Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 18d. 18:20

Knygos ištrauka. Winstonas S.Churchillis „Mano jaunystė“

Winstonas S.Churchillis „Mano jaunystė. 1874–1904“
Knygos viršelis / Winstonas S.Churchillis „Mano jaunystė. 1874–1904“

Leidykla „Briedis“ pristato serijos apie iškilias istorines asmenybes „Titanai“ naujieną – Sero Winstono S.Churchillio atsiminimų knygą „Mano jaunystė. 1874–1904“. W.S.Churchillio vardas neabejotinai labiausiai susijęs su Jungtinės Karalystės ir jos Sąjungininkų pergale Antrajame pasauliniame kare. Tačiau tai jau brandaus vyro, pasaulinio garso politiko, Didžiosios Britanijos premjero ir vienos garsiausių XX a. asmenybių istorija.

Bet kažkada W.Churchillis nebuvo toks garsus ir įtakingas. Ši knyga – tai jo paties ranka rašytas pasakojimas apie vaikystę, jaunystę, kario, rašytojo ir politiko karjeros pradžią. Joje autorius dalijasi prisiminimais apie savo tėvus, mokslus, dalyvavimą kovos veiksmuose kolonijinėje Indijoje, Pakistane ir Sudane, karo korespondento darbą, patekimą į būrų nelaisvę ir pabėgimą iš jos.

Nemažai dėmesio skiriama aprašant Britų imperijos kolonijose tarnaujančių karininkų gyvenimą, jų buitį, pomėgius ir pramogas, požiūrį į vietos gyventojus. Kai kurie W.Churchillio vertinimai, mūsų dienų skaitytojo akimis, gali pasirodyti pernelyg kategoriški ir net nepolitkorektiški. Tačiau nereikėtų tuo stebėtis. Čia aplinkinis pasaulis pateikiamas jauno ir ambicingo, energingo ir narsaus XIX a. pab. – XX a. pr. kovoti ir nugalėti auklėto anglų džentelmeno akimis. Žmogaus, kuriam Imperija, jos interesai ir dominavimo pasaulyje klausimai buvo savaime suprantamas dalykas. Tuometės autoriaus pažiūros visiškai nesiskyrė nuo daugelio jo aplinkos žmonių požiūrio.

Ši knyga dėl kvapą gniaužiančių įvykių ir netikėtų siužeto posūkių labiau primena nutrūktgalvišką nuotykių romaną nei solidaus valstybės vyro autobiografiją. Lengvas stilius, šmaikšti kalba, neįtikėtinai daug įdomių, mažai žinomų faktų liudija puikius literatūrinius autoriaus gebėjimus.

„Pamaniau, kad naujosios kartos atstovams galėtų būti įdomu paskaityti apie jaunystės nuotykius, todėl atvirai ir kiek įmanydamas paprasčiau pamėginau išdėstyti savo asmeninius išgyvenimus“, –knygos pratarmėje rašo W.Churchillis.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką:

Nuo kada žmogus pradeda prisiminti? Kada vaiko sąmonėje pirmą kartą įsirėžia banguojantys besiformuojančios sąmonės šešėliai ir šviesos? Mano pirmieji prisiminimai susiję su Airija. Gerai atsimenu Airijos vaizdus ir įvykius, kartais miglotai net žmones. O juk aš gimiau 1874 m. lapkričio 30 d., iš Airijos išvykau 1879 m. pradžioje. Mano tėvas buvo išvykęs į Airiją dirbti savo tėvo, Molboro hercogo, sekretoriumi; ponas Disraelis 1876 m. paskyrė jį Airijos vicekaraliumi. Mes gyvenome name, kuris vadinosi Medžioklės nameliu (The Little Lodge) ir stovėjo vos keli žingsniai nuo vicekaraliaus rezidencijos. Ten aš praleidau beveik trejus vaikystės metus. Ryškiai ir aiškiai prisimenu kai kuriuos įvykius. Prisimenu, kaip 1878 m. mano senelis, vicekaralius, atidengė lordo Gougho paminklinę statulą. Didžiulė juodai apsirengusių žmonių minia, raudonšvarkiai raiti kareiviai, virvės nutraukia rudą blizgantį apdangalą, senasis hercogas, orusis mano senelis, garsiai sako kalbą susirinkusiems. Prisimenu net jo ištartus žodžius: „...ir smogęs triuškinamą smūgį pralaužė priešų gretas.“ Gerai supratau, kad jis kalba apie karą ir mūšius ir kad „smūgis“ – tai tas pats, ką labai dažnai ir garsiai darydavo kareiviai juodomis uniformomis (šauliai) Fenikso parke, į kurį mane rytais vesdavo pasivaikščioti. Man atrodo, jog tai pirmas rišlus mano prisiminimas.

Leidyklos nuotr./W.Churchillio vaikystės nuotrauka.
Leidyklos nuotr./W.Churchillio vaikystės nuotrauka.

Kiti prisiminimai dar ryškesni. Mes ruošiamės eiti į pantomimos spektaklį. Didžiulis susijaudinimas. Ir štai atėjo ilgai lauktas pavakarys. Iš vicekaraliaus rezidencijos išvažiavome į pilį, neabejotinai ruošdamiesi paimti likusius vaikus. Pilies teritorijoje buvo didelė kvadratinė aikštė, grįsta mažais pailgais akmenimis. Lijo. Tada beveik visą laiką lydavo, kaip ir dabar. Iš pilies pro duris išėjo žmonės,

atrodo, kilo nemenkas sąmyšis. Mums pasakė, kad į pantomimą neisime, kadangi teatras sudegė. Teatro direktoriaus net nerado, tik raktus, kuriuos jis visada nešiodavosi kišenėje. Kaip paguodą, kad

nepamatėme pantomimos, mums pasiūlė rytoj nuvažiuoti apžiūrėti teatro griuvėsių. Labai norėjau pamatyti raktus, bet atrodo, kad šis mano prašymas nebuvo priimtas su džiaugsmu. [...]

Motina man visada atrodė kaip pasakų karalaitė: spindulinga, beribius turtus ir galią turinti būtybė. Tokią, kokia ji buvo tais laikais Airijoje, aprašė lordas D’Abernonas, ir aš jam esu už tai dėkingas.

„...Kuo aiškiausiai prisimenu, kai pamačiau ją pirmą kartą. Tai buvo Dubline, vicekaraliaus rezidencijoje. Ji stovėjo kairėje pusėje nuo įėjimo. Vicekaralius stovėjo ant pakylos tolimame salės gale, apsuptas spindinčių tarnautojų, bet akis traukė ne jis ir ne jo palydovė, o šiek tiek atokiau esanti tamsiaplaukė, lanksti figūra, kuri atrodė sukurta iš kitokios medžiagos negu visi kiti susirinkusieji – spindinti, perregima, ryški. Jos plaukuose buvo briliantais nusagstyta žvaigždė, jos mėgstamas papuošalas, bet jo spindesį užgožė švytinčios juodos akys. Iš pažiūros ji labiau priminė panterą negu moterį, tačiau spindėjo džiunglėms nepažįstamu protu ir išsilavinimu. Drąsa ji nė kiek nenusileido savo vyrui ir buvo tinkama didžiojo hercogo įpėdinių motina. Visą šį spindesį papildė toks geraširdiškumas ir linksmybė, kad visi ją mėgo. Dėl noro su visais susidraugauti, gyvenimo džiaugsmo ir nuoširdaus troškimo, kad visi galėtų prie jos prisijungti, ji tapo ištikimų bičiulių draugijos centru.“

Mano vaikiškoms akims mot

Leidyklos nuotr./Su motina Jenny Churchill
Leidyklos nuotr./Su motina Jenny Churchill

ina darė tokį patį ryškų įspūdį. Man ji spindėjo tarsi Vakarė žvaigždė. Labai ją mylėjau, tačiau iš tolo. Mano patikėtinė buvo auklė. Mane prižiūrėjo ir visais mano poreikiais rūpinosi ponia Everest. Jai išsipasakodavau savo rūpesčius – ir tada, ir mokyklos metais. Prieš atvykdama pas mus ji dvylika metų augino mergaitę Ellą, Kamberlende gyvenančio dvasininko dukterį. „Mažylė Ella“, nors aš jos niekada nebuvau matęs, tapo mano vaikystės kasdienio gyvenimo dalimi. Aš viską apie ją žinojau: ką ji mėgsta valgyti, kaip meldžiasi, kaip išdykauja ir kokia būna gera. Vaizduotėje buvau susikūręs labai aiškų jos namų Šiaurės grafystėse vaizdą. Maža to, mane pratino pamilti Kentą. Ponia Everest sakė, kad tai esąs „Anglijos sodas“. Ji buvo gimusi Čateme ir be galo didžiavosi Kentu. [...]

Nors beveik viskas, ką buvau girdėjęs apie mokyklą, darė man nedviprasmišką nemalonų įspūdį – galiu pridurti, kad vėlesnė patirtis jį su kaupu patvirtino, – vis dėlto jaučiau jaudulį ir nerimą laukdamas šios didžiulės gyvenimo permainos. Maniau, kad nepaisant pamokų bus smagu gyventi su kitais berniukais, kad mes susidraugausime ir patirsime daug nuotykių. Dar man pasakojo, kad „mokykliniai metai yra laimingiausias gyvenimo laikas“. Keli suaugę žmonės pridūrė, kad jų laikais, kai jie buvę maži, mokyklos būdavę labai griežtos: ten vaikus dažnai skriausdavo, jiems neduodavo pakankamai valgyti, kiekvieną rytą jiems tekdavo „prieš prausiantis pramušti ąsotyje ant vandens užsitraukusį ledą“ (tokio dalyko nebuvau matęs nė karto gyvenime). Bet dabar viskas kitaip. Gyvenimas mokykloje dabar yra nesibaigianti šventė. Visiems berniukams ten patinka. Man net pasakojo, kad keletas šiek tiek vyresnių mano pusbrolių visai nenorėjo per atostogas važiuoti namo. Man pradėjus kamantinėti pusbrolius, jie šito nepatvirtino, tik kažkodėl šaipėsi. Kad ir kaip ten būtų, aš nieko negalėjau padaryti. Mane į priekį nešė nenumaldoma potvynio banga. Niekas neklausė, ar noriu važiuoti į mokyklą, lygiai kaip nepaklausė, ar noriu ateiti į šį pasaulį.

Buvo labai įdomu pirkti viską, kuo reikia apsirūpinti prieš išvykstant į mokyklą. Sąraše buvo net keturiolika porų kojinių. Poniai Everest tai atrodė baisus pinigų švaistymas. Ji sakė, kad rūpestingai elgiantis pakaktų ir dešimties porų. Vis dėlto gera buvo turėti šiokių tokių atsargų, nes tada galima tikrai išvengti labai didelių pavojų, neatsiejamai susijusių su būsena, kuri vadinama„sėdėti sušlapus kojas“.

Išaušo lemtinga diena. Motina mane nuvežė į stotį samdoma karieta. Davė man tris puskrones, kurias tuojau pat pamečiau karietoje, ir mums teko naršyti joje patiestus šiaudus, kol jas radome. Vos spėjome į traukinį. Jei būtume į jį pavėlavę, būtų buvusi pasaulio pabaiga. Bet nepavėlavome, ir pasaulis nesibaigė.

Leidyklos nuotr./W.Churchillio tėvai Jenny ir Randolphas.
Leidyklos nuotr./W.Churchillio tėvai Jenny ir Randolphas.

Tėvai mano lavinimui išrinko vieną madingiausių ir brangiausių mokyklų visoje šalyje. Joje viskas buvo daroma kaip Itone ir visų pirma siekiama parengti vaikus ten mokytis. Mokykla buvo neapsakomai moderni. Klasėse tik po dešimt berniukų, elektros apšvietimas (tada didelis stebuklas), plaukimo baseinas, erdvios futbolo ir kriketo aikštės, kiekvieną semestrą po dvi ar tris mokyklines pramogas arba, kaip jas vadino, „ekspedicijas“, visi mokytojai turėjo magistro laipsnį ir vaikščiojo su apsiaustais ir kampuotomis profesorių kepurėmis, buvo sava koplyčia, draudžiama atsivežti savo maisto – viskuo rūpinosi administracija. Atvykome į šią įstaigą niūrią lapkričio popietę. Išgėrėme arbatos su direktoriumi, su kuriuo mano motina bendravo itin laisvai ir ramiai. Aš labai jaudinausi, kad neišpilčiau arbatos, todėl „sudariau nekokį pirmą įspūdį“. Be to, jaučiausi nelaimingas pagalvojęs, kad mane paliks tarp nepažįstamų žmonių šitoje didžiulėje, rūsčioje, baugioje mokykloje.

Juk man buvo tik septyneri, buvau toks laimingas savo vaikų kambaryje su žaislais. Turėjau nuostabių žaislų: tikrą garvežį, magišką žibintą ir jau beveik tūkstantį kareivėlių. Dabar teks tik mokytis. Po septynias ar aštuonias pamokas kasdien, išskyrus laisvus pusdienius, o kur dar futbolas bei kriketas.

Kai nutilo motiną išvežusios karietos ratų bildesys, direktorius paragino mane atiduoti jam visus pinigus, kuriuos turėjau. Išsitraukiau tris puskrones, jas tvarkingai įrašė į knygą ir man pasakė, kad kartais į mokyklą atvyks „parduotuvė“, kurioje bus visko, ko širdis geis, ir kad galėsiu išsirinkti ir įsigyti norimų prekių, bet ne daugiau kaip už septynis šilingus ir šešis pensus vienu kartu. Tada mes išėjome iš direktoriaus svetainės ir patogios gyvenamosios dalies ir įžengėme į niūresnes patalpas, skirtas pamokoms bei moksleivių miegamiesiems. Mane nuvedė į klasę ir liepė sėsti į suolą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

00:57
01:04
01:19

Dabar tu gali

Maistas