Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 30d. 09:48

Knygos recenzija: A.Anra „Niki: dvigubas portretas“ – degtuko galvutėm susiliečiantys gyvenimai

Aneta Anra „Niki: dvigubas portretas“
Knygos viršelis / Aneta Anra „Niki: dvigubas portretas“

Kai paėmiau į rankas Anetos Anros romaną „Niki: dvigubas portretas“, nuogąstavau, kad ten gali būti per daug Niki de De Saint Phalle. Nesupraskit klaidingai, šios talentingos moters gyvenimas įdomus ir vertas ne vieno siužeto, bet vis tik man visuomet įdomesnė yra gyvoji veikėjų santykio steigtis, parafrazuojant naujojo prancūzų romano kūrėją Aleną Rob-Grijė – ką kūrinys reiškia mano gyvenime ir mano mirtyje.

Kitaip tariant, kaip vieno žmogaus gyvenimo istorija yra aktualizuojama kitame gyvenime. Džiaugiuosi, kad vis tik Anetos Anros kūrinyje yra ne tik/tiek adoruojama Niki ar piknaudžiaujama jos gyvenimo faktais. Pagrindinė veikėja Malena, yra ne mažiau įdomi ir drąsi kurti savo pačios gyvenimą, atsispirdama nuo to, su kuriuo randa panašumų. Taigi, dabar apie tai, kas romane man buvo ne mažiau įdomu nei Niki istorija: jaučiamas autobiografiškumas, kuris Anetos Anros romanui suteikė autentiškumo. Jaučiau, kad didžiąją dalį vaizduojamų meno pasaulio konteksto, užkulisių ir scenos erdvių autorė yra pačiupinėjusi „iš vidaus“. Todėl man buvo įdomu drauge klajoti po šias menines patirtis – stojimas į aktorinį su marihuanos prieskoniu, Vilniaus dailės akademijos menotyros studentės dienoraščio nuotrupos, labai juokingas „stanikų“ epizodas ir kiti kultūriniai užkaboriai, po kuriuos tikrai smagu panardyti.

Gintaro Makarevičiaus nuotr./Aneta Anra
Gintaro Makarevičiaus nuotr./Aneta Anra

Giliosios trauminės patirtys, apie kurias šiame romane per daug neišsiplečiama, bet kartais taip gal net efektyviau, nes užuomina, keli sakiniai gali turėti stiprios sprogstamosios galios. Niki ir Malenos senelių represijos, Niki santykių ir motinystės skauduliai, Malenos santykiai su neatrastu tėvu ir Niki-Sylvios Plath „tėvelis“ – tai jungiamosios knygos veikėjų grandys, patirtys, kurios gramzdina, įrėžia amžinus sielos įdagus. Bene labiausiai tos trauminės patirtys knygoje reiškiasi per dukros-tėvo santykį.

Čia tikrai daug neišsipildymo ir disfunkcijos keliamo skausmo, kaip jau minėjau neretai sutelpančio į kelis smūginius sakinius: „Ar Tau esu tik šmėkla, tėti?“ (198 p., Malena); „Ar šaudydama į paveikslus, jam atleidai? „Patriarcho mirtis“, paveikslas, kurį sušaudei, tarytum išrašė visą Freudo išgvildentą tėvo situaciją, ir tas tėvas sruvo kraujais nuo tavo šautuvo. Filmas „Tėvelis“ pažymėtas kaip netinkamas žiūrėti vaikams ir jautresniems žiūrovams – incesto scenos jiems gali būti pernelyg atgrasios. Egzorcizmo seansas, kuriame septyniolika kartų simboliškai nužudai savo tėvą“ (Niki, 50 p.).

Mylimosios ir mamos vaidmenys. Ir dėl to (auto)biografiškumo – nes smalsu, ir todėl, kad tai – neišvengiamai svarbios rolės, jei renkiesi jas vaidinti. Malenos Dailininkas ir jo laiškai, Niki meilės peripetijos, saldus chaosas, ypač kai jis svetimas. O motinystė – Malenos besąlygiška meilė sūnui ir skausmingas Niki pasirinkimas, gal net iš tiesų nesirenkant.

Dviejų gyvenimų liudijimai, Malenos augimo istorija taip pat yra svarbus romano sluoksnis. Šie liudijimai, mano galva, yra pakankamai brandūs ir dėl ryšio su senelių istorija, ir dėl pačios kelionės būdo.

Tiesą pasakius, esu visokių tamsumų ir perversijų mylėtoja, tai Anetos Anros romane daugiausia tų visokių juodų viražų (bet tikrai ne tik jų, ir asmenybės gaivalo) pasisėmiau iš Niki dalies, o Malenos istorija ne banaliai „hepiendiškai“ – oi, kiek ten visko sudėta – , bet vis tik subtiliai paliudijo apie galimas geras pabaigas, net jei visada savyje nešiosiesi kažkokį neišsipildymą, amžiną alkį, ar labai artimu turėjusio būti santykio disfunkciją. Ir kad gali būti gera mama, net jei pačiai trūko vieno iš tėvų. Mane asmeniškai Malenos santykis su Sūnum sušildė kaip jauki naminė žvakės liepsna.

Dviejų gyvenimų liudijimai, Malenos augimo istorija taip pat yra svarbus romano sluoksnis. Šie liudijimai, mano galva, yra pakankamai brandūs ir dėl ryšio su senelių istorija, ir dėl pačios kelionės būdo. Per šalis ir miestus, nuo pirmųjų septyniolikmetės kūno patirčių iki brandžios meilės Dailininkui, nuo studentiško naivumo iki savo specialybės aukštumų, gilaus žvilgsnio į meno pasaulį. Tai moters dvasios ir kūno kelionė, tamsos ir šviesos šokis, pasakojimas apie alkį ir gyvastingumą ir dar melancholiją, gaubiančią pasakojimą tarsi ūkas.

Intelektualinis lygmuo. Knygoje tikrai daug intertekstų, citatų, vienos pavardės labiau funkcionalios ir veiksnesnės už kitas, bet visada žadinančios smalsumą. Atradau gražių paralelių tarp Anetos Anros Malenos ir Ingeborg „Malinos“ ir daug kitų kontekstų. Apie slėptuves, kuriose ilsimės arba augame. Pats pasakojimas taip pat buvo gana įtaigus, įtraukiantis, nepaisant intertekstų gausos, slydo lengvai ir sklandžiai. Knyga man pasirodė tikrai organiška, sluoksnių daugis susipina darniai, o Niki gyvenimo faktai tarnauja ir Malenos gyvenimo interpretacijai, ir kaip savarankiškas stiprios moters būties portretas. Pasirinktas pasakojimo būdas, strategija man tikrai pasirodė išskirtiniai lietuvių literatūros kontekste.

Apie (ne)tobulumą, stiprias moteris ir sielas, lemtingai susitikusias, nepaisant dimensijų. „Kur prasidedu aš ir baigiesi tu, Niki?“ (42 p.).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas