Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 28d. 18:09

Knygos „Kai aš buvau malalietka“ autorė V.Kulvinskaitė: įsišaknyti viename žanre man nėra įdomu

Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė

„Norėjau sukurti tokį personažą, kurį galėčiau sutikti gyvenime“, – sako knygos „Kai aš buvau malalietka“ autorė Virginija Kulvinskaitė, kurios romaną ne vienas skaitytojas į rankas ima tikėdamasis atrasti šiandien nostalgiją keliančius 10 dešimtmečio Vilniaus ženklus, tačiau atranda gerokai daugiau. Rašytoja teigia, jog jos sukurta pasakotoja prabyla apie universalias patirtis: brandą, asmenybę, jos santykį su aplinka.

Interviu 15min V.Kulvinskaitė pasakoja apie kovą su „vidiniu filologu“, skaitytojų reakcijas ir rašymą, kuris įdomus tol, kol kelia iššūkių.

– Knygoje pasakotoja mini Herą Lindsay Bird, sakydama, kad jos kūryba neturi pretenzijų į aukštąjį meną, visa tai – lyg ir nerimta, banaloka, tačiau pačiai taip neišeitų, nes nevalingai norėtųsi kurti prasmę, rasti stilių. Ir čia knygoje atsiranda frazė „Galvoju, kaip geriau, gražiau tą vidinį filologą nudėti“. Kaip jums, rašant šią knygą, sekėsi su savo vidiniu filologu kovoti?

– Nuo pat mūsų nacionalinės literatūros pradžios literatūros tikslas buvo ne saviraiška, meniniai dalykai, o ugdymas, tautos konsolidavimas, asmenybės struktūravimas ir pan. Populiarioji lietuvių literatūra iki Rimanto Kmitos knygos „Pietinia kronikos“ buvo kaip keiksmažodis, kurio visi kratėsi. Kai tame augi, sunku išsiveržti iš rimtosios literatūros įtakos.

Vis tik manau, kad vidinį filologą geriausia nudėti, kai studijuoji lietuvių literatūrą ir ja domiesi. Tada supranti, kurioj mūsų literatūros vietoj norėtum būti. Ar nenorėtum būti niekur.

Mano atveju šis procesas buvo kiek lengvesnis – baigiau lietuvių filologijos bakalaurą, tada intermedialumo studijas, įstojus į doktorantūrą irgi rašiau apie lietuvių poeziją. Peržiūrėjus tradiciją nuo jos ištakų iki pabaigos, supratau, kad praktiškai niekuo, kas parašyta, nenoriu sekti. Ne dėl to, kad būtų blogai ar neįdomu. Tai tiesiog buvo ne man. Kai tai supranti, pradedi žiūrėti, kas yra anapus, ir atrandi šimtus autorių, žanrų, srovių ir literatūros krypčių, kurios pas mus nėra taip labai aktualizuotos.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Virginijos Kulvinskaitės knygos „Kai aš buvau malalietka“ pristatymas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Virginijos Kulvinskaitės knygos „Kai aš buvau malalietka“ pristatymas

Buvo truputį juokinga, kai vienas apie knygą rašiusių teigė, jog paskutiniuose skyriuose pasakotoja atranda savo autoritetus ir vienas jų yra Nijolė Miliauskaitė (juokiasi). Galvoju, wow, tiek visko suminėjau – nuo Silvios Plath iki Heros Lindsay Bird ir Julios Fox, bet vis tiek dėmesys kreipiamas į kanoninę lietuvių autorę.

– Ar karts nuo karto neprasiveržia tvarkingos, nudailintos sakinių struktūros, būdingos lietuvių prozai?

– Nors knygoje yra ir metaforų, ir poetiškesnių įvaizdžių, norėjau kuo labiau priartėti prie šnekamosios kalbos. Norėjosi tokios kalbos, kuri primintų istorijų pasakojimą. Man atrodo, jog kai pavyko atrasti tą literatūrinį registrą, tada ir pasipylė visos istorijos. Ir pati pagalvojau – o, geras, jos neprimena nieko, ką skaičiau anksčiau.

Aišku, kai tik pradedi rašyti, dažniausiai imituoji tai, ką jau esi skaitęs. Bet norėjosi tai daryti kaip įmanoma mažiau ir atrasti savo kalbą. Ir kai manęs klausia apie knygos autobiografiškumą, sakau, kad man pačiai autobiografiškiausia yra jos kalba.

– Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, pasakotojai duotas jūsų vardas, neslepiama, jog romane yra autobiografiškumo, todėl, tikriausiai, nenuostabu, kad dalis skaitytojų autorę ir pasakotoją sutapatina. Ir tariantis dėl šio pokalbio sakėte, kad žurnalistai dažnai viską perskaito pernelyg tiesiogiai ir pradeda klausinėti apie asmeninio gyvenimo detales. Kaip jaučiatės, kai dalies skaitytojų akyse gyvenate kito žmogaus gyvenimą?

– Esu nurodžiusi, kad knygos žanras yra romanas. Tai yra fikcija. Bet jei žmogui kyla tokia didelė intencija tapatinti ir tapatintis, nesijaučiu dėl to blogai.

Manęs dažnai klausia, ar nebijau, kad dabar visi galvos, jog pasidariau abortą, santykiai su vyru komplikuoti, vaikystėj gėriau, žolę rūkiau ir t.t. Aišku, tas sutapatinimas šiek tiek keistas. Ir keista, kad žmonės perskaitę knygą įsivaizduoja, jog mane pažįsta. Bet negaliu labai skųstis, nes to iš dalies ir siekiau. Pavadinau pasakotoją Virga, jos pagrindiniai biografijos faktai sutampa su mano biografija. Tačiau pasąmoningai tokio alter ego kūrimas man buvo žaidimas. Galvojau, kad ir skaitytojai į tai labai noriai įsitrauks, bet panašu, kad dalis jų to žaidimo nesuprato.

Pavyzdžiui, sąmoningai vengiau apibrėžti pasakotojos išvaizdą – ar ji tamsiaplaukė, ar šviesiaplaukė, graži ar negraži. Norėjau ją iš tiesų padaryti pasakotoja. Ji mato pasaulį, o ne pasaulis mato ją. Bet, tikriausiai, kai žmonės skaito, mato mane (juokiasi). Tai kartu ir savotiškai žavi, ir baugina.

Keista, kad žmonės perskaitę knygą įsivaizduoja, jog mane pažįsta.

– Atpažįstamumas yra vienas dažniausių raktažodžių, dalinantis atsiliepimais apie jūsų knygą. Ar jums tai yra komplimentas? Kiek apskritai vertinate atpažįstamumą kūryboje?

– Žinoma, komplimentas, kai tai, ką rašei kaip konkretybę, atrodo sava žmonėms, kurie negyveno tuo laiku, yra kitos lyties arba turi visiškai kitą gyvenimo būdą. Tada supranti, kad knygoje esama universalumo.

Tačiau, atrodo, labai daug skaitytojų knygą skaitė būtent dėl laikmečio ženklų, tikėdamiesi, kad joje bus parašyta apie jų paauglystę. Ir kai kurie skaitytojai reiškia nusivylimą, jog to nerado. Tai speicifinis skaitymas, kai atpažįstamumas tampa vieninteliu gero teksto kriterijumi. Jeigu čia ne apie tave, tuomet nebeįdomu.

Vienas mano tikslų buvo aprašyti patirtis, kurios nėra visų išgyventos – tarkim, tikrai ne kiekvienas žino, ką reiškia tėvų skyrybos – bet visa tai papasakoti taip, kad kitoniškumas, pateikiamas per asmenišką žiūros tašką, taptų įdomus. Kitoniškumas man apskritai atrodo svarbus literatūroje. Nes literatūra ir menas man pačiai atrodo tokie įspūdingi būtent todėl, kad leidžia patirti tai, ko pati nesu patyrusi, leidžia pažvelgti kito asmens akimis. Truputį gaila, kad tokių skaitytojų mažiau, nei tų, kurie tiesiog susitapatina ir atpažįsta klubus, to meto veiklas ar kitus laiko ženklus. Bent toks įspūdis susidaro skaitant atsiliepimus.

– Gal tai susiję ir su knygos komunikacija, kuri yra labai aiškiai nukreipta į laikmetį ir radikalesnes patirtis? Galbūt su ja buvo kiek prašauta?

– Su leidykla „Kitos knygos“ ilgai tarėmės, kaip būtų galima pristatyti knygą. Buvo du variantai. Arba taikyti į kuo platesnę auditoriją, arba knygą pristatyti kaip išpažintinę eseistiką. Bet tuomet knyga liktų literatų ir rimtai literatūra besidominčių žmonių skaitiniu.

Aš norėjau kuo platesnės auditorijos. Tai man atrodė svarbu publikuojant tokio tipo tekstą. Tačiau tuomet ir kažką prarandi, nes reklamą grindi 10 dešimtmečiu ir visokiais ekscentriškumais. Rėksminga, manifestinė reklama pritraukia labai daug, labai įvairių skaitytojų, kurie tikisi skirtingų dalykų. Ir dalis jų gali nusivilti.

– Pasakotoja teigia, jog pasakojimas, kurį ji kuria iš atminties fragmentų, yra reikalingiausias jai pačiai. Kodėl ši knyga buvo reikalinga jums?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad knygos rašymas man pačiai nebuvo tam tikras terapinis procesas. Dabar, pavyzdžiui, visai nebesidomiu jokiom vaikystės traumom, santykiais su motina ir panašiais dalykais. Gal vieną kartą išsirašai ir nebesinori daugiau to analizuoti. Knygos rašymas padeda geriau suprasti savo pačios asmenybę, dalykus, kuriuos patiri, net jeigu tai, ką aprašai, nėra veidrodinis atspindys.

Kita vertus, tai buvo ir savotiškas iššūkis. Norėjau sukurti mišrų žanrą, kuris būtų ir truputį pulp literatūra, ir „aukštoji“ literatūra.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad knygos rašymas man pačiai nebuvo tam tikras terapinis procesas.

Man atrodo, kad daug žmonių skaitydami literatūrą ieško kažko, kas atlieptų jų patirtis. Mano atveju daug kas komentuoja, kad personažė yra „netradicinė moteris“. O man kažkaip keista – kodėl netradicinė? Galbūt ji netradicinė literatūros tipažų kontekste, bet gyvenimiškam kontekste kaip tik priešingai. Aš, pavyzdžiui, nesu sutikusi tokių moterų, kaip Lauros Sintijos Černiauskaitės aprašytos. Nežinau, jeigu sutikčiau, turbūt pabėgčiau (juokiasi).

Žmonės yra sudėtingesni nei literatūros personažai, nors fikcija ir gali atrodyti įspūdingesnė. Kai pradedi analizuoti, supranti, kad visi tie personažai yra konstruktai: ar fatališka moteris, ar moteris-motina, ar šabloniškos lesbietės. Ir tada galvoji – dieve, gyvenime juk tokių žmonių nebūna. O aš norėjau sukurti tokį personažą, kurį galėčiau sutikti gyvenime.

– Ar labai skirtųsi „malalietkos“ istorija, jei ji būtų įvykusi ne Vilniuje?

– Manau, kad tai būtų jau kita istorija. Čia erdvė, miesto patirtys yra labai svarbios. Tam tikra prasme, pats miestas tampa vienu iš personažų, su kuriuo bendraujama, bandoma jį pažinti, atrasti savo erdves. Iki pat knygos pabaigos jis išlieka kaip tapatybės branduolio dalis.

Miestas tampa vienu iš personažų, su kuriuo bendraujama, bandoma jį pažinti, atrasti savo erdves.

– Pasakoja auga, keičiasi, su ja keičiasi ir miestas. Kiek jautriai jūs pati reaguojate į pokyčius Vilniuje?

– Kai pradėjo rekonstruoti Gedimino prospektą, tuo metu kaip tik baiginėjau mokyklą. Su draugais ieškojom kavinės, kur būtų galima pasėdėti, ir tada tikrai atrodė, kad mūsų miestą griauna, kad dabar viskas bus kitaip. Paskui miestas pradėjo keistis kone kosminiu greičiu, daugybė erdvių buvo transformuotos. Viena vertus, yra ir šiokio tokio pykčio – iš tavęs tarsi atima tas erdves, kuriose užaugai. Kita vertus, miestas nėra žmogaus nuosavybė, jis keičiasi kaip gyvas organizmas. Ir nebūtinai taip, kaip tu norėtum.

Paauglystės Vilnius pamažu tampa beveik mitine erdve. Tai, kas įvyko prieš 10–15 metų, savaime įgyja sentimentalios vertės, bet tai nereiškia, kad tada būtinai buvo geriau. Knygoje kaip tik daugiau rašiau apie negatyvias patirtis, kai visi buvo žiauriai sutrikę, kai buvo daug daugiau agresijos, kai tėvai staiga galėdavo tapti bedarbiais – gyveni normaliai, o staiga duonos nebėra už ką nusipirkti. Ir visi taip gyveno.

Populiarioji kultūra iš 10 dešimtmečio dabar iškelia baltus kedus ir senus kompiuterinius žaidimus. Taip, tai nostalgiška, bet iš tiesų tas laikas nebuvo puikus metas augti.

– Kaip žvelgiate į nostalgiją 10 dešimtmečiui, kuri šiandien ryški skirtingose kultūros srityse?

– Aš nebegaliu tomis madomis džiaugtis taip, kaip žmonės, gimę jau po Nepriklausomybės – jiems tai yra nauja, o mano gyvenime grįžta antrą, gal net trečią kartą. Ir, aišku, kartu supranti, kad sensti, nes atpažįsti tuos grįžtančius dalykus (juokiasi).

Į visa tai žiūriu su nostalgija ir su ironija. Nes tai yra mada, paviršius. Nesvarbu, kad tavo telefonas atrodo kaip plyta, jis vis tiek yra išmanusis. Prieš keletą metų nebuvo įmanoma nusipirkti džinsų, kurie nebūtų suplėšyti. Ir tada susimąstai, kaip įdomu, jog tai, kas buvo alternatyva, maištas, tampa norma.

– Jau kelis kartus paminėjote kitų atsiliepimus apie jūsų knygą. Jūs pati ilgą laiką rašote literatūros kritiką, kurią pasirašote ne literatūriniu slapyvardžiu, bet Cibarauskės pavarde. Ar atsidūrus kitoje barikadų pusėje, t.y. pradėjus publikuoti savo poeziją ir prozą, jūsų pačios požiūris į kritiką kaip nors pasikeitė?

– Man atrodo, ne. Kai leidau poezijos knygą [„Antrininkė“, 2017] buvo šiek tiek baisu, nes pati neįsivaizdavau, kaip reaguosiu į recenzijas. Žinoma, pats baisiausias dalykas buvo, kad išvis niekas nerecenzuos ir ta knyga dings. Tačiau kai recenzijos pasirodė – buvo ir labai palankių, ir sukritikavusių – supratau, kad man žiauriai įdomu jas skaityti. Recenzija yra kito žmogaus perspektyva, leidžianti pamatyti, jog, pavyzdžiui, tie dalykai, kuriuos laikei kone esminiais, net nėra pastebimi, o išryškėja visai kas kita.

Kai pati rašai kritiką, supranti, kad visos recenzijos yra subjektyvus vertinimas. Kad ir kaip norėtum, negali atsiriboti nuo savo skonio, pomėgių, estetinių sampratų. Tai man padėjo nežiūrėti į recenzijas jautriai. Tačiau ta perspektyvų įvairovė man yra labai įdomi. O apskritai smagiausia yra tai, kad žmonės skiria laiko ne tik tam, kad perskaitytų knygą, bet ir pasidalina savo įspūdžiais.

Populiarioji kultūra iš 10 dešimtmečio dabar iškelia baltus kedus ir senus kompiuterinius žaidimus. Taip, tai nostalgiška, bet iš tiesų tas laikas nebuvo puikus metas augti.

– Žiūrint iš šalies, įsivaizduočiau, kad perėjimas iš kritikos į kūrybą turėtų būti bauginantis, nes, atrodo, iškart girdi komentarus: „Va, kritikavo kritikavo, tai ką jau čia dabar parašys?“. Ar prieš publikuojant pirmą knygą kirbėjo baimė, kad į ją visi žiūrės trigubai aštriau, nes esate literatūros kritikė?

– Prieš išleidžiant poezijos knygą, truputį nuogąstavau, kad gali būti tokių reakcijų. Ir to kažkiek buvo. Žmonės, rašydami apie knygą, mane iškart pristatydavo kaip labai reiklią kritikę, kuri iš kitų daug reikalauja, bet pačios kūryba galbūt irgi nelabai originali. Nors, tikriausiai, su visais dalykais taip yra – baisiau įsivaizduoti, nei realiai patirti.

Iš tiesų, mane iki dabar stebina kai kurių rašytojų hiperjautrumas kritikai. Bent dabar man atrodo, kad pati šiuo klausimu nesu labai jautri. Gal dar tapsiu.

– Minėjot, kad rašydama šią knygą norėjote atrasti savo kalbą. Ar jaučiatės ją atradusi ir ar iš to rasis naujų kūrinių?

– Visada bus kažkas, kuo liksi nepatenkinta, žinosi, kad kažkur galėjai daugiau pasistengti. Bet man atrodo, kad jei jau tikrai nuoširdžiai ko nors imiesi, tuo metu tai padarai taip gerai, kaip galėjai. Jei nepadarei maksimumo, reiškia, tuo metu jo negalėjai padaryti.

Bet nemanau, kad tęsiu kažką šia linkme. Parašius knygą ir disertaciją, kurią rašiau apie literatūrines biografijas, autobiografiniai ir biografiniai literatūriniai žaidimai jau atrodo išsemti.

Kartais manęs klausia, ar rašysiu tęsinį, bet man net ši mintis kažkaip skersai gerklės stovi (juokiasi). Literatūroje ir už jos ribų yra tiek daug galimybių ir žanrų, jog įsišaknyti viename jų man nėra įdomu. Rašymas, kaip ir visos veiklos, įdomios tiek, kiek tai yra iššūkis. Jei jautiesi viską atradus, tai tampa fabrikiniu štampavimu. Tikiuosi, kad aš to nedarysiu.

Temos: 1 Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

57:15
01:19
01:00

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas