Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2019 08 27, 19:03

Knygos recenzija. Chloe Benjamin „Nemirtingieji“ – gyventi žinant savo mirties datą

Kaip susiklostytų mūsų gyvenimai, jei visus ateities atsakymus turėtume savo rankoje? Tai klausimas, kuris bent kartą yra iškilęs kiekvienam iš mūsų. O jei taip visgi nutiktų, kad sužinotume savo mirties datą, kaip tuomet elgtumėmės? Tokį gyvenimą tarp likimo nežinios ir žinojimo piešia Chloe Benjamin romane „Nemirtingieji“, kurį išleido leidykla „Balto“, o į lietuvių kalbą vertė Helga Gavėnaitė.
Chloe Benjamin knyga „Nemirtingieji“ Recenzija
Chloe Benjamin knyga „Nemirtingieji“ / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Tarp laukiamiausių praėjusių metų knygų romaną „Nemirtingieji“ buvo įtraukę tokie leidiniai kaip „The Huffington Post“, „Entertainment Weekly“, tinklalapis „Goodreads“ ir t.t. Knygą gyrė garsiausi pasaulio žiniasklaidos kanalai ir daug populiarių tinklaraščių. Lietuvoje ši knyga taip pat sulaukė skaitytojų dėmesio – žiemą vykusioje Vilniaus knygų mugėje ji pateko tarp perkamiausių leidyklos „Balto“ knygų.

Knyga nukelia į 1969-ųjų Niujorką, kur pasiturinčios Goldų šeimos vaikai išgyvena nuobodulio laikotarpį. Tačiau tai trunka tik iki tol, kol pasklinda gandai apie mieste viešinčią moterį, kuri gali nuspėti likimą. Išsiaiškinę, kur galima rasti šią mistika apgaubtą senolę, Saimonas, Klara, Danielis ir Varija nukeliauja į jos būstą, kad sužinotų, ką jiems žada likimas. Taip visai netikėtai vaikai sužino ne ką kitą, o savo mirties datą.

Kas tai – vaikystės pokštas ar pranašystė? Kad moters ištarta mirties data nėra nevykęs juokelis, jie įsitikina po daugelio metų, kai likimas ateina pasiimti to, kas jam priklauso. Skaitytojas čia susiduria su keturiomis istorijomis, kurios brėžia kiekvieno iš literatūrinio personažų gyvenimo liniją.

Romanas, visų pirma, žavi savo tematika. Likimas – ar mes jį valdome, ar jis valdo mus? Retoriniai klausimai, į kuriuos neturime atsakymų. Esame labiau linkę patikėti viena, mums artimesne pasaulio tvarkos versija. Taip elgiasi ir romano herojai – slenka per kasdienybę tikėdami arba ignoruodami jau žinomą savo ateities viziją.

Kalbant apie šią knygą, būtina paminėti autentiškumo atmosferą. Romane daug istorinių nuorodų, kurios tarsi dar labiau sustiprina laiko, kaip pagrindinio ir esminio istorijos atributo, svarbą, pabrėžia jo judėjimą į priekį. Keliaudami knygos puslapiais kartu einame ir per Jungtinių Valstijų ir pasaulio raidos laiptus – greta gydytojų užčiuoptų anuomet dar nežinomo AIDS viruso užuomazgų iki pirmojo šalies politiko, kuris viešai pripažino savo homoseksualumą, arba nepažabojamo rasizmo problemos. Nuo paprastų kavinių kaip pasilinksminimo vietų, sutraukdavusių žmones, iki išpuikusio žmogaus skonio ir blizgios tuštybės Las Vegase transformacijos.

Ši kelionė, papildyta istorinėmis ir visuomenės raidos vystymosi nuorodomis, įtraukia, sutvirtina personažų gyvenimą ir kartu leidžia mums, žmonėms, pažvelgti į jau užverstus savo tikrosios istorijos puslapius, kurie ne visada buvo tokie švarūs, kaip mes norėtume.

Dar vienas romaną išskirtiniu paverčiantis akcentas – nuostabos jausmo kūrimas. Kaip jau minėjau, pačioje knygos pradžioje rašytoja Chloe Benjamin išdėsto visas kortas ant stalo ir nubrėžia romano herojų likimą. Skaitytojas lengvai užkimba ant šio jauko, kuriuo autorė ir kurią netikėtumą, mat lieka du svarbiausi klausimai – ar tikrai numatytą dieną personažus pasitiks mirties šešėlis ir jei taip, kokiu keliu jis atslinks?

„Nemirtingųjų“ autorė vedžioja skaitytoją tamsumoje ir staiga užžiebia šviesą, kuri tarsi istorijos atomazga būna netikėta ir kartu verčianti dar kartą persvarstyti, koks vienu metu stabilus, ramus ir trapus yra gyvenimas, o kaip vienas mažas žingsnis gali sukelti cunamio efektą. Šis autorės žaidimas žodžiais išties žavi, kaip ir pačios personažų istorijos, kurios atspindi kitą nuotaiką, kitą požiūrį į gyvenimą. Neabejoju, kad skaitytojui bent vienas personažo likimo kelias taps ne tik artimas, tačiau ir pažįstamas, mat tam tikruose literatūrinių herojų veiksmuose nesunku atpažinti ir savo ydas.

Romanas labai kinematografiškas. Ir tai yra gerai, ir kartu blogai. Yra knygų, kurias skaitydamas supranti, kad ir filmas iš kūrinio pavyktų puikus. Tačiau „Nemirtingųjų“ režisieriams Holivude net nebūtų ką veikti – romanas vaizdingas ir su tokia pabaiga, kuri patiktų kino kūrėjams. Tačiau ar tai patiko skaitytojams?

Mano galva, šios istorijos atomazga ir yra didžiausia šio kūrinio silpnybė. Blogiau yra tai, kad ši silpnybė ištinka pačioje knygoje pabaigoje, ne pradžioje ar viduryje, kas skaitant toliau bent kiek pasimirštų ar būtų užgožta likusios knygos dalies istorijos. Visgi šios knygos išnarpliotas literatūrinis veiksmas sukelia dvejopus jausmus – ir džiaugiesi netikėtumu, ir liūdi, kad tai nujautei jau seniai arba buvai kažką panašaus išvydęs kitur.

Romanas, visų pirma, žavi savo tematika. Likimas – ar mes jį valdome, ar jis valdo mus?

Tačiau – tai skaitytojo sprendimas. Man pačiam atomazga virto vis didėjančiu atotrūkiu nuo esminės knygos idėjos apie likimą. Kita vertus, romanas turi kelis sluoksnius, vien kiekviena iš keturių jame dėstomų istorijų atskleidžia vis kitas žmogaus silpnybes ir stiprybes, kitas gyvenimo aplinkybes, su kuriomis kiekvienas mūsų gali susidurti.

„Nemirtingieji“ patiks tiems skaitytojams, kurie nori geros, dėmesio vertos knygos laisvalaikiui, kuri būtų nesudėtinga, intriguojanti, įtraukianti ir iškelianti pakankamai klausimų. Ši knyga tai trileris ir detektyvas, paskanintas drama apie trapius žmonių santykius.

Romanas sulaukė didelio susidomėjimo pasaulyje. Ir nereikia stebėtis – likimas yra mums nepažinus, paslaptingas ir neįveikiamas. Bent jau kol kas. Tačiau ar norėtumėme žinoti, kas mums rytoj nutiktų? Chloe Benjamin istorija, tikiu, įtikins, kad galimybė gyventi nežinant, kas gali nutikti rytoj, yra neabejotinos ramybės šaltinis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą