su geriausiais sportinin­kais susiduriama vieną sykį per ketverius metus, per televizorių žiūrint Olimpines žaidynes, matant juos varžybose, o ne kasdieni­nių treniruočių metu.“

Kitas dalykas, kurį teigia Danas, – kad plaukiko sėkmei būtinas minimalus talentas gali būti daug mažesnis, nei daugelis mūsų įsi­vaizduojame.

„Jūs gi nenorite pasakyti, kad bet kas iš mūsų gali būti Michaelu Phelpsu? – klausiu aš. – Juk ne?“ – „Ne, aišku, kad ne, – atsako Danas. – Visų pirma, esama tam tikrų palankių anatominių savy­bių, kurių ištreniruoti tikrai neįmanoma.“ – „Ir, – tęsiau aš, – ar tikrai kai kurie plaukikai įstengia patobulėti labiau už kitus, net jei vieni ir kiti deda vienodai pastangų, net jei vienodai treni­ruojami?“ – „Taip, tačiau svarbiausias dalykas, kad tobulybė yra pasiekiama. Tobulybė yra daug individualių žygdarbių, ir visi jie įveikiami.“

Dano mintis štai kokia: jei sulėtintame filme peržiūrėtume tas tobulumą kuriančias valandas ir dienas, savaites bei metus, įžvelg­tume ir tai, ką mato jis: kad tas aukšto lygio pasirodymas faktiškai išauga iš kasdieninių veiksmų. Bet ar toks užauginamas meistriš­kumas, vis geriau ir geriau atliekant paprastus atskirus dėmenis, jau viską paaiškina? Negalėjau tuo patikėti. Ar tikrai nėra nieko daugiau?

Paskambinęs Danui pasišnekėti apie vieną kitą jo pastebėjimą, išsiaiškinau, kad talento idėja – ir tuo, kas iš tiesų po ja slypi, – jis susidomėjo dar pats plaukiodamas, o paskui po kelerių metų ta­pęs dalį dienos dirbančiu treneriu.

„Na, mus visus traukia paslaptis ir magija, – sako jis, – mane irgi.“

Tada Danas man papasakojo apie dieną, kai jam teko stebėti plaukiančius Rowdy Gainesą ir Marką Spitzą. „Spitzas 1972 m. Olimpinėse žaidynėse laimėjo septynis aukso medalius ir prieš Michaelą Phelpsą buvo itin garsus, – dėstė Danas. – 1984 m., jau dvylika metų išėjęs į pensiją, Spitzas pasirodo baseine. Jis jau įko­pęs į ketvirtąją dešimtį. Į vandenį neria sykiu su Rowdy Gainesu, kuris tuo metu yra pasaulio rekordininkas šimto metrų plaukimo laisvu stiliumi rungtyje. Jie keliskart nuplaukia po penkiasdešimt metrų. Kitaip sakant, dukart per baseino ilgį, surengia tarsi ne­dideles lenktynes. Daugiau kartų laimėjo Gainesas, tačiau jiems įpusėjus visa komanda stovėjo prie baseino krašto negalėdami ati­traukti akių nuo Spitzo.“

Visa komanda treniravosi su Gainesu ir žinojo, kaip puikiai jis plaukia. Žinojo, kad iš jo tikimasi olimpinio aukso. Tačiau dėl am­žiaus skirtumo niekam nebuvo tekę plaukti su Spitzu.

Vienas plaukikų atsisuko į Daną ir rodydamas į Spitzą tarė: „Dieve, juk čia žuvis.“

Dano balse girdėjau nuostabą. Net ir kasdieniškų dalykų anali­tikas, regis, leidosi užliūliuojamas aiškinimų apie talentą. Spuste­lėjau jį šiek tiek smarkiau. Ar tas didingas pasirodymas tikrai buvo kuo nors dieviškas?

Danas liepė man eiti ir paskaityti Nietzschę.

Nietzschę? Filosofą? Kaip šis devyniolikto amžiaus filosofas galėtų paaiškinti Marko Spitzo reiškinį? Paaiškėjo, kad Nietzsche irgi daug galvojo apie šiuos dalykus.

„Mes nepratę klausti, – rašė Nietzsche, – iš kur ir kaip atsirado to­bulas kūrinys, mes tik džiaugiamės, kad jis yra išdygęs lyg moste­lėjus burtininko lazdele.“

Perskaičiusi šią pastraipą, pagalvojau apie anuos jaunus plauki­kus, stebinčius savo dievaitį Spitzą, demonstruojantį žmogui veik nepasiekiamą formą.

„Menininko kūrinyje niekas nemato jo tapsmo, – rašo Nietzs­che. – Ir tai pranašumas, nes kai tapsmo aktą matome, mus tai at­vėsina.“ Kitaip tariant, mes norime tikėti, kad Markas Spitzas gimė plaukioti taip, kaip niekas iš mūsų negalime ir negalėtume. Mes nenorime sėdėti ant baseino krašto ir žiūrėti, kaip iš mėgėjo jis virsta meistru. Maloniau, kai tobulybė jau visiškai susiformavusi. Paslaptis patraukliau už kasdienybę.

Bet kodėl? Kodėl mums norisi save kvailinti galvojant, kad Markas Spitzas savo meistrystės neužsidirbo?

„Mūsų tuštybė, mūsų savimeilė skatina genijaus kultą, – sakė Nietzsche. – Nes jei galvojame apie genijų kaip kažką magišką, tuomet nesijaučiame turį su juo lygintis ir sužinoti, kad daug sto­kojame... Jei jau ką pavadiname dievišku, tai reiškia, kad su juo ly­gintis nėra reikalo.“

Kitaip sakant, įgimto talento mitologizavimas leidžia mums atsipalaiduoti. Mes nugrimztame į status quo būseną. Kaip tik tai tikrai nutiko ankstyvais mano mokytojavimo laikais, kai talentą klaidingai tapatinau su laimėjimais ir tai darydama nesusimąsčiau nei apie savo pačios, nei apie savo mokinių pastangų svarbą.

Angela Duckworth. Atkaklumas: aistros ir ištvermės galia. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. L.: Kitos knygos, 2017.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018