Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 18d. 12:49

Knygos ištrauka. Romano „Marsietis“ pamokos gali praversti ir kovojant su koronavirusu

„Marsietis“
Kygos viršelis / Knygos viršelis / „Marsietis“

Sunku patikėti, bet į Marsą nukeliančio romano „Marsietis“ autorius Andy Weiras bijo... skristi ir tik išimtiniais atvejais, tik pasikonsultavęs su medikais drįsta sėsti į lėktuvą. Kaip ir tąsyk, kai knyga ir pagal ją sukurtas filmas sulaukė sėkmės, neatsispyrė kvietimui apsilankyti NASA kosminių skrydžių centre ir savo akimis pamatyti tai, ką taip tikroviškai aprašė.

Prieš penkerius metus pasirodęs romanas „Marsietis“ (neseniai jį lietuviškai išleido BALTO leidybos namai, vertė Aistis Kelertas) ir to paties pavadinimo filmas neprarado aktualumo iki šiol. Billas Gatesas „Marsietį“ įrašė į šios vasaros rekomenduojamų skaityti knygų sąrašą ir kalbėdamas apie pasaulį apėmusią pandemiją prisiminė jos herojų Marką Votnį: „Tikriausiai pamenate prieš kelerius metus sukurtą filmą, kuriame Mattas Damonas, vaidinantis Marse įstrigusį botaniką, įveikia visas baimes ir pareiškia: „Aš vis tiek sugalvosiu, kaip iš šito š... išbristi.“ Lygiai taip pat mes stengiamės kovoti su naujuoju koronavirusu.“

Romano „Marsietis“ veiksmas prasideda Marse siaučiančia smėlio audra, kuri priverčia misijos „Arėjas 3“ narius skubiai evakuotis. Kolegų paliktas kaip žuvęs, Markas Votnis vis dėlto išgyvena, tačiau lieka visiškai vienas toli nuo Žemės. Jis negali pranešti, kad yra gyvas. Jei ir pavyktų perduoti žinią, maisto atsargos pasibaigtų anksčiau, nei atvyktų gelbėjimo komanda. Galimas daiktas, astronautas nemirs iš bado. Labiau tikėtina, kad jį pribaigs sugadinta technika, negailestinga aplinka ar paprasčiausia žmogiška klaida. Kad ir kaip būtų, Markas dar nelinkęs pasiduoti. Pasikliaudamas sumanumu, inžinieriaus įgūdžiais ir nepalenkiamu atkaklumu, niekada nenuleidžiantis rankų astronautas įveikia vis naujas iš pažiūros neįveikiamas kliūtis.

Romanas susižėrė bene visus įmanomus apdovanojimus mokslinės fantastikos knygų kategorijoje, o filmas, kurį į ekraną perkėlė režisierius Ridley Scottas ir kuriame Marko Votnio vaidmenį atliko aktorius Mattas Damonas, nominuotas septyniems „Oskarams“, pelnė du „Auksinius gaublius“ ir dar kelias dešimtis apdovanojimų.

„Nuo vaikystės svajojau tapti rašytoju, pirmą knygą parašiau dvylikos, vis bandžiau sudominti leidyklas savo kūriniais, tačiau šimtus kartų sulaukiau „ne“, – viename interviu pasakojo Andy Weiras, nuo penkiolikos pasinėręs į programavimą ir dirbęs garsiose kompanijose. Jis priklausė programuotojų komandai, sukūrusiai visame pasaulyje žinomą kompiuterinį žaidimą „Warcraft II“. – Nuleidau rankas ir rašiau tik savo malonumui asmeniniame tinklapyje, visi norintys mano pasakojimus galėjo skaityti nemokamai. Vieną dieną kilo mintis parašyti istoriją apie misiją Marse. O jei kas nors nutiktų ne taip, kaip planuota? Ką darytų žmogus, atsidūręs beviltiškoje situacijoje?“

