Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 18d. 17:09

Knygos ištrauka. R.Inoguchi, T.Nakajima, R.Pineau „Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą“

R.Inoguchi, T.Nakajima ir R.Pineau „Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą“
Knygos viršelis / R.Inoguchi, T.Nakajima ir R.Pineau „Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą“

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Rikihei Inoguchi, Tadashi Nakajimos, Rogerio Pineau knygą „Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą“.

Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje užgimusi kamikadzių taktika dažnai vertinama kaip neturinti precedento karybos istorijoje. Šimtai jaunų pilotų stodavo į suburtus specialiųjų atakų padalinius, išeidavo trumpą parengties kursą ir skrisdavo vykdyti užduoties, iš kurios nebūdavo įmanoma grįžti. Jie taranuodavo amerikiečių lėktuvnešius, kreiserius ir minininkus, buvo įsitikinę, kad šlovingai žūva už savo Imperatorių ir Amžinąją Rytų imperiją. Kokios priežastys sąlygojo kamikadzių fenomeno atsiradimą?

Apie tai knygoje „Dieviškasis vėjas“ pasakoja Japonijos jūrų laivyno aviacijos karininkai Rikihei Inogučis ir Tadašis Nakadžima.

Autoriai, nors ir neteisina kamikadzių taktikos, bando paaiškinti, kaip ir kodėl Japonijos karinio jūrų laivyno vadovybė pasiryžo šiam žingsniui. Tai buvo ne spontaniška reakcija į vis augantį amerikiečių techninį ir kiekybinį pranašumą, bet ilgai svarstytas, įnirtinguose ginčuose gimęs sprendimas. Kamikadzių taktika priimta ir pasitelkta kaip kraštutinė priemonė. Tai buvo be galo sunkus žingsnis tiek jos šalininkams, tiek priešininkams. Šiai taktikai pagrįsti ieškota idėjų vadinamojoje „japonų dvasioje“: ištikimybės ir pasiaukojimo idealuose, šalies istorijoje.

R.Inogučis ir T.Nakadžima dalijasi prisiminimais apie pirmųjų savanorių mirtininkų verbavimą, jų nuotaiką, tikėjimą ir gyvenimo sąlygas. Skaitydami knygą sužinosite apie kamikadzių veiksmų rezultatus ir padarytą žalą priešo laivynui. Čia nutapytas išraiškingas kamikadzių tėvu vadinamo viceadmirolo T.Onišio, nusprendusio nusižudyti po Japonijos kapituliavimo, portretas, pateikiami paskutiniai mirtininkų laiškai artimiesiems.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Japonų pilotas lipa į lėktuvą. Prie šono kabo samurajaus kardas – neatsiejamas Japonijos karininko atributas.
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Japonų pilotas lipa į lėktuvą. Prie šono kabo samurajaus kardas – neatsiejamas Japonijos karininko atributas.

Nemažai dėmesio skiriama techniniam mirtininkų atakų aprašymui: kaip artėta prie taikinių, kaip buvo pasirenkamas tinkamas atakos taškas, kokiu kampu pikiruota, kaip buvo elgiamasi, jei prie tikslo artėjantys kamikadzės susidurdavo su priešų naikintuvais. Knygoje aprašomi ir japonų sukurti žmogaus pilotuojami sviediniai „Ohka“, – toks pat savižudiškas ginklas, kaip ir kamikadzių lėktuvai „Zero“.

Be japonų autorių R.Inogučio ir T.Nakadžimos, prie knygos rengimo prisidėjo JAV karinių jūrų pajėgų kapitonas Rogeris Pineau. Jis parengė tekstus leidybai ir parašė daugelį komentarų.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką:

Daugiaamžėje karų istorijoje galima rasti daugybę pavyzdžių, kai kariai būdavo siunčiami į beveik neišvengiamą mirtį. Tokių įsakymų priežastys būdavo įvairios, įvairūs ir jų vykdymo būdai. Bendra tik karių panieka mirčiai.

Japonijos istorijoje ypač daug tokių atvejų, nes buvome auklėjami atlikti pareigą bet kokia kaina, nebranginant gyvybės. Taigi, kyla klausimas, kodėl formuojant specialiųjų atakų padalinius kilo tiek daug ginčų? Kas gi tokio neįprasta tose kamikadzių atakose ir kuo jos skyrėsi nuo kitų istorinių precedentų?

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Kamikadzės pataikymo pėdsakas ant lėktuvnešio „Randolph“ kilimo tako.
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Kamikadzės pataikymo pėdsakas ant lėktuvnešio „Randolph“ kilimo tako.

Žinoma, lėktuvų panaudojimas – išskirtinė XX a. naujovė, bet juk technika – tai tik išorinė forma. Pagrindinis skirtumas tas, kad kamikadzių atakos vyko gana ilgai – nuo 1944 m. spalio iki 1945 m. rugpjūčio, o savižudiški veiksmai praeities karuose visada būdavo staigūs ir netikėti, tarsi žaibo smūgis. Nuo sprendimo pasiaukoti iki paties pasiaukojimo prabėgdavo taip mažai laiko, kad „auka“ net nespėdavo susivokti esanti pasmerkta. Didžiulis susijaudinimas, savanoriškas ryžtas pasiaukoti ir mirtis – tokia seka įprasta kariui. Ji kėlė tautiečių pagarbą ir susižavėjimą. Bet ilgai vykdomų iš anksto suplanuotų mirtininkų atakų idėja atrodė pernelyg siaubinga net daugeliui japonų. Taigi, kamikadzių idėjos šalininkai iškart sulaukė savo tautiečių kritikos. [...]

Pasibaigus karui, dalis japonų prakeikė kamikadzių idėją net neįsigilinę į mirtininkų būrių kūrimo priežastis. Šį piktą puolimą galima priskirti bendroms prieš kariuomenę nukreiptoms nuotaikoms, todėl cituoti daugelio piliečių pasisakymų nėra prasmės. Negaiškime tam laiko! Bet juk kamikadzių atakas kritikavo ir labai atsakingi, puikiai informuoti, visas aplinkybes gerai pasvėrę žmonės. Vienas jų – vyresnysis japonų laivyno karininkas, kapituliavęs Japonijos premjeras admirolas Kantaras Sudzukis (Kantaro Suzuki). Per Japonijos–Kinijos karą jis asmeniškai vadovavo mūsų eskadrinių minininkų grupei, kurių įgulos atakavo kinų laivus Veihajaus uoste. Ši ataka – puikus japonams įprastos paniekos mirčiai pavyzdys. Savo knygoje „Karo pabaigos fazės“ Sudzukis rašė:

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Pilotas kamikadzė rišasi raištį su Japonijos karo vėliava – tekančios saulės piešiniu.
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Pilotas kamikadzė rišasi raištį su Japonijos karo vėliava – tekančios saulės piešiniu.

„Pilotai kamikadzės negali nežavėti, tačiau, įvertinus jų taktiką strategijos požiūriu, tenka pripažinti, kad ji tapo pralaimėjimo priežastimi.

Gabus vadas niekada nesiims tokių kraštutinių priemonių. Per rusų–japonų karą narsaus bandymo blokuoti Port Artūro uostą griebtasi tik tada, kai buvo sudaryti branderių įgulų gelbėjimo planai. Įgulos turėjo paskandinti savo laivus uosto prieigose, bet vadas atsisakė pradėti operaciją, kol jūreiviai nebus aprūpinti pakankamu gelbėjimo valčių skaičiumi. Taip ir turėtų elgtis kiekvienas geras vadas. [...]

Kamikadzių taktika – visiška priešingybė išvardytiems pavyzdžiams. Pilotai negalėjo tikėtis grįžti. Šios atakos įrodė, kad mes bijome pralaimėti, kad nesugebame pakreipti karo eigos kitais būdais. Filipinuose pradėtos specialiosios atakos pilotams nepalikdavo jokių galimybių išsigelbėti. Žuvus patyrusiems lakūnams, tekdavo remtis neparengtais naujokais. Galiausiai imta siųsti jokios skrydžių patirties neįgijusius žmones.“

Įdomu palyginti kariškių ir civilių požiūrį. Pavyzdžiui, dr. Daisecu Sudzukis (Daisetsu Suzuki; jis nėra admirolo Kantaro Sudzukio giminaitis), vienos dzenbudizmo pakraipos lyderis, 1946 m. kovą žurnale „Sekai“ rašė:

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Šiltus skrydžio drabužius vilkintys kamikadzės nusilenkia prieš šventyklą.
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Šiltus skrydžio drabužius vilkintys kamikadzės nusilenkia prieš šventyklą.

„Pasibaigusį karą galima vertinti įvairiai, bet kai kuriuos specifinius japonų tautos būdo bruožus derėtų aptarti atskirai. Būtent dėl šių bruožų kamikadzių idėja virto tikrove.

Japonų kariuomenė puikiai įsisavino kai kurias vokiečių karo ideologų nuostatas, tarp jų ir įsitikinimą,

kad karas – tai naikinimas. Priešo karinis potencialas, kad ir koks jis būtų, turi būti sunaikintas, ir kuo greičiau. Karas – tai dviejų fizinių jėgų susidūrimas, todėl apie kareivius nereikia galvoti kaip apie žmones. Jie tėra naikinimo instrumentas.

Toks mąstymas ir pagimdė kamikadzes! Jų paskirtis viena – priešo karinio potencialo griovimas. Juos skatino pakiliomis frazėmis apie „aukščiausią mūsų šalies misiją“, bet iš tiesų mirtininkų taktikos iniciatoriai rėmėsi žiauriu išskaičiavimu. [...]

Ypač apmaudu, kad japonų karininkija nuolat pamindavo bet kokias religines dogmas. Sausumos kariuomenės ir jūrų laivyno vadovybė vis kartojo šintoizmo postulatus, tokius kaip „Dieviška Jo Didenybės šlovė“, „Išrinktoji tauta“, „Šventasis karas“, „Imperatoriaus kariai“ ir pan., bet jie pamiršo arba iš principo atmetė amžinąsias meilės, žmogiškumo ir gailestingumo vertybes.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Kamikadzė pataikė į amerikiečių sunkųjį kreiserį „Louisville“.
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Kamikadzė pataikė į amerikiečių sunkųjį kreiserį „Louisville“.

Mūsų tikėjime gausu karingų dievybių, bet jame nėra nė vieno meilės dievo ar deivės. Dėl ilgaamžės

Japonijos izoliacijos tiems karo dievams nepakanka erdvės. Jie negali suteikti gyvybės. Jie tegali ją atimti. Jei sutiktume, kad naikinimas yra vienintelis galimas kariavimo būdas, priešo nužudymas bet kuriuo įmanomu būdu tampa savaiminiu tikslu. Taip gimsta įsitikinimas, kad gyvenimo prasmė – mirti kaip samurajui. Kamikadzių atakos yra feodalinių koncepcijų produktas, į šias atakas mestos visos pastangos.“ [...]

Kitas autorius, išsakęs savo nuomonę apie kamikadzes ir mirtininkų taktikos šalininkus, – Tokijo universiteto profesorius Kadzuo Vatanabė (Kazuo Watanabe). Jo straipsnis „Sunaikinta jaunystė“ pasirodė 1946 m. rugsėjo 9 d. „Nippon Dokusho Shimbun“ numeryje. Profesorius svarsto:

„Kai kurie buvę mano studentai stojo į kamikadzių būrius. Bendraudamas su jais nepastebėdavau jokių psichikos nestabilumo požymių. Kai juos, aidint vario trimitams, siuntė į frontą arba kai su jais, karišką uniformą vilkinčiais inteligentijos atstovais, elgdavosi šiurkščiai, jie tyliai kartojo: „Kas bus – tas bus!“ Verčiami „savanoriškai“ stoti į kamikadzių būrį ir baigti mirtininkų kursą, jie guodėsi: „Kas bus – tas bus!“ Šių jaunuolių mintis ir elgesį lėmė stojiškas požiūris į gyvenimą. Labai gerbiu tokius žmones ir jais žaviuosi.

Mūsų vaikinams tiesiog nebuvo suteikta galimybė išreikšti pasipiktinimo ta aplinka, kurią sukūrėme mes, vyresnioji karta. Jie instinktyviai gynė tai, kuo tikėjo. Ir jeigu šiandien nespėję žūti kamikadzės pasibaisėtų, kad buvo pasukę klaidingu keliu, tai jau būtų svarstymai post factum. Tada jiems tiesiog nebuvo leista susimąstyti.“ [...]

Laikraščio „Yomiuri“ 1946 m. birželio 1 d. numeryje pasirodė redaktoriaus Cunego Babos (Tsunego Baba) tekstas:

„Esu linkęs manyti, kad dvasinės japonų tautos galios geba pasireikšti tik per įniršio protrūkius. Ilgojoje distancijoje japonai išsikvepia ir nusilpsta. Tą patį galima pasakyti ir apie kamikadzių atakas. Turėtume išugdyti kur kas ištvermingesnę japonų kartą, gebančią kai ką daugiau nei akimirksnio didvyriškumas.“

Kitas ponas, Masanoris Ošima (Masanori Oshima), atviras ateistas, savo knygoje „Pasvarstymai apie mūsų tautos būdą“ rašo:

„Tautai išgyvenant krizę, tenka veikti žaibiškai. Būtent tomis akimirkomis išryškėja ir dorybės, ir ydos. Čia nėra galimybės kiek stabtelėti ir atsikvėpti, nuslėpti tikrąjį savo veidą. Kritiniais momentais pasireiškia neslepiamos emocijos, žmonių ištikimybė ir patriotizmas, tikrosios tautos vertybės. Kaip tik šios vertybės ir pasireiškė per analogų neturintį mūsų pilotų atkaklumą.

Dažnai teigiama, kad japonai – atkaklesni ir ištikimesni nei kitų tautų atstovai, nes mirtis mūsų negąsdina. Tai įrodo narsūs veiksmai mūšio lauke. Tai – stiprioji mūsų pusė. Tačiau čia pat slypi ir silpnoji, nes japonai nevertina savo gyvybės ir per daug lengvai sutinka mirti. Dažnai narsa – akimirksnio impulsas, o ne brandžių apmąstymų rezultatas.

Vakaruose, priešingai, kiekvieno atskiro žmogaus gyvybei teikiama didžiulė reikšmė. Vakariečiai nepasirengę taip lengvai aukotis, todėl nesupranta kamikadzių psichologijos. Tačiau tai nėra narsos trūkumas. Vakariečiai, išnaudodami savo intelektą bei kitus gebėjimus, narsiai kovoja su gamtos stichijomis, medžioja laukinius gyvūnus, griebiasi kitų rizikingų veiksmų. Jų požiūris turėtų tapti mums pavyzdžiu.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria