Dabar populiaru
Publikuota 2020 01 22, 11:05

Knygos ištrauka: Johno McCaino įspėjimas Vakarų pasauliui ir kiekvienam, kas pasuko klaidingu keliu

„Nerimstanti banga“ – tai 2018 m. JAV pasirodžiusi Johno McCaino ir jo literatūrinio bendradarbio Marko Salterio knyga, kartu tapusi ir paskutiniu McCaino atsisveikinimu. Čia siūlome knygos ištrauką.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

2018 m. rugpjūčio 25 d. po sunkios ligos miręs J.McCainas – viena ryškiausių ir principingiausių Jungtinių Valstijų politinių figūrų, kurios mastą sunku pervertinti. Šis JAV karinių jūrų pajėgų admirolo sūnus, pusšeštų metų kalintas Vietnamo karo belaisvis nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios sėkmingai kopė politinės karjeros laiptais, tapo Respublikonų partijos, o paskui – JAV Kongreso Atstovų palatos nariu, nuo 1987 m. buvo daug kartų perrinktas senatoriumi. 2008 m. McCainas kandidatavo į JAV prezidento postą, bet buvo priverstas nusileisti Barackui Obamai.

Politinėje veikloje J.McCainas išgarsėjo kaip principingas valstybininkas, tvirtas demokratijos ir laisvojo pasaulio vertybių šalininkas, griežtai pasisakęs prieš žmogaus teisių pažeidimus. Jis buvo įsitikinęs, kad šiame neramiame pasaulyje JAV turi nuolat stiprinti savo karinį potencialą, McCaino „kryžiaus žygiai“ prieš autoritarinius režimus visame pasaulyje tapo legenda.

Šis JAV politikos ramstis mąstė ne tik atskiros šalies, savo tėvynės, bet ir visos žmonijos mastais. Laisvės ir demokratijos idealai jam nebuvo tuščios sąvokos, skirtos rinkėjams klaidinti. McCainas šventai tikėjo savo šalimi, jos misija kuriant teisingesnį, žmoniškesnį, nuo diktatorių ir tironų laisvą pasaulį, nors ir pripažįsta, kad JAV taip pat neišvengė klaidų.

McCaino pasidygėjimas visomis vienvaldystės formomis privedė jį prie aršios Rusijoje įsitvirtinusio V. Putino režimo kritikos. Tai, kad Rusija suka autoritarizmo, vis stiprėjančio žmogaus teisių pamynimo keliu, McCainui tapo aišku dar tada, kai daugelis Vakarų valstybių vyriausybių guodėsi tuščiomis gerų santykių su Maskva viltimis. Būtent senatorius McCainas įspėjo apie gresianti naująjį šaltąjį karą, kol tas šaltasis karas iš tiesų virto tikrove. Kartą jis pašmaikštavo, kad susitikęs su Putinu pastarojo žvilgsnyje išvydo tris raides – KGB.

McCainas vienas pirmųjų pareikalavo ryžtingai paremti Gruziją Rusijos agresijos akivaizdoje, pasmerkė Kremliaus vykdomą kaimyninių valstybių šantažą naftos ir dujų tiekimo svertais, jau 2015 m., po Krymo okupacijos ir karo Donbase, siūlė apginkluoti Ukrainos kariuomenę efektyviais amerikietiškais ginklais, pasisakė už agresoriui taikomų tarptautinių sankcijų stiprinimą. „Putino tikslas – ne tik išlaikyti valdžią Rusijoje, bet ir palaužti Vakarus, primesti jiems savo žaidimo taisykles“, – šie McCaino žodžiai puikiai iliustruoja visą jo politiką.

Tačiau McCaino politiniai vertinimai neapsiribojo vien Rusija. Jis ryžtingai smerkė Saddamo Husseino žvėriškumus Irake, Basharo al Assado režimą Sirijoje, sunkiai prognozuojamo Irano bandymus įsigyti branduolinį ginklą, Šiaurės Korėjos beprotybę. Savo politiniuose vertinimuose McCainas buvo tvirtas ir tiesus, nepalaužiamas ir griežtas, net jei dėl savo pozicijos dažnai likdavo nesuprastas.

Ši knyga – tai įspėjimas Vakarų pasauliui ir kiekvienam, kas pasuko klaidingu keliu. Tai raginimas niekada nepamiršti demokratinių vertybių, kovoti už žmogiškąjį orumą ir asmenybės laisvę tais laikais, kai virš viso civilizuoto pasaulio pakimba nuožmių diktatūrų pavojus.

Žinodamas apie greitą mirtį, atsisakęs beviltiško gydymo, senatorius McCainas liko dėkingas likimui ir jį supantiems žmonės. Ir šie jo žodžiai skamba lyg atsisveikinimas:

„Koks nedėkingas būčiau, jei keikčiau likimą, kuris užbaigia tokį palaimintą mano gyvenimą. Renkuosi dėkoti už gautas palaimas ir išreikšti meilę tiems žmonėms, kurie man skyrė savąją. Varpai skambina man... Žinojau, kad skambins.“


Šios knygos ištrauka:

Žaliasis judėjimas buvo žiauriai užgniaužtas. Ajatola Khamenei patvirtino fiktyvius rinkimų rezultatus. Saugumo pajėgos ir Ahmadinejado galvažudžiai ėmėsi žiaurių metodų. Daugybė žmonių žuvo, šimtai buvo sužeisti, tūkstančiai suimti, tarp jų ir daugelis garsiausių reformų šalininkų. Birželio 20 dieną snaiperis nušovė Nedą Agha Soltaną, dvidešimt šešerių metų muzikantę, dalyvaujančią taikiame proteste. Mobiliuoju telefonu buvo nufilmuota, kaip ji mirtinai nukraujuoja gulėdama ant grindinio. Vaizdo įrašas akimirksniu pasklido po pasaulį, išgąsdino daugybę amerikiečių ir prislėgė kai kurių jų sąžinę. Mane jis tikrai sugėdino. Visada troškau, kad Amerika solidarizuotųsi su Neda ir į ją panašiais žmonėmis, kurių pasaulis dar nepavertė cinikais, kurie kovoja su pavojais ir grėsmėmis, reikalaudami savo teisių. Noriu būti gatvėse drauge su jais, tegul tik perkeltine prasme, garsiai išreikšti jiems savo palaikymą ir pasinaudodamas savo įtaka paskatinti kitas vyriausybes padaryti tą patį. Noriu, kad JAV Valstybės departamentas ir Nacionalinio saugumo taryba rastų būdų jiems padėti, užuot užėmę poziciją, kai niekuo nerizikuojama. Jie turi būti mūsų prioritetas, ne vienintelis, bet tikrai svarbesnis už juos engiančio režimo pamaloninimą. Tiesą sakant, kadangi smurtas prieš daugiausia taikius protestus tą vasarą tik stiprėjo, Obamos kreipimaisi į režimą reikalaujant sustabdyti smurtinius veiksmus darėsi vis primygtinesni. Tačiau jie pasigirdo gerokai per vėlai ir nebuvo tokie primygtiniai, kokie turėjo būti tokio iškalbaus prezidento. Laukė slaptos derybos dėl branduolinio ginklo ir, esu tikras, Obama baiminosi joms pakenkti stipriau palaikydamas protestuotojus. Bijau, kad iraniečiai prisimins minimalų mūsų dalyvavimą jų kovoje, silpną mūsų paramą, o kai ateis jų išsilaisvinimo diena, mūsų abejingumas nebus pamirštas.

Daugybę kartų nesutikau su prezidento Obamos politika ir viešai, kartais net labai griežtai apie tai pasisakiau. Kaip jau minėjau ankstesniuose skyriuose, palaikiau jo sprendimą pasitelkti NATO oro pajėgas Libijoje, tačiau pasipiktinau, kai jis atsitraukė, padėčiai Libijoje nespėjus stabilizuotis, savo neapsisprendimą vadindamas „vadovavimu iš užnugario“. Mane supykdė jo atsisakymas tiekti Ukrainai ginklus, kurių jai reikėjo ginantis nuo organizuotų Rusijos atakų prieš jos suverenumą. Taip pat manau, kad neįgyvendintas grasinimas imtis karinių veiksmų ir nubausti Assado režimą už cheminio ginklo panaudojimą buvo siaubingai didelė klaida, pati didžiausia per visą Obamos prezidentavimo laikotarpį, strateginis liapsusas, pakenkęs mūsų pačių interesams ir mūsų vertybių skleidimui Vidurio Rytuose ir kituose regionuose. Aš niekada neabejojau prezidento Obamos nuoširdžiu įsitikinimu, kad galutinis jo administracijos vykdomos užsienio politikos tikslas buvo saugesnis, laisvesnis ir teisingesnis pasaulis. Tačiau jis atsisakė priimti sunkius sprendimus, kurių šis tikslas reikalavo. Nežinau, ar jo svyravimą lėmė neryžtingumas, ar nenoras imtis to, kas gali nepavykti. Kad ir kas tai buvo, tai glumino sąjungininkes, drąsino priešus ir paliko daugybę drąsių žmonių kovoti dėl laisvės nesulaukiant prasmingos laisvojo pasaulio lyderio paramos. Būtų sąžininga paminėti ir tai, jog, nepaisant visų mūsų nesutarimų, aš niekada nesuabejojau, kad prezidentas Obama laikosi septyniasdešimt penkerius metus galiojančios abiejų partijų nuostatos, jog Amerikos lyderystė laisvajame pasaulyje yra mūsų moralinė pareiga ir praktinė būtinybė. Man regis, kai kurių tos lyderystės pareigų vykdymą jis atidėliojo, taip ją susilpnindamas. Bet niekada nemaniau, kad jis norėtų jų atsisakyti.

Nelabai žinau, ką galvoti apie prezidento Trumpo įsitikinimus. Kartkartėmis, kol kandidatavo ir jau būdamas prezidentu, jis atrodė esąs daugiau nei vien realistinės politikos šalininkas. Atrodė, kad jis šaiposi iš idėjos, jog Amerika turi rūpintis skleisti savo vertybes kitose šalyse. Nežinau, ar taip jis galvoja nuoširdžiai, ar mano, kad pasaulinė demokratijos ir įstatymų valdžios pažanga turi būti tik tolimas ir hipotetinis Amerikos valdžios tikslas. Jis grasino tyčia išžudyti teroristų sutuoktines ir vaikus, turėdamas galvoje, kad tokio masto žiaurumas parodys pasauliui tikrąjį Amerikos kietumą. Užuojautos pabėgėliams, nekaltiesiems, persekiojamiesiems, vilties netekusiems vyrams, moterims ir vaikams stoka kelia nerimą. Jis taip kalba apie juos, gąsdina, tarsi atvykdami į mūsų šalį jie turėtų kurį nors vieną tikslą: gyventi iš pašalpų arba rengti teroristines atakas. Jo reakcija į nepagražintas naujai plaukiančias istorijas, jų vadinamas „melagingomis naujienomis“, nepriklausomai nuo to, patikimos jos ar ne, nusižiūrėta nuo autokratų, norinčių diskredituoti ir kontroliuoti laisvąją žiniasklaidą. Jis atsisakė atskirti mūsų vyriausybės veiksmus nuo despotų padarytų nusikaltimų. Regis, jam nerūpi moralinis pasaulio lyderių ir jų režimų pobūdis. Noras pasirodyti kietam ar realybės šou stiliaus kietumas jam, regis, rūpi labiau nei bet kokios vertybės. Jo draugystę galima užsitikrinti pagyromis, priešiškumą – kritika. Jis mėgavosi kai kurių didžiausių pasaulio tironų pagyromis. Jis sakė, kad Putinas „puikiai darbuojasi atkurdamas Rusiją“, bet nepastebi, jog „atkūrimo“ kaina yra laisvė ir teisingumas Rusijoje, o daugeliu atveju ir Rusijos žmonių gyvybės. Jis atrodė lygiai taip pat susižavėjęs Xi Jinpingu, nepaisydamas represijų kampanijos, kurią šis įvykdė siekdamas sustiprinti savo galią.

Apie žmogaus teises Trumpas beveik niekada nekalba kaip apie savo politikos tikslą. Per dviejų savaičių kelionę po penkias Azijos šalis jis nė karto neiškėlė šio klausimo. Nei Vietname, kur politinis nepaklusnumas yra nusikaltimas, nei Filipinuose, kur siautėjantis Rodrigas Dutertė žudikiškai suvokia kriminalinį teisingumą. Akivaizdžiai palankus prezidento Trumpo požiūris į Duterte labiau primena nuoširdų žavėjimąsi nei realistišką pripažinimą, kad Filipinai yra vertingas mūsų partneris regione. Aš seniai raginu užmegzti geresnius santykius su Vietnamu. Esu tikras, kad mus sieja bendri interesai, daug kartų lankiausi toje šalyje, paskutinį sykį ten svečiavausi praėjusią vasarą. Nė per vieną apsilankymą Hanojuje nesusilaikiau neiškėlęs žmogaus teisių klausimo. Vietnamiečiai nustebtų, jeigu apie tai nekalbėčiau aš arba kuris nors kitas su oficialiu vizitu atvykęs amerikietis nepasisakytų už daugiau laisvės ir teisingumo toje šalyje.

