Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 26d. 11:44

Knygos ištrauka. Ellen Feldman „Paryžius visada su tavimi“

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Antrasis pasaulinis karas. Vyro kare netekusi ir su maža dukrele Vivi likusi prancūzė Šarlotė Forė gyvena Paryžiuje, dirba knygyne ir stengiasi ištverti karą. Kasdienį palydovą badą joms abiem padeda įveikti vokiečių karininkas gydytojas, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra užsimaskavęs žydas.

Karas eina į pabaigą. Kuo labiau artėja Sąjungininkai, kuo akivaizdesnis darosi vokiečių pralaimėjimas ir tuo labiau Prancūzijoje kaista atmosfera, kuri, regis, tuoj sprogs. Iškabos, laikraščiai ir radijo programos dar garsiau ir nuožmiau trimituoja antisemitinę propagandą, pogrindžio pasipriešinimas sparčiai plečia sabotažo aktus ir stiprina atsakomuosius veiksmus prieš okupantus ir jų bendradarbius.

„Collabo horizontale“ – taip šaukdami prancūzai rodo pirštais į tokias moteris kaip Šarlotė, kurios už duonos kąsnį ar dėl kitų paskatų per karą sanguliavo su bošais (taip Prancūzijoje paniekinamai vadinti vokiečiai).

Žvelgdama į vaiką ji vis dažniau mato savo silpnumo atspindį. Kita vertus, jie abu su Julianu susikompromitavę.

Ją graužia kaltė dėl savo elgesio, o pasiteisinimo paieškos, kad be Juliano, vokiečiu apsimetančio žydo, maisto ir vaistų nebūtų išgyvenusi jos dukra, ne ką tepadeda. Žvelgdama į vaiką ji vis dažniau mato savo silpnumo atspindį. Kita vertus, jie abu su Julianu susikompromitavę. Ne tik susikompromitavę, bet ir pasmerkti. Jiems abiem karo pabaiga reiškia blaškymąsi tarp džiaugsmo ir nevilties. Šarlotė mato, kaip Julianas, tarnaujantis jo tautą žudančioje kariuomenėje, kaskart sustingsta, kai po meilės nakties vėl reikia vilktis nekenčiamą vokiečio uniformą.

Per Paryžių ritasi represijų, įskundimų banga, kalbos greit nuvilnija, o kolaboravusiems, su vokiečiais bendradarbiavusiems prancūzams ar juolab su jais paleistuvavusioms „collabo horizontale“ patys kaimynai įvykdo teisingumą.

Todėl paklausiusi Juliano patarimo ji apsimeta žyde, atsiduria žydų stovykloje ir iškeliauja į JAV.

Baimindamasi prancūzų įtūžio, galimo jų saviveiklinio keršto ir galvodama apie mažąją dukrą Šarlotė suvokia, kad gimtasis Paryžius joms tapo nesaugus. Todėl paklausiusi Juliano patarimo ji apsimeta žyde, atsiduria žydų stovykloje ir iškeliauja į JAV. Ar pavyks prancūzaitei Amerikoje susigyventi su nauja tapatybe, ar jos neužgrauš kaltė ir gėda, kad siekdama išgyventi atsisakė savo tėvynės, tikėjimo, nutraukė ryšius su artimaisiais ir pasirinko bėglės bei apgavikės kelią? Juk teks nuolat apsimetinėti, meluoti sau ir dukrai, gyventi tremtyje, ištrinti iš atminties Paryžių.

Julianas ją išgelbsti nuo bado ir karo, bet jam pačiam išsigelbėti nuo draskančios kaltės, kodėl jis slėpėsi po vokiečio uniforma ir išliko gyvas, nepavyksta – galiausiai jis nusižudo.

Širdyje tikros kovotojos Šarlotės laukia pats sunkiausias mūšis – akistata su savo sąžine. Ir kaip paaiškinti tarp žydų užaugusiai dukrai, kad iš tiesų ji katalikė?

Knygoje atsiveria dvi laiko dimensijos: karo metai Paryžiuje ir šeštasis dešimtmetis Niujorke.

Knygoje atsiveria dvi laiko dimensijos: karo metai Paryžiuje ir šeštasis dešimtmetis Niujorke. Istorinių romanų autorė Ellen Feldman jautriai perteikia milijonus žmonių suluošinusio holokausto temą.

„Paryžius visada su tavimi“ – tai nepaprasta istorija apie tvirtybę, meilę, kaltę, kančią, nelengvus mūsų pasirinkimus ir kainą, kurią už išgyvenimą esame pasirengę mokėti.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

‒ Kodėl niekada nekalbi apie mano tėvą? ‒ pakartojo Vivi.

Tas klausimas nebuvo naujas. Vivi retkarčiais paklausdavo apie tėvą, kurio niekada nepažinojo. Tačiau šįsyk tas klausimas pirmą kartą nuskambėjo kaip kaltinimas. O gal Šarlotei taip tik pasigirdo dėl ano įsivaizduojamo susidūrimo su durininke vestibiulyje?

‒ Kalbu. Kalbu apie jį visą laiką. Ką nori sužinoti?

Vivi gūžtelėjo pečiais.

‒ Koks jis buvo?

Šarlotė akimirką susimąstė. Dabar tikrai nesistengė laimėti laiko. Stengėsi prisiminti. Tačiau ta pastanga priminė mėginimą žodžiais nupasakoti, ką sapnavai, krečiamas aukštos temperatūros, po to, kai temperatūra nukrito. Po to, kai nukrito viso pasaulio temperatūra. Kartais ji pasvarstydavo, ar jie iš viso būtų susituokę, jei nebūtų prasidėjęs karas, jei jis nebūtų pašauktas į kariuomenę, jei jiems nebūtų atrodę, kad spaudžia laikas, jei nebūtų įsivaizdavę savęs kaip aktorių, vaidinančių tragiškoje pjesėje ar filme.

Ar jos oda užkaistų nuo menkiausio jo prisilietimo ir ne tokiais įaudrintais laikais?

Ar jos oda užkaistų nuo menkiausio jo prisilietimo ir ne tokiais įaudrintais laikais? Ar jie mokėtų švelniai apsikabinti, o ne desperatiškai vienas kito įsikibti? Ji dėl nieko nesigailėjo. Jautė dėkingumą už kartu praleistą laiką. Juk be Lorano ji neturėtų Vivi. Tačiau ar kas nors vaikui pasakotų apie tokius įtampos kupinus išgyvenimus, kurie iki šiol persekioja, neduodami ramybės?

‒ Jis buvo originalaus mąstymo, ‒ galop ištarė ji.

‒ O ką tai reiškia?

‒ Tai reiškia, kad man su juo niekada nenusibosdavo. Be to, aš nuo jo buvau tiesiog apakusi. Jis pamatydavo tai, ko kiti nepastebėdavo, įžvelgdavo sąsajas, kurių kiti neaptikdavo, ‒ taip jau geriau. Ji pamažu pradėjo įsivažiuoti.

‒ Kas dar?

‒ Jis turėjo nepaprastai jautrų moralinį kompasą.

‒ Ką tokį?

‒ Labai gerai išvystytą supratimą apie tai, kas gera ir bloga.

‒ Ak.

Vivi aiškiai tikėjosi ne to.

‒ Jis labai didžiuotųsi tavimi. ‒ Šarlotė pamėgino dar kartą.

‒ Iš kur žinai?

‒ Todėl, kad tu sumani. Jis labai vertino šį bruožą. Be to, daili. ‒ Vivi padarė grimasą, neva tai netiesa. ‒ Tą irgi labai vertino, bent jau moterų atveju. Ir tu turi, kaip ir jis, moralinį kompasą.

Ir tu turi, kaip ir jis, moralinį kompasą.

‒ Tikrai?

‒ Tau rūpi kiti žmonės. Ir stengiesi elgtis teisingai.

Vivi akimirką susimąstė.

‒ Kartais abejoju, ar žinau, ką reiškia tas teisingai.

‒ Na, galiu tik nuraminti, kad tu ne viena tokia.

‒ Net ir suaugusieji to nežino?

‒ Ypač suaugusieji.

‒ Betgi sakei, kad mano tėvas žinojo.

Šarlotė susimąstė. Loranas turėjo savų principų ir skrupulų, bet gyvenimas jam nesuteikė daug progų rinktis. Vienas iš privalumų, galbūt vienintelis privalumas mirti tokiam jaunam. Tačiau to ji Vivi nesakys.

‒ Jis stengėsi, kiek galėjo, ‒ pasakė ji.

Vivi galų gale paragavo omleto.

‒ Papasakok apie jį daugiau.

Šarlotė sėdėjo ir galvojo. Ji redaktorė. Ištisą dieną ji dirba su žodžiais, įvaizdžiais ir istorijomis.

Šarlotė sėdėjo ir galvojo. Ji redaktorė. Ištisą dieną ji dirba su žodžiais, įvaizdžiais ir istorijomis. Juk laisvai galėtų sukurti tėvą, kuris pavergtų Vivi vaizduotę.

‒ Jis vos nepakvaišo iš laimės, kai gimei.

‒ O aš maniau, kad kai gimiau, jo nebuvo šalia.

Ji viena tuščiame baltame kambaryje. Per visą patogų lepūnėlės gyvenimą dar nė karto nesijautė tokia vieniša. Retkarčiais į kambarį užeina ir išeina vienuolės, bet iš vienuolių nesulauksi pagalbos. Nei paguodos. Ji visiškai viena. Mes gimstame vieniši ir mirštame vieniši, sakydavo Loranas. Mes ir gimdome vienišos, nori ji kam nors pasakyti, bet nėra kam. Loranas išvykęs į frontą, nors šioje suirutėje niekas nežino, kur tas frontas yra. Vienuolės ir kiti pacientai kūkčioja girdėdami, kaip vokiečių užimtas radijas plyšoja, esą prancūzų armija tėra prasčiokų gauja, neturinti supratimo, į kurią pusę nešti kudašių. Jos motina mirė prieš trejus metus. Šarlotė vis dar negali susitaikyti su taip ne laiku ją ištikusia neteisybe.

Ji visada buvo maištingas vaikas, artimesnis savo eretiškų polinkių tėvui, o ne labiau tradicinių pažiūrų motinai, bet vos tik pradėjo po truputį geriau pažinti tą trapią ir jautrią, besislepiančią už rafinuotai apsirengusios, nepriekaištingo elgesio viešos personos motiną, ją pakirto agresyvus, žaibiškai progresuojantis vėžys. Jos tėvas, kairiųjų pažiūrų leidėjas, tarp kurio draugų buvo ir ministras pirmininkas, žydas socialistas Leonas Blumas, prieš įžengiant vokiečiams vos spėjo išvykti. Neprireikė nė perspėjimo, kad jo pavardė yra sąraše. Ji tikisi, kad senukai Lorano tėvai saugiai pasiekė Pietų Prancūziją.

Ji turi būti ten ir jo laukti. Dėl tos pačios priežasties atsisakė išvykti ir su Simona.

Jie norėjo, kad ir ji vyktų kartu, bet ji pabūgo, kad gali tekti gimdyti kelyje. Be to, o jei Loranui kažkaip pavyks parsigauti į namus? Ji turi būti ten ir jo laukti. Dėl tos pačios priežasties atsisakė išvykti ir su Simona. „Tokiu atveju aš liksiu su tavimi“, ‒ pareiškė Simona, bet Šarlotė neatlyžo, tad galų gale Simona per daug nesipriešino. Jos buvo draugės, beveik seserys, kaip pačios sakydavo, mat nė viena neturėjo sesers, ‒ dar nuo tų laikų, kai, būdamos mažos mergaitės, žaisdavo Liuksemburgo sode, ‒ bet dabar Simona turėjo dėl ko nerimauti, mat pati turėjo vaiką. Tad pasiėmė trejų metukų Sofi ir taip pat išvyko. Vietiniai krautuvininkai, ir tie pabėgo. Matė juos, pėsčiomis eidama į ligoninę, matė žmones, grobiančius taksi, rišančius savo mantą prie automobilių, matė vežimus, prikrautus lovų, puodų ir keptuvių, protėvių portretų ir narvelių su kanarėlėmis bei papūgėlėmis. To ji nesupranta. Šunys ir katės, dėl to viskas aišku, bet kam gabentis paukščius, dabar, kai miestas kraujuoja, kai artinasi pasaulio pabaiga? Iš dangaus lyja pelenais. Dūmai graužia akis, aitrus kvapas skverbiasi į nosį ir gerklę. Valdžios įstaigos, užsienio valstybių konsulatai ir ambasados degina dokumentus.

Kas kartą, nustojusi rėkti, ji girdi tylą. Ta tyla yra pritvinkusi lyg prieš perkūniją.

Po kurio laiko, ji tiksliai nežino po kiek, Paryžius nutyla. Kas kartą, nustojusi rėkti, ji girdi tylą. Ta tyla yra pritvinkusi lyg prieš perkūniją. Miestas negali būti toks tylus. Nei automobilių, nei jų pypsėjimo, nei žmonių balsų kakofonijos. Ji guli ir galvoja, kad sapnuoja. Tik taip įmanoma paaiškinti šią tylą. Tada išgirsta paukščius. Ji nesapnuoja. Ji mirė. Dėl ko daugiau matytų virš savęs palinkusią vienuolę raukšlėtu, išblyškusiu ankšto veliumo suspaustu veidu, kuri jai sako, kad viskas baigta. Vadinasi, ir Loranas, ir ji klydo. Pomirtinis gyvenimas egzistuoja, jis tylus ir atsiduoda antiseptiku, o jame šeimininkauja vienuolės, kurios atrodo pervargusios, bet nėra bjaurios.

Tik vėliau, kai jai į glėbį įduoda Vivi, ji supranta, kad nemirė, ‒ mieste tylu dėl to, kad jis tuščias, o ji turi dukrą. Ją apima siaubas. Iki šiol jai tereikėjo rūpintis, kaip išgyventi pačiai. Dabar ji žvelgia į šį mažytį raudonveidį ryšulėlį ir suvokia atsakomybės prasmę. Staiga supranta savo motinos atsargumą. Jos vaikystė prabėgo ramesniais laikais, tačiau niekada nebūna tikrai saugu. Baimė dar labiau stiprėja, kai vėl ima eiti laikraščiai ir ji perskaito skelbimus. Motinos ieško savo kūdikių, pasimetusių per panišką bėgimą. Žmonės ieško ko nors, bet ko, norėdami atsiimti pasimetusius mažylius, kurie į klausimus, koks jų vardas ir iš kur jie, atsako vienintele maldaujančia dejone. Maman.

Ji pati nežino, kiek laiko išbuvo ligoninėje, ‒ savaitę, dešimt dienų?

Ji pati nežino, kiek laiko išbuvo ligoninėje, ‒ savaitę, dešimt dienų? Pakankamai ilgai, kad miestas vėl atsigautų ir pradėtų krutėti, tačiau jį pripildę garsai atrodo nauji ir neatpažįstami. Staiga kilęs didžiulis triukšmas primena griūtį arba uraganą, tarsi pati gamta mėgintų keršyti. Ji paklausia jaunos vienuolės, tos, kurios veidas, liesas ir išblyškęs, slankioja po veliumu, ką ji čia girdi. „Tai batai“, ‒ atsako vienuolė. ‒ „Kasdien jie surengia po paradą per visus Eliziejaus laukus.“ Ir tikrai, Šarlotė atpažįsta muzikos garsus, prasimušančius pro šios nelaimės, nors ir ne stichinės, griausmą. „Girdisi visur. Jei kartais pamirštume, jog jie čia“, ‒ priduria vienuolė.

Paradai dar ne viskas. Tie batai vaikšto po visą miestą, jie mindo šaligatvius, trypia grindinio akmenis, spardo duris, trempia po pastatus, net ir čia, ligoninėje. Jie eina iš palatos į palatą, iš kabineto į kabinetą. Užėję į motinų ir kūdikių palatą, elgiasi mandagiai, net globėjiškai. Vienas sustoja prie jos lovos. Paprašo parodyti dokumentus. Ji paduoda. Jis greitai perbėga akimis. Grąžina atgal. Tada, kai ji jau nori atsidusti iš palengvėjimo, palinksta virš jos ir savo didele ranka suima Vivi galvutę. Laimei, Šarlotė suakmenėjusi iš siaubo. Kitaip vožtų jam per ranką.

Po truputį ima grįžti žmonės. Sugrįžta Simona, paskui ją ir Sofi. Sugrįžta nemažai kitų draugių, bet kai kurios negali grįžti arba negrįžta. Žozefina buvo išvykusi į Portugaliją aplankyti vyriškio, kurį įsimylėjo, bet, uždarius sienas, liko įstrigusi saugiuose spąstuose; Betė dirba mokytoja Grenoblyje, Lorano tėvai lieka Avinjone, jos pačios tėvas kraustosi iš vienos vietos į kitą, tiek ji ir žino iš ją pasiekusių pranešimų. Laiškų į neokupuotą zoną ir iš jos ateina labai mažai arba išvis neateina.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

01:01
00:53
00:54

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/