Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 25d. 18:46

Knygos ištrauka. Veikko Erkkilä knyga „Paskutinis rytas. Nutylėti sovietų partizanų nusikaltimai“

Veikko Erkkilä knyga „Paskutinis rytas. Nutylėti sovietų partizanų nusikaltimai“
Knygos viršelis / Veikko Erkkilä knyga „Paskutinis rytas. Nutylėti sovietų partizanų nusikaltimai“

Sukrečianti žinomo suomių žurnalisto Veikko Erkkilä knyga „Paskutinis rytas. Nutylėti sovietų partizanų nusikaltimai“ – tai pasakojimas apie sovietų partizanų būrių naikinamuosius žygius Suomijos pasienio kaimuose. Tęstinio karo metu tuos būrius organizavo Karelijos–Suomijos SSR NKVD. Remiantis oficialiu įsakymu, suomių kariuomenės užnugaryje raudonieji smogikai turėjo naikinti gyvąją priešo jėgą ir techniką transporto judėjimo keliuose, bet iš tiesų tai buvo patys tikriausi teroro aktai.

Gerai ginkluoti „liaudies kovotojai“ (daugiausia tai buvo enkavėdistų vadovaujami partijos ir komjaunimo aktyvistai, taip pat norintys „užsirekomenduoti“ kandidatai į partiją, milicininkai, atskiri raudonarmiečiai, visoks kriminalinis elementas) Suomijos pasienyje nuo Pielineno iki Petsamo nužudė apie 170 civilių, kelios dešimtys kaimų gyventojų dingo, 54 buvo sužeisti. Visi sovietų partizanų nusikaltimai panašūs: puolamas mažiausias ir nuošaliausias kaimas, o paskui rašomos melagingos veiksmų ataskaitos apie tai, kad užpultų kaimų gyventojai buvo iki dantų ginkluoti „fašistų pakalikai“.

Apie Suomijos kaimuose vykusius mūšius sovietų partizanai prikūrė pasaulinio karo istorijoje negirdėtų pasakojimų. Kaip teigiama sovietų partizanų būrių ataskaitose, kautynės čia būdavo žiaurios ir didvyriškos, laimėtos nežmoniškomis fizinėmis ir dvasios pastangomis, drąsa, nepaprastais žvalgybos ir organizaciniais gebėjimais. Žinoma, visa tai buvo gryniausias melas. Sovietai dažniausiai užpuldavo kaimus, kuriuose nebūdavo jokios savisaugos arba ją sudarydavo keletas frontui netinkančių vyrų, žiauriai susidorodavo su niekuo dėtais civiliais kaimiečiais, o paskui Maskvai trimituodavo apie šimtus, net tūkstančius sunaikintų priešų, susprogdintus garvežius, geležinkelio vagonus, šaudmenų ir amunicijos sandėlius, užpultas kareivines. Dar ir mūsų dienomis Rusijos spaudoje nuolat pasirodo straipsniai apie „šlovingus Šiaurės kovotojus“, „Karelijos fronto didvyrius“, „bebaimius liaudies keršytojus“. Trijų partizanų būrių („Poliarnik“, „Stalinec“ ir „Bolševik“) junginiui vadovavęs Daniilas Podopliokinas – tiesiogiai atsakingas už civilių žudynes, apdovanotas garbingais apdovanojimais, pokariu puolė rašyti knygas apie „sunkias ir pasiaukojamas kovas“ Karelijoje. Taip pat įdomus faktas, kad vienas iš aukščiausios grandies „partizaninio“ judėjimo Karelijoje organizatorių buvo būsimasis SSRS komunistų partijos generalinis sekretorius J.Andropovas.

Leidyklos / Karelijos Respublikos nacionalinis archyvo nuotr./Partizanų žygis į Loką buvo gerai suplanuotas. Kelias iki to didelio objekto buvo tolimas
Leidyklos / Karelijos Respublikos nacionalinis archyvo nuotr./Partizanų žygis į Loką buvo gerai suplanuotas. Kelias iki to didelio objekto buvo tolimas

Likusių gyvų užpultų kaimų istorijos jaudina ir pribloškia. Dėl politinių priežasčių žuvusiųjų artimieji ištisus dešimtmečius liūdesį ir baimę kentė vienumoje, nes pokario Suomijoje, pasirinkusioje tylėjimo pro sukąstus dantis politiką, bet kokių užuominų apie sovietų terorą vengta, kaip galinčių pasirodyti provokaciniais. Šis didžiojo kaimyno neerzinimo kursas vėliau pavadintas finliandizacija. Suomijoje vengta rodyti amerikietiškus antisovietinius filmus, iš bibliotekų šalinta antisovietinė literatūra, uždrausta arba griežtai nerekomenduojama užsiminti apie sovietų kruvinus darbus.

Apie raudonųjų partizanų nusikaltimus Suomijoje atvirai pradėta kalbėti tik XX a. dešimtajame dešimtmetyje, byrant Sovietų Sąjungai. 1999 m. Suomija pateikė Rusijos Karelijos Respublikos prokuratūrai sąrašą sovietų veteranų, kuriuos siekia nuteisti, tačiau 2003 m. į suomių prašymus atšauta, kad minimiems nusikaltimams įsigaliojusi senatis, todėl niekas iš gyvųjų „partizanų“ nebus nei apklausiamas, nei sulaikytas, nei teisiamas. Taip pat atmestas prašymas suteikti papildomos informacijos iš uždarų archyvų.

Kam skirta ši knyga? Autorius ją skiria net tik civiliams Karelijos kaimų gyventojams, nukentėjusiems nuo sovietų teroro, ne tik suomių istorikams, pagaliau išdrįsusiems prabilti apie sovietų nusikaltimus, ne tik rusams, kurie teisina „šlovingą karą“ ir nenori jo veiksmų analizuoti kritiškai, bet ir visiems, kam įdomi mažai žinoma Antrojo pasaulinio karo istorija.

1998 m. knyga „Paskutinis rytas“ buvo įvertinta Valstybine premija, skiriama už informacijos sklaidą.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką:

Puolimas iš trijų pusių

Po „Stalinec“ puolimo Loką apėmė siaubas ir liūdesys. Partizanai į kaimą atėjo ne naktį, kaip buvo įprasta, o po pietų – 17.45 val. Iš būrio planų matyti, kad rengtasi smogti neįprastu metu, pavakarę, kai niekas to nesitikės. Partizanų žvalgai pamatė, kad sargyba budi ir nemiega naktimis. „Stalinec“ turėjo truputį paankstinti puolimą ir dėl to, kad vienas partizanas buvo pastebėtas. Bet tuo metu būrys jau laukė kaimo pakraštyje, pasirengęs pulti.

Brolis ir sesuo Veikko ir Vilma Manninenai buvo išėję parsivesti karvių iš ganyklos prie Lokavaros, esančios už keturių kilometrų. Mannineno šeima taip pat buvo perkelta į kaimo centrą. Karvės ganėsi pažįstamose miškingose vietose ir, artėjant vakarinio melžimo metui, jas reikėjo parsivesti atgal. Vedini karvėmis brolis ir sesuo jau buvo per kilometrą nuo kaimo centro, kai pastebėjo pasislėpusį nepažįstamą vyrą, jie neabejojo – priešą, „ruskį“. Vyras išsidavė, kad sunerimo pastebėtas, bet susivaldė ir mostu pakvietė Veikko prieiti arčiau. Dvejais metais vyresnė jo sesuo lūkuriavo kiek atokiau. Pakviestas prieiti Veikko iškart šovė vyro pusėn, o tada abu su Vilma pasileido bėgti kaimo link.

Po Veikko šūvio, nežinia, ar taiklaus, partizanai pajudėjo, ir kaimo žmonės suprato, kad kilo pavojus.

„Išgirdęs šūvį prie Lokavaros, pamaniau, kad vėl vyksta savisaugos vyrų pratybos. Apsidžiaugiau pagalvojęs, kad rasiu šovinių tūtelių, bet paskui prisiminiau, jog šaudyti uždrausta“, – pasakoja Erkkis Vitikka. Tuo metu jis su keliais kaimo vaikais laistė daržą pas Irmą Ylilokką.

„Irma mokėjo sudomindama mus įtraukti į darbą. Ollis Lokka tuo metu jau buvo beeinąs budėti į mokyklą. Jis gyveno sodyboje, vadinamoje Erkile pagal ją stačiusio Erkkio Lokkos vardą. Ollis priklausė savisaugai. Naktimis jis budėdavo mokykloje, dieną būdavo namie. Penki savisaugininkai buvo čia pat, kiti keturi patruliavo rytinėje kaimo pusėje. Ollis tartum nujautė, kas atsitiks. Jis sugrįžo į trobą ir paliepė visiems lipti pro langą lauk. Kai vėl išėjo į kiemą, prasidėjo smarkus šaudymas. Iš pradžių atrodė, kad iš oro. Partizanai jau buvo prie pat – kaimą jie pasiekė pirmiau nei Veikko su Vilma. Užpuolikai buvo susigrupavę ir rengėsi pulti kaimą iš trijų pusių – iš šonų ir per vidurį. Vienoje pusėje stovėjo mokykla. Kaimo žmonės ėmė šaukti, pasileido bėgti.“

Martta, jauniausia Vitikkos dukrelė, buvo pas kaimynus.

„Visą dieną kieme pas kaimynus – Pemaloje – laukiau kūdikio verksmo. Hilda Lokka turėjo tuoj gimdyti. Labai norėjau pamatyti naujagimį. Man pasakė, kad galėsiu užeiti vidun, kai tik išgirsiu kūdikį – gimęs jis pravirks. Sodyba buvo vadinama Pemala pagal Benjamino Lokkos vardą. Joje dar gyveno Rikus ir Saima Uusitalo, evakuoti iš kaimo pakraščio dėl partizanų puolimų grėsmės.

Lūkuriuodama užėjau į tvartą pažiūrėti, kaip Saima ruošiasi vakariniam melžimui, ir tuo metu gimė vaikelis, bet aš to nežinojau. Paskui išgirdau šiurpius garsus. Smarkius trenksmus, šūvius. Numanėme, kas atsitiko. Seniai to bijojome. Susigūžėme svirno kampe, o paskui nėrėm pro duris ir palindom po pamatu verkdamos. Pamačiau Raili šviesiais besiplaikstančiais plaukais prabėgant pakrantės link ir pasileidau iš paskos. Raili buvo mano pusseserė. Gyvenom kartu močiutės name, ji buvo lyg vyresnioji sesuo ir pavyzdys man.“

„Raili, kuriai buvo dvidešimt dveji, su savo mama Enna Neitola ir mano mama melžė karves tvarte. Šūvių griausmus jos palaikė aviacijos bombardavimu. Mama ir Enna liepė Raili dėl visa ko pasislėpti, „kad bent kas liktų gyvas“. Raili puolė prie šoninių svirno durų ir susidūrė su partizanu. Tas šovė į Raili, pataikė į klubą, bet kulka kaulo nepažeidė. Raili galėjo bėgti. Nusigavome iki pakrantės, kur savisaugininkas Väinö Hakulinenas, kilęs iš Nurmeso ar Keitelės, jau stūmė valtį į vandenį. „Palauk mūsų!“ – sušukome. Jis, aišku, palaukė. Netrukus pamatėme savisaugos vadą Villę Kaakkuriniemį iš Kuivaniemio. Ville suriko, kad jį sužeidė. Leidomės per upę keturiese. Irklavo vyrai. Išlipom kitame krante ir puolėm bėgti. Pirmą kartą pėdomis nejaučiau kankorėžių. Ville, šokdamas pro mokyklos langą, susižeidė stiklu koją. Jis turėjo pistoletą-kulkosvaidį, o Väinö – šautuvą. Bet abu manė, kad geriau pasislėpti, nes jėgos nelygios.“

Kas nutiko kitiems kaimo žmonėms? Marttos brolis Erkkis visą laiką buvo kaime. Jis matė, kaip Ollis Lokka stojo prieš užpuolikus:

„Ollis iš karto nušovė du ar tris partizanus. Buvo pasiėmęs šautuvą. Mokykloje buvę vyrai nespėjo susigrupuoti. Skiedroms ir šipuliams lekiant nuo sienų, visi išbėgo į lauką. Johannesui Kumpulai ranką sudraskė pistoleto-kulkosvaidžio serija. Keturiolikmetis Aarre Pyhäjärvis tuomet buvo antrame mokyklos pastato aukšte, ten čiupo pistoletą-kulkosvaidį, bet bėgdamas griovio lauko pakraštyje link pargriuvo ir pametė dėtuvę. Netrukus mokyklos pastatas užsiliepsnojo.“

Johanneso Kumpulos šeima – žmona Hilja su penkiais vaikais – pasislėpė mokyklos rūsyje. Kumpula gyveno Tingisautiojyje, ant upės kranto, ligi ten nuo kaimo buvo dešimt kilometrų. Iš vienkiemio Hilja su vaikais buvo atvežta į mokyklą, kur jos vyras ėjo sargybą. Kai mokykla užsidegė, žmonės mėgino Hilją su vaikais iškelti pro nedidelį rūsio langą, bet partizanai gelbėtojus iššaudė. Johannesas, nepaisydamas lekiančių kulkų, stengėsi išgelbėti šeimą, bet buvo sužeistas. Motina su vaikais liko degančioje mokykloje. Ugnis nuo medinio antstato į rūsį neišplito, bet taip jį įkaitino, kad žmonės nebegalėjo išsigelbėti. Hilmai buvo trisdešimt. Kartu su ja žuvo vaikai – nė mėnesio nesulaukusi Siiri, beveik dvejų metų Aino, penkerių Marttis, septynerių Ritva ir devynerių Lauris. Vyriausioji Hilmos dukra – vienuolikmetė Terttu – per gaisrą buvo kieme ir galėjo pabėgti.

Mama sudegė tvarte

Erkkis Vitikka sako, kad dauguma kaimo žmonių kėlėsi per upę valtimis.

„Kiekvienas veikė savo nuožiūra. Partizanams buvo lengva pataikyti į plaukiančius per upę, bet kitame krante buvo saugiausia. Kai kurie pasislėpė miške palei kaimą, laukuose, grioviuose. Partizanai judėjo greitai, mėtydami į pastatus prieštankinius sprogmenis. Jie šaudė žmones kiemuose, sodybose. Partizanai padegė tvartą, kur mano mama Maria ir Enna Neitola buvo užlindusios už krosnies. Liko tik mamos kaulai, Ennos – irgi tik tiek. Mama dirbo miško darbininkų virtuvėje Savukoskyje, bet buvo grįžusi namo prieš porą dienų. Tėvas Ilmaris buvo išsiųstas į Savukoskį stebėti aviacijos antskrydžių.“

Leidyklos / Marttos Ruhos archyvo nuotr./Marttai Ruhai su broliu Erkkiu Vitikka Lokoje pavyko pabėgti nuo užpuolikų. Tvarte sudegusios jų motinos palaikai buvo surinkti ir sudėti į maišą. 2011 m. vasarą brolis ir sesuo nusifotografavo partizanų poilsio vietoje prie Sotatunturio kalno
Leidyklos / Marttos Ruhos archyvo nuotr./Marttai Ruhai su broliu Erkkiu Vitikka Lokoje pavyko pabėgti nuo užpuolikų. Tvarte sudegusios jų motinos palaikai buvo surinkti ir sudėti į maišą. 2011 m. vasarą brolis ir sesuo nusifotografavo partizanų poilsio vietoje prie Sotatunturio kalno

Erkkis, kaip ir visi Lokos berniukai, buvo susipažinęs su ginklais – ko gero, jie apie ginklus žinojo tiek pat, kiek savisaugos vyrai. Erkkis atkreipė dėmesį į užpuolikų ginklus ir pamatė, kad daugelis jų turi pistoletus-kulkosvaidžius, kai kurie lengvuosius kulkosvaidžius. Iš daržo jis nuskubėjo pas močiutę – į mamos gimtuosius namus, vadinamus Erkile.

„Neketinau likti viduje, nes kaimo namai jau degė. Iššokau pro langą ir, pamatęs pro šalį bėgantį Yrjö Lokką, leidausi iš paskos. Lėkėme pakrantės link, bet ten nesėdom į valtį – Yrjö pasakė, kad verčiau lįsti po skardžiu. Įduba buvo tolygiai išgraužta potvynio vandens ir mes galėjom joje pasislėpti. Netrukus išgirdom virš galvų tratant pistoletą-kulkosvaidį. Pamaniau, kad partizanams į pagalbą atskrido lėktuvas. Bet Yrjö parodė ranka virš galvos. Tratėjo lengvasis kulkosvaidis, per skardžio kraštą kyščiojo ugnies liežuvis, virpėjo kaip lapės uodega. Kulkosvaidis taikė į valtimi sprunkančius žmones. Stebėjau, kaip jie, apimti baimės, stengiasi išsilenkti kulkų. Trys moterys – Tilda Ikonen, Kerttu Kangas ir Saima Uusitalo – su Hildos Lokkos kūdikiu, gimusiu prieš pusvalandį ir vėliau gavusiu Taisto vardą, pasiekė kitą krantą. Tilda padėjo Hildai gimdyti ir spėjo užrišti virkštelę. Tos moterys pasiėmė kūdikį, nes Hilda spruko pro krūmyną kitu keliu. Jai taip pat pavyko išsigelbėti.“

1944-ųjų vasarą Erkkis ir Martta dar buvo vaikai, bet prisimena kiekvieną partizanų puolimo akimirką ir visus užpultojo kaimo gyventojų vardus. Partizanų užpultų kaimų žmonės visą gyvenimą tiksliai prisiminė, kas vyko.

Trys gyventojai žuvo iškart, du nuo sužalojimų mirė truputį vėliau. Jauna mama Linnea Kavakka, sėdėjusi valties gale, žuvo, bet jos vaikai – dvejų metų Timo ir ketverių Aino – įsikibo mamos kūno ir liko gyvi. Trys jų broliukai, tuo metu bėgę kitu keliu, taip pat. Ta pačia valtimi plaukė nėščia Helli Lokka su šešerių metų sūneliu Antero. Berniukas žuvo vietoje, o jo mamai kulka pataikė į pilvą. Vaisiui buvo peršauta galvutė ir Helli Lokka vėliau mirė Ìvalo ligoninėje. Plaukiančią valtimi Katri Yliriesto taip pat nušovė. Helmi Kavakka su dešimties mėnesių sūnumi Voitto šoko į upę ir abu liko gyvi.

Leidyklos / Marttos Ruhos archyvo nuotr./Marttai Ruhai su broliu Erkkiu Vitikka Lokoje pavyko pabėgti nuo užpuolikų. Tvarte sudegusios jų motinos palaikai buvo surinkti ir sudėti į maišą. 2011 m. vasarą brolis ir sesuo nusifotografavo partizanų poilsio vietoje prie Sotatunturio kalno
Leidyklos / Marttos Ruhos archyvo nuotr./Marttai Ruhai su broliu Erkkiu Vitikka Lokoje pavyko pabėgti nuo užpuolikų. Tvarte sudegusios jų motinos palaikai buvo surinkti ir sudėti į maišą. 2011 m. vasarą brolis ir sesuo nusifotografavo partizanų poilsio vietoje prie Sotatunturio kalno

Visa tai Erkkis Vitikka su Yrjö Lokka matė stovėdami prie upės skardžio, virš galvos tratant kulkosvaidžiui.

„Iššaudęs dvi dėtuves, kulkosvaidininkas atsitraukė. Liko 147 šovinių tūtos – vėliau suskaičiavau. Tas pats kulkosvaidininkas, prieš ateidamas ant upės skardžio, kaimo pakraštyje paliko 40 šovinių tūtų. Jis priklausė puolimo grupei, kuri pasiekė kaimą nuo Säärelä sodybos iš šiaurės pusės. Grupės, puolusios per vidurį, kulkosvaidininką pakirto Ollio Lokkos kulka. Kulkosvaidininko kūnas gulėjo prie liepsnojančio namo, drabužiai buvo sudegę, perpetės diržo šoviniai susproginėję. Partizano pilvas buvo perplyšęs. Su Olliu surinkome žuvusių partizanų ginklus. Paėmiau du pistoletus-kulkosvaidžius ir šautuvą. Olliui pavyko nušauti septynis partizanus. Iš viso jų žuvo dešimt. Vieną sunkiai sužeistą partizaną nušovė saviškiai ir palaidojo kaimo pakraštyje. Ginklą turėjo ne tik Ollis. Vienam savisaugos vyrų Sergejeffui iš Luttojokio buvo likę tik penki šoviniai – tikriausiai jis nušovė kokį partizaną. Visus žuvusius žmones palaidojo kaimo pakraštyje, bet 1947-aisiais palaikai buvo perkelti į sovietų kapines Siltaharjuje, netoli Vuotso.“

Tuoj po antpuolio Erkkis susirgo dizenterija ir septynias savaites pragulėjo ligoninėje. Tikriausiai buvo užsikrėtęs per partizanų ginklus.

Martta sako prisimenanti tuos įvykius ir žmonių siaubą taip, kaip matė vaikystėje, 1944-ųjų vasarą.

„Todėl taip dažnai verkdavau. Bet kai kurie įvykiai po puolimo visai išsitrynė iš atminties. Neprisimenu, kas vyko tą dieną, kai išgirdau mamą sudegus tvarte. Gerai prisimenu, kaip radom vietą, kur apsistoti. Nuo pakrantės nuėjom keturis kilometrus pagal mišką, paskui kelio pakraštyje susikūrėme laužą. Nuo Korvaneno dviračiais atvažiavo septyni suomių kareiviai. Kai pasakėm, kas atsitiko, vienas kareivis įsiropštė į telefono stulpą ir lauko telefonu kažkam paskambino. Po kurio laiko pamatėm iš tos pačios pusės atvažiuojant vokiečių mašinas. Pirmasis automobilis priartėjo prie mūsų ir kėbule buvę kareiviai nukreipė į mus ginklus. Jie žinojo, kas atsitiko, ir išsigando, palaikę mus partizanais.

Atgal ta vokiečių mašina grįžo be kareivių, o kabinoje sėdėjo Hilda su kūdikiu ant rankų. Tai nudžiugino. Prie laužo buvau girdėjusi vyrus sakant, kad pagimdžiusi moteris žuvo. Hilda buvo baisiai išbalusi. Mus susodino į kėbulą ir nuvežė į Korvaneną pas Jenni Alakorvą. Ten nuėjau gulti į antrą aukštą, o atsikėlusi ir nulipusi žemyn pamačiau močiutę... Močiutė mus užaugino. Tėvas dirbo Savukoskyje ir nebuvo toks artimas kaip močiutė. Mudu su Erkkiu kartais pasvarstydavom, kas būtų su mumis, jeigu močiutė mirtų, o ji pažadėdavo gyventi iki gilios senatvės. Ir gyveno. Jau auginau antrą vaiką, kai močiutė mirė.“

Pirmą kartą Martta pravirko nuo „Stalinec“ antpuolio prabėgus dviem savaitėms.

„Pamačiusi maišą su mama... maišą, kuriame buvo mamos kaulai, dar negalėjau verkti nei pasižiūrėti į maišą. Pravirkau laidotuvių dieną. Verkiau klausydama popietinės radijo laidos apie laidotuves“, – sako Martta. Dabar jos pavardė Ruha, gyvena pamainiui Kemijervyje ir Suvanto kaime prie Pelkoseniemio. Ilgainiui vaikystės sukrėtimai išblėso. Bet jaunystėje kankino baisi baimė prarasti artimuosius.

Psichologinės traumos liko visam gyvenimui

Būrys „Stalinec“ nužudė 21 Lokos gyventoją. Dvidešimt iš jų buvo vaikai ir moterys. Vienintelis jų nušautas vyras buvo šešiasdešimt šešerių Matti Säärelä – taip pat civilis. Tarp sužeistųjų buvo kareivių. Kaimo žmonės ne iš karto susigaudė, kiek iš jų sužeista. Bet visi patyrė sunkią psichologinę traumą. Ir fiziniai suluošinimai galiausiai atrodė lengvesni. Psichologinės traumos žmones kamavo visą gyvenimą.

Manyta, kad žuvo 22 kaimo gyventojai, nes tiek jų trūko. Gaisravietėse palaikų liekanų rasta labai mažai ir niekas negalėjo tiksliai suskaičiuoti, kiek žmonių žuvo.

„Stalinec“ partizanai paėmė į nelaisvę vieną žmogų – Veikko ir Vilmos devynerių metų seserį Varpu. Mergaitė buvo Aleloje – Ale Lokkos sodyboje, ją užpuolę partizanai iškart nušovė penkiasdešimt devynerių metų šeimininkę Eliną, ketverių metų Urpo Yliriesto ir trylikos metų Irmą Ylilokką, pas kurią vaikai laistė daržą. Ale iššoko pro langą. Varpu buvo pasislėpusi pieno podėlyje. Mergaitė lindėjo už durų, kai ten įsibrovė rusas ir surijo puskubilį viili. Varpu iš už durų išlindo į šeimyninę, kaip pati manė, tinkamu metu, bet rusas ją sučiupo. Ji turėjo kuo greičiau sprukt iš trobos, nes partizanai padeginėjo pastatus.

Erkkis Vitikka sako, kad mergaitė buvo palaiminta per visų aukų laidotuves. Vis dėlto ji liko gyva: partizanai ją nusivedė už sienos ir iš ten ji vėliau parašė laišką savo netikrai seseriai Elmai. Ši gavo laišką 1945-ųjų vasarą, grįžusi iš evakuacijos Siuvejervyje (Syväjärvi). Varpu išsiuntė laišką į Siuvejervį, nes manė, kad visi Lokos gyventojai žuvo. Laišką kažkas atnešė į tuščią sodybą ir įkišo tarp trobos sienojų. Buvo sunku patikėti: atrodė, kad Varpu negalėtų jo išsiųsti iš Sovietų Sąjungos. Bet Martta Vitikka, vaikystėje susirašinėjusi su Varpu, atpažino rašyseną. Beveik po dvejų metų Raudonasis Kryžius parvežė Varpu namo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/