Tiesa, šis atskaitos taškas gal ir nėra visiškai naujas. Mat amerikiečių žurnalistai ir rašytojai išleidę ne vieną knygą apie tai, kaip A.Hitleris kilo į valdžią, kai kurie jau net ir tuo metu, kai dar dirbo tuo metu Berlyne (ir „Hitlerlende“ cituojamos kai kurios iš šių knygų), tačiau A.Nagorski šioje knygoje pasistengė apjungti daugybę jų pasakojimų į vieną, pateikia analizę ir mėgina atsakyti į klausimą: kaip atsitiko, kad amerikiečiai iš karto neįžvelgė kylančios A.Hitlerio grėsmės? O jei matė, kodėl laikėsi tokios pasyvios stebėjimo taktikos? Kokios buvo socialinės ir ekonominės sąlygos A.Hitlerio staigiam šuoliui į valdžią? Ir, galiausiai, koks A.Hitleris buvo amerikiečių diplomatų ir žurnalistų, ne kartą susitikusių su juo, akimis?
Daugybę premijų pelnęs, keturių knygų autorius, „EastWest“ instituto vadovas A.Nagorski rašydamas šią knygą atliko išties didžiulį, kruopštų darbą. Knygoje jis cituoja žurnalistų, diplomatų, tarnautojų, rašytojų, trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje dirbusių ar keliavusių Vokietijoje laiškus, dienoraščius, knygas (išspausdintas ar tik paruoštas spaudai), publikacijas, interviu, taip bandydamas sudaryti kuo pilnesnį, įvairiapusiškesnį vaizdą, kas iš tiesų tuo metu vyko Vokietijoje.
Tai, kas A.Nagorski pavyko puikiai – perteikti atmosferą pokario Vokietijoje ir kaip ji pamažu keitėsi šaliai artėjant prie Antrojo pasaulinio karo. „Hitlerlendo“ pradžioje aprašomas trečiojo dešimtmečio Berlynas – nors šalis nusiaubta karo, šis miestas pamažu tapo Europos bohemos sostine, pavergusia titulą iš Paryžiaus. Papročiai čia buvo laisvesni nei bet kuriame kitame Europos mieste, užsieniečiai veržėsi, norėdami tapti liudininkais garsiųjų vakarėlių, neretai virstančių orgijomis, o apie seksualinę laisvę sklandė legendos. Toks Berlynas buvo nemažai daliai čia atvykusių užsieniečių. Žinoma, jie matė ir kitą Vokietijos dalį – krečiamą skurdo, nedarbo, pokario depresijos. Tačiau tik nedaugelis jų tuo metu suvokė, kad būtent šioje Vokietijos dalyje gimsta naujoji šalis, po keliolikos metų atvesianti pasaulį į naują karą. Tačiau tuo metu daugelis amerikiečių, gyvenusių Vokietijoje, šią šalį matė kaip žavią, laisvą ir bene įdomiausią vietą dirbti pasaulyje tuo metu.
Tai, kad šių pokyčių pagrindinė varomoji ašis yra A.Hitleris, tuo metu suvokė toli gražu ne visi Vokietijoje dirbę amerikiečiai
Tačiau situacija pamažu ėmė keistis. Tai, kad šių pokyčių pagrindinė varomoji ašis yra A.Hitleris, tuo metu suvokė toli gražu ne visi Vokietijoje dirbę amerikiečiai. A.Nagorski aprašo pirmųjų iš nacių lyderio interviu ėmusių žurnalistų įspūdžius. Kai kuriems jis atrodė žavingas, charizmatiškas lyderis, kitiems – kvailokas, neturintis jokios politinės ateities, dar kitiems – silpnas ir gal homoseksualus, ir tik nedaugelis, apsilankę tuometiniuose nacių susirinkimuose, pastebėjo, kad judėjimas gali išaugti į kai ką svarbesnio.
Kaip parodė tolimesni įvykiai, amerikiečių nuomonės dėl A.Hitlerio ir jo vertinimai nesutapo beveik iki paties Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir tai iš dalies paaiškina pasyvų įvykių Vokietijoje vertinimą. Mat ne tik Berlyne dirbę amerikiečiai, bet ir JAV valdžia nežinojo, kaip naująjį režimą reikėtų vertinti. Tuo metu, kai vieni amerikiečiai žurnalistai, grįžę į JAV, perspėjo apie kylančią grėsmę taikai, kiti atvirai simpatizavo A.Hitleriui, mielai palaikė santykius su jo aplinka ir teigė, kad jis niekuomet nesugalvos šalies įtraukti į naują karą. Žurnalistų, diplomatų susitikimų su nacių lyderių aprašymai – vieni įdomiausių knygoje. Vieni žurnalistai su juo akis į akį susitiko jo kabinete, kur A.Hitleris pasirodė valdingas tironas, fanatikas, kalbantis monologus, kiti vaikštinėjo po kalnus ir netgi pajautė artumo momentus, o kai kurios moterys teigė jautusios jam neslepiamą simpatiją.
Autorius, remdamasis pasakojimais, puikiai perteikia tai, kaip keitėsi atmosfera šalyje – bohemiškasis Berlynas pamažu virto į miestą, kuriame gatvėse marširuoja „hitlerjugendas“, ir net amerikiečių ambasadorius, išvydęs artėjantį paradą, smunka į nuošalią gatvę, bijodamas būti užsipultas. Pamažu nevaržoma laisvė peraugo į baimę ir įtampą. Tiesa, įdomu tai, kad net ir tuomet kai kurie diplomatai teigė, jog tai – tik būdas tvarkai šaliai palaikyti, jokių nerimo ženklų nėra.
Kai kas gali tai įvertinti kaip knygos pliusą, kai kas – kaip minusą tai, kad pateikdamas įvykių Vokietijoje vertinimus, A.Nagorski pakankamai detaliai leidžiasi ir į pačių žurnalistų, diplomatų gyvenimo detalių aprašymus, ne visuomet tiesiogiai susijusius su įvykiais Vokietijoje. Žinoma, iš dalies tai leidžia šiems pasakojimams suteikti dar asmeniškesnį, natūralesnį pobūdį, tačiau kartu atrodo, kad didesnis susikoncentravimas nebūtų pakenkęs. Žinoma, kai kurių įvykių liudininkų istorijos ir pačios vertos atskirų knygų (kai kurios tomis knygomis ir tapo) – pavyzdžiui, amerikiečių ambasadoriaus Berlyne Williamo Doddo šeimos istorija – jo duktė iš pradžių buvo sužavėta Berlyno laisvės, tačiau vėliau tapo sovietų šnipe, bėgusi ir iš gimtosios JAV.
Knygoje netrūksta ir pikantiškų, kartais net anekdotiškų situacijų – tai ir liūtas, auginamas vieno aukščiausių nacių vadovų namuose, ir vargai su amerikiečių karo žurnalistais, kurie vežami iš Berlyno į Lisaboną, pridarydavo juos globojusiems bėdų, nes nuolat dingdavo traukinių stotyse nusipirkti alkoholio, ir bohemos vakarėlių aprašymai, įsiplieskę meilės romanai, galų gale net ir tam tikros pikantiškos smulkmenos apie A.Hitlerį. Visa tai paverčia knygą lengvai skaitoma, kuri siužetine linija gali būti vertinama kone kaip romanas. Vienas tik skirtumas – visa tai vyko iš tiesų.
Galbūt tai ir nėra knyga, nuo kurios reikėtų pradėti susipažinimą su to meto Vokietijos istorija, nes A.Nagorski net ir nepretenduoja į objektyvią analizę (žinoma, jeigu tokia išvis įmanoma). Tai – A.Hitlerio viešpatavimas būtent amerikiečių akimis. Ir tai – dar vienas svarbus puslapis šioje sudėtingoje tarpukario istorijoje, puikiai perteikiantis atmosferą šalyje tuo metu.
