Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 5d. 15:14

Knygos ištrauka. „Bevardės mergaitės“: kaip ištrūkti iš pragaru virtusios prieglaudos skalbyklos?

Knygos viršelis ir Serena Burdick
Knygos viršelis ir Serena Burdick

Vieną rytą amerikietė rašytoja Serena Burdick per radiją išgirdo pasakojimą apie kadaise airių vienuolių kontroliuotas skalbyklas, kuriose pragariškomis sąlygomis nugaras lenkė prieglaudų globotinės. Ypač nustebo sužinojusi, kad Airijoje jos uždarytos tik XX amžiaus pabaigoje, ir buvo visiškai priblokšta fakto, jog tokios veikė Niujorke. Tą rytą Serenai Burdick ir gimė romano „Bevardės mergaitės“ siužeto užuomazga. Lietuviškai knygą išleido BALTO leidybos namai, vertė Jūratė Žeimantienė.

Netoli prabangaus Luelos ir Efės Tildon tėvų namo Invudo kalvos papėdėje dunkso pataisos namai nepaklusnioms mergaitėms. Sesės auga jų šešėlyje suprasdamos, kad netgi tokių pasiturinčios šeimos panelių kaip jiedvi laisvė turi ribas.

Kai vieną rytą Luela mįslingai dingsta, Efei kyla įtarimas, kad tėvas įvykdė grasinimą išsiųsti nepaklusnią dukrą į pataisos namus, ir ji sukuria planą: ten pakliūti ir išgelbėti sesę. Kai supranta klydusi, niekas nepatiki jos istorija ir ištrūkti iš baisiosios prieglaudos atrodo nebeįmanoma...

„Bevardės mergaitės“ nukelia į XX amžiaus pradžios Niujorką, į prieglaudą „beturtėms puolusioms merginoms ir moterims“. Krikščioniškos meilės pagrindu įkurtos globos įstaigos skelbėsi gerinančios vargšių gyvenimą, o nubaustąsias už seksualinio pobūdžio prasižengimus sėkmingai sugrąžinančios į doros kelią. Tačiau iš tiesų šių įstaigų globotinės būdavo įkalinamos, skriaudžiamos ir išnaudojamos, vergiškas jų darbas skalbyklose nešė bažnyčiai milžinišką pelną.

Knygą skiriu merginoms, kurios dirbo pragariškomis sąlygomis, o jų gyvenimo istorijos taip ir nebuvo papasakotos.

„Norėjau papasakoti gerą istoriją, taip pat nušviesti mažai žinomą istorijos tarpsnį – juk tokios prieglaudos Niujorke veikė prieš šimtmetį. Knygą skiriu merginoms, kurios dirbo pragariškomis sąlygomis, o jų gyvenimo istorijos taip ir nebuvo papasakotos. Man patinka suteikti balsą tiems, kurie liko užmarštyje“, – viename interviu yra kalbėjusi Serena Burdick. Tai antrasis rašytojos romanas, jos plunksnai taip pat priklauso „Popietės mergaitė“ (Girl in the Afternoon). Sausio pirmosios dienomis pasirodo jau trečiasis Serenos Burdick romanas „Surask mane Havanoje“ (Find Me in Havana).

Siūlome paskaityti Serenos Burdick romano „Bevardės mergaitės ištrauką:

Vienuoliktas skyrius

Efė

Nusekiau paskui seserį Mariją į trečiame aukšte esantį miegamąjį su ilgomis eilėmis lovų, ant kiekvienos gulėjo po plokščią pagalvę ir pilką vilnonę antklodę, jų kraštai buvo užkišti už čiužinio. Iš čia nesimatė upės. Aukšti grotuoti langai vėrėsi į medžių tankynę, jų viršūnės siūbavo bespalvio dangaus fone.

Man liepė išsimaudyti ir išsitrinkti plaukus vonioje, esančioje koridoriaus gilumoje.

– Turi atsikratyti utėlių, – pasakė sesuo Marija.

Atrodė tokia įsitikinusi, kad mano galva knibžda parazitų, jog nesivarginau neigti.

Iš vamzdžių tekėjo ledinis vanduo, tad greitai išsimaudžiau ir išsitrinkau galvą gabalu rudo muilo. Patalpoje nebuvo tualeto, tik porcelianinė praustuvė su nepaslėptais vamzdžiais ir vonia, iš kurios skubiai išlipau, kai tik išsiskalavau plaukus, džiaugdamasi, kad man duota suknelė šilta, nors ir pasiūta iš šiurkštaus vilnonio audinio.

Kai išėjau į koridorių, sesuo Marija laukė kantriai susinėrusi rankas. Ji linktelėjo sekti paskui ir mes pradėjome leistis laiptais, drėgni plaukai šaldė sprandą.

Kai išėjau į koridorių, sesuo Marija laukė kantriai susinėrusi rankas. Ji linktelėjo sekti paskui ir mes pradėjome leistis laiptais, drėgni plaukai šaldė sprandą. Pakeliui sesuo Marija aiškino, kad trečiame aukšte yra miegamieji, antrame – klasės ir pagalbinio personalo valgomieji, į kuriuos niekada nevalia kelti kojos, o pirmame – koplyčia, priėmimo kambarys, skalbykla, valgykla ir tualetas. Dar išgirdau, kad naktį tualetu naudotis negalima. Šioms reikmėms po lovomis stovi naktipuodžiai.

Įėjome į didžiulę patalpą siaurais aukštais langais, apsitraukusiais garais. Oras buvo troškus nuo drėgmės, ji apgaubė veidą, vos tik įžengiau į vidų, atrodė, lyg kas brauktų per skruostus teptuko galiuku. Ant skalbinių virvių, pritvirtintų prie medinių sijų, kabėjo patys įvairiausi drabužiai, patalpoje tvyrojo kažkoks nepažįstamas kvapas, kurį, kaip vėliau supratau, skleidė baliklis, krakmolas ir šlapia vilna.

Prie skalbimo lentų, įmerktų į didžiulius kubilus, rymojo palinkusios mergaitės, jų rankos sparčiai judėjo iš kubilų kylančiuose garuose, primenančiuose virš ežerėlių tyvuliuojantį rūką. Privesta prie ilgo stalo, pradėjau akimis naršyti patalpą ieškodama Luelos ir mėgindama įsižiūrėti į nuleistus prakaitu aptekusius veidus. Čia į eilę išsirikiavusios mergaitės prie drobinių paklodžių prispaudusios laikė šnypščiančius juodus lygintuvus.

Sesuo Marija prisiartino prie aukščiausios iš jų su išsišovusiais skruostikauliais ir vešliais plaukais, kietai supintais į kasą, tik ties smilkiniais stirksojo šviesios išsipešusios garbanėlės. Mergaitės oda priminė šlifuotą dramblio kaulą, didžiulės akys – blyškų dangų.

Privesta prie ilgo stalo, pradėjau akimis naršyti patalpą ieškodama Luelos ir mėgindama įsižiūrėti į nuleistus prakaitu aptekusius veidus.

– Efe, čia Meiblė, – pristatė sesuo Marija. – Meible, brangute, ar galėtum parodyti Efei, kaip reikia lyginti?

Meiblė įsispendė ranka į liesą klubą.

– O kodėl jai nereikia pradėti nuo skalbimo, kaip mums visoms?

– Daryk, kas tau sakoma, – dainuote išdainavo sesuo Marija.

Regis, įpratusi prie tokių atsikalbinėjimų, ji pasitraukė ir nuplasnojo šalin, ištirpo nelyginant šmėkla.

Meiblė sugriebė mane už plikų rankų, pojūtis pasirodė sukrečiantis.

– Kas nutiko tavo nagams?

– Nieko. Aš tokia gimiau, – sumurmėjau, nebuvau pratusi prie atviro apžiūrinėjimo.

Ir panorau susigrąžinti pirštinaites.

Mergaitė apžiūrėjo mano delnus, jos rankos buvo šiurkščios ir sausos.

– Tu niekada nelyginai skalbinių, ar ne?

Papurčiau galvą, ji paleido mano rankas.

– Tik pradegink ką nors ir užsidirbsi iš manęs antausį. Ateik greičiau.

Apėjau stalą sekdama paskui ją ir pradėjau dairytis po patalpą, pasistiebusi ant pirštų galų. Gal Luela pirmoji mane pastebės?

– Nežioplinėk, – sudraudė Meiblė ir įbruko į rankas tokį sunkų lygintuvą, kad vos jo neišmečiau ant grindų.

Rankos susopo lyg ką tik užsitraukusios žaizdos.

– Pradėsime nuo paprasčiausių dalykų.

Meiblė ištiesė pagalvės užvalkalą nėriniuotais kraštais, uždengė drobinio audeklo skiaute, pašlakstė ją vandeniu iš greta stovinčio dubens ir paliepė lyginti. Kai priglaudžiau lygintuvą, jis sušnypštė.

– Stipriai prispausk, – paliepė Meiblė. – Visą laiką brauk prie krašto, judink ir judink, kitaip pradeginsi.

– Aš ieškau savo sesės, – pasakiau jai, stumdydama sunkų lygintuvą pirmyn atgal, kaip liepiama.

– Ar ji čia? – pasitikslino Meiblė, paėmusi savo lygintuvą, stovintį greta manęs.

– Taip.

– Kuo ji vardu?

– Luela.

– Luela! – sušuko Meiblė, aš pakėliau akis, nustojau lyginti, lygintuvas sušnypštė. – Ateik čia!

Prie mūsų prisiartino mergaitė, kai ji pasuko apskritą veidą į Meiblę, mane apėmė kartus nusivylimas.

– Dega! – sustūgo Meiblė ir vožė man tokį stiprį antausį, kad paleidau iš rankos lygintuvą ir griebiausi už skruosto. – Bukagalvė, – iškošė ji. Baltame audinyje kuo puikiausiai matėsi lygintuvo paliktas atspaudas, kraštai juodavo lyg apanglėjusio skrebučio. Meiblė terkštelėjo mano lygintuvą ant didžiulės juodos viryklės už mūsų nugarų ir užkliudžiusi klubu privertė duoti kelią.

Visos mergaitės, paliovusios skalbti, gręžti ir lyginti, pasisuko pasižiūrėti. Pačiupusi užvalkalą, Meiblė pravėrė viryklės dureles ir įmetė jį į vidų. Įkaitusias anglis lyžtelėjo pašokusi liepsna. Durelės žvangtelėjusios užsidarė, ji atsisuko į mus, nusibraukė išsipešusią garbaną nuo kaktos ir iškėlė pirštą, tarsi brėždama nematomą liniją tarp savęs ir spoksančių veidų.

Visos mergaitės, paliovusios skalbti, gręžti ir lyginti, pasisuko pasižiūrėti.

– Kad man nė žodžio. Aišku? Jeigu sesuo Gertrūda sužinos, išsitrauksiu jus iš lovų po vieną ir prikulsiu.

Mergaitė, kurią Meiblė pirmiau pasišaukė, vis dar nustėrusi stirksojo priešais ją.

– Tu šitos avigalvės sesuo?

– Ne, – išlemeno mano sesės bendravardė.

– Na, vis tiek turėsi su ja pasiterlioti. Parodyk jai, kaip naudotis gręžtuvu. Gal užuot užmokėjusi man už dar vieną užvalkalą, praras pirštą.

Vis dar susiėmusi už tvinkčiojančio skruosto nusekiau paskui apsišaukėlę Luelą prie kubilo, kur viena mergaitė dėjo skalbinius į du didžiulius volus, o kita suko rankeną, kuri gergždė sulig kiekvienu sūkiu. Antroji mergaitė buvo tvirtai sudėta ir stipri. Ji dėbtelėjo į mane rudomis akimis iš po tankių blakstienų ir pareiškė:

– Tavo kaulėtos rankelės čia neatlaikys nė minutės. Pasitrauk, Helena, ir leisk jai dėti skalbinius.

– Mielai, – atsakė Helena ir įbruko man gumulą drėgnų audinių.

– Išpurtyk juos, – paliepė mergaitė, sukanti rankeną. – Ir dėk į gręžtuvą, bet nekišk pirštų per arti volų. Kitaip kaipmat įsuks. Mano vardas Edna.

Ji prisistatė rimtai, be šypsenos, apskritas iškaitęs veidas rasojo prakaitu.

– Efė.

Pasičiupinėjau perštintį skruostą. Jis degte degė. Kur Luela?

Mane apėmė siaubas.

– Mano sesė turi būti kažkur čia, – pasakiau. – Bet nematau jos.

– Skalbykloje ne visos. Jaunesnės klasėse. Kiek jai metų?

Edna paleido gręžtuvo rankeną, atsitiesė ir tyliai sudejavusi ištiesė ranką.

– Šešiolika.

– Tuomet turėtų būti čia. Mile! – pašaukė ji mergaitę, pilančią kibirą verdančio vandens į kubilą. – Ar kas nors tupi rūsyje?

– Kiek žinau, ne, – atsakė užkalbintoji.

Nuaidėjo varpo dūžis, skelbiantis valandą, ir mergaitės subruzdo: metė darbus, skubėjo nusirišti prijuostes.

– Pietūs, – paaiškino Edna. – Mes visos valgome kartu, taigi jei tavo sesė ne rūsyje, turės pasirodyti valgykloje.

Man dar niekada neteko būti tokioje sterilioje bedvasėje erdvėje. Ji atrodė negyvenama.

Valgykla buvo didžiulė, baltomis sienomis ir plačiomis, iki blizgesio nušveistomis grindlentėmis. Kvepėjo kaulų sultiniu ir svogūnais, taip pat blizginimo vašku ir tungų aliejumi, tarsi visa patalpa ką tik būtų iščiustyta. Man dar niekada neteko būti tokioje sterilioje bedvasėje erdvėje. Ji atrodė negyvenama. Be paveikslų, be knygų lentynų. Kur čia laikomos knygos? Gal klasėse? Juk mergaitėms,aišku, leidžiama skaityti ir rašyti.

Aidžiai trependamos per slidžias grindis nusiskubinome prie ilgų ąžuolinių stalų ir tvarkingai prie jų pristumtų kėdžių. Pro aukštus langus su tvirtomis metalinėmis grotomis matėsi kalvos šlaitas.

Lauke pradėjo lyti. Grotos pakurstė mano baimę, širdį vėl suspaudė nuo minties, kad išties esu įkalinta. Kur Luela?

Mes nesisėdome, stovėjome už savo kėdžių, kol pasirodė sesuo Gertrūda ir įsitaisė galustalėje. Gerokai padelsusi ir apžvelgusi patalpą ji valdingu linktelėjimu leido mums užimti savo vietas.

Mėgdžiodama kitas mergaites, kurios skubiai susėdo ir nulenkė galvas maldai, nudelbiau akis į dubenėlyje plūduriuojančius svogūnų skridinėlius. Kai malda galiausiai pasibaigė, padėjau apžiūrinėti sriubą srebiančias mergaites, stengdamasi nuslopinti didžiulį norą pašokti ir sušukti sesės vardą. Niekas nesikalbėjo tarpusavyje, o kai pabandžiau kažką pašnibždėti Ednai, sėdinčiai greta manęs, ji įžnybo į šlaunį po stalu, tad nutilau.

Kai malda galiausiai pasibaigė, padėjau apžiūrinėti sriubą srebiančias mergaites, stengdamasi nuslopinti didžiulį norą pašokti ir sušukti sesės vardą.

Valgykla prisipildė šaukštų skambčiojimo ir kėdžių girgždesio, kosulio ir kvėpavimo, o mano širdis – skubraus ūžesio. Vis dar maudė skruostą nuo antausio ir tolydžio stiprėjo panika, kad netrukus mane ištiks mėlynavimo priepuolis.

Bakstelėjusi alkūne greta sėdinčiais mergaitei, Edna vos girdimai sukuždėjo:

– Ar kas nors tupi rūsyje?

Mergaitė papurtė galvą, nė nepakėlusi akių nuo maisto. Edna dar žemiau palinko prie dubenėlio ir pašnabždėjo man:

– Tavo sesės čia nėra. O dabar valgyk, kol sesuo Gertrūda nenusprendė, kad nesveikuoji. Nė už ką nelinkėčiau tau pakliūti į izoliatorių.

Ištiesiau ranką prie šaukšto ir suspaudžiau jį taip, tarsi šis metalinis stalo įrankis galėtų palaikyti mane. Mano sesės čia nėra? Vis labiau jaudindamasi pradėjau mintyse perkratinėti kelių pastarųjų mėnesių įvykius. Stengdamasi lėtai ir giliai kvėpuoti baigiau valgyti sriubą. Luela turėjo būti čia.

Pristūmusi kėdę prie stalo nusekiau paskui kitas mergaites į valgyklos gilumą, ten į šiukšlių kubilą iškrapštėme sriubos likučius iš dubenėlių ir sustatėme juos ant ilgo stalo. Tada tylėdamos grįžome į skalbyklą, dėjau drėgnus skalbinius į gręžtuvą, prislėgta sunkių minčių, galūnės nusilpo, neklusnūs pirštai slydo. Audinys atgulė ant volo netolygiai ir Edna dėbtelėjusi į mane parodė, kaip pakelti rankeną ir perdėti jį tinkamai.

Mano sesės čia nėra? Vis labiau jaudindamasi pradėjau mintyse perkratinėti kelių pastarųjų mėnesių įvykius.

Iki vakarienės visiškai nusikamavau. Vilnonė suknelė sudrėko ir apsunko nuo prakaito, priminė šlapius skalbinius, kuriuos ėmiau iš kibiro. Apspangusi pakabinau prijuostę ant kablio ir vėl paskui mergaičių pulką nusekiau į valgyklą.

Šiuokart šalia manęs sėdėjo ne Edna, o nesveikai išblyškusi mergaitė įdubusiomis akimis, kuri vis kosėjo ir ranka šluostėsi nosį. Vakarienei gavome po kietą gabalėlį mėsos ir keptą bulvę, man sunkiai sekėsi nuryti kąsnį. Vis ieškojau akimis Luelos, tyrinėdama kiekvieną veidą valgykloje. Ji turėjo būti čia, kitaip viskas perniek.

Sunkiai pėdindama per vestibiulį žvalgiausi pro langus į lietaus merkiamą pievelę, pilną auksinių lapų.

Po vakarienės susirinkome į Šventojo Išganytojo koplyčią vakarinės maldos. Koplyčia buvo prigludusi prie pagrindinio pastato per vidurį ir vėrėsi į kiemą. Sunkiai pėdindama per vestibiulį žvalgiausi pro langus į lietaus merkiamą pievelę, pilną auksinių lapų. Sunku patikėti, kad vos prieš kelias valandas toks lapas įsivėlė į plaukus, vanduo sunkėsi į batus, vėjas gairino kaklą.

Senovinėje pelėsiais atsiduodančioje koplyčioje turėjome klūpėti ant kietų medinių klauptų. Blausioje dujinių sieninių žvakidžių ir pro vitražinius langus besisunkiančioje vakaro šviesoje šventasis Paulius su kalaviju ir knyga rankose nepritariamai žvelgė į mane, Kristaus su avinėliu akys atrodė kupinos užuojautos.

Sudėjau rankas maldai ir kartojau paskui seserį Gertrūdą: „Mes palikome nenudirbtus darbus, kuriuos turėjome padaryti; ir elgėmės taip, kaip neturėjome elgtis.“ Po nuleistais vokais pradėjo tvenktis ašaros. Kietai užmerkiau akis ir prikandau drebančią lūpą. Buvo žvarbu, per kojas traukė skersvėjis. Pajudinau kojų pirštus minkštos odos batuose.

Sesuo Marija leido pasilikti savus ir staiga pajutau jiems protu nepaaiškinamą prieraišumą. Vos prieš keletą valandų šie batai stovėjo mano namų koridoriuje, namų, esančių tik už kalvos, bet dabar kažkodėl atsidūrusių visiškai skirtingoje visatoje. O kokioje visatoje yra mano sesė? Kur ji? Apsidairiau po prietemoje skendinčią koplyčią. Luelos išties čia nebuvo. Kaip galėjau padaryti tokią siaubingą klaidą?

Vos prieš keletą valandų šie batai stovėjo mano namų koridoriuje, namų, esančių tik už kalvos, bet dabar kažkodėl atsidūrusių visiškai skirtingoje visatoje.

Sukaupusi fizines jėgas vargais negalais atlaikiau vakarines pamaldas ir nuslinkau į miegamąjį, kažkokia paniurusi mergaitė be žodžių ištiesė man naktinius marškinius ir nurodė tuščią lovą. Prispaudžiau naktinius marškinius prie krūtinės, širdis pradėjo daužytis. Man dar niekada neteko praleisti nakties ne namuose.

Palikau tėvams laiškelį, kad ketinu susirasti Luelą, bet jeigu čia jos nėra, kur, jų manymu, patraukiau? Įsivaizdavau mamą: štai ji matuoja žingsniais mano kambarį ir skaičiuoja sekundes, priglaudusi pirštą prie riešo, kaip paprastai darydavo, kai mane ištikdavo mėlynavimo priepuoliai. Kas bus, jeigu skaičiuos visą naktį ir sielvartas ją sunaikins?

Paskui prieš akis iškilo tėtis, einantis gatve už parankės su panele Milholand: jos skrybėlė pakeipta ant šono, kreminės spalvos palto palanka švytruoja. O jeigu jis nekreips dėmesio į mano dingimą? Gal net bus laimingas, kad atsikratė manimi, nes daugiau nebereikės baimintis, jog paleisiu liežuvį kaip Luela?

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/