Dabar populiaru
Publikuota: 2021 vasario 22d. 15:22

Knygos ištrauka. Roger Crowley „Konstantinopolis. Paskutinė didžioji apgultis 1453 m.“

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

1453 m. pavasarį didžiulė osmanų kariuomenė pajudėjo link Konstantinopolio. Jie siekė senos islamiškojo pasaulio svajonės – užimti tūkstantmečio senumo krikščioniškosios Bizantijos sostinę. Prasidėjo legendinė Konstantinopolio apgultis, kurios mastui nėra lygių visoje vėlyvųjų viduramžių istorijoje. Vienas priešais kitą stojo du puikūs karvedžiai – sultonas Mechmedas II ir imperatorius Konstantinas XI.

Septynias savaites maždaug aštuoni tūkstančiai miesto gynėjų desperatiškai kovėsi su daugiau nei dešimt kartų gausesnėmis priešo pajėgomis. Kovos vyko sausumoje, jūroje ir po žeme. Po daugiau nei mėnesį trukusios apgulties į Mechmedo II reikalavimą perduoti Konstantinopolio miestą osmanams paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI atsakė: „Jei kris mano imperija, aš krisiu su ja. Tie, kurie nori pasitraukti, tegul traukiasi, jei gali, o tie, kurie pasiruošė sutikti mirtį, tegul seka paskui mane.

Nepaisant beveik du mėnesius trukusių nuožmių kovų, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės nulėmė Konstantinopolio žlugimą vos per kelias valandas. Kritus Konstantinopoliui, žlugo ir Bizantijos imperija, o buvęs krikščionybės centras tapo islamiškas.

Tai pasakojimas apie žmogaus drąsą ir žiaurumą, techninį sumanumą, sėkmę ir bailumą, karo taktiką ir religinį fanatizmą.

Tai pasakojimas apie žmogaus drąsą ir žiaurumą, techninį sumanumą, sėkmę ir bailumą, karo taktiką ir religinį fanatizmą.

Knygos autorius Rogeris Crowley gimė 1951 m. Didžiojoje Britanijoje, įgijo išsilavinimą Kembridžo universitete. Parašė tris knygas apie Viduržemio regiono istoriją. Jo knygos paremtos originaliais šaltiniais, liudininkų pasakojimais bei kruopščiais tyrimais.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Mechmedas žinojo – būtina suduoti dar vieną smūgį, kol antpuolis dar nežlugo. Dabar – labiau nei bet kada anksčiau – jo samdomi kareiviai turėjo užsidirbti sau algą. Išjojęs pirmyn ant savo žirgo, sultonas ragino žmones pademonstruoti didvyriškumą. Duoti aiškūs įsakymai, o Mechmedas pats vedė vyrus, vienodu greičiu pajudėjusius griovio krašto link. Iki saulėtekio vis dar buvo likusi valanda, bet žvaigždės jau blėso, o „nakties juoduma užleidinėjo vietą aušrai“. Kariai sustojo prie griovio.

Čia sultonas įsakė „lankininkams, svaidyklininkams bei šauliams stovėti atokiau ir šaudyti dešinėn į užtvaros bei apgriautos išorinės sienos gynėjus“. Sienų link nuvilnijo tikras ugnies viesulas: „Šaudyta iš tokios daugybės kulevrinų ir strėlių buvo tiek daug, kad dangaus tiesiog nesimatė“. Besiginantieji buvo priversti slėptis už užtvaros, nes pasipylė „strėlių ir kitų šaudmenų, kritusių tarytum snaigės, lietus“. Gavę dar vieną signalą, pėstininkai pajudėjo pirmyn „su garsiu bauginančiu kovos šūkiu“ „kaip liūtai, o ne tiurkai“.

Jie artinosi prie užtvaros, nešami milžiniškos garsų bangos – tai buvo galingas psichologinis otomanų armijos ginklas kare, toks garsus, kad jį girdėjo net ir Azijos pakrantėje, už penkių mylių nuo jų stovyklos. Būgnų bei dūdų garsai, karininkų šūksniai ir raginimai, griausmingas patrankų riaumojimas ir kiaurai veriantys pačių vyrų riksmai, kuriais siekta tiek išvaduoti adrenaliną, tiek ir sutriuškinti priešų drąsą, – visa tai davė norimą efektą. „Savo didžiu šūkavimu jie atėmė mūsų narsą ir visame mieste paskleidė baimę“, – rašė Barbaras. Šis antpuolis vyko ties visa keturių mylių ilgio sausumos sienos atkarpa vienu metu, lyg į krantą dūžtančios bangos smūgis. Dabar ir vėl suskambo įspėjantys bažnyčių varpai, o tie, kurie nesikovė mūšyje, suskubo kalbėti maldų.

Savo sultono akivaizdoje jie kovėsi ir dėl garbės, ir dėl atlygio, pažadėto tam, kuris pirmasis užlips ant pylimo.

Sunkieji pėstininkai ir janyčarai buvo „pasirengę ir nekantravo kautis“. Savo sultono akivaizdoje jie kovėsi ir dėl garbės, ir dėl atlygio, pažadėto tam, kuris pirmasis užlips ant pylimo. Jie pajudėjo užtvaros link nedvejodami ir nesvyruodami, „kaip į miestą patekti pasiryžę vyrai“, kurie puikiai išmanė savo veiklos sritį. Kabliais ant lazdų jie vertė žemyn statines bei medines tureles, naikino užtvaros karkasą, rėmė kopėčias į pylimą ir, virš galvų iškėlę savo skydus, mėgino prasibrauti aukštyn po niokojančia akmenų ir šaudmenų kruša. Užnugaryje pasilikę karininkai šūkavo nurodymus, ir netgi pats sultonas jodinėjo ant savo žirgo pirmyn atgal, šaukdamas ir drąsindamas.

Priešingoje pusėje į mūšį stojo jau pervargę graikai ir italai. Džiustinianis su savo kariais bei Konstantinas, lydimas „visų savo didikų ir pagrindinių riterių, ir narsiausių vyrų“, suskubo prie barikadų su „akstimis, ietimis ir kitais kovos ginklais“ rankose. Pirmosios rūmų karių bangos vyrai „krito numušti akmenimis, tad dauguma žuvo“, bet į jų vietą stojo kiti. Niekas nė nesudvejojo.

Susispaudę kariai grūmėsi artimoje kovoje, o oras prisipildė siaubingo šaukiančių balsų triukšmo.

Netrukus prasidėjo artimo nuotolio kova, susirėmimas akis į akį dėl pylimo valdymo, ir kiekviena pusė kovėsi turėdama tvirtus įsitikinimus: viena – už garbę, Dievą ir didžiulį atlygį, o kita – už Dievą ir už tai, kad galėtų išgyventi. Susispaudę kariai grūmėsi artimoje kovoje, o oras prisipildė siaubingo šaukiančių balsų triukšmo: „Provokuodami priešus, vieni badė ietimis, kiti buvo badomi, žudikai ir žudomieji, tie, kurie apimti pykčio ir įniršio darė baisius dalykus“. Užnugaryje savo didžiulius sviedinius šaudė patrankos, o mūšio lauku ritosi dūmai, tai paslėpdami, tai vėl parodydami kovotojus vienus kitiems. „Visa tai, – pasakojo Barbaras, – priminė sceną iš kito pasaulio.“

Susirėmimas tęsėsi visą valandą, pulkai nedaug tepajudėjo pirmyn – besiginantieji niekad nesitraukė. „Mes juos įnirtingai atrėmėme, – pranešė Leonardas, – bet dauguma mūsų karių dabar buvo sužeisti ir turėjo pasitraukti iš mūšio. Vis dėlto Džiustinianis, mūsų vadas, ir toliau išliko tvirtas, o kiti kapitonai pasiliko savo kovinėse pozicijose.“ Ir tada atėjo akimirka – iš pradžių į tai praktiškai niekas neatkreipė dėmesio, – kai už užtvaros buvę žmonės pajuto, kad otomanų daromas spaudimas šiek tiek atlėgo. Tai buvo esminis momentas, ta akimirka, kai mūšis pakrypo kita linkme. Konstantinas tai pastebėjo ir paragino miesto gynėjus. Anot Leonardo, jis savo vyrams sušuko: „Narsieji kareiviai, priešų armija silpsta, pergalės karūna priklauso mums. Dievas su mumis – tęskite kovą!“ Otomanai susvyravo. O išsekę besiginantieji įgavo naujos stiprybės.

Ir staiga du keisti likimo posūkiai išplėšė sėkmę jiems iš rankų.

Ir staiga du keisti likimo posūkiai išplėšė sėkmę jiems iš rankų. Už pusės mylios palei fronto liniją Blachernės rūmų link broliai Bokiardžiai sėkmingai atrėmė Karadžos Pašos karių ataką, kartas nuo karto vis atlikdami greitus išpuolius per Cirko vartus – šalutinį išėjimą, paslėptą ties kampu, kur susikerta sienos. Dabar šiems vartams buvo lemta atlikti savo vaidmenį, minėtą senovinėje pranašystėje. Sugrįžęs iš reido, vienas italų karys už savęs tinkamai neuždarė šalutinio išėjimo vartų. Prašvitus keletas Karadžos vyrų pastebėjo atvirą praėjimą ir įsiveržė į vidų. Penkiasdešimčiai pavyko laiptais užlipti ant sienos ir netikėtai užklupti ten buvusius karius. Kai kurie buvo nužudyti, o kiti pasirinko mirti nušokę žemyn. O tai, kas tiksliai nutiko toliau, neaišku iki šiol. Atrodytų, kad įsibrovėliai buvo sėkmingai atskirti ir apsupti, kol nespėjo pridaryti dar daugiau žalos, tačiau jiems visgi pavyko nuplėšti šv. Morkaus ir imperatoriaus vėliavas nuo kai kurių bokštų bei pakeisti jas Osmanų imperijos simbolika.

Toliau ties fronto linija, prie užtvaros, buvę Konstantinas ir Džiustinianis apie šiuos įvykius nieko nežinojo. Jie tvirtai laikė savo pozicijas, kai netikėtai susidūrė su daug skausmingesniu likimo smūgiu. Džiustinianis buvo sužeistas. Kai kuriems šis momentas buvo krikščionių ar musulmonų Dievo atsakymas į maldas arba atsisakymas jas išklausyti. Knygų mėgėjams graikams šis epizodas priminė Homero veikalus: netikėtas mūšio posūkis, dėl kurio, anot Kritobulo, kalta „pikta ir negailestinga fortūna“, ta akimirka, kai romi ir negailestinga deivė, stebėjusi kovą su olimpiečiams būdingu atitolimu, nusprendžia pakeisti įvykių baigtį – ir vienu mostu paverčia didvyrį dulkėmis, o jo širdį – drebučiais.

Leidyklos nuotr./Žymusis vėlesniųjų laikų Belinio nutapytas portretas, kuriame Mechmedas įrėmintas imperatoriškoje arkoje su užrašu „Pasaulio užkariautojas“
Leidyklos nuotr./Žymusis vėlesniųjų laikų Belinio nutapytas portretas, kuriame Mechmedas įrėmintas imperatoriškoje arkoje su užrašu „Pasaulio užkariautojas“

Iki šiol nesutariama dėl to, kas gi iš tiesų įvyko, tačiau visiems aišku, kaip tai buvo svarbu: tai išsyk suglumino Džiustinianio karius genujiečius. Toliau nutikusių įvykių šviesoje pasakojimai tampa fragmentiniai ir ginčytini. Džiustinianis, „apsivilkęs Achilo šarvais“, krenta ant žemės tuzinu skirtingų būdų: į jo dešiniąją koją pataikoma iš lanko, į krūtinę įsirėžia arbaleto strėlė, jis iš apačios paduriamas į pilvą, kol kaunasi ant pylimo, švininė kulka perskrodžia jo ranką ir pramuša krūtinšarvį, jam į petį šaunama iš kulevrinos, iš nugaros į jį pataiko vienas iš jo karių – galbūt netyčia, o gal ir ne. Labiausiai tikėtina versija ta, kad jo viršutinius kūno šarvus perskrodė švininė kulka, o už nedidelės skylės slypėjo mirtinas vidinis sužeidimas.

Prieš dieną jis jau buvo sužeistas, o ši antroji žaizda galutinai palaužė jo kovinę dvasią.

Džiustinianis nuo pat apgulties pradžios nepaliaujamai kovėsi ir, be jokios abejonės, buvo visiškai išsekęs. Prieš dieną jis jau buvo sužeistas, o ši antroji žaizda galutinai palaužė jo kovinę dvasią. Negalėdamas pastovėti ir sužeistas sunkiau, nei kuris nors iš tai mačiusiųjų galėjo įtarti, jis įsakė savo vyrams nunešti jį į jo laivą, kur gautų medicininę priežiūrą. Šie kreipėsi į imperatorių ir paprašė raktų nuo vienų vartų.

Konstantiną baugino pavojus, kurį kėlė jo pagrindinio karo vado atsitraukimas, todėl jis maldavo Džiustinianio bei jo karininkų pasilikti, kol grėsmė sumažės, tačiau jie atsisakė. Džiustinianis vadovavimą kariuomenei patikėjo dviem karininkams ir pažadėjo sugrįžti, kai tik jo žaizda pasirūpins gydytojai. Tada Konstantinas nenoromis atidavė raktą. Vartai buvo atrakinti ir Džiustinianio sargybiniai nunešė jį į jo galerą Aukso Rage. Šis sprendimas pasirodė esąs tikra katastrofa. Atrakintų vartų vilionėms nesugebėjo atsispirti ir kiti genujiečiai: matydami savo vadą išvykstantį, jie metėsi per vartus paskui jį.

Konstantinas ir jo palyda beviltiškai mėgino užkirsti tam kelią. Jie uždraudė graikams sekti italus iš erdvės tarp sienų ir įsakė jiems susitelkti bei užimti bendražygių apleistas pozicijas ties fronto linija. O Mechmedas veikiausiai pastebėjo, kad gynyba ėmė silpnėti, ir paskatino karius ruoštis dar vienam šturmui. „Draugai, miestas jau mūsų! – suriko jis. – Dar truputis pastangų – ir jį užimsime!“

Leidyklos nuotr./Vienas didingiausių atvaizdų Turkijos istorijoje, perteiktas prancūzų: Užkariautojas Fatichas, lydimas islamo karių, per Edirnės vartus žengia į miestą
Leidyklos nuotr./Vienas didingiausių atvaizdų Turkijos istorijoje, perteiktas prancūzų: Užkariautojas Fatichas, lydimas islamo karių, per Edirnės vartus žengia į miestą

Grupė janyčarų, kuriems vadovavo vienas iš Mechmedo numylėtinių, karininkas Kaferas Bėjus, metėsi atakuoti, šaukdami „Allahu Akbar“ – „Didis Alachas“. O jų ausyse aidėjo sultono šūksnis: „Pirmyn, mano sakalai, keliaukit, mano liūtai!“ Ir, prisiminę atlygį, žadėtą tiems, kurie ant sienų iškels otomanų vėliavą, jie pasileido bėgti užtvaros link. Priekyje aukšto ūgio vyras, vardu Hasanas iš Ulubato, nešė otomanų vėliavą, o jį lydėjo trisdešimt bendražygių. Pridengęs galvą savo skydu, Hasanas sugebėjo prasibrauti ant pylimo, nugrumdamas pasimetusius miesto gynėjus ir įsitaisydamas struktūros viršuje.

Kurį laiką jam pavyko išlaikyti šią poziciją: rankoje jis laikė vėliavą ir įkvėpė janyčarų korpusą antpuoliui. Tai buvo išties išskirtinis ir jaudinantis otomanų narsumo vaizdinys – janyčarų milžinas, galiausiai iškėlęs islamo vėliavą ant krikščionių miesto sienų: jam lemta patekti į tautos savimonę formuosiančią mitologiją. Tačiau ne taip ilgai trukus besiginantieji persigrupavo ir atsikirto akmenų, strėlių ir iečių kruša. Jie atrėmė kai kuriuos iš tų trisdešimties karių, o patį Hasaną įspaudė į kampą, galiausiai parklupdė ir sukapojo į gabalus.

Bet kitose vietose vis daugiau janyčarų sugebėjo įsitaisyti pylimo viršuje ir prasibrauti per skyles užtvaroje. Lyg potvynis, apsemiantis pakrantės įtvirtinimus, į erdvę tarp sienų pasipylė tūkstančiai vyrų, skaičiaus persvara negailestingai nustumdami besiginančiuosius atgal. Greitai šie buvo apsupti ir prispausti prie vidinės sienos, prieš kurią iškastas griovys, kai užtvaros statyboms reikėjo žemių. Dalis žmonių buvo įstumti į jį ir taip atsidūrė spąstuose: jie negalėjo išsiropšti ir buvo išžudyti.

Dalis žmonių buvo įstumti į jį ir taip atsidūrė spąstuose: jie negalėjo išsiropšti ir buvo išžudyti.

Otomanų kariuomenė veržėsi į erdvę tarp sienų ties vis besiplečiančia fronto linija: daug jų žuvo, kai besiginantieji juos bombardavo nuo užtvaros, bet dabar ši karių tėkmė buvo nebesustabdoma – pasak Barbaro, per penkiolika minučių į vidų pateko 30 tūkstančių žmonių, skleidusių „tokius riksmus, kad tai priminė patį pragarą“. Tuo pat metu pastebėtos ir vėliavos, kurias ant bokštų prie Cirko vartų buvo iškėlę keletas priešų įsibrovėlių, todėl pasigirdo šūksnis: „Miestas užimtas!“ Besiginančiuosius užvaldė akla panika. Jie apsisuko ir ėmė bėgti, ieškodami būdų pasprukti iš užrakintos erdvės atgal į miestą. O Mechmedo kariai tuo metu jau buvo pradėję lipti ir ant vidinės sienos, tad šaudė į juos iš aukščiau.

Egzistavo tik vienas galimas išėjimas – nedideli šalutiniai varteliai, per kuriuos buvo išneštas Džiustinianis. Visi kiti vartai buvo užrakinti. Besigrumiančių vyrų minia skubėjo išėjimo link: jie trypė vienas kitą, mėgindami ištrūkti, „kol prie vartų susidarė didžiulė krūva gyvų žmonių, kuri neleido niekam praeiti“. Kai kurie atsidūrė po bendražygių kojomis ir buvo mirtinai sumindžioti, o kitus išžudė otomanų sunkieji pėstininkai, kurie dabar organizuotai leidosi nuo užtvaros. Kūnų krūva vis augo ir galutinai užkirto kelią žmonėms pasprukti. Taigi visi gyvi likę užtvaros gynėjai žuvo ten įvykusių skerdynių metu.

Prie kiekvienų iš kitų vartų – Charisijo, Penktųjų karinių vartų – taip pat susikaupė lavonų krūvos: tai buvo vyrai, sprukę ten, nes negalėjo ištrūkti iš užrakintos erdvės tarp sienų. Ir kažkur šioje dusinančioje, panikuojančioje, besigrumiančioje minioje paskutinį kartą pastebimas Konstantinas, apsuptas savo ištikimiausių palydovų: Teofilo Paleologo, Jono Dalmatos, Don Fransisko Tolediečio. Jo paskutines akimirkas aprašo nepatikimi liudininkai, kurie veikiausiai patys net nedalyvavo šiuose įvykiuose: imperatorius grumiasi, stipriai priešinasi, krenta ir yra sutrypiamas – taip jis dingsta iš gyvenimo, kad galėtų amžinai gyventi legendose.

Grupė janyčarų užsiropštė ant žuvusiųjų kūnų ir išlaužė Penktuosius karinius vartus. Judėdami toliau jau miesto sienų viduje, kai kurie pasuko į kairę, Charisijo vartų link, ir atrakino juos iš vidaus, o pasukusieji į dešinę atvėrė Šv. Romano vartus. Bokštus vieną po kito ėmė puošti vėjyje plevėsuojančios Osmanų imperijos vėliavos. „Tada visa likusioji armijos dalis aršiai įsiveržė į miestą <...> ir Sultonas sustojo priešais galingąsias sienas, kur plazdėjo didžiulė vėliava bei bunčiukai iš arklių uodegų, ir stebėjo įvykius.“ Atėjo aušra. Jau kilo saulė. Otomanų kariai vaikščiojo tarp kritusiųjų, nukirsdami mirusiems ir mirštantiems galvas. O virš jų ratus suko dideli plėšrieji paukščiai. Miesto gynyba žlugo per mažiau nei penkias valandas.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai