Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos „Laiškai iš Kabulo“ ištrauka: Eglės Digrytės pasakojimas, kaip išgyventi Afganistane

Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Siūlome paskaityti ištrauką iš netrukus pasirodysiančios žurnalistės Eglės Digrytės knygos „Laiškai iš Kabulo“, kurią išleis leidykla „Tyto alba“.

Šioje knygoje – gyvas ir smagus pasakojimas apie tai, kaip išgyventi Afganistane nesiliaujančio karo sąlygomis ir išsaugoti sveiką galvą. Visi galvoja, kad ten blogai. Ir iš tikrųjų blogai, bet autorė palengva sklaido šią šalį gaubiančius mitus, pasakoja apie kunkuliuojantį gyvenimą, žmones ir kultūrą, kitą religiją ir kitokius papročius, savitą požiūrį į moteris ir vakariečius ir atvirai įspėja apie gresiančius pavojus.

„Kabule gyvensi? KABULE??? Tame, kuris Afganistane?.. Kabulas... Hmmm.“ Toks buvo vienas iš pirmųjų laiškų, kurių sulaukiau draugams pranešusi, kad kraustausi į karą. Tuomet į bičiulio nuostabą atsakiau šypsenėle. Bet jei būčiau žinojusi, kur pirmiausia pakliūsiu, gal būčiau priraičiusi dar daugiau klaustukų.

Visi galvoja, kad ten blogai. Ir iš tikrųjų blogai, bet autorė palengva sklaido šią šalį gaubiančius mitus

Eglė Digrytė (g. 1980 m.) – žurnalistė, dirbusi įvairiuose nacionaliniuose dienraščiuose, naujienų portaluose. Afganistane pirmą kartą lankėsi 2009 m. aprašyti ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimo. 2010–2011 m. ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas.

Siūlome pirmąją ištrauką iš šios knygos:

One way ticket

Užgultos ausys įspėja – leidžiamės. Kad ir kaip suku galvą, pronedidelį iliuminatorių už nugaros vargiai įžiūriu, koks kraštovaizdis plaukia po lėktuvu. Plieskia saulė, neužstojama nė menkiausio debesėlio, todėl akys, prieš pusę paros mačiusios tik vakarykščių cepelinų spalvos dangų, iš kurio lyg tyčia pirmąkart tą rudenį Lietuvoje pabiro sniegas, dar nespėjo priprasti. Bendrakeleiviai karinio „Spartano“ sėdynėse bunda po trumpo negilaus miego – ne patogiai ištiesę kojas, o sėdėdami surėmę pečius ant vieno ilgo gulto, supinto iš tvirtų juostų.

Jau galiu įžiūrėti rusvą peizažą. Be miškų, upių ir ežerų. Kiek užmatau, vien dykuma. Joje išryškėja tamsesnis lopas – didmiestis, tiesa, vakarietiško toli gražu neprimenantis. Jokių stiklinių dangoraižių, vien mažaaukščių rusvai pilkų namų virtinės ir gatvių raizginys. Mūsų tikslas – ne miestas, o karinės bazės oro uostas. Kartu su šviesos pliūpsniu į „Spartano“ vidų įsiveržia gryno oro banga. Gryno, jei taip galima apibūdinti, nes čia spalio vidury – gal trisdešimt laipsnių karščio. Įdomu, ką mano kuprinėje veikia pirštinės?.. Galvoje – viena mintis: po ilgo skrydžio ir miego sėdomis su šildytuvu po užpakaliu netikėtai pataikius į vasarą norisi atsigaivinti. Juoba, kad užtruksime, kol pils degalus. Pasičiupusi kuprinę ir išlindusi į lauką ant trapo pataikau į glėbį bendraamžei amerikiečių karine uniforma, didelėmis juodomis akimis ir tokios patspalvos kasa iki juosmens. Ilgai nelaukiu:

– Labas rytas! Gal pas jus galima į dušą?

Ji prunkšteli be amerikietiškų hi-how-are-you mandagybių:

– Neprisigalvok – čia Kandaharas, brangioji!

– Ak, pamiršau, kad nutūpėme Afganistane... – susiimu už galvos.

Karė atsako kiek paniekinamu žvilgsniu – dar viena baltaveidė egzotikos ieškos, bet ironiją pagauna ir šyptelėjusi su visa kuprine grūdasi atgal į lėktuvą – čia karas, lakstyti, kur panorėjus, nevalia.

Kai jau leidžia išlipti ir įsitikinu, kad dušo aplink tikrai nėra, o švaros vis tiek norisi, užsidarau erdviame moterų tualete. Nusimetusi šiltą megztinį ir prieš pakeisdama jį lininiais marškiniais, galvą pakišu po čiaupu. Ne dušas, bet galva atvėsta. Džiaugiuosi, kad neturiu kasos, kaip ta amerikietė, – plaukai kriauklėje neišsitektų ir sulįstų į kanalizacijos vamzdį. Tokiomis maudynėmis nesusivilioję bendrakeleiviai tik juokiasi iš manęs kartu su keliais amerikiečiais kariais. Šie sako nepagalvoję, kad tualete galima ir galvą trinkti.

[...] Afganistane nuolat turi suktis iš padėties, nes retai kas būna taip, kaip namie. Kaip gatvėje susikalbėti su policininku, kuris nemoka jokios kitos, tik gimtąją kalbą? Kaip nusiplauti muilą, kai besimaudant duše liaujasi bėgęs vanduo? Kaip pareiti sutemus, jei neturi žibintuvėlio, aplink – nei švieselės, o danguje – nei mėnulio, nei žvaigždžių? Ką daryti, jei namie aptinki ant kilimo įsitaisiusį skorpioną? Ką valgyti, kai šaldytuvas – tuščias, nes vakar neturėjai laiko nuvažiuoti į parduotuvę, o šiandien jau nebegalima, nes miestą drebina sprogimai? Kaip sulaukti smagiausios vakarėlio dalies ir suspėti laiku parsirasti namo?

Kaip gatvėje susikalbėti su policininku, kuris nemoka jokios kitos, tik gimtąją kalbą? Kaip nusiplauti muilą, kai besimaudant duše liaujasi bėgęs vanduo? Kaip pareiti sutemus, jei neturi žibintuvėlio, aplink – nei švieselės, o danguje – nei mėnulio, nei žvaigždžių?

2010-aisiais jau ilgam krausčiausi į Kabulą, bet niekas neįspėjo, kad bus tokių rūpestėlių. Būsimieji kolegos kalbėjo apie pavojus, gyvenimą ir darbą uždaroje teritorijoje, kitokius žmones ir kultūrą, kitą religiją, savitą požiūrį į moteris ir vakariečius. Apie tai galima susidaryti įspūdį iš nesibaigiančio straipsnių apie Afganistaną srauto ir vienas už kitą labiau bauginančių stereotipų. Apie tai choru giedojo Lietuvoje liekantys ar kitur Vakaruose gyvenantys bičiuliai. [...] Tik keli pasidomėjo, kada Afganistane turizmo sezonas ir kokios pigios oro linijos ten skraidina. O dauguma atsiprašė tikrai neaplankysiantys: „Tame tavo Afganistane ne tik negyvenčiau, bet ir apskritai ten nevažiuočiau.“

Likus vos savaitei iki skrydžio su bilietu į vieną pusę iš Varšuvos parkeliavo pasas su bangelių privinguriuota viza. Arabiškus rašmenis jau mokėjau, bet neperskaičiau nė vieno ranka išraityto žodžio. Nors stereotipus saugiai suslėpiau atokioje kertelėje, vis tiek į galvą lindo kvailos mintys: o jei tai leidimas mane atiduoti talibams? Garantija, kad pažadėjau atsiversti į islamą? Įspėjimas, kad esu pavojinga ir manęs į Afganistaną neverta įleisti? Neatsivers varteliai, ir liksiu tarp Europos ir Honkongo. Nors imk ir parsiduok į žmonas kokiam dailiam jaunikaičiui, dirbančiam oro uoste. Bent tam buvau pasiruošusi – žinojau, kiek tekėdama turėčiau užsiprašyti. Per pirmąją kelionę Čagčarane kariai viską suskaičiavo: du diplomai – po 5 tūkstančius JAV dolerių, užsienio kalbos – po 2 tūkstančius, dar šiek tiek – už šviesius plaukus ir odą. Kad pakeltų mano vertę, jie žadėjo pridėti generatorių su kuru ir pasiūlyti mane vienam garbiam miestelio senoliui. Grįžusi į Lietuvą sulaukiau laiško su šypsenėle: „Linkėjimai nuo Roko, tavo kainą jis pakėlė iki 20 000 $. Su visu kraičiu, apie kurį kalbėjome.“

Paskaičiavau, kad net blogiausiu atveju minuso sąskaitoje nebus, ir ėmiau krautis lagaminą. Spintoje radau kelerius ilgesnius marškinius ir laisvai krintančias kelnes. Nežinia, kiek jų prireiks, todėl leidausi į parduotuves. Ten susiėmiau už galvos. Kol nereikėjo, neatkreipdavau dėmesio, kad Lietuva visai nepritaikyta gyventi musulmonams. Lentynose – vien marškinėliai su petnešomis, permatomi marškiniai, šortai ir aptempti džinsai, skarų reikia paieškoti. Prieš pirmąją kelionę į Afganistaną gavau patarimą – neprašausiu įsimetusi laisvų smėlio spalvos drabužių. Tik patekusi į dykynę Hindukušo kalnuose supratau: ne tam, kad pasislėpčiau begalinių smėlynų ar smoge skendinčių kalnų fone, o kad nepastebėčiau ant drabužių nusėdusių dulkių – bent nesijaudinsiu, kad esu nešvari, o išsiskalbti nėra kur.

[...] Frankfurto oro uoste supratau, kad mano nepakeliamo lagamino ir išsipūtusios kuprinės „Safi Airways“ orlaivio krovinių skyriuje niekas net nepastebės. Prie keturių registracijos langelių driekėsi po ilgėliausią eilę. Atrodė, lyg visi afganistaniečiai iš Europos kraustosi atgal arba grįžta po smagių apsipirkimo kelionių su gausiomis lauktuvėmis. [...]

Kabulo oro uoste [...] pokalbis su pareigūnu užtruko trumpiau nei nuskridus į Jungtines Valstijas: „Labas rytas, ko į Afganistaną? Kur dirbsi? Viso gero!“ Atgauti lagaminą sunkiau – bagažo juosta sukosi beprotiškai lėtai, o ant jos vis krito ir krito nauji lagaminai, dėžės bei maišai. Kai maniškis pagaliau pasirodė, prie jo pirmas suskubo nepažįstamas vaikėzas, pačiupo ir lyg niekur nieko visus 27 kilogramus permetė ant vežimėlio, kurį atsitempė su savimi.

– Ei ei, kas čia vyksta? – net nespėjau pačiupti už skverno, nes tučtuojau nuskuodė išėjimo link.

– Padėsiu nuvežti iki mašinos, – visai neprastai angliškai paaiškino.

– Tai kad nereikia – duok šen vežimėlį.

– Oi ne, mano drauge, taip negalima!

– Kaip negalima? Turiu kojas rankas, vežimėlius stumdyti moku.

– Vežimėlis mano.

– Ką reiškia tavo? Vežimėlis yra oro uosto. Gal tu oro uosto direktorius? – darėsi įdomu, kas per karo lauko taisyklės. Gerai bent tiek, kad su vaikiu galėjau susikalbėti, nors nė per nago juodymą nesupratau, ką jis bando man išaiškinti.

– Už vežimėlį reikia mokėti po dolerį.

Pagaliau suvokiau – štai ką veikė minia afganistaniečių, nykioje laukiamojoje salėje stumdančių tuščius vežimėlius. Jie surenka atvykusiųjų bagažą ir padeda nugabenti iki automobilių, o už tai gauna smulkiųjų. Galimybės to išvengti nėra – kiekvienas vežimėlis turi po paslaugų šeimininką.

– Mano drauge, paklausyk, – mikliai perėmiau jo kalbėjimo manierą, – vežimėlis – tavo, lagaminas – mano, ką noriu, tą su juo darau. Dabar aš jį pasiimsiu ir su puikiai besisukančiais ratukais nusivešiu, kur man reikia. Ačiū už pagalbą!

Palydėta pikto žvilgsnio nusitempiau daiktus prie didžiulės dėžės peršviesti – Kabule tikrinami ne tik į oro uostą įnešami, bet ir išnešami daiktai. Turbūt ieško ginklų, kuriuos bus pražiopsoję vokiečiai, ir, aišku, alkoholio – Afganistane svaigiųjų gėrimų negali būti (bent porą dienų tuo buvau tikra). Kad tik nagų lako valiklio ir nesuskaičiuojamų šampūno buteliukų nepalaikytų spiritu... Uf, perėjau ir šitą patikrinimą. Išlindęs iš aparato lagaminas sunkiai dunkstelėjo ant žemės.

Khosh amedi ba Afghanistan! Sveika atvykusi į Afganistaną!

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą