Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 kovo 10d. 16:55

Knygos „Mečetė sultono dukteriai“ autorė Elif Shafak: „Rašydama angliškai jaučiuosi artimesnė Turkijai“

Elif Shafak
Leidyklos nuotr. / Elif Shafak

Viena žymiausių turkų romanisčių Elif Shafak pažįstama lietuvių skaitytojams nuo 2010-ųjų, kai leidykla „Tyto alba“ išleido pirmą jos knygą lietuviškai „Stambulo pavainikė“ (vertė Eglė Bielskytė).

Po kurio laiko pasirodė „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ (vertė Rasa Drazdauskienė), prieš metus – „Ledinukų rūmai“ (vertė Gediminas Pulokas), o ką tik išleista naujausia rašytojos knyga – romanas „Mečetė sultono dukteriai“ (iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė).

Elif Shafak savo kūriniuose derina Rytų ir Vakarų literatūrines tradicijas, rašo turkų ir anglų kalbomis. Yra išleidusi 15 knygų, jos išverstos į 47 kalbas.

Romano „Mečetė sultono dukteriai“ veiksmas nukeliamas į XVI a. Osmanų imperiją, Suleimano Didžiojo epochą. Susiklosčius aplinkybėms, dvylikametis Džahanas ir jo globotinis baltasis drambliukas Čhota atsiduria Stambule, galingojo sultono rūmuose. Čia Džahanui lemta patirti daugybę nepaprastų nuotykių, rasti draugų, sutikti meilę ir tapti žymaus architekto Sinano mokiniu. Elif Shafak sukūrė spalvingą pasakojimą apie kūrybos laisvę, apie mokslo kovą su fanatizmu, meilės ir ištikimybės susidūrimą su grubia jėga.

Išėjus naujam romanui Elif Shafak kalbino Britų Tarybos atstovas Tedas Hodgkinsonas apie tai, kas daro įtaką rašytojos tekstams, apie ir įkvėpimą, kuris apima po kelionių.

– Visų Jūsų romanų centre – Stambulas. Nuo pirmojo romano iki paskutinio – „Mečetė sultono dukteriai“. Stambulas – tai miestas, kurį nelengva apibūdinti, kuriame nuolat susiduria Rytai ir Vakarai. Ar tik ne kosmopolitiškumas ir daugiakultūriškumas skatina nuolatos apie jį rašyti?

Tas miestas kupinas gaivalingos energijos ir stulbinančių prieštaravimų.

– Stambulas mane ir įkvepia, gaivina, ir dusina. Jame keistai dera senatvė ir jaunystė, Rytai ir Vakarai, modernumas ir tradicijos. Sumeskite į Stambulo katilą krūvą „klišių“, ištisus šimtmečius virkite, bet gautas rezultatas paneigs visas jūsų klišes. Tas miestas kupinas gaivalingos energijos ir stulbinančių prieštaravimų.

Kūrybingiems žmonėms Stambulas yra lobis. Jame tiek daug neišpasakotų istorijų, neatskleistų tiesų. O kartu tai miestas, kankinamas amnezijos. Jo gyventojai nuolat bando ištrinti praeitį, bet praeitis nepasiduoda. Turkijoje mums nepavyko tinkamai įvertinti kosmopolitizmo, sambūvio ir įvairovės reikšmės. To atsikratę, mes daug netekome. Dabar atėjo laikas kilti iš pelenų. Tik bijau, kad daugelis žmonių yra linkę kartoti praeities klaidas.

– Jūsų aprašytas Stambulas yra „moteriškas“ miestas. O kokiai giminei priskirtumėte Londoną, kuriame gyvenate keletą mėnesių per metus?

– Stambulas – moteriškas, nors jo moteriškumui nuolat kyla grėsmė, jį vis bandoma užgniaužti. Tačiau Stambulas – ar „Stambulė“ – atsilaiko, kaip ir jo praeitis. O štai Londoną pavadinčiau hermafroditišku. Jis turi stiprią vyriškąją pusę, susijusią su atmintimi, identitetu ir entuziazmu, bet ir giluminę moterišką – jungiančią stilių, patrauklumą ir atsinaujinimą. Puiku, kad šis miestas ir vienoks, ir kitoks!

– Romane rašote apie pastatų kalbą. Ar architektūra gali mums papasakoti apie praeitus miesto gyvenimus?

– „Mečetėje sultono dukteriai“ yra tokia frazė: „Stambulas – lengvos užmaršties miestas“. Viskas čia rašoma ant vandens, išskyrus architekto Sinano kūrinius, kurie iškalti akmenyje. Architektūra mums pasakoja apie miestą, kultūrą, žmones. Ji kalba apie mūsų savivoką, tai, ką norime palikti ateities kartoms. Mano sumanymas buvo atskleisti glaudų ryšį tarp imperinės architektūros ir karo. Didžiausios statybos dažnai būdavo finansuojamos iš karo grobio. Tarkim, Osmanų imperijai pasistatyti Selimijos mečetę padėjo Kipro užkariavimas. Ne tik pinigais, bet ir nemokama darbo jėga. Statybose triūsdavo šimtai vergų. Bet turkai nemėgsta apie tai kalbėti.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Mokate kelias kalbas, rašote ir turkiškai, ir angliškai. Ar gebėjimas lengvai pereiti nuo vienos kalbos prie kitos reiškia, kad galite iš arti tyrinėti kalbinę kultūrą ir kartu stebėti ją per objektyvų atstumą?