Štai kaip elgiasi svečiose šalyse viešintys Amerikos pareigūnai. Pasaulis tikisi, kad mums rūpės žmonių padėtis. Turėtume didžiuotis tokia reputacija. Nesu tikras, kad prezidentas tai supranta.

Valstybės sekretorius Rexas Tillersonas sustiprino šį suvokimą perspėdamas Valstybės departamento darbuotojus „pernelyg stipriai“ negrįsti santykių su kitomis tautomis vertybėmis, „kurias patys priėmėme per ilgą savo šalies istorijos raidą“. Toks požiūris leidžia daryti prielaidą, kad ši administracija geriausiu atveju tiki, jog žmogaus teisių protestai galimi Amerikai priešiškose, bet tik ne draugiškose šalyse ar tose, kuriose Amerika turi kitokių interesų. Toks požiūris patvirtina mūsų priešų skundą, jog kalbėdami apie žmogaus teises mes esame ciniški, kad naudojame jas tik kaip ginklą kovoje su priešais. Kišamės į jų vidaus reikalus ir užsimerkiame prieš tuos blogiukus, kurių malonės mums reikia. Tai diskredituoja mūsų moralinį autoritetą kaskart, kai bandome juo pasinaudoti.

Kelis kartus buvo sužibusi viltis, kad prezidentas supranta mūsų vertybių svarbą užsienio politikoje, o jo nacionalinio saugumo komanda sugebėjo pasiekti, jog ši idėja nebus visiškai užgniaužta keistesnių jo administracijos narių. Džiaugiuosi, kad kai kuriems iš pastarųjų, tarp jų ir nacionalistiniais radikalais save skelbiantiems Steve‘ui Bannonui ir Sebastianui Gorkai, galiausiai buvo parodytos durys. Ir didesnių nepritapėlių Baltieji rūmai matė nuo to karto, kai Williamas Taftas įstrigo vonioje.

Pernai gruodį administracija, vadovaudamasi Magnitskio aktu, pritaikė sankcijas dar penkiems rusams, o prezidentas pasirašė įsakymą, cituodamas „rimtus žmogaus teisių pažeidimus ir korupciją visame pasaulyje“, užtraukusius trylikai įvardytų asmenų sankcijas, remiantis Pasaulinio Magnitskio akto nuostatomis, kurio autoriai esame ir mes su Benu Cardinu. Sąrašas galėjo būti ilgesnis, kai kurie to nusipelnę žmonės buvo praleisti. Tačiau prezidento įsakymas iš tiesų išplėtė mūsų bilio galiojimą, o tai jau rodo pažangą judant link amerikietiškos diplomatijos normų, ir aš nuoširdžiai dėl to džiaugiuosi.

Neseniai administracijos išleista Nacionalinio saugumo strategija žmogaus teisių gynėjams vienu metu suteikė ir vilties, ir nusivylimo. Viename punkte tvirtinama: „Neketiname savo vertybių primesti kitiems.“ Kitame žadama: „Mes ir toliau ginsime amerikietiškąsias vertybes ir palaikysime tuos, kurie kovoja dėl žmogaus orumo kitose valstybėse.“

Mums tai rašant, Irano žmonės vėl išėjo į gatves, ir ne vien Teherane, kuriame turtingi ir išsilavinę žmonės nori gyventi modernesnėje visuomenėje. Protestai prasidėjo už sostinės ribų ir išplito po daugelį miestų, tarp jų buvo ir religinis Komo miestas. 2009 metais protestai buvo nukreipti prieš abejotinus rinkimų rezultatus. Šie protestai platesni ir, žvelgiant iš režimo perspektyvos, pavojingesni. Kritikuojamas Irano kariuomenės elgesys regione ir mulų įtaka. Kai kuriuose protestuose skambėjo žodžiai „Mirtis Hezbollah!“, Irano įgaliotiniam arabų pasaulyje. Kiti reikalavo, kad Irakas nebebūtų vadinamas „Islamo respublika“. Neabejoju, ar sukilimai bus nuslopinti. Kaip ir 2009 metais, tai, kas blogiausia, bus daroma neviešai, toliau nuo filmavimo kamerų. Jo garbei reikia pasakyti, jog prezidentas Trumpas tuojau pat išreiškė palaikymą protestuotojams ir perspėjo režimą, kad pasaulis juos stebi. Vėliau padarė dar keletą pareiškimų. Ar jis laikysis savo žodžio? Nežinau. Kol kas jis kalbėjo atviriau nei mūsų sąjungininkės iš Europos, į tai administracijos diplomatai turėtų atkreipti dėmesį. Esame laisvojo pasaulio lyderiai ir turime stengtis įkalbėti savo sąjungininkes palaikyti teisingumą Irane. Veikdami išvien su kitomis šalimis mes paneigsime režimo kaltinimus, kad už protestų stovi Didysis šėtonas. Administracija turėtų pasirašyti susitarimą dėl daugiašalių ekonominių ir diplomatinių sankcijų režimui, jeigu protestai būtų žiauriai slopinami, o protestuotojai žudomi arba įkalinami. Ji turėtų perspėti užsienio kompanijas, turinčias verslo ryšių su Iranu ir Jungtinėmis Valstijomis, kad bus taikomos priemonės, jeigu jos kokiu nors būdu, netgi netiesiogiai, tieks prekes arba paslaugas režimo saugumo aparatui.

Nežinau ir to, ar toks ankstyvas ir garsus prezidento įsitraukimas susijęs su tuo, jog Iranas yra mūsų priešininkas. Viliuosi, kad jis įžvelgia ryšį tarp Amerikos interesų ir vertybių, ir, skatindamas vertybes, gina interesus.

Įkvepia ir tai, kad maždaug tuo pat metu Trumpas netikėtai sukritikavo Saudo Arabiją dėl Jemeno blokados, išsakydamas priekaištų sąjungininkei, kuriai anksčiau nebuvo nusiteikęs prieštarauti. Tikiuosi, šie jo veiksmai rodo, kad administracija vis geriau supranta, jog mūsų vertybės yra daugiau nei vien žodžiai, kuriais mes gėdiname savo priešus.

Sunku suprasti, ko tikėtis iš prezidento Trumpo, kas yra tikra, o kas tik poza. Kaip ir kitose srityse, prezidento būdas veikiausiai atsispindės jo vykdomos užsienio politikos turinyje ir veiksmuose. Tačiau kiek atsispindės, priklausys nuo jo labiau patyrusių patarėjų ir, labai tikiuosi, nuo vis stiprėjančio suvokimo, kad būti „laisvojo pasaulio lyderiu“ yra ne vien garbė. Tai moralinis įsipareigojimas, reikšmingesnis už žmogų, kuris jį jaučia.

Yra buvę ir dar bus tokių atvejų, kai Amerikos elgesys namuose ir pasaulyje neatitiks mūsų pačių standartų. Tai nereiškia, kad vertybės nėra tobulos, tiesiog netobuli esame mes patys. Tais atvejais tikri draugai ragins mus apsigalvoti. Tačiau niekada neturime manyti, kad jeigu patys darome klaidų, tai mums nedera palaikyti kitų žmonių teisių. Tai ne kuklumas. Tai savo moralinės atsakomybės nusikratymas. Svarbiausia išlaikyti tikėjimą savo principais, suprasti, kad jie ne mūsų vienų, ir pripažinti, jog teisinga remti žmones, iš kurių yra atimtos pagrindinės teisės.

Be abejo, turime sutikti, kad kai kurios tautos skeptiškai žiūri į Amerikos įtaką. Ir kai disidentai tose šalyse prašo mūsų tylėti, turime gerbti jų norus. Tačiau kai drąsūs žmonės kreipiasi į mus melsdami palaikyti taikias jų demonstracijas prieš savo vyriausybę, kai savo protestų transparantus rašo anglų kalba, tai jau ženklas, kad turime pasistengti ir juos palaikyti.

Kai žmonės taikiai reikalauja savo teisių, turime juos padrąsinti. Kai jie pasodinami už grotų, turime stengtis juos išlaisvinti. Kai jie susiduria su grasinimais bei smurtu, turime pasmerkti tokį elgesį. Ir tai turi galioti ne vien mūsų priešams, bet ir draugams, nesvarbu, ar jie yra ilgalaikiai partneriai kaip Saudo Arabija ir Egiptas, ar nauji partneriai kaip Vietnamas. Tokie pokalbiai jiems nepatiks. Bet jeigu mes tikrai vertiname santykius su jais, pasistengsime jiems pasakyti, kad vienintelis jų tautos ilgalaikio stabilumo garantas yra visų savo žmonių ir jų teisių paisymas, jų gynimas ir geresnės ateities pažadas.

To pasieksime tik tada, kai žiaurius režimus tiek asmeniškai, tiek viešai raginsime su savo žmonėmis elgtis geriau. Turime remti tuos žmones ir tiesiogiai, kaip galime ir kada galime, padėti jiems skleisti savo siekius ir pasiruošti tai dienai, kai valdžia pereis į jų rankas. Skirtingose šalyse reikės skirtingos pagalbos, tačiau jos tikslas – sustiprinti pilietinę visuomenę, kad ji galėtų būti atsvara valdžiai. Dažnai tam reikia suteikti priėjimą prie tikros informacijos, paskleisti ją arba padėti uždaroms visuomenėms pačioms tai padaryti. Tai gali būti parama politinėms partijoms, vidurinei klasei, darbuotojų sąjungoms, studentų organizacijoms, religinėms bendruomenėms ir panašiai. Tai gali būti laisvos visuomenės institucijų – nepriklausomos žiniasklaidos, įstatymų leidžiamųjų organų, teismų ir teisingumo sistemos, nekorumpuotos biurokratijos, rinkimų komisijos ir stebėtojų – stiprinimas. Kokią formą įgaus šios institucijos – ne mūsų reikalas. Amerikos valdymo sistema yra 230 metų eksperimentavimo, bandymų, klaidų ir mūsų pačių patirties rezultatas. Kitų tautų laukia savas kelias, priklausomai nuo jų kultūros ir tradicijų.

Kritikai, nepriklausomai nuo to, ar vadina save realistais, ar neintervencionalistais, ar tiesiog abejingais, laikosi požiūrio, kad aktyvus politinių judėjimų uždarose visuomenėse rėmimas yra daugiau nei strategija, siekiant pakeisti žiaurų režimo elgesį. Tai taktinis manevras, siekiant pakeisti patį režimą. Teisingai. O kodėl neturėtų taip būti? Aš nesiūlau rengti ginkluotų revoliucijų, geriau duoti žmonėms galimybę pakeisti režimą, suteikiant jiems įrankių ir išugdant įgūdžių, kurių reikia norint pasiekti to taikiai ir kuriant geresnę visuomenę. Kodėl turėtume nenorėti autokratijų pakeisti demokratijomis visame pasaulyje? Mūsų tikslas nėra amžinai sugyventi su režimais, kurie priešiški mūsų esminiams teisingumo principams. Su tokiomis valdžiomis kuriame santykius todėl, kad privalome, o ne todėl, jog linkime joms gero. Tačiau kurdami santykius neturime užmiršti, jog galutinis mūsų tikslas yra pamatyti, kaip priespaudos aukos atsikrato savo engėjų.

Viena yra atpažinti pokyčių kliūtis ir suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, su jo korupcija ir žiaurumu. Tačiau būtų tikra moralinė nesėkmė tikėti, jog tironija ir neteisybė yra neišvengiamos puolusios žmogaus prigimties tragedijos, kad esama pasaulyje vietų, kurios niekada nepasikeis ir kurios nevertos pastangų. Visas jas galima pakeisti. Pokyčių būta. Ne vien ginklu, kaip įvyko su Vokietija ir Japonija, bet ir taikiai, naudojant tarptautinį spaudimą ir paramą.

Kiekviena mūsų laikais nepriklausoma demokratinė šalis pasaulyje kadaise turėjo ne tokią teisingą ir atsakingą valdžią, vienur tai buvo monarchija, kitur diktatūra ar imperija. Pažanga link laisvesnio, teisingesnio pasaulio – tai pasaulio istorija. Pokyčiai ne visada vyksta taip greitai, kaip norėtume, tačiau jie vyksta. Kadaise buvome vienintelė pasaulyje demokratinė valstybė, o dabar jų daugiau nei šimtas. Laisvų tautų gretos išsiplėtė daugiausia dėl Jungtinių Valstijų pavyzdžio, vadovavimo ir paramos. Ir dėl daugybės žmonių ir organizacijų kiekviename pasaulio kampelyje, filosofų, politikų, aktyvistų ir eilinių dorų vyrų bei moterų, kurie istorijos tėkmėje neleido įsigalėti neteisybei, nebandydami jos pakeisti. Dėl idealistinių realistų iš Nacionalinio demokratijos fondo, Tarptautinio respublikonų instituto, Nacionalinio demokratų instituto, „Human Rights First“, Laisvės namų, Tarptautinio gelbėjimo komiteto, McCaino instituto ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų gynėjų. Kartkartėmis su jų nuostatomis aš nesutikdavau, tačiau didžiuojuosi, kad dirbau su jais ieškodamas teisybės. Ir dėkoju tiems jaunosios ir būsimosios kartų atstovams, kurie „prisidės prie žmonijos“ ir kurs kitą, geresnį pasaulį.

Esu dėkingas, kad galėjau suvaidinti savo vaidmenį šioje pažangoje. Atpildas, kurį gavau gindamas priespaudą patiriančių žmonių teises, gerokai pranoko pasitenkinimą dėl savo asmeninių pasiekimų, pranoko ir skaudulį dėl patirtų nusivylimų. Mano atmintyje išlikęs vaizdas iš Kijevo Maidano, milžiniška minia, klausanti mano sunkiai tariamų padrąsinimo žodžių, gerokai lenkia visą tą pripažinimą, kurio sulaukiau sugebėjęs taip ilgai išlikti visuomenės akiratyje. Esu dėkingas kovotojams už laisvę, teisingumo siekėjams, pokyčių veikėjams ir pilietinės visuomenės kūrėjams visame pasaulyje už jų man rodomą pavyzdį, už priminimą, kad nebūtinai esame mūsų puolusios prigimties aukos. Visi esame nusidėję, tikrai netobuli. Tačiau galime bent kiek išpirkti savo ydas ir kompensuoti už padarytas skriaudas, kovodami už savo bičiulių, žmonių orumą. Tada žinosime, kad gyvenimo neiššvaistėme tik dėl savęs. Sulaukus mano amžiaus ir esant tokios būklės, toks žinojimas teikia palengvėjimo, nedidelės vilties dėl Dievo malonės.

Net menkiausias ženklas apie paramą sunkiausiais atvejais, tokiais, kurie atrodo bergždi, kovotojams yra svarbus, galiausiai kaip tik jie tau pačiam pasirodo buvę patys reikšmingiausi. Jie vertina paramą, kad ir kokia ji kukli. Tačiau ne jų dėkingumas labiausiai jaudina. Jaudina jų tikėjimas. Jie nesusitaiko su pralaimėjimu, atsisako pripažinti faktus. Atsisako parasti viltį, kad ir kaip ilgai yra kalinami, kad ir kiek jų draugų nužudoma. Jie nepasiduoda nevilčiai, laikosi atkakliai. Tikra garbė man būti jų pusėje, nors dažniausiai niekuo daugiau negaliu padėti, tik garsiai juos užtarti, atverti savo kabineto duris, dėl jų kreiptis į administraciją arba supažindinti su kitais Kongreso nariais. Savo nedidelį indėlį įnešiau solidarizuodamasis su pokyčių jėgomis mums draugiškose ir priešiškose šalyse: Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje, Kinijoje, Serbijoje, Kosove, Juodkalnijoje, Egipte ir Libijoje, Tunise, Sirijoje, Saudo Arabijoje ir Turkijoje, Irane, Uzbekistane, Kazachstane, Kuboje, Nikaragvoje ir Zimbabvėje, Pietų Afrikoje ir kitur, kur žmonės kovojo už savo teises ir norėjo mūsų pagalbos. Protestavau pieš žudymus, kankinimus ir įkalinimus. Stengiausi, kad būtų paskelbtos sankcijos engėjiškiems režimams. Patiems didžiausiems skriaudėjams raginau taikyti tarptautinį spaudimą. Padėjau užtikrinti paramą žmonėms, kuriantiems atviros visuomenės rėmus. Stebėjau rinkimus, guodžiau politinių kalinių šeimas, jaudinausi dėl tų, kurie rizikavo, ir gedėjau dėl jų mirčių. Iš jų aš gavau daugiau, nei jie gavo iš manęs. Gavau jų viltį, jų tikėjimą, jų draugystę.

Pastaruosius dvidešimt metų bandžiau padėti opozicijai Baltarusijoje įveikti negailestingą Aleksandro Lukašenkos, engiančio šalį nuo 1994 metų, režimą. Susitikau su įvairių pažiūrų baltarusiais, kovojančiais tam, kad pakeistų savo šalį: studentais, profesoriais, teisininkais, buvusiais vyriausybės pareigūnais, atsistatydinusiais karininkais, verslininkais, technokratais ir aktoriais. Mudu su Joe Liebermanu 2004 metais užpildėme prašymus Baltarusijos vizoms gauti. Vyriausybė mums atsakė, ir nuo to laiko šalyje buvome nepageidaujami. Opozicijos lyderiams teko išvykti iš šalies, kad galėtų susitikti su jų reikalą remiančiais Kongreso nariais. Susitikome Vilniuje, Lietuvoje, ir Rygoje, Latvijoje. Taip pat buvome susitikę Briuselyje ir Vašingtone. Solidarizuodamasis su jais pasmerkiau nesąžiningus Lukašenkos rinkimus 2001 metais, bet 2005 metais tai vėl pasikartojo, 2010 metais – vėl, dar kartą – 2015 metais.

Reikalavau paleisti iš kalėjimo Lukašenkos oponentą per 2001 metų rinkimus Michailą Marynichą; deja, net patyręs insultą jis praleido kalėjime dar penkerius metus. Reikalavau paleisti ir kitus politinius kalinius, tačiau nesėkmingai. Stebėjau, kad Lukašenka su Putino Rusija bendradarbiauja taip artimai, tarsi vis dar būtų Rusijos vasalinė valstybė, kartais bando vesti Baltarusiją prie didesnės nepriklausomybės, bet vis tiek kaskart sugrįžta keliaklupsčiauti Kremliui.

Perskaičiau nesuskaičiuojamą daugybę pranešimų, dalyvavau begalėje konferencijų, padėjau prastumti įstatymus dėl sankcijų režimui, kviečiau kitas tautas taip pat paskelbti jiems sankcijas, o kai jie tai padarė, paprašiau dar daugiau sankcijų. Visais būdais meldžiau, grasinau ir žadėjau, remdamas Baltarusijos žmonių norą patiems valdyti savo šalį. Ir kas iš to? Neatrodė, kad būtų buvę kokios naudos. Lukašenka vis dar savo poste. Jis vis dar sodina savo oponentus į kalėjimus arba blogiau. Jis vis dar paklūsta Putinui. 2017 metų vasario mėnesį dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves Minske ir dar tuzine kitų miestų. Režimas atsakė masiniais areštais. Į tarptautinius reikalavimus paleisti protestuotojus nebuvo atsižvelgta. 2015 metais įkandin sėkmingų Maidano protestų Ukrainoje „Guardian“ paskelbė pokyčių Baltarusijoje galimybių analizę. Lukašenkos padėtis buvo įvertinta kaip saugi, opozicija atrodė bejėgė, buvo pranešta: „Baltarusijoje revoliucija neįmanoma.“ Tačiau Winstonas Churchillis kadaise pasakė: „Sėkmė yra ėjimas nuo nesėkmės prie nesėkmės, neprarandant entuziazmo.“ Kiekvieną kartą susitikęs su Baltarusijos opozicijos nariais matau, kad jie tokie pat ryžtingi, tikintys savimi ir dėkingi už tarptautinę paramą kaip ir pirmieji disidentai, su kuriais susipažinau prieš daugelį metų. Jie tiki, jie kovoja, jie nepasiduoda. Jie yra gyvas priekaištas cinikams, tonikas nuvalkiotam fatalizmui, galinčiam įveikti net laimingiausią kovotoją.

Drauge su jais aš visa širdimi tikiu, kad vieną dieną jiems arba jų vaikams pavyks. Ir ne dėl to, kad jie pasieks Baltarusijos istorijos pabaigą ir neišvengiamai pasuks link teisingumo. Tai nutiks, kaip nutiko visur kitur: dėl to, jog drąsūs vyrai ir moterys šalyje, o ištikimi draugai už jos ribų skrupulingai ir atkakliai dėjo pastangas, kad pavyktų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą