Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 22d. 20:01

Knygos recenzija. Christy Lefteri „Bitininkas iš Alepo“ – pabėgimas iš karo draskomos Sirijos

Christy Lefteri knyga „Bitininkas iš Alepo“ 15min recenzija
15min nuotr. / Christy Lefteri knyga „Bitininkas iš Alepo“

Pabėgėlių krizei, kuri buvo įtraukusį visą pasaulį, kiek atslopus, skaitytojus Lietuvoje pasiekė Anglijos rašytojos Christy Lefteri romanas „Bitininkas iš Alepo“, kuris ir kalba apie kelią, kurį išgyvenimo link turi nukakti pabėgėliai. Autorė pasakoja dviejų žmonių istoriją, kuri perpinta skausmo, baimės ir vilties. Kita vertus, šiame laike, kai pasaulis nežino, ko tikėtis ir kaip suvaldyti COVID-19 virusą, šis laikinos kasdienybės suvokimas yra labai artimas Ch.Lefteri kūriniui.

Knygą iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė, o išleido „Balto“ leidybos namai.

Londone gimusi Ch.Lefteri kurį laiką savanoriavo pabėgėlių stovykloje, kurioje išklausė ne vieną skaudžią žmogaus, palikusio savo tėvynę, istoriją. Galiausiai ji iš išgirstų istorijų sukūrė savą, kurioje papasakojo bitininko Nurio ir jo žmonos Afros gyvenimo kelią – pabėgimą iš Alepo į Didžiąją Britaniją.

Kokią istoriją pasakoja „Bitininkas iš Alepo“?

Nuris ir Afra gyvena Alepe, Sirijoje. Nuris – bitininkas, kartu su savo pusbroliu Mustafa turintis didelį bičių ūkį. Jie yra atidarę parduotuvę, kurioje pardavinėja medų ir kitus produktus, gaminamus iš bičių sunešamo derliaus. Gyvenimas eina gera linkme, tačiau Sirijoje prasideda pilietinis karas. Nujaučiama, kad norint išsaugoti gyvybes teks bėgti iš šalies. Tiek Mustafa, tiek ir Nuris su Afra karo metu netenka vaikų – tai paskatina Mustafą bėgti. Iš pradžių tėvynę palieka jo žmona, galiausiai ir jis, palikęs atsisveikinimo raštelį Nuriui.

Nuris taip pat nori bėgti, tačiau ilgesio vaikui ir apatijos tarsi užburta jo žmona Afra atsisako tai daryti – galiausiai ji sutinka palikti Alepą, kai Nuriui grasinama mirtimi. Prasideda ilga, sunki ir varginanti kelionė į Didžiąją Britaniją, kur tikimasi sulaukti prieglobsčio ir kur jų jau laukia Mustafa. Kelionė, kuri nusidriekia per Turkiją ir Graikiją. Kelionė, kuri kiekvieną dieną žymi kaip tą, kuri gali būti paskutinė jų gyvenime.

Romanas daugiasluoksnis – čia persipina daug istorijų. Vienoje jų Nuris leidžiasi į prisiminimus, koks buvo Alepas prieš karą, pasakoja, kaip vertėsi bitininkyste, kalba apie stiprią bičiulystę su savo pusbroliu. Kitoje jis kalba apie skausmą ir baimę, kurią patyrė su Afra keliaudamas iš Sirijos į Didžiąją Britaniją. Trečioji istorija yra apie laukimą – laiką, kai pabėgėliai laukia šalių sprendimo, ar jiems bus leista pasilikti ir bus suteiktas pabėgėlio statusas. Bet kiekvienoje šių istorijų galime atrasti dar daugiau mažesnių pasakojimų – šis kūrinys tarsi laiptai, o kuo daugiau kopi jais, tuo daugiau atrandi detalių. Tik šios detalės gali nebūtinai būti malonios skaitytojui – skausmo jose daug.

Man pačiam bene labiausiai įstrigo kelionės pasakojimai – kaip buvo nelegaliai bandoma patekti į valstybes, ko imamasi, norint kirsti sienas, kaip paliekamos pabėgėlių stovyklos ir kokiems drąsiems ir pavojingiems sprendimams pasiduodama, kai norima išsaugoti gyvybes bei ateitį. Visus šiuos veikėjų poelgius vienija viltis išgyventi. Šioje pasakojimo linijoje nejučia skaitytojas tarsi verčiamas prisiminti, kad šią knygą Ch.Lefteri parašė po savanoriavimo vienoje pabėgėlių stovyklų, kur ji išgirdo daug žmonių istorijų bei prisipažinimų. O tai sustiprina knygos įspūdį.

Romanas turi išskirtinę nuotaiką. Keliaujant jo puslapiais nesunku pajusti baimę, kuri persimaišo su nežinomybe. Kiekvienas puslapis tarsi kužda, kad netrukus kažkas skaudaus nutiks literatūrinių žmonių gyvenimuose, tačiau išties viskas jau būna nutikę – tai dvejopa skaitytojo patirtis, kai esi priverstas laukti kažko dar didesnio, skaudesnio, baisesnio, nors būtent tokiais žodžiai apibūdinti įvykiai jau buvo aprašyti.

Šį jausmą kuria Nurio pasakojimas – romano istorija pasakojama jo lūpomis. O tarp jo dėstomų detalių dažnai įsiterpia vidiniai išgyvenimai. Ką patiria žmogus, palikęs savo namus ir iškeliavęs į nežinomybę? Ką patiria žmogus, kurio kiekvienos dienos tikslas yra tiesiog išgyventi? Ką patiria žmogus, kuris netenka vaiko? Tai tik keli klausimai, kurie skaitytojui žadina empatiją. Tačiau kartu ši pasakojimo linija kuria ir baimės nuotaiką, kuria užsikrečia ir pats skaitytojas.

Knyga patiks tiems, kurie domisi pabėgėlių tematika, mėgstantiems daugiasluoksnius kūrinius, kuriuose realaus pasaulio aktualijos persipina su literatūrinių veikėjų išgyvenimais, o per šį junginį pasakojama istorija prikausto.

Kita vertus, „Bitininkas iš Alepo“ man pasirodė dvejopas kūrinys – jis tarsi kužda, kad pasakoja pabėgėlių istoriją, pasauliui leidžia ir arčiau pažinti tokią patirtį, bet kartu tarsi romantizuoja tokį gyvenimo kelią. Net sunku pasakyti, ko knygoje yra daugiau – vidinės kovos ar įspūdžio, kad kelionė į nežinomybę yra tarsi užprogramuota būti sėkminga. Tačiau, matyt, tokį įspūdį kurią pati autorė, kuri tokiai istorijai neišvengiamai brėžia pergalingą pabaigą.

Empatijos nestokojančiam skaitytojui ši knyga gali ne tik atverti akis, bet ir dar labiau paskatinti suprasti žmones, kurie bėga nuo skaudaus likimo savo tėvynėje. Tačiau nereikia suprasti, kad „Bitininkas iš Alepo“ tėra pabėgėlių istorija – tai pasakojimas apie vidinius žmonių karus, baimę, kurią jie gali išgyventi bet kuriame gyvenimo žingsnyje. Laikinumas ir kasdienybės trapumas taip pat artimos temos šiam kūriniui.

Mano akį kūrinys akį patraukė savo tema – neturime daug verstinės literatūros, kuri kalbėtų būtent apie pabėgėlius, žmones, kurie ieško saugumo užuovėjos. Ir, žinoma, viltis. Negalima jos nepaminėti – „Bitininkas iš Alepo“ suteikia viltį. Regis, šiame laike, kai visas pasaulis nežino, kas nutiks rytoj, kai esame apgaubti mitų apie ligas, viltis yra mūsų kasdienybės duona. Ši knyga tą ir suteikia – viltį tikėti rytojumi.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

04:35
12:16

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

01:51
02:01
00:09

Esports namai

URBAN˙/