Seniai žinoma emigracijos pagimdyta patarlė: visur rasi žvirblį ir lietuvį.
Leidyklos ,,Bonus animus“ neseniai išleista Remigijaus Misiūno knyga ,,Laiškai iš svetimų karų: lietuvių spauda apie JAV karus XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ir lietuvių kareivių laiškai iš jų“ – tarsi užuomina, ar nebūtų teisinga ir kita – dažname, net ir tolimame nuo Lietuvos, kariniame konflikte rasi lietuvišką pėdsaką.
Šiuo atveju kalba eina apie 1898 metų Ispanijos–JAV, 1899–1902 metų Filipinų–JAV karus ir JAV dalyvavimą 1900-ųjų tarptautinėje invazijoje į Kiniją. Tai buvo pirmieji JAV karai, apie kuriuos daug rašė išeivių spauda, ir tam jos dėmesiui skiriama pirmoji knygos dalis. Konkrečiai, analizuojama, kaip išeivių spauda atspindėjo šių konfliktų užuomazgas ir jų eigą, vertino JAV spaudos bei politikų poziciją nepriklausomybės siekusių šalių atžvilgiu. Be to, spauda rašė ir apie karų įtaką JAV bei išeivių gyvenimui, lietuvių požiūrį į juos, informavo apie išėjusius į karą tautiečius, jų likimus.
Minėtieji karai atvėrė duris išeiviams į JAV armiją. Ką jie patyrė jos gretose – pasakoja antroje knygos dalyje surinkti karių laiškai. Šie laiškai – bene pirmieji mus pasiekę liudijimai tos skaudžios patirties, kurią išgyvendavo lietuviai svetimų armijų gretose kariaudami už svetimus interesus. Stengiantis išsaugoti laiškų autentiškumą, jie skelbiami su kuo mažiausiais pataisymais, išlaikant o meto rašybą.
Siūlome skaitytojams visus šiuos karus praėjusio Antano Sujetos laišką, kuriame jis pasakoja apie savo patirtis 1900 m. Kinijoje:
24 Rugpjuczio 1900.
Matydamas vieną ar kitą kinietį Amerikoje turėjau labai prastą nuomonę apie jų szalį, bet czionai visai ką kitą pamacziau: pylys (miestai) visur iszmurintos da senovėje, laukai gražiai iszdirbti, visur matyti gražios lygumos, tarytum randiesi kur apie Senapilę. Girių tose vietose, kur mums teko pereiti ar apsistoti, nėra, tik teip dirvos medeliais apsodintos, bet vaisinių medžių mažai matyti. Ant dirvų daugiausiai augant matyti kukuruzai, soriai, kanapės, arbuzai, dynai, ropės, szebelbonai; kvieczių, rugių ir bulvių tai nemacziau. Czion sėja tam tikras žoles, kurios auga į 10 pėdų augszczio, o kurias gyventojai kurui vartoja. Miesteliuose ir kaimuose namai labai prastai statyti, visai senoviszkai. Kur kaime keletas ukininkų gyvena, tai aplinkui siena apmurinta, o daugelyje vietų tai ir pavieniai žemdirbiai apsimurije, vieni sav. Kiek toliaus, kur da europieczių kareivių neisznaikinta viskas, tarytum rojus, pažiurėjas ant laukų bei auganczių javų, toks jų gražumas. Bet kur kareiviai perėjo, tai liko tik gryna žemė pradedant nuo Taku tvirtynės pajurėje iki Pekinui per 142 mylias. Javai visur nuganyti, gyvenimai sudeginti, miesteliai ir kaimai kanuolems sugriauti; kalti ar ne kalti, moters ir vyrai, nužudyti. Ypacziai 2, 3 ir 4 Rugpjuczio, Maskolijos ir Japonijos kareiviai daug kinieczių iszžudė ir sužeidė. Maskolių po musziui 4 d. Rugpjuczio vieno pulko liko tik 302 sveiki, vienok maskoliai paėmė 15 kanuolių ir daugelį szuvių. Japonija paėmė 32 kinieczių kanuoles. Didžiausias muszis buvo 6 d. Rugp. ties miesteliu Tonkin. Mes ėjome per laukus kanapėmis ir kukuruzais užsėtus, nieko nematydami, o tenai groviai abiem pusėm geležinkelio per 10 mylių buvo pilni kinieczių, kurie ir kanuoles turėjo, ir mus visų laimė, kad jie neturėjo gerų vadovų ir žmonių, kurie su kanuolėmis mokėtų apsieiti. Kaip girdėjome, kinieczių tenai buvę į 100,000, o tarptautiszkos kariaunos 2,000 raitelių, 1,000 artilerijos (su kanuolėmis) ir 12,000 pėstininkų; apart to mes buvome nuvargę ir ėjome dėl visoko, tarsi galo jieezkodami. Kiniecziai buvo užėmę geresnę vietą ir galėjo daug kenkti tarptautiszkai kariaunai, esancziai pakalnėje, ir muszis tęsėsi nuo 26 d. Liepos iki 6 Rugp. kol pasisekė juos isz tų grovių ir pylymų iszvyti ir traukti link Pekino, tada prasidėjo tikra medžioklė. Kiniecziai pakriko po laukus ir slapstėsi javuose ir žolese; kurį tiktai sugavo, tai nugalavo. Amerikonai daugybę paleido, bet prancuzai, maskoliai ir japonai to nedarė: moteris ir vaikus jei nenudurė tai nuszovė. Jie teisinosi tuomi, kad kiniecziai paskui isz bado iszmirsę, tai geriau, esą, pirmiaus juos nugaluoti. Viena sugauta moteriszkė užmuszė maskoliszką pulkauninką, po tokiam atsitikimui nei vienam sugautam nebuvo dovanotas gyvas.
12 d. Rugp. einant link Pekino daugelį kinieczių kareivių ir gyventojų iszmuszė, o kurie nespėjo pabėgti, suėmė, bet szitų jau neužmuszė, tik turėjo eiti dirbti ant geležinkelio, arba upėmis traukti laivelius su maistu ir kariszkoms reikmenėms arba kelius taisyti. Nežiurėjo, ar vargszas ar turtingas, kožnas turėjo dirbti ir jeigu nors vienas butų bandęs atsisakyti, tai butu gyvasczio netekęs. Jeigu sugauna bile kinietį su ginklais, tai jau vis galą padaro. Laimė, tų, kurie turi paliudyjimą nuo misijonierių, kad jie krikszczionvs esą.
Pekinas iszrodo vieni griuvėsiai, ypacz jo krautuves. Kurie namai liko nesugriauti, tai durys ir langai iszmuszti, namuose nieko nėra, viskas iszplėszta. Apėmus miestą kareiviai viską plėszė ir vertesnius daiktus atiduodavo savo valdžioms, kurios, pagal vertę plėszimo pinigais atlygindavo savo kareiviams. Daugiausiai plėszė maskoliai, kas po ranka pakliuvo tai jau jų buvo. Czionai tapo daug sidabro rasta, o tas visur buvo skaitomas, kaip pinigai. Amerikonai teipgi turėjo szį tą „pasiėmę“, bet vyresniejie dagirdę ir iszkrėtę visus atėmė, ką tiktai katras turėję. „Jus – esą – gaunate algą, tai nevalė nieko „imti“. Jeigu kurie ir butu norėję ką „imti“, tai mažai vertesnių daiktų buvo. Puikių bažnyčių nėra, o namuose, kur ir yra koks nulipintas dievaitis, tai be aukso ir deimantų. Kas kita bavo „imti“ isz pilipinų bažnyčių altorių. Kartais, kad ir pasitaiko tulam kokį sidabrinį retežį „paimti“, tai tas kareiviui nelabai tinka, kadangi sunku neszioti, o mažai naudos.
Pekino vidurine dalis, arba teip vadinamas baltasis miestas, kur randasi karaliszki rumai, da nepaimta, nors Maskolijos ir Japonijos generolai buvo viduryje. Maskolijos kariauna tarėjo pakaktinai darbo, kol iszgriovė duris, o japonai pirmi sulipo per sienas, bet viskas tenai liko nejudinta. Miestai padalintas ant trijų dalių, kurios atskirtos viena nuo kitos didelėms murinėms sienomis. Pirmutinė siena isz lauko apie visą miestą yra 40 pėdą augszczio ir 25 pėdų ploczio, antroji siena mieste yra 20 pėdų augszczio ir 10 ploczio; treczioji-gi siena yra 26 pėdų augszczio ir 15 ploczio ir ji yra apie vidurinę dalį miesto. Tai gi kiek milijonų dol. ir darbo kvaili kiniecziai pražudė tik ant szitų murų, o tuo tarpu nei Pekine, nei kituose miestuose jokios dirbtuvės nematyti, visokius iszdirbtimus turi isz kitų szalių parsigabenti brangiai už juos mokėdami.
Kaip bus toliau, negalima žinoti. Kariaunos kasdien atplusta vis daugiau. Amerikonų teipgi sulaukėme du pulku daugiaus, bet už tai mes gal į Ameriką grįšime 9 ir 14 pulkai. 9-tam pulke buvo į 1200 kareivių, liko sveikų tikta 781, 14-tam pulke buvo 1010, o dabar jau tiktai 689, kurie sziaip teip valkiojasi, bet ir tie patys serga pilvais arsziaus negu Pilipinuose. Apie stovį amerikonų geriausiai numanysite kad pasakysiu, jog nuo Tientsin iki Pekinui ėjome 10 dienų, 89 mylias. Naktys szaltos, gulėt reikėjo ant grynos žemės, dėl ko daugelis nuo tokios kelionės numirė. Ta kelionė buvo labai varginga, valgyt mažai ką turėjome, o gyduolių nei priveizėtojų ligonių teip gi nebuvo. Po muszio 6 d. Rugp. kitus sužeistus antrą dieną rasta žolėse. Generolas praneszė į Washingtoną, kad 9 ir 14 pulką reikėtų atgal į Ameriką grąžinti, kadangi jiedu ilgai Pilipinuose stovėjo, o czionai jau visai parsibaigė. Maitintiesi daugiausiai reikėjo isz kukuruzų miltų keptais prėskucziais, kurių gaudavome po 6 ant dienos ir 8 dėžutes žuvyszių. Kad kartais ir užtikome kur kiaulių, ar visztų, tai tankiausiai nebudavo kada pasigaminti mėsos. Jei kur sustojome ir buvo laiko valgį pasigaminti, tai „ėmėm“ kad ir paskutinę karvę ar visztą nuo kinieczių gražumu nieko nepraszėm, nes tankiausiai patys turėdavome sau maistą „pasijieszkoti“. Karė Pilipinuose man rodėsi baisi, bet ten tik juokai buvo, palyginus su dabartine, kur 6 vieszpatystės, nieko nesigailėdamos viską naikina ir cziodija. Ant didelių plotų neliko jokio triobesio, galvijai, avys ir naminiai paukszcziai suvalgyti, arkliai, mulai ir vežimai paimti prie kariaunos. Apie tai, kad tų daiktų reik gyventojams, nieks nesirupino, niekas nepaisė, kas bus su žmonėmis ir kur paskui dėsis. Ir dabar Pekine negalima gauti pirkti nei valgių, nei gėrymų. Sargybė stovi visur ant miesto sienų ir mieste, ir nuolatos daro visur kratas maisztininkų jieškodami. 22 d. Rugp. mes radome 5 mažas kanuoles vienoje krautuvėje, teip-gi ir šaudyklių da vis surandam, kur nors užslėptų. Jieszkoma teip-gi ir po laukus apielinkėse. Mes teip-gi tankiai leidžiamės tolyn isz miesto, kad nors kiek mėsos susigrobti, nes mums mažai daveža, nesant gerų kelių, kur kareiviai yra priversti plėszimu sau maistą pasirūpinti. Geležinkelį taiso dieną ir naktį, prie kurio dirba 4,000 kinieczių po priežiura maskoliszkų inžinierių ir, gal neužilgo, bus sutaisytas iki Pekinui, tai tada nors maistą greicziaus galės davežti. Kiniecziams moka po 40 kapeikų ant dienos.
Maskolija turi czionais daugiausiai kariaunos, bet ją geriausiai ir užlaiko; palyginant su mumis tai maskoliszkiejie kareiviai poniszkai gyvena. Jie drauge su savimi vežasi ant vežimų pecsius ir tuojaus ugnis kuria; varosi drauge kaimenes jauczių arba vežasi vežimus visztų ir žąsų viską iszplėszia gyventojams, kuomet mes labai tankiai tik su szesziais preskucziais turėdavome apsieiti. Asz daug sykių gavau nuo maskolių duonos arba ir gerai pavalgyti ir, regisi, tik dėl to per visą laiką drucziau laikiausi už kitus savo sandraugus.
Tarp maskoliszkų kareivių daug suėjau lietuvių ir turėdamas pundą „Vienybės“, „Lietuvos“, daviau jiems skaityti. Tas jiems teip patiko, kad jei gu kas nors ir pinigais butu bėręs, kaip jie skaitė už pylymų gulėdami, tai butų nepaisę. Tuli buvo visai lietuviszkų laikraszczių nematę. Porą mažesnių lietuviszkų knyguczių, ką turėjau su savim, teip-gi jiems atidaviau. Jie užtat gerai mane vaiszino, duodami man juodos duonos, „ocziszozenos“ ir machorkės.
Pekine nėra strytkarių nei elektriszkų žiburių. Mes dabar stovime dailiame parke, bet turime gulėti ant szlapios žemės po czisų medžiais. Viskas butu gerai, kad tik maisto turėtume iki valiai, nes jau per daug esame nuvarginti, nuo senais skurstant ant lietaus ir saulės nekalbant apie skurdą Pilipinuose, bet kalėdas pasitikime atszvesti Amerikoje.
A. Sujeta.
Isz kinų. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 44
