Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Audronė Urbonaitė knygoje subtiliai pasiunčia velniop savo mylimą žurnalistiką

Knygos viršelis
Leidyklos „Alma littera“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Kaip tvirtina amerikiečių statistika, žurnalistai pagal nervinio išsekimo laipsnį yra treti iš visų profesijų. Žurnalistė Audronė Urbonaitė, paklausta, kokia jos sveikatos formulė, atsako: „Kuo mažiau kontaktų su žmonėmis, ilgi pasivaikščiojimai lauke, tylos dienos, kai neatsakinėji net į telefono skambučius. Ir... žurnalistikos pasiuntimas toli toli...“

Telieka pridurti, kad žiūrint iš šalies ji pati tos formulės nesilaiko: ir žurnaliste dirba, ir su žmonėmis aktyviai bendrauja, ir knygas rašo. Nors gal knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ („Alma littera“, 2015) ir yra savotiška tos formulės išraiška. Kad ir kaip ten būtų, jei taip, tai žurnalistiką, kurią Audronė Urbonaitė tikrai myli, ji subtiliai pasiunčia toli. (Nepagalvokite nieko blogo, nors ši moteris ir ištaria riebesnių žodžių, tačiau juk vertiname pagal savo sugedimo laipsnį, tiesa?)

Knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ autorė Audronė Urbonaitė gimė 1954 metais Kaune. Vilniaus universitete baigė lituanistikos ir klasikinės filologijos studijas, vėliau Reuters, BBC ir British Council žurnalistikos kursus, vokiečių kalbos kursus Frankfurto prie Maino universitete Vokietijoje. Nuo 1978 m. dirba žurnaliste. Audronė Urbonaitė yra parašiusi tris romanus – „Posūkyje – neišlėk“, „Cukruota žuvis“ ir „Žydiškų daiktų kambarys“. „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ yra pirmoji rašytojos publicistikos knyga. Taigi iki šiol savo romanų nelietuviška tematika stebinusi Lietuvos skaitytojus, rašytoja ir žurnalistė Audronė Urbonaitė imasi naujo žanro – publicistikos. 

Audronė norėjo į žurnalistiką pažvelgti ne tik iš tos gražiosios pusės, bet ir parodyti tamsiąją pusę, sudėtingesnį specialybės rakursą

Visas keturias knygas iliustravo žinoma dailininkė Nomeda Marčėnaitė. Pasak N. Marčėnaitės, viršelio idėja gimė staiga, vos perskaičius knygą. „Audronė norėjo į žurnalistiką pažvelgti ne tik iš tos gražiosios pusės, bet ir parodyti tamsiąją pusę, sudėtingesnį specialybės rakursą. Musė gali simbolizuoti ir įkyrius žurnalistus, nors šiaip reikėjo tiesiog atrasti kokį nors gyvį. Šis labai tiko“, – pasakojo viršelio autorė. Teko skaityti ir komentarą, ant ko ta musė turėtų tupėti, neva taip atspindėtų žurnalistų kuriamą produktą.

Bet Audronės Urbonaitės knygoje rasime ir visai teisingą mintį, kad kaip tik tokį, o ne kitokį, produktą mes patys ir užsisakome, sėdėdami prie internetinių tinklaraščių ir spaudinėdami antraštes straipsnių, kurių dažnas net neskaitome. Apie šią ir kitas realijas knygoje „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“. Skaitytojui, žinoma, įdomu, kokia gi ta nuodėmė. (Aha, skandalai mus domina, nors sakom, kad daugiausia spausdinami beverčiai straipsniai, o rimtų analitinių trūksta, bet vis tiek baisiai įdomu paskaityti apie tas nuodėmes...) Nuvilsiu, nuodėmės čia bus ne tokios jau ir pigios – kultūrinės, politinės, emocinės... autorės ir kitų. Visos tos nuodėmės reikalauja didesnio dėmesio ir suvokimo nei internetiniai straipsniukai apie tai, kas su kuo, kaip ir kada.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Audronė Urbonaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Audronė Urbonaitė

Audronė Urbonaitė sako, kad „knyga yra ne kurios nors redakcijos kompromitacija, bet subjektyvi knyga, kaip žurnalistė moteris, besistengianti būti garbinga – moterims dažniau būdingas garbingumas, jos labiau paiso moralės normų, – išgyvena įvairias situacijas nuo skaudžių iki baisiai komiškų ir kvailų“ ir apibūdina kaip „naivios savo ir svetimas nuodėmes išpažįstančios, moralizuojančios kvailės“ knygą. „Tai bus ne faktinė knyga, bet atspindės paties žurnalisto jauseną, kurią jis patiria rinkdamas, apdorodamas ir pateikdamas tam tikrą informaciją visuomenei. Dirbdamas žurnalistu, laikui bėgant pastebi, kad būta daug užduočių, kurių tau nereikėjo daryti, pastangų, kurių nereikėjo rodyti, ir visa tai kaupiasi. Tai bus labiau eseistinis pasakojimas, atspindintis tam tikras situacijas ir atskleidžiantis, kaip kartais sumautai jaučiasi žurnalistai.“

Žurnalistė teigia, kad dėl savo darbo pobūdžio nuolat jaučiasi kalta be kaltės ir tai jai kelia stresą

Taigi tai knyga ne tik apie žurnalistiką, bet ir apie pačią autorę, nes viskas pateikiama per jos jutiminę prizmę, rašoma taip, kaip tą situaciją ar žmogų mato ir suvokia Audronė Urbonaitė. Žurnalistė teigia, kad dėl savo darbo pobūdžio nuolat jaučiasi kalta be kaltės ir tai jai kelia stresą. Skaitant susidaro įspūdis, kad žurnalistiką Audronė ir be galo myli , ir drauge jos nemėgsta – gal kaip tik todėl ji taip subtiliai pasiunčia žurnalistiką velniop – kaip mama kad pyksta ant savo vaiko jau iš anksto jam atleidusi prasižengimus. Nors kuo jau kuo, bet motinišku globėjiškumu Audronės Urbonaitės neapkaltinsi – rėžia ji tiesiai šviesiai ir be užuolankų.  

Trijose redakcijose dirbusi, cenzūruotą, idealistinę, oligarchų, pokrizinę, papų ir kitokią žurnalistiką išbandžiusi Audronė Urbonaitė pasakoja, kuo pavirto žiniasklaida, kurioje tikrovė ne tiek atspindima, kiek sukuriama savaip interpretuojant. O interpretacijos, žinoma, priklauso nuo užsakovų, jų mokamų pinigų, reklamų. Audronė Urbonaitė per savo asmeninę patirtį parodo, kaip kito žiniasklaida: nuo griežtų sovietinių reikalavimų iki bekraščio idealizmo Nepriklausomybės pradžioje ir galiausiai plėšraus žurnalistikos verslo. Žurnalistė prisimena ir sovietinę cenzūrą, kai rinkosi rašyti apie kultūrą ir vengė politikos, idealistinį sąjūdiečių laikotarpį ir paparacinės žurnalistikos suklestėjimą. Audronė Urbonaitė aprašo, kaip „Kalba Vilnius“ laikais prie sovietų režimo bet koks pyptelėjimas turėdavo pasekmių. Sąjūdžio žurnalistika gal buvo primityvi ir neprofesionali, bet idealistinė. Tenka pripažinti, kad „Atgimimo“ redakcija irgi turėjo savų trūkumų – nors nebuvo išorinės cenzūros, ją sukurdavo lyderių kovos.

Šių laikų žurnalistiką Audronė Urbonaitė laiko absoliučiu verslu: „Kai esi prastoje situacijoje, moralė lengviau pašlyja ir imiesi pigių dalykų – manai, kad papais, seksu, erotika, tuo, kas veikia ir išsilavinusių, ir neišsilavinusių žmonių jusles, pritrauksi reklamą, o realiai atstumi analitinius tekstus – ir internete jų pakankamai daug, tik jie natūraliuoju būdu nuvažiuoja žemyn, nepritraukia reklamos, ir susidaro įspūdis, kad mes, žurnalistai, esame kvaili, rašantys niekus, nuo mūsų nusigręžia.“

Knygoje Audronė Urbonaitė publicistiniais tekstais ir pasakodama savo bei kitų nuotykius atsako į klausimus, kodėl taip nutiko, prisimena ir liūdnas, ir komiškas situacijas, parašo tarsi mažą žurnalistikos istoriją ne vadovėlio, o laisvu formatu. Taip, kaip tą istoriją mato ne teoretikas, o praktikas, ir dar – moteris (tai irgi labai svarbu). „Esu filologė, bet žurnaliste dirbu seniai: pradėjau Lietuvos televizijos ir radijo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, nuo antrojo numerio dirbau „Atgimimo“ redakcijoje ir 19 metų – dienraštyje „Lietuvos rytas“. Turiu teisę lyginti laikotarpius ir žurnalistikos tendencijas, – teigia knygos autorė ir priduria: – Šios srities nepažinusiam skaitytojui žurnalistikos virtuvė bus labai įdomi, o patys žurnalistai sakys, jog reikėjo iškloti daug šlykštesnių istorijų.“

Knygoje rašoma apie žiniasklaidą plačiąja prasme: ne tik apie laikraščius, bet ir televiziją, internetą, taip pat žiniasklaidos viešinamus asmenis (ar asmenis, kurie viešinasi žiniasklaidoje) ir šiaip atskleidžiami svarbių Lietuvos kultūrai žmonių, garsių politikų, laikraščių leidėjų, filosofų, žurnalistų, televizininkų, aktorių portretai. Net aprašomi tam tikri „reiškiniai“ (pvz., Lolišviada). Nuo to, apie ką kalbama, priklauso ir stilius – nuo liūdnų ir rimtų iki ironiškų ir net grubių pasisakymų, todėl į akis krinta ne sudėti publicistiniai tekstai, o gyvas, emocionalus kalbėjimas.

Audronė Urbonaitė nevengė aštrios kritikos žiniasklaidoje įsigalėjusiai bulvarinei žurnalistikai, internetinės žiniasklaidos iškrypimams, parašė apie Žurnalistinės etikos kodekso nepaisymą. Taip pat su meile prisiminė kai kuriuos savo pašnekovus ir kolegas, sugebėjo parodyti jų teigiamas ir silpnas puses, kas šiuos žmones daro tik dar patrauklesnius. Knyga bus įdomi ir vyresnės kartos atstovams, kuriems tokios asmenybės kaip R. Ozolas, R. Kalanta, L. Tapinas, N. Baužytė ir kiti yra ryškus prisiminimas, ir jaunesniems, kuriuos domins ir senoji inteligentija, ir tekstai apie J. Erlicką, J. Morkūną, H. Grušnį... Knygoje ir sovietinių laikų prisiminimai, ir šiandienės realijos. „Žurnalistika suteikia prabangą išvysti skalę ir įvairovę sluoksnių, personažų, charakterių, amžiaus grupių – yra elito, pseudoelito, išdavikų, funkcionierių, pyzdukų, yra naiviosios gerosios dūšios, per kurias įvyksta visi kataklizmai, nes nėra kritinio mąstymo“, – tvirtina Audronė Urbonaitė.  

Audronė Urbonaitė įsitikinusi, kad kūrybinis darbas žmogaus nė kiek nenualina, jeigu iš tiesų jis yra būtent tam sutvertas, o ne dirbtinai susigalvojęs, kad jam to reikia

Audronė Urbonaitė įsitikinusi, kad kūrybinis darbas žmogaus nė kiek nenualina, jeigu iš tiesų jis yra būtent tam sutvertas, o ne dirbtinai susigalvojęs, kad jam to reikia. „Man nutinka keistų dalykų: kartais sėdžiu redakcijoje, rašau visai nesudėtingą tekstą ir pajuntu, kad man darosi silpna: negaliu įsiminti datų, pašnekovų vardų, gimimo metų, ar koks įvykis po kokio nutiko... Tada pagalvoju: padarysiu trumpą pertrauką. Ir imu rašyti, kas man šauna į galvą. Patikėkite – silpnumą it vėjas nupučia! Tai tik reiškia, jog žmonės labai lengvai daro dalykus, kurie jiems svarbūs, ir nė kiek nepavargsta, o jų nedominanti veikla slegia it akmenų prikrautas maišas...“

Telieka Audronei Urbonaitei palinkėti sveikatos ir kuo dažniau daryti tas trumpas pertraukas, nes medžiagos apie nuodėmes ji prasitarė turinti ne vienai knygai.    

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą