Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 19d. 20:02

Knygos recenzija. Abrahamo B.Yehoshua „Ponas Manis“ – žydų istorijos atspindžiai moterų klinikos veidrodžiuose

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Izraelio rašytoją Abrahamą B.Yehoshua Lietuvoje išgarsino didelio dėmesio sulaukusi knyga „Moteris Jeruzalėje“. Naujas į lietuvių kalbą išverstas šio autoriaus romanas „Ponas Manis“ – kultūrinių, religinių simbolių prisodrintas pasakojimas neįprasta forma atskleidžia net kelių kartų požiūrį į žydus ir jų istoriją.

Šis kūrinys laikomas bene geriausiu kada nors parašytu romanu hebrajų kalba, jis įvertintas Nacionaliniu žydų grožinės literatūros apdovanojimu, pelnė pirmąją Izraelio literatūros premiją, taip pat ekranizuotas ir virtęs penkių dalių TV serialu.

Abrahamo B.Yehoshua romaną „Poną Manį“ iš hebrajų kalbos išvertė Kristina Gudelytė, išleido leidykla „Sofoklis“.

Ankstesniuose romanuose Yehoshua rašė apie dabartį, šiuos laikus, „Ponas Manis“ – pirmasis jo istorinis romanas. Autorius viename interviu teigia, kad negalime suvokti dabarties, neišsiaiškinę praeities. „Pono Manio“ veiksmas prasideda 1982-aisiais Izraelyje ir toliau vystomas laiko spirale atgal, nusikelia į 1944 m. vokiečių okupuotą Kretą, 1918 m. britų užimtą Palestiną, 1899 m. Krokuvos apylinkes, 1848 m. – į Atėnus, į sionizmo ištakas. Romane taip pat minimas Šiaurės Jeruzale vadinamas Vilnius.

Šie veidrodiniai vaizdai, šios „tiesos tiesose“ simbolizuoja žydų istoriją per penkias sefardų žydų kartas.

XIX amžiaus pabaigoje daktaro Mani stebuklingoje akušerijos klinikoje moterys gimdo apsuptos veidrodžių, lyg prašmatnioje pokylių salėje. Gydytojas pašalina skausmus, tačiau negali užkirsti kelio kūdikio mirčiai. Po nesėkmingo gimdymo jis pasilenkia link moters, tarsi vis dar lauktų kūdikio verkimo. Šie veidrodiniai vaizdai, šios „tiesos tiesose“ simbolizuoja žydų istoriją per penkias sefardų žydų kartas. Šiame romane yra daug metaforų, situacijų, simbolių, kurie pakartoja save, todėl mes turime grįžti į skirtingus laikmečius, kad suprastume, kodėl 1982 m. ponas Mani kasnakt kartoja nusižudymo ritualą, kodėl autorius atkreipia dėmesį į arabų dalį Jeruzalėje, kodėl jauna mergaitė, kuri gedi savo mirusio tėvo, neleis jam atimti sau gyvybės.

Romano forma yra tokia pati intriguojanti, kaip ir jo turinys – jį sudaro penki intymūs„pokalbiai“, vykstantys skirtingais laikotarpiais, skirtingose vietose, tačiau juos visus jungia tos pačios šeimos skirtingų kartų paslaptingojo pono Manio pavardė. Kiekvienoje epochoje, kiekviename pokalbyje pasirodantis ponas Manis – kartais ekscentriškas, kartais kaip pranašas, visada klajojantis žydas ir visada, kitiems žmonėms keliantis vidinę sumaištį, nepatogumą.

Skaitant romaną nejučiom pats pradedi užpildyti trūkstamus dialoguose žodžius, kol galiausiai tampi tyliuoju pokalbio dalyviu, romano bendraautoriumi, o kai kuriose istorijose – ir sąmokslininku.

Beje, didžioji šio romano ypatybė, kad skaitytojas turi galimybę „išgirsti“ tik vieną visų pokalbio dalyvių pusę, antrojo pašnekovo mes negirdime. Vienpusiai dialogai ne tik suteikia šiam sudėtingam romanui taip reikalingą formos paprastumą, bet ir kelia intrigą.

Skaitant romaną nejučiom pats pradedi užpildyti trūkstamus dialoguose žodžius, kol galiausiai tampi tyliuoju pokalbio dalyviu, romano bendraautoriumi, o kai kuriose istorijose – ir sąmokslininku. Todėl šis romanas reikalauja aktyvaus skaitytojo įsitraukimo, tam tikra prasme, prisidėjimo prie naujo kūrinio gimimo. Prie kiekvieno pokalbio yra pridėtos ir trumpos veikėjų „biografijos“, o po pašnekovų „dialogų“ aprašomi jų tolesni gyvenimai.

1982-aisiais jauna studentė, kurios tėvas buvo užmuštas kare, keliauja iš Tel Avivo į Jeruzalę, kad surastų pradingusį savo vaikino tėvą (Manį). Ji manosi besilaukianti Manio anūko, o Manis vis bando įvykdyti nusižudymo ritualą, bet niekaip nepavyksta dėl šios, vis į jo namus sugrįžtančios, merginos. Jeruzalės miestas merginai padaro didelę įtaką. Ji pasakoja istoriją apie šią kelionę savo motinai, gyvenančiai kibuce.

1944-aisiais Heraklione, Kretoje, vokiečių kareivis tapo apsėstas Knoso istorijos ir siekio išsaugoti Vokietijos reputaciją. Per pirmuosius susirėmimus okupuotoje Kretoje „dezertyravęs“ kareivis prisidėjo prie Manio žydų šeimos dviejų narių mirties. Vėliau apie visa tai jis pasakoja savo močiutei, kuri atvyko į Kretą, kad priverstų jį grįžti namo Vokietijon, bet anūko pasakojimas pernelyg skausmingas ir tampa bloga lemiančiu ženklu. Ji ieško savyje atsakymo – kur jie su vyru, auginę anūką nuo mažumės, padarė klaidą, kad šis prarado žmogiškumą.

1918-aisiais Manį sukrečia Balfūro deklaracija. Tai tapo jo apsėdimu bandant įspėti žmones apie jiems keliamą grėsmę. Didžiosios Britanijos leitenantas (kuris pats yra žydas) persekioja jį dėl išdavystės, nes Manis turi britų pasą ir tuo kelia įtarimą. Teisme pasakojama Manio gyvenimo istorija. Teisiamasis – užsispyręs žydas, griežtai atsisakantis advokato ir pasiruošęs kišti galvą į kartuves vien tam, kad prieš tai galėtų rėžti politinę prakalbą.

1899-aisiais lenkų žydas, tik grįžęs namo, pasakoja savo tėvui apie jo ir jo sesers vizitą trečiojoje sionistų konferencijoje Bazelyje ir jų vėlesnį vizitą į Palestiną, Manio kliniką, kurioje moterys gimdo apsuptos veidrodžių. Brolio ir sesers susidūrimas su Maniu, jo pragaištinga aistra, tampa lemtinga ir visiems laikams supina jų likimus: „Iš kur galėjau žinoti, kad tas jo asmenybės spindesys, vaizduotės ir švelnumo nestokojantis būdas nebuvo tikroji to vyro prigimtis, veikiau iliuzijų kupinas atspindys, primenantis sudužusių klinikos veidrodžių tikrovę, sieloje plačiai nusidriekę griuvėsiai ir nenugalima savinaikos aistra, kurią jau netrukus bus lemta patenkinti“

1848-aisiais Manis pasakoja sergančiam, paralyžuotam rabinui apie savo vizitą į Jeruzalę ir jo netikėtai pražydusią aistrą jaunai savo mirusio sūnaus žmonai, kurių pasekmė – mažasis Manis. Jis ieško pateisinimo šiai baisiai nuodėmei. Klausia savęs ir rabino, ar derėtų dėl šios nuodėmės pakelti prieš save ranką? Galiausiai pokalbis užsibaigia rabino mirtimi. Paskutinioji dalis turi daugiausia aliuzijų, nuorodų į Senąjį Testamentą, sutampantys tam tikrų veikėjų vardai, įvykiai ir pan.

Visos šios penkios istorijos ir yra susietos genealogijos, tačiau Yehoshua per simbolizmą ar artefaktinį tęstinumą nesukuria jokios struktūros. Veidrodiniame romane yra keletas pasikartojančių temų, istorijų ir simbolių atspindinčių vienas kitą, ir galbūt paaiškinančių tam tikras, per skirtingas kartas besikartojančias temas ir šeimos tendencijas. Daugelyje kartų yra „supainiotų“ sūnų, kuriuos augino močiutė, kuri iš tikrųjų buvo lyg motina ir kelios tėvo, turinčios sudėtingus santykius su savo dukterimis, istorijos.

Net keturiuose iš penkių pokalbių svarbų vaidmenį pasakojime užima Jeruzalė, kurioje vyksta istorijos veiksmas arba tiesiog pasakojama apie joje esančias svarbias, šventas vietas – Raudų sieną, Alyvų kalną, Augustos Viktorijos ligoninę, Tur Malkos vienuolyną, didžiąją dviejų kupolų mečetę, Šventojo Kapo bažnyčią. Šie pasakojimai padeda labiau pažinti rytiniame Viduržemio jūros regione išsidriekusį sefardų pasaulį, kuriame viskas kunkuliuoja viename katile: „jautiesi lyg užsukęs, į didžiulę religinių prekių parduotuvę su gausybe lentynų – kiekvienam pagal skonį ir tikėjimą...“.

Pats knygos autorius, nors ir gimė Izraelyje, save laiko ateistu ir į žydų istoriją kartais žvelgia pasitelkdamas subtilią ironiją. Ne viename knygos skyriuje randame kiek sarkastiškų išsireiškimų apie žydus, pvz., „anuomet pasaulyje žydų dar nebuvo...<...> – jie dar nebuvo spėję savęs sugalvoti..“ arba „jie dar nežino, kad yra žydai“, „Prigimtis ir yra svarbiausia, po ja slypi žmogaus ir visos tautos būdas, kurį galima įvardyti ir pakeisti... Ar pats fiureris neįspėjo apie pavojų, kad kiekviename mūsų slypi žydas?“. Kalbant apie Raudų sieną, užsimenama, kad „galbūt tai paskutinė kliūtis, dar galinti sulaikyti žydus nuo jų įpročio gręžiotis atgal į praeitį.“ Na, ir galiausiai – „Nusileidau iki pačių akmeninių jos įsčių, iš kurių mes visi išėjome“.

Abrahamo B.Yehoshua „Ponas Manis“ yra daugiau nei tik vienos ekscentriškos šeimos kartų istorija – tai ir Senojo Testamento negailestingumas, Jobo ginčas, joje atskleistas pačių žydų požiūris į save ir kitų – į šią tautą.

Abrahamo B.Yehoshua „Ponas Manis“ yra daugiau nei tik vienos ekscentriškos šeimos kartų istorija – tai ir Senojo Testamento negailestingumas, Jobo ginčas, joje atskleistas pačių žydų požiūris į save ir kitų – į šią tautą.

Šiame romane be tapatybės išsaugojimo, meilės, šeimos, mirties klausimų, keliami ir tokie – kiek praeitis, kitų šeimos narių padarytos nuodėmės, poelgiai gali įtakoti ateitį, kitas šeimos kartas? Ar savinaika gali išpirkti padarytas nuodėmes?

Ponas Manis ne tik atskleidžia savo kaltės jausmą, kaip dažną tragiško likimo šaltinį, bet ir kiekvienos kartos klausia – ką reiškia būti žydu? ar mes nesame visi iš tos pačios sėklos? ar gi ne „kiekviename iš mūsų slypi žydas“?

Yehoshua šiuo pokalbių romanu demonstruoja aukščiausios prabos pasakojimo stilių, prisodrintą metaforų, kultūrinių simbolių, visose knygos dalyse išlaikomas tempas, dramatiška įtampa, dinamika. Skaitant „Poną Manį“ atrodo, jog ši šeimos saga – gerokai didesnės apimties kūrinys, nei yra iš tikrųjų todėl, kad kiekviena eilutė yra reikšminga, kiekviena istorija atspindi kitą, kiekvienas skyrius yra pakankamai stiprus, baigtinis, jog gali būti pats savaime atskiru kūriniu.

Atskiros padėkos nusipelno ir romano vertėja Kristina Gudelytė, kuri labai subtiliai ir, mano akimis, organiškai perteikė gyvą, archaišką romano kalbą, palikdama tekste nemažai žydų terminologijos, kurių reikšmes kartais tekdavo pasigooglinti internete, bet tai dariau tai su didžiuliu smalsumu.

Šį romaną rekomenduočiau visiems, vertinantiems daugiaprasmį, kultūrinį, istorinį pasakojimą, ieškantiems neįprastų literatūrinių formų, taip pat norintiems labiau pažinti žydų istoriją, knygos puslapiuose pakeliauti po Jeruzalę, kitu žvilgsniu pažvelgti į garsiąsias šventas vietas. „Ponas Manis“ yra paveikus, labai turtingas literatūrine ir kultūrine prasme, romanas. Esu tikra, kad ši knyga būtų ir labai tinkamas gidas besiruošiantiems keliauti po Pažadėtąja žemę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018