Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija: ar mes esame tik mašinos, arba kuo žmogus pranašesnis už gyvūną?

„Žmogus-mašina“
Leidėjų nuotr. / „Žmogus-mašina“
Šaltinis: 15min
0
A A

XVIII-ojo amžiaus filososfo Julien Offray de La Mettrie knyga „Žmogus-mašina“ tuo metu sukėlė skandalą. Esu tikras, kad ir dabar, praėjus keliems šimtams metams nuo šio veikalo pasirodymo, daugybė žmonių pasipiktintų čia dėstomomis mintimis. Nors kai kurios čia išsakytos idėjos gali pasirodyti gerokai pasenusios, susipažinti su knyga, kuri smarkiai įtakojo moderniojo materializmo vystymąsi, pravartu besidomintiems filosofijos mokslo raida bei norintiems suvokti, kaip keitėsi žmogaus vietos gamtoje aiškinimas įvairiuose šimtmečiuose.

Filososfas ir mokslininkas, garsus ateistas Julien Offray del La Mettrie (1709-1751) savo kūriniuose teigė, jog visatoje tėra tik materiali substancija ir žmogus gali didžiuotis tik tuo, kad yra tobuliausia jo dalis. Jis priešinosi visoms idėjoms, kurios žmogų suvokė kaip dualistinį sielos ir kūno kūrinį ir teigė, kad žmogus gali būti vertintinas tik kaip puikiai veikiantis fizinis mechanizmas, o siela, anot jo, priklauso nuo kūno. 

Žmogus kaip mašina – šis pavadinimas pakankamai tiksliai apibūdina filosofo idėjų visumą, pristatytą šioje nedidelės apimties, tačiau revoliucinėje tuo metu knygoje, kurią išleido leidykla „Vaga“.

Filosofas teigia, kad žmonės nuo gyvulių skiriasi tik tam tikru laipsniu, o tam tikruose gyvenimo etapuose netgi turėtume pripažinti gyvulių pranašumą. Anot jo, keturkojų smegenys yra beveik tokios pačios formos ir sandaros kaip žmonių. „Ta pati forma, toks pat visų dalių išsidėstymas, pagrindinis skirtumas tik tas, kad žmogaus smegenys kūno apimties išsidėstymu yra didžiausios ir raukšlėčiausios iš visų gyvūnų“, – rašoma šiame veikale. Tačiau net ir išskirdamas tai, autorius teigia, kad nors ir būdamas pranašesnis už gyvulius, žmogus turi „garbę priklausyti tai pačiai klasei, kaip ir jie. Tiesą sakant, iki tam tikro amžiaus jis yra didesnis gyvulys negu jie, nes gimdamas turi mažesnį instinktą“.

Remdamasis idėja, kad gyvuliai ir mes esame „nukrėsti iš to paties molio“, filosofas dalinasi įžvalgomis, kokiu būdu mes tampame pranašesni už keturkojus – auklėjimas, lavinimas, tarpusavio snatykiai paverčia mus aukštesnėmis būtybėmis („Neišlavintas protas panašus į provincijos sugadintą aktorių“).

Filosofas neigia visas, anot jo, iliuzines teorijas apie Dievo buvimą, ir siūlo žvelgti į žmogaus kūną kaip į mašiną („Žmogus – tai mašina, Visatoje egzistuoja tik viena modifikuota substancija“). Tiesa, ši mašina - puikiai sukurta ir organizuota („ Žmogaus kūnas – tai didžiulis laikrodis, pagamintas taip sumaniai, ir meistriškai, kad, sustojus ratukui, rodančiam sekundes, minutes rodantis ratukas, rodantis ketvirtį valandos, drauge su kitais vis dar tebesisuks, kai pirmieji surūdiję arba dėl kitų priežasčių nustos judėję“).

Akivaizdu, kad kai kurios knygoje dėstomos teorijos ir faktai jau yra gerokai pasenę, tačiau negalima nuneigti šio autoriaus kūrybos įtakos vėlyvesniems materializmo filosofų veikalams. O pati „žmogaus-mašinos“ metafora šiuolaikiniame postmoderinistiniame amžiuje verčia mus grįžti prie to paties klausimo. Ar žmogus iš tiesų yra tik tobulesnė mašina už keturkojus? O jeigu ne, kuo mes skiriamės nuo jų? Ir ar tikrai taip smarkiai skiriamės? Klausimas universalus ir laikui nepavaldus, todėl ši knyga mąstančiam žmogui turėtų praplėsti akiratį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą