Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 29d. 18:13

Knygos ištrauka. Petro Rusecko knygoje „Lietuva Didžiajame kare“ – žmonių prisiminimai apie vokiečių okupaciją

Petro Rusecko knyga „Lietuva didziajame kare“
Knygos viršelis / Petro Rusecko knyga „Lietuva didziajame kare“

Garsaus tarpukario Lietuvos visuomenininko, buvusio knygnešio ir Nepriklausomybės kovų dalyvio Petro Rusecko (1883–1945) parengta knyga „Lietuva Didžiajame kare“ pirmą kartą pasirodė 1939 m. Vilniuje. Anuomet Lietuvoje bei pasaulyje Didžiuoju karu vadintas 1914–1918 m. vykęs Pirmasis pasaulinis karas. Ko gero, tada tik nedaugelis jautė, kad netrukus pasaulį užgrius dar daugiau gyvybių nusinešęs Antrasis pasaulinis, todėl Didysis karas tapsiąs Pirmuoju pasauliniu.

Šioje P.Rusecko sudarytoje knygoje surinkti mūsų krašto gyventojų prisiminimai apie vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais. Anot sudarytojo, „netvarkingai besitraukianti caro valdžia paliko Lietuvą naujiems okupantams be jokios globos, nesuorganizavus iš vietos žmonių jokios valdžios ar atstovybės, net mažiausių nurodymų nedavus, kaip žmonėms karo baisybių saugotis, kaip laikytis su atėjūnais, kaip ginti savo teises. [...] Įkandin besitraukiančiai caro kariuomenei ėjo vokiečiai. Ištisais kaimais, miesteliais žmonės nuo jų bėgo, bet daugelyje vietų pasiliko ir sutiko juos su pasitikėjimu. Esą kultūringi žmonės, džentelmenai, ir nieko blogo beginkliams nedarysią.“

Deja, tikrovė buvo visiškai kitokia. Kaip ir kiekvienas okupantas, vokiečiai atėjo ne vaduoti iš carinės priespaudos, o naudotis ir išnaudoti. Knygoje surinkta daugybė liudijimų apie Lietuvos žmones užgriuvusius vargus: naujųjų atėjūnų plėšikavimus, priverstinį gyventojų suvarymą darbams, kitokią prievartą, netgi žmogžudystes. Kai kurie liudininkai prisimena mūšių akimirkas, žuvusiųjų kūnais nusėtus laukus, okupacinės vokiečių valdžios potvarkius, neteisybę, savivalę.

Toli vienas nuo kito gyvenusių žmonių prisiminimai stebėtinai panašūs. Jie sukrečia savo autentiškumu, kuriame persimaišo baimė ir nevilties pojūtis. Išgyvenusieji Didįjį karą pasakoja apie siaubingus laikus, siaubingą nelaimę. Tačiau 1939 m., kai pasirodė ši knygą, istorija Lietuvai ruošė dar kraupesnius išbandymus: bolševikinę okupaciją, raudonąjį terorą, o paskui ir naują dviejų kruvinų totalitarinių režimų karą. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį, mūsų kraštas vėl atsidūrė tarp kūjo ir priekalo.

Neaplenkė baisi lemtis ir šios knygos sudarytojo P.Rusecko. 1940 m. jis apsigyveno Vilniuje, dalyvavo įvairių lietuviškų organizacijų veikloje, dirbo knygų antikvariate. 1944 m. pabaigoje Ruseckas suimtas NKVD. Po metų žuvo Postornensko (Kazachstanas) lageryje.

Siūlome skaityti knygos ištrauką.

Pavydas – skaudi mūsų tautos rykštė

Vokiečių savisaugos tvirtovės

Ėmus vokiečiams okupuoti Lietuvą, mūsų dvarininkai, palikę savo ištuštintus dvarus, rūko, kur kas išmanė; vieni į Rusiją, o kiti kitur. Dvarininkų apleistuose dvaruose buvo pasodinti vokiečių komendantai. Jiems buvo pavesta prižiūrėti dvarų tvarkymas ir okupuoto krašto reikalai. Kad kuo skubiausiai sutvarkytų ir atstatytų dvarų ūkį, vokiečiai pradėjo atiminėti iš žmonių be jokio atlyginimo gyvulius, javus, pašarą, daiktus, žodžiu, visa, kas buvo reikalinga dvarų ūkiui ir savo gyvenimui.

Vokiečiai, taip susitvarkę ir įsikūrę mūsų dvaruose, pavertė juos savisaugos tvirtovėmis ir maisto tiekėjais. Paskui iš tų tvirtovių kaip iš centro apylinkės gyventojai buvo apdedami įvairiais mokesčiais, baudomis, rekvizicijomis bei priverstinu darbu. Ten buvo įsteigtos krautuvės arba, kaip vokiečiai jas vadindavo, „kantinos“, išimtinai kariuomenės reikalams, nes okupacijos metu privačių krautuvių miesteliuose ar kur kitur beveik nebuvo. Tose vokiečių krautuvėse, be kitko, buvo laikoma žibalas, cukrus ir druska. Žibalą ir cukrų buvo galima pirkti už kiaušinius ir sviestą, bet druska buvo parduodama tik už aukso pinigus.

Vokiečiai, taip susitvarkę ir įsikūrę mūsų dvaruose, pavertė juos savisaugos tvirtovėmis ir maisto tiekėjais.

Druskos pardavimas gyventojams buvo varžomas dar ir todėl, kad jie negalėtų pasigaminti atsargai mėsos ir sviesto.

Per pavydą pražudė sau artimą žmogų

Raseinių apsk., Šiluvos vals., Maižiškių kaime, gyveno su savo žmona Antanina ūkininkas Jonas Grigas. Gyveno gražiai ir turėjo daug dukterų ir du sūnus. Didžiajam karui užėjus, sūnai buvo paimti rusų kariuomenėn ir todėl nebuvo kas dirba ūkio darbus. Seniai Grigai, kad pagelbėtų ūkiui, vieną savo dukterį išleido už doro, darbštaus žmogaus Jono Bartaševičiaus ir priėmė jį į namus. Tačiau po kurio laiko jaunieji atsiskyrė nuo tėvų. Kadangi Bartaševičius buvo nagingas dailidė, tai turėjo gerą uždarbį ir gyveno sočiai.

Druskos pardavimas gyventojams buvo varžomas dar ir todėl, kad jie negalėtų pasigaminti atsargai mėsos ir sviesto.

Deja, iš pavydo ar kitų priežasčių tarp Bartaševičiaus ir Grigų šeimos prasidėjo nesantaika. Pagaliau priėjo prie to, kad Emilija ir Julija Grigaitės nuvyko į Raseinius ir apskundė vokiečiams, kad jų svainis Bartaševičius laikąs karišką šautuvą bei palaikąs santykius su belaisviais bėgliais.

Į Bartaševičiaus namus atvyko vokiečiai. Kratos nedarė, bet šeimininkui pareiškė:

– Mes gerai žinome, kur tu laikai paslėptą šautuvą. Tuojau jį rasime. Jei neprisipažinsi ir pameluosi, tai tau bus blogai. Jei geruoju atiduosi šautuvą – nieko blogo nebus.

Bartaševičius, nieko blogo nemanydamas, nuvedė vokiečius į mišką ir parodė paslėptą šautuvą. Vokiečiai paėmė šautuvą, suėmė Bartaševičių, išvežė į Skaudvilę ir atidavė karo lauko teismui. Kaltino už šautuvą ir už belaisvius, o Grigienę ir Grigaites už tai, kam taip vėlai pranešė apie šautuvą. Bartaševičių teismas pasmerkė mirti, o Grigienę ir Grigaites po tris mėnesius kalėjimo.

Bartaševičiui bausmę tuoj įvykdė: nuvedė prie kapų, pririšo prie stulpo ir sušaudė. Bartaševičius ten pat ir palaidotas. Liko žmona ir pusės metų našlaitė dukrelė. Ji šiandieną ir papasakojo apie savo tėvo mirtį.

Visa tai įvyko 1917 metų vasario mėnesio pabaigoje.

Išdavikas Vitkus ir jo auka

Šiluvos valsčiaus Papušyno kaime, Zosės Kazlauskaitės ūkyje, prisiglaudė vienas belaisvis bėglys ir padėjo šeimininkauti. Jo kaimynas Viktoras Vitkus, nežinia kuriais sumetimais, rengėsi apskųsti šį belaisvį vokiečiams. Kazlauskaitė, sužinojusi šį jo sumanymą, belaisvį išsiuntė Valatkiškių kaiman pas savo brolį Antaną Kazlauską. Vitkus, susekęs, kur randasi belaisvis, pranešė vokiečiams

Vieną gražią dieną Kazlauskas, pjaudamas su belaisviu malkas, pastebėjo važiuojantį jo kiemo link Šiluvos žandarą su Vitkum. Suprato, koks reikalas. Belaisvis nubėgo į daržinę, iš daržinės į kūtę, bet ir ten nerado tinkamos vietos pasislėpti. Tuo tarpu žandaras su Vitkum įvažiavo į kiemą, puolė į kūtę ir ten belaisvį sulaikė. Belaisvį išsivežė, o Kazlauską paliko.

Vokiečiui grįžtant per Papušyno mišką, pasipylė šūviai: nukovė arklį. Vokietis, iš išgąsčio palikęs belaisvį, spruko į Kaunetiškio dvarą. Pasirodo, užpuolikų būta belaisvių. Jie savo draugą išvadavo iš vokiečių ir nusivedė su savim.

Šiluvos valsčiuje, Švelnių palivarke, gyveno turtingas, bet šykštus žmogus Linkus. Jis ne tik nieko neduodavo belaisviams, bet juos skųsdavo vokiečiams.

Po kelių dienų vokiečiai suėmė Antaną Kazlauską, išgabeno į Raseinių kalėjimą ir ten jį kankino bei badu marino. Iš kalėjimo paleido, rodos, 1918 metų pradžioje. Kazlauskas buvo vokiečių tiek nukamuotas, kad po kelių mėnesių mirė.

Šiluvos valsčiuje, Švelnių palivarke, gyveno turtingas, bet šykštus žmogus Linkus. Jis ne tik nieko neduodavo belaisviams, bet juos skųsdavo vokiečiams.

Jo sūnus Antanas buvo visai kitoks žmogus. Jis, kiek galėdamas, šelpė belaisvius ir juos mylėjo.

Belaisviai įširdo ant senio Linkaus už skundimus. Vieną naktį apsupo jo namus ir ėmė šaudyti pro langus į vidų. Tuo kartu senio nebuvo namie. Belaisviai netyčiomis nukovė savo draugą, jaunąjį Linkų. Belaisviai patys jo labai gailėjo, bet jau buvo per vėlu.

Sunkios nepriklausomybės kūrimo dienos

Susikūrus mūsų parapijos komitetams, buvo išleistas įsakymas vokiečiams be komiteto žinios nieko neduoti. Bet vokiečiai, įpratę prie neapmokamų rekvizicijų, pradžioje į šį įsakymą nekreipė jokio dėmesio, važinėjo po kaimus ir darė, ką norėdami. Iš žmonių pasipylė nusiskundimai. Užkirsti kelią vokiečių savivaliavimui kaimuose ėmė organizuotis milicininkai. Vokiečiams tas labai nepatiko ir jie pradėjo skersuoti į milicininkus.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Vokiečių kariuomenės kolona prie Raseinių
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Vokiečių kariuomenės kolona prie Raseinių

Pasitaikė, kad milicininkai iš kaimų išvaikė okupantų rekvizitorius. Už tai mūsų anfuršterejis labai įširdo. Vieną vakarą, kai dauguma milicininkų buvo savo būstinėse, vokiečiai netikėtai įsiveržė vidun ir nuginklavo.

Apie įvykį pranešėme Raseinių apskrities viršininkui, o patys, komiteto pirmininkas Antanas Būnius ir aš, nuvykome pas anfuršterejį ir griežtai pareikalavome grąžinti mums ginklus.

– Grąžink mums ginklus, kitaip už visus įvykius tamsta pats būsi kaltas, – baigėme savo žodžius vokiečiui. Tačiau vokietis mus išvarė lauk. Bet vis dėlto, kelioms valandoms praslinkus, ginklus mums grąžino.

Rytojaus dienai išaušus, iš Raseinių į Šiluvą atvyko mūsų komendantas taikinti komitetą su anfurštereju ir derėtis rekvizicijos reikalais. Per posėdžius buvo iškelti ir nurodyti visi neteisėti vokiečių darbai.

– Dirbkite kontakte su vokiečių administracija, – pagaliau kreipėsi į mus komendantas, – ir tada jokių nesusipratimų nebus.

Toks buvo komendanto pageidavimas. Bet kitas dalykas, kaip jis gyvenime atrodė.

Taip maždaug buvo užkirstas kelias vokiečių smurtui. Deja, neilgam.

Dėl rekvizicijų taip buvo susitarta: vokiečiams prireikus pašaro, anfuršterejis turi įteikti komitetui raštą, nurodydamas kiekį. Komitetas vokiečių rašte pažymi, nurodydamas, pas kurį ūkininką ir kiek vokiečiai už nustatytą atlyginimą gali pirkti pašaro.

Taip maždaug buvo užkirstas kelias vokiečių smurtui. Deja, neilgam. Keliems mėnesiams praslinkus, vokiečiai išsidangino, bet jų vieton atvyko jų kariuomenė. Teko ir su ja daug kovoti. Pagaliau ir ji išvyko.

Bet ir šį kartą neilgai teko ramiai dirbti. Mūsų nelaimei, iš Lyduvėnų geležinkelio stoties ėmė plaukti į kaimus ir miestelį alkanos ir sauvalingos Bermonto gaujos.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Lietuvos kariuomenės savanoriai
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Lietuvos kariuomenės savanoriai

Vieną pirmadienį tokia alkana gauja užplūdo Šiluvos miestelį ir turguje ėmė plėšti iš žmonių produktus. Mums teko griebtis apsisaugojimo priemonių. Sukėlėme į turgaus aikštę visas savo pajėgas ir išvaikėme plėšikų gaujas.

Po to įvykio praslinko keturios ramios dienos, ir štai penktą dieną pietų metu visai netikėtai iš Lyduvėnų atvyko ginkluotas vokiečių būrys. Valsčiaus valdyboje tebuvo likę valdybos narys Antanas Šimkus ir sargas, o aš ir kiti buvome išėję pietauti.

Papietavęs grįžau į raštinę. Nusileidęs nuo kalno pamačiau, kad valsčiaus namas vokiečių apsuptas. Supratau, koks reikalas. Jokio ginklo su savim neturėjau. Puoliau atgal namo pasiimti ginklą ir ant greitųjų sutelkti bent kelis vyrus pagalbai.

Žinodamas, kad vokiečiai mane persekios, suspėjau pasislėpti Tytavėnų gatvėje savo kaimyno Mažeikos kambaryje.

Kadangi buvau apsivilkęs kariškais drabužiais, vokiečiai greit mane pastebėjo, ėmė vytis ir į mane šaudyti vis šaukdami: „Stok, stok, stok!“ Nors kulipkos zvimbė pro ausis, bet aš laimingai pasiekiau kalno viršūnę ir už jos dingau.

Žinodamas, kad vokiečiai mane persekios, suspėjau pasislėpti Tytavėnų gatvėje savo kaimyno Mažeikos kambaryje. Čia pasakęs, kas vyksta, numečiau savo viršutinius kariškus drabužius, padaviau Mažeikienei paslėpti, o pats jau civiliuose drabužiuose atsisėdau prie stalo. Tuoj įsiveržė keli ginkluoti vokiečiai, apsupo mane ir, įrėmę į krūtinę šautuvus, keikdamiesi ėmė šaukti:

– Tu bėgai, prakeiktas šuo, tu bėgai.

– Niekur nebėgau, – sakau jiems ramiai. – Nieko nežinau. Aš čia atėjau pasikalbėti su mergaite.

– Tai matei, kas čia pro šalį nubėgo? – jau atitraukę šautuvus sako vokiečiai.

– Nieko nemačiau bėgant, nes buvau užsiėmęs kalba su panele.

Tuomet ir visi namiškiai patvirtino, kad iš tikrųjų nieko nematę bėgant. Vokiečiai, nieko nepešę, išėjo. Vokiečiams iš akių pranykus, sprukau į savo namus. Motina ir mano mažasis broliukas viską matė. Jis buvo griebęs šautuvą ir norėjęs kalne stovinčius vokiečius nukauti, bet šautuvą iš jo motina atėmė ir paslėpė. Tuo metu aš pajutau kojos perštėjimą; pasirodo, buvo lengvai sužeista, o kelnių kiška perplėšta. Persirišęs išėjau.

Tuo metu vokiečiai šeimininkavo miestelyje. Valsčiaus raštinėje smarkiai apstumdė iždininką Antaną Šimkų ir pirmininką Brazauską ir pareikalavo pinigų. Išplėšę valdybos kasą ir pagrobę pinigus, pasišalino. Kiti, plėšikaudami po miestelį, ieškojo milicininkų ir žymesnių valdybos narių. Iš gyventojų atsirado ir tokių niekšų, kurie vokiečiams nurodė mūsų milicininkų butus. Bet šie buvo suspėję pasislėpti. Tuo metu iš viso miestely buvo tik du milicininkai.

Ant greitųjų sugavau du savo draugus – milicijos viršininką Lionginą Viškų ir milicininką Stasių Butkų. Apsiginklavom. Valsčiaus valdybai parašiau raščiuką, kad surinktų visas knygas bei bylas, sudėtų į maišą ir, vokiečiams iš miestelio išėjus, išvežtų į Bardiškių kaimą. Raščiuką pasiunčiau per savo mažąjį broliuką.

Per miškus, aplinkiniu keliu nuvykom Lyduvėnų link. Čia, išsirinkę gerą poziciją, laukėme grįžtančių vokiečių. Neilgai laukus, išgirdome linksmai šūkaujančius vokiečius. Vokiečiams prisiartinus prie mūsų pozicijos, sviedėme į juos granatą. Granatai sprogus, vokiečiai sumišo, o mes atidengėme į juos šautuvų ugnį. Smarkiai apšaudę, pasitraukėme miško gilumon. Namo grįžom vėlokai. Valsčiaus valdybos ir milicininkų neradom, nes jau buvo išvykę. Išvykom ir mes kiekvienas savo keliu. Aš išvykau už Žaiginio bažnytkaimio į Bartiškių kaimą tęsti tolimesnį valstybės atstatymo darbą.

Rytojaus dieną į Šiluvą prisigrūdo pėsčių bei raitų bermontininkų. Jie čia išbuvo apie du mėnesiu.

Tas įvyko 1919 metų spalio pabaigoj.

Rytojaus dieną į Šiluvą prisigrūdo pėsčių bei raitų bermontininkų. Jie čia išbuvo apie du mėnesiu. Vokiečiams visai išsidanginus, visi grįžome į savo nuolatinę vietą.

Keršydamas už šunį, vokietis šaudė į žmones

1919 metų gruodžio mėnesį, prieš pat Kalėdas, vokiečiai paskelbė, kad Ginčių dvare, Grinkiškio valsčiuje, bus parduodami gyvuliai ir šiaip manta. Kadangi kiekvienas norėjo iš vokiečių atpirkti savo bėrį ar juodmargę, į kalbamą dvarą susirinko daug žmonių. Vienas vokietis iš dvaro rūmų, šuniu vedinas, nuvyko prie susirinkusių žmonių. Kad turėtų gardaus juoko bei malonumo, vokietis savo šunį užleido draskyti vieną kitą žmogų. Tačiau vienas žmogelis, nepakentęs šuns draskomas, griebė iš patvorio baslį ir vožė šuniui. Tai pamatęs vokietis puolė mušti lazda tą žmogelį. Tuo tarpu žmonės iš visų pusių apsupo vokietį, atėmė iš jo lazdą ir nusviedė ją pro daržinės stogą.

Tačiau vienas žmogelis, nepakentęs šuns draskomas, griebė iš patvorio baslį ir vožė šuniui.

Įsikarščiavęs vokietis nubėgo į dvaro rūmus ir, išėjęs į prieangį, ėmė šaudyti į žmones. Grinkiškio valsčiaus Zansaičių kaimo Šniulį nukovė vietoje ir daug sužeidė. Šniulis palaidotas Šaukote. Buvo sužeisti: Valatkiškių kaimo, Šiluvos valsčiaus, Juozas Kaminskas ir Stasys Brazauskas. Šis pastarasis nuo žaizdų mirė ir palaidotas Šaukote.

Žmonės, pamatę tokį vokiečių žiaurumą, kas gyvas iš dvaro spruko.

Buvo ir daugiau sužeistų, bet jų pavardės ir gyvenamos vietos man nežinomos.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Grinkiškis XX a. pirmojoje pusėje
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Grinkiškis XX a. pirmojoje pusėje

Žmonės, pamatę tokį vokiečių žiaurumą, kas gyvas iš dvaro spruko: vieni į namus pasislėpti, kiti pasiimti ginklų ir atkeršyti vokiečiams. Tuo tarpu vokiečiai išsikvietė telefonu iš kitų dvarų pagalbos. Kai keli mūsų ginkluoti drąsuoliai atvyko į dvarą, čia jau buvo pilna vokiečių ir jie savo norą keršyti tuo tarpu nuslėpė.

Savanorius lydėjo tik vienas varpas

1917 metų gruodžio 20 dieną Šiluvos miestelio gale, samanotos lūšnelės pastogėje, susirinkome keletas lietuvių apsvarstyti visuomeninius reikalus.

Tarėmės ligi vėlyvos nakties. Pagaliau iš mūsų tarpo susidarė Tėvynės gynėjų kuopelė. Jos tikslas buvo suburti apylinkės jaunimą į švietimo kuopeles bei sužadinti juose tėvynės meilę ir paruošti kovai su okupantais. Turėjome rūpintis ir ginklų įsigijimu.

Kažkokiu būdu vokiečiai gavo apie mūs sumanymą neaiškių žinių. Po kelių dienų pas mane atvyko du žandarai, bet aš nebuvau namie. Pasiteiravę pas namiškius ir nieko įtartino neradę, išsidangino. Vis dėlto nuo to laiko buvau įtartas ir jų persekiojamas.

Pagaliau iš mūsų tarpo susidarė Tėvynės gynėjų kuopelė. Jos tikslas buvo suburti apylinkės jaunimą į švietimo kuopeles bei sužadinti juose tėvynės meilę ir paruošti kovai su okupantais.

Prasidėjo darbas. Įvairiose vietose buvo daromi jaunimo susirinkimėliai ir skaitomos paskaitos, referatai, keliami įvairūs sumanymai. Pabaigoje būdavo ir pasilinksminimas. Į darbą buvo įtraukta labai daug jaunimo bei pagyvenusių žmonių, kurie 1918 metų pabaigoje ir 1919 metų pradžioje stojo valstybės atstatymo darban.

Man teko kurti parapijos komitetus ir juose dirbti. Prasidėjus savanorių organizavimui, man teko didelė garbė Šiluvos parapijos komitete įregistruoti apie 50 vyrų. Komiteto pirmininko Antano Buniaus rūpesčiu savanorių kelionei buvo surinkta maisto, pinigų, tabako ir parūpinti jiems vežimai Kaunan. Jiems išvažiuojant, prie komiteto būstinės buvo paruošti pietūs. Atsisveikindami savanoriai paleido iš savo šautuvų saliutą, o bažnyčios varpo gaudimas nuaidėjo po plačius šilus. Lydėjo savanorius tik vienas varpas, nes kiti varpai buvo okupantų išgabenti į Vokietiją.

Stasys Vaičius,

Saugų km., Žaiginio p. ag., Ras. ap.

1936.XII.25

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai