Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 11d. 12:59

Knygos ištrauka. Visvaldis Lācis „Latvių legionas“

Visvaldis Lācis „Latvių legionas“
Leidykla „Briedis“ nuotr. / Visvaldis Lācis „Latvių legionas“

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – Visvaldžio Lācio knygą „Latvių legionas“. Vasario 23 d. autorius svečiuosis Vilniaus knygų mugėje ir 12 val. 1.3 salėje pristatys savo knygą.

Mus su artimiausiais kaimynais latviais sieja bendra baltiška kultūra, gimininga kalba, panaši tautosaka. Nors esame giminės, apie latvių ir jų šalies istoriją, taip pat XX a. pirmosios pusės įvykius žinome nepakankamai. Latviai, lygiai kaip lietuviai, patyrė sovietų ir nacių okupacijas, tačiau kai kurie tų metų įvykiai kaimynams klostėsi kiek kitaip.

Buvęs Latvijos legiono karys, istorikas, publicistas, Saeimos narys Visvaldis Lācis šioje knygoje pasakoja apie vokiečių okupacijos laikotarpiu suburtą Latvių SS legioną. Po vos metus trukusios, kruvinų žaizdų Latvijos kūne palikusios pirmosios sovietų okupacijos, vadinamos Baisiaisiais metais, istoriškai vokiečiams niekada nesimpatizavę latviai pasitiko Vermachtą kaip išvaduotojus nuo trėmimais ir žudynėmis jų kraštą niokojusio stalinistinio maro. Tačiau netrukus vokiečiai, kaip ir visi okupantai, griebdamiesi šantažo ir grasinimų, savo karo mašinai pradėjo reikalauti vis daugiau gyvosios jėgos. Latviams, kaip ir jų kaimynams estams bei lietuviams, iškilo dilema: kovoti petys petin kartu su vokiečiais ar, atmetus nacių administracijos mobilizacinius reikalavimus, sulaukti griežtų represijų? Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, kur antinacinės nuotaikos buvo kur kas stipresnės, pavyko suburti tautinius legionus. V.Lācis pripažįsta, kad SS divizijų nesutikę formuoti lietuviai pasielgė teisingai, nes išsaugojo daugybę gyvybių ir potencialą pokario partizaninei kovai. Vietinės rinktinės vadas generolas Povilas Plechavičius griežtai atsisakė, kad jo vyrai taptų SS policijos kariais. Autorius apgailestauja, „kad latviai, deja, neturėjo tokių žmonių kaip lietuviai, kurie būtų mokėję politiką panaudoti savo Tėvynės labui“.

Knygoje V.Lācis aptaria visas pagrindines priežastis, paskatinusias jaunus latvius stoti į formuojamas SS kariuomenės divizijas, taip pat akcentuoja, kad didelė dalis legionierių buvo mobilizuoti priverstinai. Daugelis per sovietų okupaciją prarado artimuosius ir siekė atkeršyti, kiti tikėjo, kad kaudamiesi kartu su vokiečiais jie stabdo prie Latvijos vėl artėjančią Raudonąją armiją, sėjusią žudynes, plėšimus ir prievartavimus.

Į Legioną stojo pačios įvairiausios socialinės padėties ir profesijų žmonės: kaimo ūkininkai, gamyklų darbininkai, garsūs sportininkai, inteligentijos atstovai, taip pat gydytojai, mokytojai, tarpukario Latvijos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai. Leningrado, Volchovo, Vidžemės frontuose kovęsi vyrai, kurių daugelis buvo sužeisti ar žuvo mūšiuose, kariavo ne už Trečiąjį reichą, kuriam nejautė jokių simpatijų, o už Latviją. Daugeliui legionierių nacių idėjos buvo svetimos, jie įtariai, o kartais net ir priešiškai žvelgė į vokiečius. Nemaža dalis karininkų puoselėjo viltis, kad sovietams ir naciams galutinai išsekus, latviams kartu su komunizmo grėsmę pasauliui supratusių Vakarų sąjungininkų pagalba pavyks atkurti nepriklausomybę.

Deja, toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Raudonasis tvanas vėl užtvindė Latviją. Į nelaisvę pakliuvusius legionierius sovietai vertino kaip „tarybinės tėvynės“ išdavikus, todėl dažniausiai šaudė vietoje. Kremliaus propaganda pradėjo formuoti legionierių – idėjinių „fašistų“, beginklių gyventojų žudikų ir marodierių įvaizdį, nors Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje SS kariuomenės divizijose tarnavę latviai ir estai, ypač priverstinai mobilizuoti, nevertinti nei kaip karo nusikaltėliai, nei kaip nacių kolaborantai. V.Lācis savo knygoje griežtai paneigia dabartinei Rusijai patogius mitus, kad legionieriai buvo SS organizacijos nariai, jog vykdė šmeižikiškai jiems priskiriamus tariamus ar svetimus nusikaltimus. Skaitytojai knygoje ras atsakymus į daugelį svarbių klausimų.

V.Lācis – unikali asmenybė. 2014 m. jis tapo Latvijos mokslų akademijos nariu. Autorius iki šiol gina savo paties ir kovų bendražygių garbę nuo nepelnytų užgauliojimų ir kaltinimų, jo tekstai nuolat publikuojami Latvijos spaudoje. Nors 2019 m. kovą jam sukaks 95-eri, V.Lācis aktyviai sportuoja ir dalyvauja bėgimo maratonuose.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką:

Latvių legiono generalinis inspektorius generolas R.Bangerskis 1943 m. lapkričio 15 d. Latvijos universiteto auloje kreipėsi į ryškiausius latvių visuomenės asmenis kartu su spaudos ir radiofono atstovais ir pranešė apie 1915–1924 m. gimusių vyrų ir jaunuolių šaukimą į Latvių legioną. Savo kalboje jis pasakė: „Norėčiau dar pabrėžti šio žingsnio, dėl ko dabar apsisprendė mūsų savivalda, bendrą reikšmę. Pirmiausia dėl to, kad mes patys prisiėmėme teisę šaukti prie ginklų mobilizacijos keliu latvių vyrus, mes vėl bent jau šiuo atžvilgiu atgavome savo tautos suverenias teises, kurias ji buvo pasiekusi prieš dvidešimt penkerius metus ir kurias iš jos bolševikai prievarta atėmė.“ Generolas du kartus viename sakinyje paminėjo žodį „teisės“. Štai čia buvo ta vieta, kai R.Bangerskiui reikėjo šnekėti ne tik apie teisę vykdyti mobilizaciją, bet ir apie latvių teises vesti šiuos vyrus mūšin divizijų ir korpusų lygmenyje, apie teisę reikalauti šiuos vyrus iki galo apmokyti ir apginkluoti, nustatyti geografines vietas, kur ir kokiomis aplinkybėmis latvių divizijos būtų įtraukiamos į mūšius. Nieko apie šiuos klausimus nepaminėta nei savivaldos vadovo generolo Dankero, nei Bangerskio kalboje. Dar blogiau! Kaip Kārlis Ulmanis leido sau savo tautai meluoti, kad „į mūsų žemę įžengė mums draugiškos valstybės kariuomenė“, taip Dankers ir Bangerskis leido sau nutylėti, kad vadinamųjų teisių šaukti latvius į legioną reikalavo ne savivalda, bet jas suteikė vokiečių okupacinės valdžios atstovai. Toliau Bangerskis pasakė dar vieną nesąmonę: „Man yra tekę girdėti minčių, kurias trumpai, tačiau neiškraipant galima formuluoti taip: mes norime savo valstybės, tačiau norėtume, kad ją duotų jau paruoštą ir apsaugotą, nes mūsų pačių yra per mažai ir mūsų kraujas per brangus, kad jį lietume. Mano ponai, aš laikau mąstymą, kuris noromis nenoromis nuveda prie tokios išvados, ne tik politiškai beprasmiu, tačiau ir amoraliu. Tauta su tokiu mentalitetu negali turėti ateities. Tautų teisės negaunamos biržose ir spekuliacijomis, o pasaulio tvarka vis dar tokia, kad šias teises reikia užtvirtinti raudono kraujo antspaudu, kad ir koks brangus būtų šis kraujas.“

Bangerskis šioje kalboje yra neteisingas latvių karių atžvilgiu. Galime net sakyti, kad jis juos kaltina nepagrįstai. Šios knygos pirmuose dviejuose skyriuose jau įrodyta, kad latvių kariai pernelyg nebrangino savo kraujo, kad tik galėtų apsaugoti savo kraštą ir tautą nuo dar vienos komunistų invazijos. Tvirčiausiai tai paliudijo žuvusių karių nekrologai. Dar daugiau! Kaip nurodė užsienio stebėtojai, latvių kariai manė, kad jų kova kada nors prisidės prie nepriklausomos valstybės atkūrimo. Jie norėjo valstybę iškovoti sau, o ne kad vokiečiai ją mums įduotų paruoštą, patiems latviams nedalyvaujant šiame kare. Tačiau latvių karių kraujas, didelis aukų skaičius buvo per brangus, nes vokiečiai už šį kraują nieko nenorėjo duoti mainais. Savivalda bei legiono generalinis inspektorius irgi nieko nereikalavo mainais. Todėl ir kitose pastraipose stengsiuosi įrodyti, kad, nereikalaujant jokios „apsisprendimo teisės“ policijos batalionų ir pulkų bei vėliau Latvių legiono rėmuose, latvių karių kraujo buvo išlieta pernelyg daug dėl absurdiško vadovavimo mūšiams. Tačiau savivalda ir Latvių legiono generalinis inspektorius bei jo štabas niekada rimtai net nebandė spręsti latvių kariams mūšiuose vadovaujančių vadų klausimų. Apie abu generolus, Dankerą ir Bangerskį, deja, tenka pasakyti didžio vokiečių karo istoriko ir karo stratego Karlo fon Klauzevico žodžiais: „Kuo aukštesnis tarnybos laipsnis, tuo rečiau aptinkama drąsos ir pasitikėjimo savimi.“ Apskritai Antrajame pasauliniame kare nė vienam iš mūsų politinių ir karinių vadų nebuvo tikrai aišku, ką jie turėtų pasiekti šiame kare ir kaip tai padarys. Nė vienas jų neturėjo drąsos žvelgti tiesai į akis. Tiesa tokia, kad dalinių priešakyje stovint vokiečių nacionalsocialistinės SS ir policijos tarnybos karininkams, kraujo kaina buvo labai didelė.

Apskritai Antrajame pasauliniame kare nė vienam iš mūsų politinių ir karinių vadų nebuvo tikrai aišku, ką jie turėtų pasiekti šiame kare ir kaip tai padarys.

1944 m. vasario 17 d. Rusijoje 15-osios divizijos vadu vietoje latviams palankaus generolo majoro grafo von Pücklerio-Burghausso Himmleris paskyrė SS oberfiurerį Heilmanną. Heilmannas atėjo iš vokiečių policijos dalinių, Vokietijoje jis buvo tvarkos policijos poskyrio viršininkas. Žinoma, ir nacionalsocialistų partijos narys, su labai silpnu kariniu išsilavinimu, faktiškai galima sakyti, be jo. Dėl to, kad visiškai nesuvokė, nežinojo mūšio veiksmų, brangiai teko sumokėti 15-osios divizijos 33-iajam pulkui. 1944 m. liepos 9 d. 33-iasis pulkas gavo įsakymą pasiruošti naktį į liepos 11-ąją pradėti atsitraukimą į iš anksto įrengtas naujas gynybines pozicijas. Apie tai pasakoja 33-iojo pulko vadas pulkininkas Janums: „Divizijos štabas pulkams šį įsakymą perdavė kaip labai slaptą, tačiau gilesniame užnugaryje visi daliniai jau buvo persidislokavę. Visuose į vakarus vedančiuose keliuose buvo pilna vežimų. Kaip kareivis, kuris žygio pradžioje nešėsi su savimi seną siuvamąją mašiną, taip ir vokiečių kariuomenė stengėsi išsivežti viską, kas tik nebuvo pririšta. Visi vežimai buvo pilni kiaulių lovių, stalų, lovų, čiužinių ir šiokio tokio kito turto...“ Aišku, fronto užnugaryje gyveno rusų civiliai gyventojai, miškuose slapstėsi rusų partizanai, kelius į vakarus stebėjo rusų žvalgybiniai lėktuvai, todėl nieko stebėtino, kad jau liepos 10-osios rytą 10 val. priešas atidengė itin galingą sunkiųjų ginklų ugnį į visą pulko gynybos rajoną, po to sekė tankai su pėstininkais. Apie jokį planingą atsitraukimą jau nebegalėjo būti nė kalbos, nes pritrenkiamai puolant priešui visas 15-osios divizijos slaptas atsitraukimo planas sužlugo. Pulkininkas Janums apsisprendė priešintis vilkinant laiką, jis įsakė pulko daliniams po truputį vienam po kito atsitraukti į tris pasipriešinimo pozicijas. Tačiau vos tik pulkininkas spėjo duoti įsakymą pulko daliniams šiems pasipriešinimo kovos veiksmams, priešas sustiprino puolimą. Vis dėlto dėl pulkininko Janumo aktyvių veiksmų ir pulko dalinių aktyvaus pasipriešinimo, po truputį atsitraukiant į pulko vado nurodytas trečiąsias, paskutines pasipriešinimo linijos pozicijas, atsitraukimas įvyko be ypatingų komplikacijų. Tačiau liepos 11-ąją 10 val. 33-iojo pulko vadavietėje pasirodė oberfiureris Heilmannas ir įsakė pulko 1-ajam batalionui keltis į kitą pasipriešinimo liniją Malenka–Paninas–Stolbovas. Nepadėjo jokie pulkininko Janumo prieštaravimai. 1-asis batalionas pradėjo persikėlimą. Staiga 12 val. pulko vadavietėje vėl išdygo divizijos vadas Heilmannas. Jis įsakė 1-ąjį batalioną atšaukti atgal ir liepė batalionui užimti naują poziciją miško pakraštyje, du kilometrai į rytus nuo Artiuchovo. Heilmannas kaip 15-osios divizijos vadas lakstė po pulko vadavietes ir dalijo prieštaringus įsakymus. Pasipriešinimo vilkinant laiką jis nesugebėjo suorganizuoti, nes nemokėjo įgyvendinti tokios gynybinio mūšio veiksmų formos. Heilmanno elgesį šių dviejų dienų mūšių metu pulkininkas Janums apibūdina kaip labai nervingą bei brutalų. Vienintelę 33-iojo pulko prieštankinę kuopą su prieštankiniais pabūklais Heilmannas buvo paskyręs kažkuriam vokiečių daliniui prie Opočkos, o kaip vienintelį prieštankinį ginklą pulko kariams paliko tik artimai kovai su tankais tinkamus „Panzerfaustus“, todėl visame tolesniame atsitraukimo kelyje į Velikajos upės pozicijas priešininko tankai padarė 33-iojo pulko pėstininkams skausmingų nuostolių.

Įsiteikinėjimas be moralinio pateisinimo visada veda į dvasinę vergiją.

Per šį planingą atsitraukimą į naujas įrengtas pozicijas naktį iš liepos 10-osios į 11-ąją priešas dar iki divizijos numatyto atsitraukimo pradžios pats perėjo į puolimą. Netrukus po stiprios priešo artilerijos paruošiamosios ugnies, kai tuojau turėjo prasidėti raudonarmiečių puolimas prieš 15-osios divizijos pėstininkus, likusius be artilerijos paramos, nes artileristai jau buvo išvykę, nervingas Heilmannas atvyko pas 34-ojo pulko 1-ojo bataliono vadą majorą Ķīlītį, nes šis batalionas buvo vienintelis paliktas rezerve galimam kontrpuolimui. Per pusvalandį Heilmannas visas keturias šio bataliono kuopas be jokios reikmės ir nepaaiškinęs aplinkybių išsiuntė skirtingomis kryptimis. Kai atėjo žinia, kad 32-ojo pulko majoro Hāznerio batalionas apsuptas, divizija jau nebeturėjo rezervų, su kuriais galėtų įgyvendinti kontrpuolimą. Majoras Hāzners vien savo pajėgomis išėjo iš apsupimo. Divizijos vado Heilmanno elgesys toje mūšio situacijoje buvo chaotiškas ir net isteriškas, jis nesistengė išsiaiškinti padėties ir veikti pagal aplinkybes. Apie Heilmanno darbavimąsi 34-ojo pulko 1-ajame batalione majoras Ķīlītis pasakoja: „Natūralu, kad prasidedant puolimui, turėdamas žmonių ir technikos persvarą, priešas kai kur įstengė pralaužti pagrindinę kovos liniją. Divizijos vadas oberfiureris Heilmannas atlėkė į mano vadavietę ir, sužinojęs, kad viename rajone priešas prasilaužė, įsakė nedelsiant ten nusiųsti vieną kuopą su užduotimi atkurti buvusią padėtį. Kai po valandėlės atėjo naujų žinių, kad ir kitoje vietoje priešas prasilaužė, liepė ir ten nusiųsti vieną kuopą. Užsiminiau divizijos vadui, kad reiktų palaukti, kol tikrai išryškės priešo puolimas, ir tada efektyviau veikti visam batalionui, nes toks išsklaidymas nieko teigiamo neduos. Heilmannas tik numojo ranka ir klykė, kad pozicijas reikia išlaikyti iki vakaro. Taip jis išsklaidė mano batalioną ir išsiuntė kuopas į visas keturias pasaulio šalis, palikdamas mane su štabu be galimybės savo dalinius valdyti. Apskritai Heilmannas elgėsi chaotiškai, be gilesnio turinio ar tikslo.“

Majoras Vilis Hāzners taip apibūdino Aukštosios karo mokyklos dėstytoją pulkininką (tuo metu pulkininką leitenantą) Vilį Janumą: „Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo 4-osios Vidžemės latvių šaulių pulke [leitenantas – V. L.], laisvės kovose nuo 1919 m. birželio 1 d. Taikos metais tarnavo 2-ajame Ventspilio pėstininkų pulke. 1930 m. baigė Čekoslovakijos karo akademiją, po to tarnavo kariuomenės štabe, nuo 1934 m. Aukštosios karo mokyklos dėstytojas. Jo pagrindinės temos buvo pėstininkų taktika – apsupto dalinio veiksmai, prasiveržimas iš apsupties, atsitraukimo kautynės, ypač mūšiai miške. Atlikdamas savo užduotis buvo dalykiškas, paprastas, pakantus ir geras savo dalyko žinovas bei dėstytojas. 1939 m. pakeltas pulkininku ir paskirtas Kuržemės divizijos štabo viršininku.“ Taigi mūsų vadų įsiteikinėjimas vokiečiams privertė trijų karų veteraną, drausmingą, karybos aukštąjį išsilavinimą turintį latvių karininką paklusti absurdiškiems buvusio Vokietijos miesto policijos poskyrio viršininko įsakymams. Įsiteikinėjimas be moralinio pateisinimo visada veda į dvasinę vergiją.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas