Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos ištrauka: „Don Kamilio Mažasis pasaulis“

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

„Artumos“ leidykla išleido Giovannino Guareschio knygą „Don Kamilio Mažasis pasaulis“ – siūlome perskaityti čia jos ištrauką.

„Don Kamilio“ pasirodymas Lietuvoje – tai įvykis, nors vėluojantis 65-erius metus! Kito tokio keisto personažo kaip knygos autorius Giovannino Guareschi italų literatūros istorijoje nėra: tėvynėje iki šių dienų jis atrodo marginalus rašytojas, nors jo knygos išperkamos kaip karštos bandelės, o filmai (su Fernandeliu pagrindiniame vaidmenyje) pagal jo kūrinius net ir vasarą sutraukia daugybę žiūrovų. Tačiau apie jį nė žodžiu neužsimenama nei italų literatūros istorijoje, nei antologijose, nei vadovėliuose; regis, net kalbėti apie jį kaip rašytoją čia laikoma blogu tonu...

Tuo metu užsienyje (beveik šimte šalių!) jo knygos leidžiamos ir perleidžiamos milijoniniais tiražais, akimirksniu išparduodamos Vietname ir Brazilijoje, Grenlandijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Viršaičio komunisto ir kunigo klebono, besikalbančio su Nukryžiuotuoju, nuotykiai sukelia juoką ir ašaras žmonėms, niekada nepažinusiems nei komunistų, nei katalikų. O Parmos provincijos gūdaus užkampio kaimelis, skęstantis tokiame rūke, kad nors į akį durk, tampa ištisu pasauliu, kurio gyventojuose save atpažįsta ir visų Italijos regionų žmonės, ir niekada šiame krašte nebuvę, nei žinantys, kur iš viso toks egzistuoja.

Pats knygos vertimas į lietuvių ir jo atradimas – ypač autentiški ir visiška šių metų Knygų mugės tema – lietuviški ženklai pasaulyje: prieš keliolika metų Artumos bičiulė, žydų kilmės rusė, mokanti ir lietuvių kalbą, italų filologė Olga Gurevič, pirmoji pasaulyje rašė disertaciją apie Guareskį, ir jo namuose Italijos užkampyje, tarp šimtų Don Kamilio vertimų į kitas kalbas, rado ir lietuviškąjį, nors patys namiškiai net nežinojo, kad tai – lietuvių kalba, nes išleistas... Karakase, Venesueloje, 1953 metais! Ir todėl visą sovietmetį Don Kamilis neprasibrovė pro gelžbetoninę komunistinio „rojaus“ sieną ir Lietuvos nepasiekė…

Siūlome šios knygos ištrauką


Išpažintis

Don Kamilis buvo aštrialiežuvis žmogus. Kai miestelyje iškildavo aikštėn koks nors nešvankus įvykis, į kurį būdavo įvelti senieji ūkininkai ir jo parapijos merginos, Don Kamilis Mišių metu pradėdavo kalbėti jautriai ir bendrais bruožais, kai pirmose klausytojų eilėse netikėtai pamatydavo kurį nors iš tų nenaudėlių. Stipriau užsidegęs, didžiajame altoriuje stovinčiam Nukryžiuotajam ant galvos užmesdavo uždangalą, kad dieviškos ausys nebūtų užgautos ir, kumščius į šonus įrėmęs, užbaigdavo pamokslą. Iš to milžino žmogaus krūtinės einąs balsas ir plūdimai būdavo tokie griausmingi, jog bažnyčios lubos drebėdavo.

Kai rinkimų metas artėjo, Don Kamilis, savaime suprantama, aiškiai pasisakė prieš vietinius kairiuosius. Po to vieną vakarą, kai pritemus ėjo namo, kažkoks žmogiščias, apsisiautęs apsiaustu, šoko iš krūmų, jį pasivijo ir, Don Kamiliui betriūsiant apie dviratį, ant kurio vairo kabėjo krepšys su septyniomis dešimtimis kiaušinių, stipriai tvojo lazda ir vėl išnyko, tartum jį žemė būtų prarijusi.

Don Kamilis apie tai niekam neprasitarė. Įėjęs į kleboniją ir saugioje vietoje pastatęs krepšį su kiaušiniais, nuėjo į bažnyčią pasitarti su Kristumi, kaip buvo pratęs daryti abejonių valandomis.

– Kas man daryti? – paklausė Don Kamilis.

– Pasitepk nugarą vandenyje išplaktu aliejumi ir tylėk, – iš altoriaus viršaus atsakė Kristus. –Mes turime atleisti tiems, kurie mus užgauna. Tai yra taisyklė.

– Gerai, Viešpatie, – sutiko Don Kamilis. – Bet šiuo atveju mes aiškinamės smūgius, ne įžeidimus.

– Ką tu tai sakydamas galvoji? – patylomis šnibždėjo Kristus. –Ar manai, jog kūnui suduoti smūgiai yra skaudesni už dvasinius?

– Suprantu, Viešpatie. Bet Tu turi atsiminti, jog mušant mane, Tavo tarną, buvai užgautas ir Tu. Aš esu labiau susirūpinęs Tavimi, negu savimi.

– O ar aš nebuvau didesnis Dievo tarnas negu tu? Ar aš neatleidau tiems, kurie mane prikalė prie kryžiaus?

– Su Tavimi neverta ginčytis! – atšovė Don Kamilis. – Tu visuomet teisus. Teesie Tavo valia. Mes turime atleisti. Bet atsimink: jei jie, padrąsinti mano tylos, perskels man galvą, Tu būsi atsakingas. Aš galėčiau pacituoti keletą ištraukų iš Senojo Testamento...

– Don Kamili, tu nori mane mokyti Senojo Testamento? Šituo reikalu aš prisiimu pilną atsakomybę. Tačiau, tarp mūsų kalbant, toks glostelėjimas tau visai ne pro šalį. Jis tave pamokys, kaip vesti politiką mano namuose.

Don Kamilis dovanojo. Bet vieno dalykėlio jis negalėjo nuryti kaip žuvies ašakos – kas jį taip žiauriai lazda paglostė.

*

Praėjo geras laiko tarpas. Vieną vėlybą vakarą sėdėdamas klausykloje Don Kamilis pro langelį pamatė kraštutiniosios kairiųjų partijos pirmininką Peponį.

Kad Peponis eitų išpažinties, buvo tokia staigmena, jog Don Kamilis nepaprastai nustebo.

– Viešpats su tavimi, broli; su tavimi, kuris labiau už kitus esi reikalingas Jo šventos palaimos. Ar jau seniai nebuvai išpažinties?

– Nuo 1918 metų, – atsakė Peponis.

– Įsivaizduoju, kiek nuodėmių padarei per tuos dvidešimt aštuonerius metus, turėdamas galvoje tokius keistus įsitikinimus.

– Aišku, šiek tiek, – atsiduso Peponis.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, prieš du mėnesius aš tamstai tvojau lazda.

– Sunki nuodėmė, – tarė Don Kamilis. – Įžeisdamas Dievo tarną, tu užgavai patį Dievą.

– Bet aš gailiuosi, – atšovė Peponis. – Tarp kitko, aš tamstos nemušiau kaip Dievo tarno, bet kaip savo politinį priešą. Pagaliau aš tai padariau savo silpnybės valandą.

– Išskyrus tai ir tamstos priklausymą tai velniškai partijai, ar turi dar kitų sunkių nuodėmių?

Peponis viską kaip iš maišo išpylė.

Bendrai paėmus, nieko rimtesnio ten nebuvo, ir Don Kamilis jį paleido, liepęs sukalbėti du desėtkus poterių. Tuo metu, kai Peponis, atsiklaupęs prie grotelių, kalbėjo atgailą, Don Kamilis nuėjo ir atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį.

– Viešpatie, – tarė, – atleisk man, bet aš jam iškaršiu kailį.

– Anaiptol, – atsakė Kristus. – Aš jam atleidau, ir tu privalai jam atleisti. Pagaliau jis nėra blogas žmogus.

– Viešpatie, nepasitikėk raudonaisiais! Jie melu tegyvena. Tik gerai pažvelk į jo veidą: įkūnytas Barabas!

– Veidas kaip ir visų. Don Kamili, tai tavo širdis užvirė.

– Viešpatie, jei aš Tau gerai tarnavau, suteik man šią mažą malonę: leisk man šią žvakidę sudaužyti į jo nugarą. Mano Viešpatie, ką reiškia viena žvakidė?

– Ne, – atsakė Kristus. – Tavo rankos skirtos laiminti, bet ne mušti.

Don Kamilis atsiduso. Jis priklaupė ir išėjo iš presbiterijos. Kai atsisuko į altorių persižegnoti, pasijuto esąs už Peponio, kuris klūpodamas buvo pasinėręs maldoje.

– Viešpatie, – sunkiai atsiduso Don Kamilis, sudėjęs rankas ir žiūrėdamas į kryžių. – Mano rankos skirtos laiminti, bet ne kojos!

– Tai tiesa, – tarė Kristus nuo altoriaus aukštybių. – Bet vis tiek, Don Kamili, atsimink: tik vieną kartą!

Žaibo greitumu Don Kamilis spyrė Peponiui. Šis nė nemirktelėjęs priėmė smūgį, paskum pakilo ir atsidusęs tarė:

– Aš jau ištisą dešimtį minučių to laukiau. Dabar jaučiuosi geriau.

– Aš taipgi, – riktelėjo Don Kamilis, kurio širdis dabar buvo lengva ir skaidri kaip giedras dangus.

Kristus nieko nepasakė. Bet buvo lengva pastebėti, kad ir Jis buvo patenkintas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Literatūra Knyga