Aubrie Pick/Andy Weiras
Aubrie Pick/Andy Weiras

Taip prieš dešimtmetį Andy Weiras laisvalaikiu savo tinklapyje ėmė rašyti apie Marse įstrigusį Marką Votnį ir apie šio kovą dėl išlikimo. „Markas Votnis – tai ne aš. Galbūt toks, koks norėčiau būti. Jis pasižymi visomis savybėmis, kokių pats norėčiau turėti, ir jo nevargina tos, kurių norėčiau atsikratyti. Juk Markas Votnis nebijo skraidyti, – savęs pašiepti nevengia autorius. – Mano istorija apie Marsą buvo skirta ne plačiai auditorijai, o tokiems kaip aš – ištikimiems mokslinės fantastikos gerbėjams. Tokiems, kurie žiūrėdami filmą ar skaitydami knygą ima kabinėtis prie įvairiausių detalių, tikrina, ar taip galėjo būti iš tiesų. Ilgainiui susibūrė grupė kelių tūkstančių skaitytojų, kurie įdėmiai sekė Marko dienoraštį ir siuntė pastabas, jei suabejodavo kokiu nors faktu. Man rašė chemikai, inžinieriai iš įvairių pasaulio kampelių.“

Nuo vaikystės svajojau tapti rašytoju, pirmą knygą parašiau dvylikos, vis bandžiau sudominti leidyklas savo kūriniais, tačiau šimtus kartų sulaukiau „ne“.

2012-aisiais Andy Weiras nutarė jau ištobulintą elektroninę „Marsiečio“ versiją įkelti į „Amazon“, ją buvo galima atsisiųsti už 99 centus. Kai romanas akimirksniu atsidūrė mokslinės fantastikos topuose, su autoriumi susisiekė viena iš garsiųjų leidyklų ir pasiūlė išleisti popierinę knygą, tuo pačiu metu istorija susidomėjo ir Holivudas.

Kadangi baimė skraidyti nedingo ir aprašant didvyriškus astronauto žygius, derybos su leidykla ir kino studija vyko telefonu. Kai agentas pranešė, kad pats Ridley Scottas imasi režisuoti filmą, o Mattas Damonas įkūnyti Marse likusį nelaimėlį, Andy Weiras netgi pamanė, jog kuris nors bičiulis sumanė iš jo pasišaipyti ir visa tai užsuko tik norėdamas ištarti: „Apgavau.“ „Jaučiausi panašiai kaip loterijoje laimėjęs žmogus, kuris žiūri į bilietą ir vis negali patikėti, ar iš tiesų jam nusišypsojo tokia sėkmė, – kalbėdamas su žurnalistais juokėsi Andy Weiras, po dvidešimt penkerių metų galėjęs atsisakyti programuotojo darbo ir atsidėti rašymui. – Mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Ne tik galėjau tapti rašytoju, apie ką svajojau visą gyvenimą, bet ir susipažinau su galybe Holivudo žvaigždžių, astronautų ir rašytojų.“

2017 metais pasirodė antrasis Andy Weiro romanas „Artemidė“ (pernai jį lietuviškai taip pat išleido BALTO leidybos namai), jį irgi rengiamasi ekranizuoti. Kitąmet gerbėjai turėtų sulaukti dar vienos šio autoriaus knygos.

Leidyklos nuotr./ Andy Weiro romanas „Artemidė“
Leidyklos nuotr./ Andy Weiro romanas „Artemidė“

Andy Weiras ne kartą yra viešai kalbėjęs, kad pritaria kosmoso užkariavimo programoms, dvidešimt penkeri metai dirbant programuotoju leido suprasti, kaip svarbu turėti kopiją, tad rašytojas įsitikinęs, jog būtina įkurti žmonių koloniją kur nors už Žemės ribų. Paklaustas, ar nenorėtų pats prisijungti prie skrydžio į kosmosą, 48-erių amerikietis juokdamasis atsakė: „Neturiu atradėjo instinkto. Nenorėčiau palikti Žemės orbitos. Jei man pasiūlytų nemokamai prisijungti prie kokios nors misijos, tikrai atsisakyčiau. Man patinka Žemė. Man patinka internetas. Man patinka dietinė kola. Turiu dvi kates. Aš rašau apie šaunius žmones, bet nesu vienas iš jų.“

Kviečiame paskaityti knygos ištrauką:

Atsidūriau visiškoj šiknoj.

Tokia mano tvirta nuomonė.

Šiknoj.

Praėjo viso labo pirmosios šešios dienos, ir mėnuo, turėjęs tapti nuostabiausiu mano gyvenime, virto tikru košmaru.

Nė nežinau, kas šitai perskaitys. Manyčiau, anksčiau ar vėliau kas nors suras šį žurnalą. Galbūt po kokių šimto metų.

Iškart norėčiau patikslinti, kad... aš nenumiriau 6-ąjį solą. Žinoma, kiti įgulos nariai nusprendė, kad žuvau, ir neturiu dėl ko jiems priekaištauti. Galimas daiktas, mano garbei bus paskelbta valstybinė gedulo diena, o man skirtame „Vikipedijos“ puslapyje atsiras toks įrašas: „Markas Votnis – vienintelis Marse žuvęs žmogus.“

Ir tai greičiausiai bus panašu į tiesą, nes tikrai čia numirsiu. Tik ne 6-ąjį solą, kaip kad visi mano.

Nagi, pažiūrėkim... Nuo ko čia pradėjus?

„Arėjo“ programa. Žmonija užkariauja Marsą, pirmą sykį pasiųsdama žmones į kitą planetą, išplėsdama gyvenamo pasaulio horizontus ir taip toliau, ir panašiai. „Arėjo 1“ įgula įvykdė savo misiją, ir didvyriai grįžo namo. Jų garbei surengti paradai, jie pelnė šlovę ir visuotinę meilę.

„Arėjas 2“ atliko tuos pačius darbus kitoje Marso vietoje. Kai įgula grįžo namo, jos nariams pasitikusieji tik stipriai paspaudė rankas ir pasiūlė po puodelį garuojančios kavos.

„Arėjas 3“ – mano misija. Na, gerai, iš esmės ne mano. Viskam vadovavo vadė Luis, o aš tebuvau jos įgulos narys. Tiesą sakant, žemiausio rango įgulos narys. „Vadovauti“ misijai galėčiau tik tuo atveju, jei nebeliktų nė vieno kito įgulos nario.

Ir kas galėjo pamanyti?! Dabar aš – vadas.

Įdomu, ar šis mano žurnalas bus rastas anksčiau, nei likusieji įgulos nariai išmirs nuo senatvės? Drįstu manyti, kad į Žemę jie grįžo sėkmingai. Bičiuliai, jeigu šitai skaitote, žinokite, kad jūs niekuo dėti. Padarėte tai, ką turėjote padaryti. Jumis dėtas būčiau lygiai taip pat pasielgęs. Jūsų nekaltinu ir džiaugiuosi, kad išgyvenote. Spėju, derėtų paaiškinti, koks Marso misijų darbo principas, jeigu ši mano rašliava pakliūtų į rankas nespecialistui. Žemės orbitoje atsidūrėme įprastu būdu: eiliniu erdvėlaiviu nuskridome į „Hermį“. Visos „Arėjo“ misijos naudoja „Hermį“, kad pasiektų Marsą ir grįžtų atgal. Tai itin didelis ir brangus erdvėlaivis, todėl NASA sukonstravo tik vieną tokį.

Galimas daiktas, mano garbei bus paskelbta valstybinė gedulo diena, o man skirtame „Vikipedijos“ puslapyje atsiras toks įrašas: „Markas Votnis – vienintelis Marse žuvęs žmogus.

Kai atsidūrėme „Hermyje“, keturi nepilotuojami erdvėlaiviai atgabeno kurą ir kitas atsargas, mes tuo tarpu rengėmės kelionei. Viskas buvo paruošta, ir išskridome į Marsą. Tik nelabai greitai. Seniai praėjo sunkų cheminį kurą deginančių raketų, įskriejančių į Marso orbitą vienu galingu impulsu, laikai.

„Hermyje“ sumontuoti joniniai varikliai. Iš galinės laivo dalies jie dideliu greičiu išstumia argoną nežymiam greitėjimui pasiekti. Visa gudrybė, kad čia nereikalinga didžiulė reakcijos masė, todėl nedidelis kiekis argono (drauge su energiją tiekiančiu branduoliniu reaktoriumi) įgalina visos kelionės metu išlaikyti tolydų greitėjimą. Nustebtumėt sužinoję, kaip sparčiai judama ilgą laiką naudojant nežymų greičio didinimą.

Galėčiau sekti pasakas apie džiugias kelionės akimirkas, bet kažkaip ūpas prapuolė. Nebesinori vėl viską prisiminti. Užteks pasakyti, kad po 124 dienų nepasmaugę vieni kitų pasiekėme Marsą. Tuomet persėdome į NMM (nusileidimo į Marsą modulį), kad nusileistume ant planetos paviršiaus. Iš esmės tas NMM tėra didžiulė skardinė su keliais nedidelės varomosios galios varikliais ir parašiutais. Jos vienintelė paskirtis – šešis žmones iš Marso orbitos nugabenti ant jo paviršiaus ir nė vieno neužmušti.

Dabar priėjome prie Marso tyrinėjimų pagrindinio triuko: tuoj paaiškinsiu, kaip čia iš anksto atsirado visa mūsų manta. Net keturiolika automatinių zondų atgabeno viską, ko mums galėtų prireikti vykdant operacijas paviršiuje. Konteinerius su ištekliais stengtasi numesti bemaž viename rajone, ir tai iš esmės pavyko. Ištekliai ne tokie trapūs kaip žmonės, tad juos nesibaiminant galima paleisti iš didelio aukščio. Tik bėda, kad nuo smūgio konteineriai atšoka į visas puses.

Savaime suprantama, į Marsą buvome pasiųsti tik įsitikinus, kad atsargos pasiekė planetos paviršių, o konteineriai nepažeisti. Nuo pradžios iki pabaigos, įskaitant išteklių gabenimą, viena misija į Marsą trunka trejus metus. Tiesą sakant, „Arėjo 3“ misijos atsargos jau buvo pakeliui į Marsą, kai „Arėjo 2“ įgula skriejo namo. Žinoma, vienas svarbiausių tų iš anksto atgabentų išteklių elementų buvo PMM – pakilimo iš Marso modulis. Būtent juo po visų atliktų darbų turėjome grįžti į „Hermį“. PMM nutupdytas atsargiai (priešingai nei kiti atsargų konteineriai, kurie gerokai pašokčiojo). Žinoma, modulis nuolat palaikė ryšį su Hjustonu, tad jei būtų kilusios kokios nors bėdos, būtume tiesiog praskrieję Marsą nė nemėginę nutūpti ir grįžę namo.

PMM – tikrai nuostabus aparatas. Pasirodo, pasinaudojus Marso atmosferoje vykstančių cheminių reakcijų grandine, iš kiekvieno į planetą atgabento kilogramo vandenilio galima pagaminti trylika kilogramų kuro. Tačiau šis procesas itin lėtas: bakas užpildomas per dvidešimt keturis mėnesius. Štai kodėl modulį nugabeno gerokai anksčiau nei mus.

Įsivaizduokit mano nusivylimą paaiškėjus, kad PMM išskrido. Dėl absurdiškos įvykių sekos vos nenumiriau, o dėl dar kvailesnės – vis dėlto likau gyvas.

Misija pajėgi atlaikyti smėlio audras, kurių greitis siekia 150 km/val. Todėl Hjustonas pagrįstai sunerimo, kai mus ėmė pliekti 175 km/val. vėtros gūsiai. Kad apsisaugotume nuo galimo išsihermetizavimo, visi apsivilkome skafandrus ir susispietėme gyvenamojo modulio, šiaip jau visų vadinamo Būstu, vidury. Tačiau bėda tykojo visai kitur.

PMM – erdvėlaivis. Jame daugybė trapių detalių. Iki tam tikro laipsnio jis atsparus audroms, tačiau nepajėgus atlaikyti nesilpstančios smėlio srovės. Po pusantros valandos nepertraukiamos vėtros NASA įsakė nutraukti misiją. Niekas nenorėjo užbaigti mėnesio trukmės ekspedicijos praėjus vos šešioms dienoms nuo jos pradžios, tačiau dar šiek tiek – ir galiausiai visi būtume ten pasilikę amžiams.

Dėl absurdiškos įvykių sekos vos nenumiriau, o dėl dar kvailesnės – vis dėlto likau gyvas.

Kad iš Būsto nusigautume į PMM, buvome priversti išeiti į audrą. Rizikingas žingsnis, tačiau neturėjome iš ko rinktis. Visiems pavyko, išskyrus mane. Mūsų pagrindinė palydovinė ryšio antena, iš Būsto perduodanti signalus į „Hermį“, atsiplėšė nuo pagrindo ir nuskriejo tolyn it milžiniškas parašiutas. Pakeliui ji rėžėsi į priėmimo antenų kompleksą, ir viena iš jų – ilgas plonas strypas – mane pervėrė. Perrėžė skafandrą it peilis sviestą, o kai sulindo į šoną, pajutau turbūt siaubingiausią skausmą gyvenime. Miglotai teprisimenu, kaip man užėmė kvapą (teisingiau sakant, išsiurbė), o skafandrui išsihermetizavus ausyse ėmė skausmingai pulsuoti.

Paskutinis dalykas, kurį pamenu, – kaip Johansen beviltiškai mėgina mane pasiekti.

Atsipeikėjau nuo skafandre įsijungusios deguonies signalizacijos. Pastovus įkyrus pypsėjimas galiausiai išbudino mane iš gilaus, visa apimančio troškimo tiesiog imti ir, po galais, nudvėsti. Audra nurimo. Gulėjau kniūbsčias, beveik visiškai užpustytas smėlio. Šiaip ne taip atsigavęs nusistebėjau, kodėl dar nepakračiau kojų.

Antena perdūrė skafandrą ir šoną, tačiau ją sustabdė dubens kaulas. Todėl skafandre tebuvo viena skylė (manyje, žinoma, irgi). Buvau tolokai nublokštas atgal, tad nusiritau nuo stataus kalvos šlaito. Kažkaip sugebėjau nusileisti veidu žemyn, antena sulinko, ją apsivijo skafandro kiaurymės kraštai. Šitaip skylė tapo daugmaž nepralaidi.

Tuomet tos kiaurymės link iš žaizdos ėmė gausiai plūsti kraujas. Jam pasiekus prorėžos vietą, dalis vandens dėl oro srauto ir žemo slėgio kaipmat išgaruodavo, likdavo tik lipni masė. Plūdo vis daugiau kraujo, kuris irgi virsdavo lipalu. Galiausiai kraujas užsandarino plyšelius aplink skylės kraštus ir tiek sumažino deguonies nuotėkį, kad skafandras įstengė atsilaikyti.

Su užduotimi jis susidorojo puikiai. Kritus slėgiui, iš azoto baliono vidun pripumpavo oro. Kai nuotėkis gerokai sumažėjo, ir toliau iš lėto pumpavo šviežią orą jo nuostoliui kompensuoti.

Po kurio laiko skafandro CO2 (anglies dvideginio) sugėrikliai išeikvojo savo resursus. Tai ir yra ribojantis gyvybės palaikymo sistemos veiksnys. Ne deguonies, kurį galima pasiimti, o CO2 kiekis, kurį galima pašalinti. Būste stovi deguonies regeneratorius, milžiniškas įrenginys, skaidantis CO2 deguoniui išlaisvinti. Tačiau skafandrai turi būti kilnojamieji, tad juose naudojama paprasta cheminio absorbavimo sistema su keičiamais filtrais. Ganėtinai ilgai išbuvau be sąmonės, todėl filtrų galimybės pasiekė ribą.

Skafandras užfiksavo šią bėdą ir persijungė į avarinį režimą, kurį inžinieriai vadina kraujolaida. Neįstengdamas pašalinti CO2, skafandras ėmė į Marso atmosferą leisti orą, nuotėkį kompensuodamas azotu. Vis dėlto kraujolaidos procedūra ilgai netruko – greitai baigėsi azoto atsargos, ir skafandras liko vien su deguonies balionu. Todėl jis griebėsi vienintelės priemonės, padėsiančios palaikyti mano gyvybę, – pradėjo vidun pumpuoti gryną deguonį. Dabar galėjau mirti nuo apsinuodijimo, nes pernelyg didelis kiekis deguonies grasinosi išdeginti nervų sistemą, plaučius ir akis. Juokinga mirtis žmogui su prakiurdytu skafandru: mirė nuo deguonies pertekliaus. Kiekvieną skafandro veiksmą lydėjo įvairiausi pavojaus signalai ar įspėjamieji pyptelėjimai. Atsipeikėjau būtent nuo signalo, įspėjančio apie deguonies perteklių.

Ruošiantis kosminėms misijoms tenka daug treniruotis. Žemėje mokymams, susijusiems su avarinėmis situacijomis išsihermetizavus skafandrui, skyriau visą savaitę, todėl žinojau, kaip elgtis. Atsargiai ištiesęs ranką prie šalmo šono, išsitraukiau remonto rinkinį. Tai viso labo piltuvėlis su vožtuvu ant siaurojo galo ir neįtikėtinai lipnia derva ant plačiojo. Mintis paprasta: atidaryti vožtuvą, o plačiąją piltuvėlio dalį priklijuoti virš skylės. Oras veršis pro vožtuvą ir nesutrukdys dervai patikimai sulipti. Tuomet uždarote vožtuvą, ir skylė susandarinta.

Dabar galėjau mirti nuo apsinuodijimo, nes pernelyg didelis kiekis deguonies grasinosi išdeginti nervų sistemą, plaučius ir akis. Juokinga mirtis žmogui su prakiurdytu skafandru: mirė nuo deguonies pertekliaus.

Sudėtingiausia buvo pašalinti anteną. Kaip įmanydamas greičiau ją ištraukiau ir susiraukiau, kai slėgis staigiai nukrito, ėmė svaigti galva, o žaizdą šone nusmelkė kraupus skausmas. Tuomet piltuvėlį uždėjau virš skylės ir priklijavau. Šis patikimai laikėsi. Skafandras deguonimi kompensavo prarastą orą. Patikrinęs rodmenų ekranėlį ant rankovės, pamačiau, kad skafandro viduje deguonies koncentracija siekia 85 procentus. Primenu, jog Žemės atmosferoje deguonies tėra apie 21 procentą. Nieko nenutiks, jei tik tokiomis sąlygomis per ilgai neužsibūsiu.

Klupinėdamas patraukiau Būsto link ir pirmiausia vargais negalais užsikepurnėjau ant kalvos. Įveikęs gūbrį, vienu metu pajutau didžiulį džiaugsmą ir neišmatuojamą liūdesį: Būstas stovėjo kaip stovėjęs (valio!), o PMM neliko nė pėdsako (kad tave kur!).

Kaip tik tą akimirką supratau, kad man šakės. Tačiau tikrai netroškau nusibaigti Marso paviršiuje. Nuklibikščiavau prie Būsto, įgriuvau į pereinamąjį šliuzą, o slėgiui susivienodinus nusiplėšiau šalmą. Atsidūręs gyvenamojo modulio viduje nusivilkau skafandrą ir atidžiai apžiūrėjau žaizdą. Reikės susiūti. Laimei, visi buvome apmokyti suteikti būtiniausią medicininę pagalbą, o Būste turėjome puikias medicininių priemonių atsargas. Susišvirkščiau vietinę nejautrą sukeliančio preparato, praploviau žaizdą, padariau devynis dygsnius – ir baigta. Porą savaičių teks vartoti antibiotikus, o šiaip viskas turėtų būti gerai. Žinojau, kad tai beviltiška, bet vis tiek pamėginau įjungti ryšio įrangą. Žinoma, jokio signalo – juk pamenat, kad nulėkė pagrindinė palydovinė antena, tiesa? Nuskriedama ji su savimi pasičiupo ir signalą priimančias antenas. Būste liko dvi atsarginės ryšio sistemos, tačiau abi skirtos susisiekti su PMM, kuris per daug galingesnes sistemas perduodavo signalą į „Hermį“. Kitaip tariant, atsarginės sistemos praverstų tik tuo atveju, jei PMM vis dar būtų kur nors netoliese.

Neturėjau, kaip susisiekti su „Hermiu“. Galbūt laikui bėgant pavyks Marso paviršiuje aptikti palydovinę anteną, tačiau remontas užtruks bent keletą savaičių, ir bus tiesiog per vėlu. Atšaukus misiją, „Hermis“ privalo Marso orbitą palikti per dvidešimt keturias valandas. Remiantis orbitine dinamika, kuo anksčiau išskrisite, tuo trumpesnė ir saugesnė bus kelionė atgal. Tai kurių galų laukti?

Apžiūrėjęs skafandrą, pastebėjau, kad antena pradūrė gyvybinių funkcijų stebėjimo kompiuterį. Išeinant darbuotis į planetos paviršių visi įgulos narių skafandrai sujungiami į bendrą tinklą, kad galėtume sekti vieni kitų būklę. Kiti įgulos nariai pastebėjo, kad slėgis mano skafandre nukrito bemaž iki nulio, o tada mano gyvybinių funkcijų rodmenys iškart išsijungė. Jei dar pridėtume neužmirštamą reginį: pervertas ieties rituosi nuo kalvos pačiame smėlio audros įkarštyje... Jie nusprendė, kad žuvau. O ką jūs pagalvotumėt? Galimas daiktas, jie netgi pasvarstė, ar verta ieškoti mano kūno, tačiau tokiu atveju instrukcijos labai aiškios: jei įgulos narys miršta Marse, ten ir pasilieka. Palikus kūną planetos paviršiuje, sumažėja krūvis PMM keliaujant atgal, o tai reiškia didesnes kuro atsargas ir platesnę paklaidos ribą. Kokia prasmė pasiduoti sentimentams?

Tad padėtis tokia: aš įstrigau Marse. Negaliu susisiekti nei su „Hermiu“, nei su Žeme. Visi mane laiko mirusiu. Sėdžiu gyvenamajame modulyje, kuris pritaikytas veikti trisdešimt vieną dieną. Jei suges deguonies regeneratorius, aš uždusiu. Jei nebeveiks vandens grynintuvas – mirsiu nuo troškulio. Jei Būstas prakiurs, tiesiog sprogsiu. Jei nieko panašaus nenutiks, galų gale baigsis maisto atsargos, ir aš numirsiu iš bado.

Tad tikrai taip! Aš visiškoj šiknoj.

Pranešimas spaudai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

07:03
00:49
17:58

Esports namai

URBAN˙/