– Man labai patinka kalba. Patinka abėcėlės. Tai, kad turėdamas baigtinį raidžių kiekį gali sukurti begalybę reikšmių, man vis dar atrodo stebuklas. Nuolat pereidama nuo turkų kalbos prie anglų, ir atvirkščiai, pastebiu žodžius, kurių neįmanoma išversti tiesiogiai. Mąstau ne tik apie žodžius ir jų reikšmes, bet ir apie žodžių nebuvimą ir spragas. Keista, per daugelį metų patyriau, kad atstumas suartina – po laiko pajėgi ką nors geriau suprasti. Rašydama angliškai neatitrūkstu nuo Turkijos, atvirkščiai, jaučiuosi jai artimesnė.

Kiekviena nauja kalba dovanoja papildomą egzistavimo zoną. Mūsų amžiuje žmonės sapnuoja daugiau nei viena kalba. Jeigu galime sapnuoti daugiau nei viena kalba, jeigu mūsų smegenys puikiausiai susitvarko su šiuo daugialypiškumu, vadinasi, panorėję ir rašyti galime daugiau nei viena kalba.

– Ar rašydama pastebite, kad kai kuriuos dalykus paprasčiau pasakyti turkiškai nei angliškai, ir atvirkščiai?

– Kad ir kaip būtų keista, taip. Liūdesys, melancholija, sielvartas– visa tai paprasčiau išreikšti turkiškai. Humoras, ironija, satyra, paradoksas lengviau perteikiama anglų kalba. Kiekviena kalba veikia skirtingai. Kita vertus, dėl „lingvistinio grynumo“ iš turkų kalbos išmetėme šimtus arabų ir persų kilmės žodžių. Šį lingvistinį valymą vertinu labai kritiškai ir vartoju ir senus, ir naujus turkiškus žodžius. Tai mano politinė pozicija ir meilės žodžiams pareiškimas. Visiems žodžiams, nepaisant jų etninių ar tautinių šaknų.

Liūdesys, melancholija, sielvartas– visa tai paprasčiau išreikšti turkiškai. Humoras, ironija, satyra, paradoksas lengviau perteikiama anglų kalba.

– Esate daug keliavusi, gyvenote JAV, dabar Jungtinėje Karalystėje. Ar jaučiate vis dažniau rašanti iš globalios perspektyvos?

– Tikiu, kad įmanoma turėti daug besikeičiančių tapatybių, nebūtinai vieną. Tarkime, esu ne tik stambulietė, bet ir londonietė. Esu kilusi nuo Viduržemio jūros, Vidurio Rytų, Balkanų, Mažosios Azijos, Europos. Mano sieloje gyvena Rytų ir Vakarų istorijos, nežinau, kur tiksliai nubrėžti ribą. Jaučiuosi prisirišusi prie kultūrų, miestų, žmonių – visada daugiskaita. Mano romanuose svarbus vaidmuo tenka tam tikrai vietai, bet podraug juose atsispindi visas pasaulis. Man šie dalykai nėra tarpusavyje nesuderinami. Jie gali gyvuoti kartu.

– Kaip Jūsų rašymą paveikia kelionės ir naujos patirtys?

– Gyvendama mokausi iš knygų ir kelionių. Mano tėvas – turkų diplomatas, dirbęs devintajame dešimtmetyje, kai armėnų teroristinė organizacija ASALA žudė turkų diplomatus. Užaugau įtarinėdama armėnus, jais nepasitikėdama, laikydama grėsmingais svetimaisiais.

Ilgainiui, skaitydama knygas, keliaudama ir pažindama pasaulį, pradėjau kelti klausimus. Tai man padėjo ištrūkti iš savo riboto mąstymo spąstų ir atmesti stereotipus. Aplankiau armėnų istorinį archyvą Kanadoje, dešimtis armėnų šeimų San Franciske, Bostone, Mičigane, Paryžiuje ir, žinoma, Stambule bei Ankaroje. Klausiausi, mokiausi, ir mano protas bei širdis tapo atviresni. Tuomet parašiau „Stambulo pavainikę“. Man buvo iškelta byla už „turkiškumo įžeidimą ir armėnų palaikymą“. Bet mane teisusieji nesuprato, kad iš tikrųjų palaikau tiesą, atminimą, atsakomybę ir pagaliau meilę ir humanizmą.

– Romane „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ žydų kilmės amerikietė susiduria su sufijų poeto Rumio kūryba, kuri pakeičia jos gyvenimą. Kokie autoriai labiausiai paveikė Jus?

– Mano skaitinių sąrašas visada buvo eklektiškas. Aš smalsi. Jeigu knyga patraukia, visiškai nesvarbu – grožinė ji ar ne, intelektuali ar popsinė. Netikiu šiomis kategorijomis. Knygos yra knygos, ir jos gelbsti mus nuo mūsų ribotumo. Aišku, didžiausia mano aistra – romanai, bet mielai skaitau ir politinės filosofijos, sufizmo, mokslo istorijos, neurologijos ir lingvistikos knygas. Jos visos nuolat maišosi mano galvoje.

– Romane keliamas klausimas: „Ar galimybė suartinti tolimas šalis ir kultūras nėra vienas iš geros literatūros ypatumų?“ Kaip pati manote?

– Literatūra turėtų padėti peržengti mūsų pačių ribas, išeiti iš komforto zonų ir mentalinių getų, katapultuoti mus taip toli ir taip ryžtingai, kad sugrįžtume jau kitais žmonėmis.

– Ar yra šalis, apie kurią dar nerašėte, bet norėtumėte parašyti ateityje?

– Yra, net kelios. Ir istorinių, ir šių laikų. Viena iš jų – Japonija.

Pagal britishcouncil.org parengė Emilija Ferdmanaitė

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Žinau, ką renkuosi

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Melga

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Daugiau skonio

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas