Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 25d. 17:31

Knygos ištrauka: Davido E.Hoffmano „Negyvėlio ranka“

Davidas E.Hoffmanas „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“.
Davidas E.Hoffmanas „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“.

Leidykla „Briedis“ išleido Davido E.Hoffmano knygą „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“ (iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė). Siūlome susipažinti su knygos ištrauka.

Randantis naujajai Rusijai, žmonės be baimės pasipriešino praeities melams ir dezinformacijai. Veikdami sąmoningai, smalsiai ir ryžtingai, jie pradėjo atskleisti ginklavimosi varžybų paslaptis. Tai buvo atsitiktinių atradimų procesas, dažnai nepatraukęs visuomenės dėmesio anksčiau, kai Gorbačiovas ėmė pildyti baltas istorijos dėmes ir atskleidė masines Stalino represijas. Tačiau 10 dešimtmečio pradžioje išaiškėjusios istorijos jas išgirdusius gąsdino ne mažiau: jūroje palaidoti atominiai reaktoriai, egzotiški nervus paralyžiuojančių dujų kokteiliai ir paslaptingos atsakomųjų veiksmų mašinos, jei būtų įvykdytas atominis puolimas.

Tai buvo jaudinančios akimirkos, kurių niekas nesitikėjo patirti gyvenime. Nacionalinės Los Alamaso laboratorijos direktorius Siegfriedas S. Heckeris 1992 m. lapkričio pabaigoje išskrido į „Arzamas-16“ – tai buvo pirma jo kelionė į buvusią Sovietų Sąjungą. Nusileidusį ant žemės jį pasitiko pagyvenęs vyriškis. Tai buvo Julijus Charitonas, vadovaujant Igoriui Kurčiatovui sukūręs pirmąją sovietų atominę bombą, o vėliau tapęs pirmuoju „Arzamas-16“ direktoriumi mokslui. Charitonas ištiesė ranką ir pasisveikino: „Aš to laukiau keturiasdešimt metų.“

Tą vakarą vakarieniaujant Charitonas perskaitė įsimintiną paskaitą apie sovietų atominės bombos pirmąsias dienas. Tai buvo didžiausia šaltojo karo paslaptis, ilgai saugota iš baimės ir slėpta pasižadėjimais neatskleisti, o dabar pasakojama prie stalo. Kalbėdamas anglų kalba su britišku akcentu, kaip buvo išmokęs studijuodamas Kembridžo universiteto Kavendišo laboratorijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, Charitonas smulkiai nupasakojo, kaip fizikai sukonstravo ir pastatė ginklą. Jis prisiminė, kad jie kūrė savo konstrukciją, bet seife laikė pavogtą amerikiečių projektą, gautą iš šnipo Klauso Fuchso. Charitonas pareiškė, kad sovietų mokslininkai sukūrė perpus lengvesnį ir dvigubai galingesnį nei amerikiečių bomba prietaisą. Heckeris paklausė Charitono, kodėl jie naudojosi amerikiečių brėžiniais, o ne kūrė patys? Charitonas priminė, kad tuo metu sovietų programai vadovavo nuožmusis Stalino saugumo vadas Lavrentijus Berija. „Priežastis, kodėl išbandėme jūsiškį, – atsakė jis, – buvo ta, kad žinojome, jog jis veikia, o mes norėjome gyventi.“

Kitą rytą Heckeris pro pilkus kadaise slapto miesto blokinius namus išsirengė pabėgioti. Jis stebėjosi tuo, kaip Amerikos ir Rusijos ginklų mokslininkai keičiasi istorijomis ir patirtimis, ir svarstė, kiek milijardų dolerių buvo išleista žvalgybai per šaltąjį karą siekiant išsiaiškinti detales, kuriomis visiškai paprastai dalijamasi dabar. „Buvome sutikti išskėstomis rankomis, – sako Heckeris. – Tiesiog neįsivaizduojama – sėdėti su rusais ir klausytis jų pasakojimų apie atominių ginklų programą, kaip jie viską surinko iš gabalėlių, nuo fizikos iki skaičiavimų.“

Rusijos mokslininkai Heckeriui papasakojo matę save visiškai lygius su amerikiečiais ir tik norėję bendradarbiauti su šios srities mokslininkais. Hecheris negalėjo jiems padėti finansiškai, bet jis užmezgė gyvybiškai svarbius ryšius su sovietų ginklininkais, sudarė sąlygas bendrų projektų laboratorijų programai ir pradėjo tiesti tiltą virš šaltojo karo nepasitikėjimo.

Nuo 1952 iki 1992 m. Sovietų Sąjunga atomines atliekas ir reaktorius laidojo Arkties vandenyne. Buvo išmesta dvylika povandeninių laivų reaktorių (šeši iš jų – su skystu kuru), nors Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusi tarptautinę sutartį, kuria draudžiama atliekas laidoti vandenyne. Kad atominės atliekos laidojamos vandenyne, galėjo taip ir nepaaiškėti, jei ne Aleksandras Zolotkovas, radiacijos inžinierius iš Murmansko, didžiausio Kolos pusiasalio miesto Rusijos tolimojoje šiaurėje. Prie uolėtų neužšąlančių pakrančių glaudėsi Šiaurės laivynas, kuriam priklausė du trečdaliai sovietų atominių laivų, tarp jų šimtas dvidešimt povandeninių. Zolotkovas taip pat atstovavo Murmanskui parlamente – Liaudies deputatų taryboje Maskvoje.

Raketiniame laive Slava Velichovas ir Cochranas surengė beprecedentį jungtinį bandymą, norėdami patvirtinti branduolinio užtaiso buvimą.
Raketiniame laive Slava Velichovas ir Cochranas surengė beprecedentį jungtinį bandymą, norėdami patvirtinti branduolinio užtaiso buvimą.

1987 m. aplinkosaugininkų grupė „Greenpeace“, reikalaudama nutraukti ginklavimosi varžybas jūroje, pradėjo kampaniją „Jūra be atomo“. „Greenpeace“ aktyvistai, atvykę į Murmanską ir susitikę su Zolotkovu, pakvietė jį dalyvauti jų kelionėje. Laive jis perskaitė Tarptautinės atominės energijos agentūros ataskaitą, kurioje buvo teigiama, kad Sovietų Sąjunga pareiškusi niekad nelaidojusi, nelaidojanti ir neketinusi laidoti atominių atliekų vandenyne. „Tai man buvo didelė staigmena, – sakė Zolotkovas, – nes tikrai žinojau, kad tai buvo daroma ilgą laiką.“

1974 m. gavęs darbą Murmansko laivų kompanijoje, kurioje buvo statomi atominiai Arkties ledlaužiai, jis pats kartą dalyvavo laidojant. Dirbdamas pagalbiniame remonto laive „Lepse“, į Barenco jūrą jis nuleido skystas atomines atliekas. Vėliau dirbo dviejuose atominiuose ledlaužiuose „Lenin“ ir „Artika“, o kai sutiko „Greenpeace“ komandą – ledlaužius aptarnavusiame laive „Imandra“.

Kaip parlamento narys jis galėjo užduoti tiriamuosius klausimus. Zolotkovas sužinojo apie slaptus įsakymus ir nurodymus radioaktyvias atliekas laidoti Barenco bei Karos jūrose ir kad niekam iš laivų kompanijos nerūpėjo vykdyti atliekų stebėsenos ar kontrolės. Jis taip pat pasikalbėjo su kompanijos darbininkais. Tada Zolotkovas sužinojo, kad įrašai apie radioaktyvių atliekų laidojimą saugomi „Lepsėje“. Jis pasidarė žemėlapį ir smulkų grafiką, kur sužymėjo laidojimo vietas, konteinerių skaičių ir atliekų tūrį.

Zolotkovas buvo pakviestas skaityti pranešimo „Greenpeace“ Maskvoje rengtame seminare. Vienas iš „Greenpeace“ aktyvistų Johnas Sprange‘as prisimena nebuvęs tikras, kad Zolotkovas išdrįs žengti žingsnį, galintį sugriauti jo karjerą, išprovokuoti suėmimą ar dar blogiau. Visi dokumentai, kuriuos peržiūrėjo Zolotkovas, buvo paženklinti slaptumo žyme – jis labai rizikavo. Vakarą prieš seminarą Zolotkovas ir „Greenpeace“ žmonės susirinko Maskvos buto virtuvėje ir išgėrė daug degtinės. Zolotkovas dvejojo. Jis labai nerimavo dėl ėjimo į viešumą. Bet kitą dieną, 1991 m. rugsėjo 23-iąją, nenuvylė. „Greenpeace“ išnuomota konferencijų salė, kurioje surengtas seminaras, buvo sausakimša žurnalistų, aplinkosaugininkų, čia buvo matyti ir keletas kariškių bei gynybos žmonių. Zolotkovas parodė uostų ir jūros regionų, kur 1964–1986 m. buvo laidojama, žemėlapį. Atskleidė, jog kartais, kai statinės su atliekomis iškildavo į paviršių, darbininkai šaudydami jas prakiurdydavo. Be jokios apsaugos jos nuskęsdavo. Zolotkovas kritikavo slaptumą, dėl kurio neapgalvotas laidojimas buvo nutylimas metų metus. „Černobylio patirtis rodo, kad visos pastangos nuslėpti tiesą yra pasmerktos žlugti“, – kalbėjo jis.

Jelcinas nurodė sudaryti tyrimo komisiją, vadovaujamą Aleksejaus Jablokovo – žymaus aplinkosaugininko, tapusio vienu iš Jelcino patarėjų. Komisija, išnagrinėjusi oficialius įrašus, patvirtino, kad laidota dešimtmečius, ir nustatė, kad didžiausią grėsmę kelia reaktorių šerdys, iš laivo sumestos į seklius Naujosios Žemės įlankos vandenis Karos jūroje. Dvidešimt penkerius metus išmetimo vietose nebuvo vykdoma jokia stebėsena. Pabaigę ataskaitą, komisijos nariai nutarė, kad ji turi būti pažymėta kaip ypač slapta, užrakinta ir pamiršta, kaip buvo įprasta ankstesniais laikais. Jablokovas kreipėsi į Jelciną. „Pasakiau: atskleiskime duomenis. Tai ne Rusijos kaltė, bet tipiška nešvari Sovietų Sąjungos praktika. Dabar tinkamas laikas pasakyti, kad mūsų rankos švarios, neketiname daugiau to daryti.“ Jelcinas sutiko. Ataskaita buvo išspausdinta 1993 m. Jablokovas prisimena, kad kariuomenė pasiuto.

Valerijaus Jaryničiaus nuotr./Valerijus Jaryničius
Valerijaus Jaryničiaus nuotr./Valerijus Jaryničius

Netrukus po to į Jablokovo biurą atėjo „Greenpeace“ kampanijos mokslinis direktorius ir paprašė ataskaitos. Jablokovas sutiko duoti, bet neturėjo kopijos.

Gal Handleris galėtų padaryti penkias kopijas ir jam?

1992 m. kovo 1 d., penktadienį, į atsargą išėjęs generolas majoras Williamas Burnsas, prieš keletą mėnesių tikrinęs Permės dviračių fabriką, būdamas namie Karlaile, Pensilvanijoje, kur dėstė Karo akademijoje, sulaukė skambučio. Skambino iš Valstybės departamento, prašė Burnso viską mesti ir imtis vadovauti amerikiečių pastangoms padėti Rusijai išmontuoti atominius ginklus. Jis turėsiąs išvykti į Maskvą vos po kelių dienų.

Burnsas sutiko, bet užduotis buvo sunki. Rusai įklimpo su atominėmis galvutėmis ir norėjo finansinės pagalbos, bet kariuomenėje, tarp biurokratų ir ginklų vadovybės, dešimtmečius dirbusių uždaroje sovietų valstybėje, buvo įsišaknijęs įtarumas ir priešiškumas. Kai tik kalba pasisukdavo apie atominius ginklus, pavyzdžiui, informaciją apie tai, kiek jų ir per kiek laiko bus išmontuota, rusai nutildavo787. Praėjus aštuonioms dienoms po susitikimo, 1992 m. sausį, vienas JAV pareigūnas telegrafavo Valstybės departamentui ir Baltiesiems rūmams: „Rusai atsisako pasakyti, kur yra jų demontavimo gamyklos arba kokios yra demontavimo apimtys. Jie sako, kad šios gamyklos veikia puikiai ir jokios pagalbos jiems nereikia.“ Pareigūnas pacitavo rusų patarlę: „Dalijamės lokio kailį, kai lokys dar girioje.“

Valstybės departamente Burnsui buvo įteiktos septynios trumpos atmintinės, kuriose buvo aprašytos vietovės ir kokios pagalbos reikia rusams. Vienoje jų buvo rašoma, kad rusai pageidauja šimto apsaugotų vagonų atominėms galvutėms transportuoti. Sovietų Sąjunga atomines bombas visada vežiodavo traukiniais, bet dabar tempas greitėjo, nes galvutės buvo grąžinamos į Rusiją iš periferijos. Jungtinės Valstijos turėjo dvidešimt penkias atsargines saugias transporto priemones, bet niekas nežinojo, ar jas bus galima eksploatuoti Rusijos geležinkeliu ir kada. Rusija buvo įsipareigojusi galutinai išvesti taktinius atominius ginklus iš kitų respublikų iki liepos 1-osios. Buvo likę visai nedaug laiko.

Vos tik atvykęs į Maskvą, Burnsas atsitrenkė į nepasitikėjimo sieną. Prie stalo sėdėjo generolas leitenantas Sergejus A. Zelencovas, vadovavęs Gynybos ministerijos 12-ajam pagrindiniam direktoratui – atominių ginklų sergėtojui. Zelencovas pasakė Burnsui manąs, kad amerikiečiai atvykę šnipinėti ir sužinoti paslapčių apie Rusijos ginklus. „Viskas, ko jūs norite, tai išsiaiškinti ir pamatyti mūsų ginkluotę. Nesu įsitikinęs, kad tikrai norite mums padėti“, – prisimena Burnsas sakius generolą. Tiesą sakant, tai, kuo įtarinėjo Zelenkovas, iš dalies buvo tiesa. Į amerikiečių delegaciją, sudarytą iš šešiasdešimt keturių narių, buvo įtraukta ir nemažai saugumo tarnybų agentų. Rusijos pusėje taip pat buvo saugumo žmonių. „Mes susitikinėjome maždaug pustrečios savaitės ir nieko nepasiekėme“, – prisimena Burnsas.

Mėgindamas įveikti nepasitikėjimą, 1992 m. balandžio 28 d. Burnsas Rusijos delegacijai surengė vizitą į Albukerkės nacionalinę „Sandios“ laboratoriją Naujojoje Meksikoje. Lankytojams buvo surengtos dvi spaudos konferencijos, kuriose papasakota, kaip Jungtinės Valstijos reagavo į avarines su atominiais ginklais susijusias situacijas, tarp kurių buvo ir 1996 m. incidentas Ispanijoje, kai B-52 pametė keturias atomines bombas. „Jie tikrai buvo priblokšti, kad mes taip nuoširdžiai ir atvirai aiškinome, kaip išsisukome ir kokias pamokas išmokome“, – sakė Burnsas. Zelenkovas suminkštėjo. Rusams padarė įspūdį amerikiečių motyvacija ir tai, kokie prislėgti yra jų pačių žmonės.

Andy'o Weberio nuotr./JAV diplomatas Andy Weberis nustatė 600 kg prisodrinto urano laikymo vietą Kazachstane. Nuotraukoje uranas, kuris buvo išskraidintas vykdant projektą „Safyras“
Andy'o Weberio nuotr./JAV diplomatas Andy Weberis nustatė 600 kg prisodrinto urano laikymo vietą Kazachstane. Nuotraukoje uranas, kuris buvo išskraidintas vykdant projektą „Safyras“

Po kelių savaičių Burnsas pasikvietė į Maskvą JAV geležinkelio ekspertus, kad jie, kontroliuojant Rusijos gynybos ministerijai, ištirtų vieną iš Rusijos atominių ginklų vagonų. Amerikos ekspertams atvykus į nuošalią geležinkelio atšaką Maskvos priemiestyje, atominių ginklų transportavimo vagonas VG-124 buvo apsuptas būrio durtuvus atstačiusių pėstininkų. Amerikiečiams buvo pasakyta: nė žingsnio arčiau! Burnsas paskambino telefonu ir kai amerikiečiai atvyko kitą dieną, durtuvai buvo nuleisti. Viduje ekspertai pamatė, kad vagonuose yra silpnų vietų. Ten buvo degių izoliacinių medžiagų, kurioms užsidegus būtų kilusi grėsmė ginklams; bombos buvo sudėtos ant platformų, kurios galėjo atsikabinti; vagonas buvo be sutvirtinančių konstrukcijų ir būtų mažai apsaugojęs. Galvutės buvo pergabentos iš esmės į modifikuotus krovininius vagonus, kuriuose būta labai mažai komunikacijų. Burnsas suprato, kad, norint pritaikyti amerikiečių vagonus, užtruks per ilgai. Gavusios Maskvos sutikimą, Jungtinės Valstijos ramiai paėmė vienintelę Rusijos atominių ginklų transportavimo priemonę be ratų komplekto ir perplukdė iš Peterburgo į Hiustoną, o tada sausuma į „Sandios“ nacionalinę laboratoriją Naujojoje Meksikoje. Iš ten specialistų atnaujintą ir apsaugotą vagoną išplukdė atgal į Rusiją.

Turint omeny tą nepasitikėjimą, su kuriuo susidūrė Burnsas, ir įsigalėjusį atominių ginklų slaptumą, tai buvo ypatingas bendradarbiavimo momentas.

Vilas Mirzajanovas buvo savo kolegos Andrejaus Železniakovo, kuris 1987 m. Maskvos cheminių ginklų mokslinio tyrimo institute per nelaimingą atsitikimą apsinuodijo nervus paralyžiuojančiomis dujomis, kančių liudytojas. Mirzajanovas dirbo institute daug metų. Už aukštų sienų Sovietų Sąjunga, o vėliau Rusija sukūrė ir išbandė naujas dvinares nervus paralyžiuojančias dujas, vadinamas novičiok, arba naujokas. Dvinariai ginklai yra tie, kuriuose sumaišomos dvi nemirtinos cheminės medžiagos, paskutinę akimirką tampančios mirtinomis.

Mirzajanovas buvo girdėjęs iškilmingas kalbas apie cheminių ginklų nusiginklavimą. Gorbačiovas 1987 m. balandį įsipareigojo, kad Sovietų Sąjunga daugiau jų negamins. Jelcinas 1992 m. sausį viename iš savo pareiškimų kaip naujasis Rusijos prezidentas pažadėjo paremti pasaulinę sutartį, dėl kurios tuo metu buvo deramasi Ženevoje ir pagal kurią cheminiai ginklai būtų laikomi neteisėtais.

Vis dėlto Mirzajanovas žinojo, kad Sovietų Sąjunga, o vėliau Rusija taip ir nesiliovė kurti dvinarių ginklų. Tuo įsitikino, kai vieną dieną pakeliui į institutą Maskvoje pastebėjo naują skelbimą. Jame buvo pranešama, kad mokslininkai išrado naują pesticidą žemės ūkiui, ir nurodoma cheminė formulė. Mirzajanovas iš karto atpažino, kad iš tikrųjų tai kai ko kito – veiksnio novičiok – formulė. Pesticidas tebuvo priedangos istorija. Mirzajanovas suprato, kad, nepaisant visų nusiginklavimo pažadų, planuojama nuslėpti naujos kartos cheminius ginklus paprastose gamyklose ir žemės ūkiuose. Taip Kremlius galės pasirašyti sutartį dėl pasaulinio cheminių ginklų uždraudimo ir kartu paslėptus arsenalus išlaikyti parengtyje. Mirzajanovas nusprendė atskleisti pasauliui tiesą.

Mirzajanovas buvo liesas, smulkaus sudėjimo, kalbėdamas dažnai mostaguodavo rankomis. Dirbti Valstybiniame organinės chemijos ir technologijos mokslinių tyrimų institute Entuziastų prospekte Maskvoje pradėjo 1965 m. Jis buvo chromatografijos specialistas, skysčių atskyrimo laboratorijos technikas ir tapo chemikalų pėdsakų gamtoje nustatymo ekspertu.

Dirbdamas čia daugybę metų, Mirzajanovas ėmė smarkiai abejoti dėl cheminių ginklų naudingumo karyboje. Šiaip ar taip, 1985 m., būdamas penkiasdešimties, kaip Užsienio techninės kontržvalgybos skyriaus, atsakingo už oro ir vandens tikrinimą gamyklose gavus pranešimus, o platesne prasme – už saugojimą nuo užsienio šnipų, vadovas, jis gavo keblią užduotį. Mirzajanovas buvo maištingo būdo, taigi darbas nelabai tiko, bet jis tikėjosi susitelkti į techninę pusę. Tai galėjo reikšti, kad pavyks gauti tvirtos valiutos naujai įrangai įsigyti. Kadangi ėjo tokias pareigas, Mirzajanovui buvo atskleistos agentų novičiok paslaptys. Jis savo akimis matė lauko bandymus. Buvo įtrauktas į mokslinę tarybą ir galėjo skaityti krūvas ataskaitų.

Įsisiūbavus Gorbačiovo revoliucijai, Mirzajanovas įsitraukė į demokratinius protestus, ypač kai Jelcinas ėmė skatinti radikalius pokyčius. „Nuo pirmų dienų išėjau į gatves“, – prisimena jis. 1990 m. gegužės 4 d. jis išstojo iš komunistų partijos ir dar aktyviau įsitraukė į prodemokratinį judėjimą. Galiausiai buvo išmestas iš savo kontržvalgybinio posto.

Jo pasipiktinimas dėl klastos, susijusios su novičiok, prasiveržė 1991 m. balandį. Jis sužinojo, kad rengiamas banketas Lenino premijos įteikimo proga instituto direktoriui Viktorui Petruninui ir už cheminių ginklų bandymus atsakingam generolui Anatolijui Kuncevičiui. Praėjus daug laiko po to, kai Sovietų Sąjunga įsipareigojo sustabdyti cheminių ginklų gamybą, premija buvo teikiama už dvinario cheminio ginklo sukūrimą.

Mirzajanovas tikėjosi, kad 1991 m. auganti Jelcino įtaka ir galia pasuks nauja vaga. Kasdien skaitė laikraščius, bet nieko nerasdavo apie cheminius ginklus. Žinojo, kad institutas vis dar veikia. „Mane slėgė kankinama našta, – prisimena jis, – jaučiausi asmeniškai atsakingas už dalyvavimą nusikalstamose cheminių ginklų varžybose.“

„Nusprendžiau, kad esu pasirengęs kalbėti atvirai.“

Vieną naktį jis parašė straipsnį, kuriame sukritikavo visą cheminių ginklų pramonę. Kitą dieną nunešė tekstą populiaraus Maskvos laikraščio Kuranty redaktoriui, ir jis buvo išspausdintas 1991 m. spalio 10 d. Straipsnį Mirzajanovas pavadino „Inversija“ – tai procesas, kurio metu vyksta nematomi cheminiai pokyčiai nesikeičiant cheminei formulei. Jis turėjo omeny generolų dviveidiškumą ir jų pasiryžimą toliau tęsti cheminių ginklų statybą.

Savo straipsnyje Mirzajanovas atskleidė, kad cheminių ginklų vadai „daug dirbo tobulindami šiuolaikinius cheminius ginklus, kurie buvo bandomi atviroje vietovėje, viename iš ekologiškai nesaugiausių regionų“. Jis neįvardijo, kad tai novičiok, bet užsiminė apie tai. Ir leido suprasti, kad generolai mėgina nuslėpti savo piktadarystes. „Kyla klausimas – kodėl mes ir vėl apgaudinėjame Vakarus?“ – rašė jis.

Mirzajanovas pavadino straipsnį širdies šauksmu, bet viešoji reakcija buvo menka. Mirzajanovas žinojo, kad žmones labiau jaudina, kaip išgyventi per žiemą. Institute jo viršininkai pasiuto. Jie užsipuolė Mirzajanovą 1992 m. sausio 5 d. Netrukus, kad išgyventų, jis pardavinėjo snikersus ir džinsus Maskvos turguje po atviru dangumi. „Tai nebuvo geriausias užsiėmimas profesoriui, turinčiam daktaro laipsnį“, – prisimena jis.

Šiaip ar taip, agentų novičiok jis negalėjo pamiršti. Nusprendė dar kartą prabilti ir parašė antrą straipsnį. 1992 m. rugsėjo 16 d. jis buvo paskelbtas pažangiame savaitraštyje Moscow news796. Straipsnis, pavadintas „Užnuodyta politika“, buvo iliustruotas instituto, kuris anksčiau niekada nebuvo įvardytas viešai, administracinio pastato Entuziastų prospekte nuotraukomis. Mirzajanovas atskleidė daugiau tamsių novičiok kartos ginklų paslapčių. Pasak jo, institute buvo išrastas naujas toksinis veiksnys, daug nuodingesnis už Amerikos VX dujas. Naujojo veiksnio sukeliami pažeidimai beveik nepagydomi, sakė jis. Atskleidė, kad toksinis veiksnys yra naujos šakos dvinarių cheminių ginklų pagrindas ir kad dvinarių veiksnių bandymai buvo atliekami Uzbekistane dar visai neseniai – pirmaisiais 1992 m. mėnesiais, Jelcinui iškilmingai įsipareigojus sausį.

Andy'o Weberio nuotr./Uranas kraunamas į krovininius lėktuvus išskraidinti į JAV
Andy'o Weberio nuotr./Uranas kraunamas į krovininius lėktuvus išskraidinti į JAV

Mirzajanovas tvirtino, kad užuot naikinę cheminius ginklus, generolai kuria naujus. Rusijos žmonės „neturi jokios priežasties tikėtis, kad cheminius ginklus sunaikins tie, kurie juos išrado“, – atkakliai tvirtino jis. Gorbačiovo ir Jelcino pažadus Vakarams visiškai paneigė tai, kas vyksta šalyje. Kas dėl to kaltas?

1992 m. spalio 22 d. Mirzajanovas buvo suimtas už trijų valstybės paslapčių išdavimą: naujas toksinis veiksnys mirtinesnis už VX dujas; dvinario ginklo išradimas; neseni lauko bandymai. Spalio 30 d. jam buvo pareikšti kaltinimai. Mirzajanovas kaltę neigė, buvo įkalintas ir paleistas bylai užsitęsus.

1993 m. sausio 13 d. Paryžiuje buvo pasirašyta sutartis, kuria draudžiama kurti, gaminti, kaupti ir naudoti cheminius ginklus, ir Rusija buvo tarp signatarų.

Vykstant teismo procesui, Mirzajanovas ir jo advokatas turėjo teisę peržiūrėti bylos medžiagą, įskaitant ir slaptus dokumentus. Mirzajanovas uoliai ranka perrašinėjo dokumentus, nešėsi užrašus namo ir juos spausdino. Iš atsargumo kai kuriuos dokumentus jis išsiuntė faksu Gale Colby, aktyviai Prinstono Naujajame Džersyje aplinkosaugininkei, kuri Vakaruose telkė jam paramą. Kartą kaltintojai įdėjo dokumentą, kuriame buvo aprašytas Novičiok 5 kūrimas, gaminimas ir pristatymas lauko bandymams. Mirzajanovas jį persirašė. Pasak to dokumento, lauko bandymai buvo vykdomi 1991–1992 m., gerokai po to, kai Gorbačiovas ir Jelcinas įsipareigojo sustabdyti cheminių ginklų gamybą.

Tik 1994 m., po to, kai jis buvo du kartus įkalintas, byla prieš Mirzajanovą buvo nutraukta. Labai rizikuodamas Mirzajanovas atskleidė generolų dviveidiškumą ir novičiok kartos cheminių ginklų kūrimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Vergystė Lietuvoje: pas ūkininką Klaipėdos rajone dirbo už alų, cigaretes ir kelis eurus

Patikrinta 15min Aktualu

Tiesa ar melas? R.Karbauskis: „Šeštas Seimo vicepirmininkas kainuos virš 100 tūkst. eurų“

Aktualu

15min studijoje – viskas, ką reikia žinoti apie popiežiaus Pranciškaus vizitą

Aktualu

Elvinas Jankevičius: Rasa Kazėnienė patiria psichologinį spaudimą, jai yra sunku

Kultūra

Monika Gimbutaitė: „Visi skirtingi – visi kultūringi“ ir kultūra kaip įvaizdžio formavimo dalis​​​​​​​

Popiežiaus Pranciškaus vizitų netikėtumai: vėjo išdaigos

Vardai

Amalia Damonte – moteris, kurią popiežius Pranciškus norėjo vesti: atstumtas atsigręžė į Dievą

Aktualu

Londonas rusų bombonešių skrydį netoli Britanijos pavadino „agresijos aktu“

Pasaulis kišenėje

Ypatinga vieta Aukštaitijoje: per pusdienį galima aplankyti 5 dvarus

Aktualu

Keičiamas kaltinimas: R.Paksas kyšį iš G.Vainausko ėmė ne tik sau, bet ir „Tvarkai ir teisingumui“

Aktualu

Akcija #PalaikauJuliją įvyko: dalyviai sulaukė Kauno pareigūnų įspėjimo

Vardai

Dizainerė Aušra Haglund Šv.Bartolomėjaus saloje susižadėjo su futbolo treneriu: prancūzas piršosi dukart

Mokslas.IT

Neskubėkite pirkti naujo „iPhone“ – netrukus už dyką gausite galbūt pakankamą patobulinimą

Gyvenimas

„Fendi“ naujausioje kolekcijoje atidavė duoklę kišenėms ir rankinėms

Pasaulis kišenėje

Venecijos užmojai: baudą būtų galima gauti vien už sėdėjimą viešoje vietoje

Aktualu

Popiežiaus vizitą Lietuvoje drums dargana, lietus

24sek

Vilniaus „Rytas“ kirto Kauno „Žalgiriui“: „Vieno klubo komerciniai tikslai yra aukščiau visko“

Vardai

Erika Vitulskienė: „Išeidavau iš parduotuvės ir kartais net pravirkdavau“

Maistas

Skonio testas: kur Vilniuje ieškoti gardžiausios picos?

Gazas

Nelaimėję Palangoje, broliai Gelžiniai tikisi atsigriebti 4 val. lenktynėse Estijoje

Naujienos

Aktualu

Vergystė Lietuvoje: pas ūkininką Klaipėdos rajone dirbo už alų, cigaretes ir kelis eurus

Patikrinta 15min Aktualu

Tiesa ar melas? R.Karbauskis: „Šeštas Seimo vicepirmininkas kainuos virš 100 tūkst. eurų“

Aktualu

15min studijoje – viskas, ką reikia žinoti apie popiežiaus Pranciškaus vizitą

Aktualu

Elvinas Jankevičius: Rasa Kazėnienė patiria psichologinį spaudimą, jai yra sunku

Kultūra

Monika Gimbutaitė: „Visi skirtingi – visi kultūringi“ ir kultūra kaip įvaizdžio formavimo dalis​​​​​​​

Popiežiaus Pranciškaus vizitų netikėtumai: vėjo išdaigos

Vardai

Amalia Damonte – moteris, kurią popiežius Pranciškus norėjo vesti: atstumtas atsigręžė į Dievą

Aktualu

Londonas rusų bombonešių skrydį netoli Britanijos pavadino „agresijos aktu“

Pasaulis kišenėje

Ypatinga vieta Aukštaitijoje: per pusdienį galima aplankyti 5 dvarus

Aktualu

Keičiamas kaltinimas: R.Paksas kyšį iš G.Vainausko ėmė ne tik sau, bet ir „Tvarkai ir teisingumui“

Aktualu

Akcija #PalaikauJuliją įvyko: dalyviai sulaukė Kauno pareigūnų įspėjimo

Vardai

Dizainerė Aušra Haglund Šv.Bartolomėjaus saloje susižadėjo su futbolo treneriu: prancūzas piršosi dukart

Mokslas.IT

Neskubėkite pirkti naujo „iPhone“ – netrukus už dyką gausite galbūt pakankamą patobulinimą

Gyvenimas

„Fendi“ naujausioje kolekcijoje atidavė duoklę kišenėms ir rankinėms

Pasaulis kišenėje

Venecijos užmojai: baudą būtų galima gauti vien už sėdėjimą viešoje vietoje

Aktualu

Popiežiaus vizitą Lietuvoje drums dargana, lietus

24sek

Vilniaus „Rytas“ kirto Kauno „Žalgiriui“: „Vieno klubo komerciniai tikslai yra aukščiau visko“

Vardai

Erika Vitulskienė: „Išeidavau iš parduotuvės ir kartais net pravirkdavau“

Maistas

Skonio testas: kur Vilniuje ieškoti gardžiausios picos?

Gazas

Nelaimėję Palangoje, broliai Gelžiniai tikisi atsigriebti 4 val. lenktynėse Estijoje

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų