Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 4d. 15:33

Knygos ištrauka. FTB agento R.Wittmano knygoje „Operacija „Šedevras“ – meno kūrinių vagysčių istorijos

R.Wittmano „Operacija „Šedevras“
Knygos viršelis / R.Wittmano „Operacija „Šedevras“

Garsiausio pasaulyje meno nusikaltimų seklio Roberto Wittmano karjera, švelniai tariant, labai neįprasta. R.Wittmanas su bendraautoriumi Johnu Shiffmanu kaip įmanydami stengėsi kuo tiksliau rekonstruoti visus įvykius. Peržvelgė oficialias ataskaitas, meno nusikaltimų knygas, meno istorijos veikalus, asmeninius užrašus, vaizdo įrašus, nuotraukas ir kvitus, taip pat įvairius oficialius ir neoficialius dokumentus bei išrašus. Vėl ir vėl lankėsi nusikaltimų vietose ir muziejuose tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Europoje. Siekdami atkurti per pasalas vykusius dialogus, peržiūrinėjo sekimo vaizdo ir garso medžiagą ir išrašus.

R.Wittmanas, dažniausiai neginkluotas, dalyvavo daugybėje slaptųjų operacijų, gaudė meno kūrinių vagis, sukčius ir juodosios rinkos prekeivius visame pasaulyje. Jis žavi istorijomis, susijusiomis su neįkainojamo meno ir senienų – Rockwello ir Rembrandto, Monet ir Picasso paveikslų, auksinių senovės Peru kario šarvų, Rodeno skulptūros, įkvėpusios impresionistų judėjimą, galvos apdangalo, kurį Geronimas vilkėjo savo paskutiniame „Pow-Wow“, retos Pilietinio karo kovinės vėliavos, kurią mūšyje nešė kariai, – atgavimu.

Sugauti meno vagys ir aferistai – turtingi ir vargšai, protingi ir kvailiai, organizuoti nusikaltėliai ir beviltiški vienišiai. Kontrabandininkas, atnešęs jam pagrobtą VI a. lobį, pasirodė esąs aukšto rango diplomatas. Vertintojas, pavogęs nesuskaičiuojamą daugybę relikvijų iš karo didvyrių palikuonių, buvo aristokratiškai atrodęs sukčius.

FTB apskaičiavo, kad per šias rizikingas operacijas buvo susigrąžinta meno šedevrų ir retų istorinių artefaktų už šimtus milijonų dolerių. R.Wittmanas teigia, jog statistika jam nerūpi. Kas vertingiau – Rembrandto autoportretas ar karius į mūšį vedusi Amerikos vėliava? Jie abu – neįkainojami.

Robertas K. Wittmanas dvidešimt metų dirbo FTB specialiuoju agentu. Jis padėjo sukurti Meno nusikaltimų tyrimo grupę, buvo vyresnysis tyrėjas. Atstovavo Jungtinėms Valstijoms visame pasaulyje: vykdė tyrimus, konsultavo užsienio šalių policiją ir muziejus įvairiais meno nusikaltimų tyrimo, paveikslų paieškų ir saugumo klausimais.

Johnas Shiffmanas yra „The Philadelphia Inquirer“ reporteris. Buvęs teisininkas ir Baltųjų rūmų bendradarbių programos direktoriaus pavaduotojas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą kaip žurnalistas, o 2009 metais buvo Pulitzerio premijos finalininkas.

Siūlome skaityti knygos ištrauką.

Kadhumas manė, kad esu amerikietis gangsteris arba bent jau kažkoks mafijai dirbantis meno ekspertas. Mus supažindino vieno gero jo draugo tėvas, neva laiduodamas už jį. Kadhumas manė, kad tėvu galima pasitikėti, nes jis kelerius metus slėpė netoli Los Andželo savo gaujos pavogtą Renoirą.

Tačiau Kadhumas ir toliau išliko labai atsargus, todėl negalėjau imtis tokių saugumo priemonių kaip Madride ir reikalauti, kad man būtų leista susitikti su blogiuku lydimam trijų „asmens sargybinių“. Kopenhagos operacijoje veikiau vienas ir buvau neginkluotas. Dingęs šedevras buvo nedidelio formato, dešimt prie dvidešimt centimetrų Rembrandto autoportretas, nutapytas 1630 metais, jam esant dvidešimt ketverių.

Vienas iš nedaugelio paveikslų, kurie buvo nutapyti ant paauksuoto vario, spindėjo taip, lyg būtų apšviestas iš galo. Vis dėlto „Autoportretas“ labai santūrus. Jaunas Rembrandtas vilki juodą apsiaustą, užsidėjęs rudą beretę ir šypsosi puse lūpų taip viliojančiai ir paslaptingai kaip „Mona Lisa“. Kadaise šis paveikslas buvo pagrindinis Švedijos nacionalinio muziejaus Stokholme eksponatas, tačiau prieš penkerius metus per vieną didžiausių ir įstabiausių meno kūrinių vagysčių istorijoje dingo.

Vienas iš nedaugelio paveikslų, kurie buvo nutapyti ant paauksuoto vario, spindėjo taip, lyg būtų apšviestas iš galo.

Vagystė profesionaliai įvykdyta likus trims dienoms iki 2000-ųjų Kalėdų. Likus kokiam pusvalandžiui iki penktos valandos, kai muziejus uždaromas, šešių, o gal aštuonių Vidurio Rytų kilmės vaikinų būrelis išsiskirstė po Stokholmo miestą. Buvo jau tamsu, skandinaviška žiemos saulė nusileido įpusėjus popietei, o dėl minusinės temperatūros dauguma gatvių ir šaligatvių tapo slidūs nuo suplūkto sniego ir ledo.

Muziejų, įsikūrusį pačiame nedidelio iškyšulio gale, galima pasiekti tik iš trijų Stokholmo centro gatvių, ir vagys pasistengė iš to išspausti naudos: sukūrę kliūtis, atkirto jį nuo likusios miesto dalies. Pirmojoje iš trijų gatvių gangsteriai padegė ten stovintį Ford automobilį, sukurdami situaciją, kad atvyktų policija, gaisrininkai ir daugybė smalsių gyventojų. Antrojoje gatvėje jie uždegė Mazda automobilį, pritraukdami dar daugiau gaisrinių mašinų. Stengdamiesi užblokuoti trečiąją gatvę, nusikaltėliai patiesė dygliuotą juostą automobilių padangoms pradurti. Upėje netoli muziejaus du gaujos nariai kuo ramiausiai prišvartavo oranžinę 4,5 metro ilgio gelbėjimo valtį.

Likus kelioms minutėms iki uždarymo, trys kaukėti vyrai – vienas jų su automatu, kiti du ginkluoti pistoletais – įsiveržė pro dvigubas stiklines galerijos duris. Sargams ir lankytojams įsakė gultis ant žemės. – Gulėkite ramiai, – švediškai ištarė vyras su automatu. – Tylėkite ir jums nieko bloga nenutiks. Vienas ginkluotas vyras liko saugoti būrelio turistų, sargų ir gidų, o kiti du didžiuliais marmuriniais muziejaus laiptais užkopė į antrą aukštą. Pasukę dešinėn jie praėjo pro kelerias dvigubas duris, pro marmuro skulptūras ir ant drobės tapytus paveikslus.

Vienas patraukė tiesiai į olandų tapytojų salę, prie atvirlaiškio didumo Rembrandto „Autoportreto“. Kitas movė į prancūzų tapytojų salę ir išsirinko du 1878 metų Renoir paveikslus: „Pokalbį su sodininku“ ir „Jaunąją paryžietę“. Išsitraukę iš kišenės žnyples jie nukirpo vielas, už kurių paveikslai buvo pakabinti ant sienos, ir sukišo meno šedevrus į didelius juodus sportinius krepšius.

Tie trys paveikslai buvo vieni pačių mažiausių muziejuje, taigi juos buvo lengviausia išnešti.

Tie trys paveikslai buvo vieni pačių mažiausių muziejuje, taigi juos buvo lengviausia išnešti. Jie visi trys buvo įvertinti apie 40 milijonų dolerių. Vyrai nuskubėjo žemyn į vestibiulį ir drauge su trečiuoju sėbru išbėgo pro paradines duris. Vagystė tetruko dvi su puse minutės. Trys vyrai, nešini po pavogtą meno vertybę, nuskubėjo ledo užklota gatve, pasuko kairėn ir nubėgo link upės, ten sulipo į prišvartuotą valtį ir nuskriejo tolyn. Policija, užstrigusi diversijos sukeltose spūstyse, atvyko tik 5:35, praėjus geram pusvalandžiui po vagių pabėgimo.

Vagystė tetruko dvi su puse minutės.

„Autoportreto“ ir Renoir paveikslų vagystė buvo smūgis ne tik visam tarptautiniam meno pasauliui, bet ir švedų išdidumui. Nacionalinis muziejus, miesto įžymybė ir Florencijos bei Venecijos architektūros atspindys, duris atvėręs 1866 metais, saugojo keturių šimtmečių Europos turtus, daugelis jų buvo surinkti šviesuolio karaliaus Gustavo III. Švedijos policija tyrimą pradėjo turėdama vieną svarbią užuominą: tuo metu, kai buvo pagrobti paveikslai, kito laivelio šeimininkas matė, kaip trys vagys atbėgo prieplauka ir sušoko į gelbėjimosi valtį.

Jų skubėjimas, ypač tokiomis aplinkybėmis, patraukė laivelio šeimininko dėmesį. Liudininkas patylomis pasekė valtį, skriejančią Norstriomo upe ir už kokio kilometro pasukančią į kanalą. Jis rado oranžinę valtį paliktą prie kranto. Liudininkas paskambino policijai, ir valties nuotrauka jau kitą dieną buvo išspausdinta laikraštyje.

Slapta klausantis pokalbių Švedijos policijai pavyko nustatyti daugumą gaujos narių.

Nepraėjo nė dvidešimt keturios valandos ir vienas vyras pranešė prieš kelias pardavęs oranžinę valtį už grynuosius. Pirkėjas naudojosi netikru vardu, tačiau suklydo davęs pardavėjui savo tikrą mobiliojo telefono numerį. Policija pasekė jį ir aptiko gaują smulkių priemiesčio sukčių.

Slapta klausantis pokalbių Švedijos policijai pavyko nustatyti daugumą gaujos narių. Žaibiškos operacijos metu jie sučiupo švedą, rusą, bulgarą ir tris brolius irakiečius. Per kratą policija rado momentines dingusių darbų nuotraukas, parengtas pridėti prie išpirkos reikalavimo, šalia gulėjo tos dienos laikraštis.

Pačių paveikslų nerado. Švedijos teismas vieną vyrą nuteisė kelerius metus kalėti, tačiau paveikslai taip ir liko nesurasti. Po metų šaltinis iš pogrindinio pasaulio informavo Švedijos policiją, kad kažkas bando parduoti juodojoje rinkoje vieną Renoir paveikslą. Policija surengė pasalą Švedijos kavinėje ir susigrąžino „Pokalbį su sodininku“. Sėdėdamas savo darbo vietoje Filadelfijoje su džiaugsmu skaičiau apie areštą. Tačiau apie antrą Renoiro paveikslą ir Rembrandto kūrinį niekas iš teisėsaugos srityje dirbančių pareigūnų dar ketverius metus negirdėjo nė žodžio. Pagaliau 2005 metų kovo mėnesį sulaukiau FTB meno nusikaltimų tyrėjo Los Andžele Chriso Calarco skambučio.

– Dar nesu tikras, ką turime ir ar apskritai ką nors turime, bet noriu jus perspėti iš anksto, – pasakė jis. – Pora vaikinų kai ką nugirdo.

– Tikrai?

– Jie mano, kad sekamas asmuo gali kalbėti apie Renoir paveikslo pardavimą. – Ką apie tą žmogų žinome?

– Bulgaras. Legaliai gyvena čia maždaug nuo dešimtojo dešimtmečio. Man regis, atsikraustė iš Švedijos. Švedijos.

– Po perkūnais, – burbtelėjau sau, o Calarco paklausiau: – Ar jis nori parduoti „Jaunąją paryžietę“? Calarco pažadėjo išsiaiškinti, ir aš papasakojau jam apie 2000 metų vagystę Stokholme. Po savaitės jis vėl paskambino man. Patvirtino, kad tai „Jaunoji paryžietė“. Sekamasis ne tik pasakė paveikslo pavadinimą, bet ir reguliariai kalbėjosi su Stokholme vis dar gyvenančiu savo sūnumi.

Sekamojo vardas Igoris Kostovas, jis buvo įtariamas prekyba narkotikais ir vogtais daiktais. Šešiasdešimt šešerių metų nelegalus imigrantas gyveno netoli Holivudo, dirbo lombarde ir beveik nesiskyrė su Members Only striuke, dengiančia jo pūpsantį pilvą. Kostovas kadaise buvo boksininkas – jo profesiją išdavė priplota nosis ir randai ant kaktos. Slaptuose pasiklausymo įrašuose Kostovas bėrė žodžius kaip žirnius, kalbėjo kapotais sakiniais su stipriu bulgarišku akcentu, o agentus linksmino jo nenutrūkstamas tarškėjimas.

Kostovas kadaise buvo boksininkas – jo profesiją išdavė priplota nosis ir randai ant kaktos.

Slapti pasiklausymai gali suteikti neįkainojamos informacijos ir įrodymų, bet tikrovėje tai labai nuobodi užduotis, tikrai ne tokia žavi, kaip rodoma filmuose arba valandos trukmės „Blakės“ ar „Sopranų“ serijose. Slapta klausantis reikia begalinės kantrybės: daugybę valandų, savaičių, o kartais ir mėnesių laukti skambučio, spoksoti į kompiuterio ekraną, užsirašinėti ir mėginti sujungti pokalbio nuotrupas, interpretuoti užkoduotus žodžius ir tikėtis, kad blogiukas prasitars kokią kvailystę.

Jungtinėse Valstijose, ne taip, kaip kitose šalyse, šis darbas suryja ypač daug laiko, nes agentai negali tiesiog įrašyti visų pokalbių, o dienai baigiantis jų perklausyti. Saugant piliečių teises, agentai pokalbių turi klausytis gyvai ir įrašyti tik tas pokalbio vietas, kurios susijusios su byla.

Laimei, su šia byla dirbantys agentai Garry’is Bennettas ir Seanas Sterle’as sukluso, kai Kostovas pradėjo kalbėti apie Renoir. Bennettas ir Sterle’as pranešė, jog Kostovas siūlo pirkti paveikslą už 300 tūkstančių dolerių, ir atrodė, kad sandoris tuoj įvyks. FTB reikėjo spręsti skubiai: tęsti tyrimą dėl narkotikų ar gelbėti paveikslą. Apsispręsti nebuvo sunku.

Agentai iškart ėmė stebėti jo namą. Po kelių valandų Kostovas išėjo nešinas stačiakampio formos paketu, kuris galėjo būti maždaug Renoir paveikslo didumo, ir įsidėjo jį į savo automobilio bagažinę. Kai jau ėjo prie vairuotojo durelių, pasirodė agentai ir užtvėrę kelią liepė jam gultis ant žemės. Pareiškė norintys pamatyti bagažinėje gulintį paketą. Žinoma, jis leido. Susijaudinę agentai atidarė bagažinę ir ištraukė paketą. Viduje rado į valyklą nešamus drabužius. Kostovas nusijuokė.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/