Pagrindiniai šio romano herojai – 50-etį peržengęs kognityvinių mokslų profesorius Ralfas Mesendžeris, taip pat garsėjantis ir nuolatiniais nuotykiais su moterimis, bei rašytoja Helena Gryd, atvažiavusi į Glosterio universitetą dėstyti studentams, labiausiai trokštanti čia užsimiršti po mylimo vyro mirties.
R.Mesendžeris, negalintis ramiai praeiti nei pro vieną patrauklią moterį, nors ir turi žavią žmoną, be abejo, ima vilioti universiteto naujokę, taip nusižengdamas nerašytam susitarimui su žmona – savame kieme jokių romanų. Tačiau Helena, nors ir pripažįsta, kad profesorius ją seksualiai jaudina, nenusiteikusi tapti dar viena žaviojo Mesendžerio suviliota moterimi. Dėl daugybės priežasčių – kankinančių prisiminimų apie vyrą, moralinių sumetimų, galų gale požiūrio į religiją, santykius ir seksą. Tiesa, visa tai veikia iki tam tikro laipsnio, o keičiantis aplinkybėms, keičiasi ir požiūris.
Atrodytų, ši tema – sena kaip pasaulis, ir kažką ypatingai naujo sugalvoti čia sunkiai įmanoma. Tačiau rašytojas to nė nesistengia daryti, netgi atvirkščiai – motyvai, emocinės reakcijos atrodo lengvai nuspėjamos ir netgi balansuojančios ties klišių riba. Tačiau tuo taip pat parodoma, kad galbūt iš tiesų viskas yra pakankamai standartiška ir nuspėjama? Galbūt net įdomesni kiti klausimai, kuriuos kelia šis viliojimo procesas – apie seksualinių impulsų valdymą, apie ribą tarp jausmų ir pareigos, apie atleidimą, susitaikymą, sekso reikšmę (taip, seksas šioje knygoje vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį), kas yra tikras žmonių artumas, o kas – tik aistra.
Šie Helenos ir Ralfo tarpusavio santykiai – tik viena iš „Mintijimo...“ temų. Knygoje diskutuojama apie mokslo ir humanitarinių mokslų neatitikimus, kognityvinius mokslus ir dirbtinį intelektą, religingumą, politiką ir sąmonę, akademinį gyvenimą. Čia sugrūsta tikra temų mišrainė, galinti suteikti nemažai apmąstymų įvairiose srityse, tačiau tarp jų nesunku ir paklysti, o knygos tempas dėl to itin banguotas.
Šiam pasakojimui rašytojas pasirinko pakankamai originalią formą – abu herojai savo mintis, jausmus perteikia dienoraščiuose. Ji, kaip ir priklauso tradicinės pasaulėžiūros žmogui, išgyvenimus rašo sąsiuvinyje, na, o mokslininkas dienoraštį įrašinėja balsu. Dalis veiksmo pasakojama labiau tradiciniu būdu – trečiuoju asmeniu, iš šono.
Dienoraščio forma mėginta atskleisti ir psichologinius vyrų ir moterų skirtumus, tai, kaip jie interpretuoja tą patį įvykį. Šis bandymas įdomus – intriguojančiai atrodo scena, aprašyta iš šono, o vėliau pateikta abiejų personažų akimis. Turbūt ne vienam kils minčių, kaip klaidingai mes dažnai iš tiesų interpretuojame kitų žmonių mums siunčiamus signalus. Tiesa, Helenos dienoraštis vietomis atrodo kiek nenatūralus, detalių aprašymas ir sausokas stilius tarsi prieštarauja pačiam dienoraščio principui.
D.Lodge dažnai vadinamas satyros meistru, tačiau jo humoras iš tiesų yra slypintis kiek giliau, jam suprasti dažnai reikia kontekstinių žinių. Pavyzdžiui, Helenos studentai rašo darbus, kuriuose subtiliai parodijuojami žinomi rašytojai. Tačiau atpažinti, kas ir kaip čia parodijuojama, nėra taip jau ir paprasta. Lygiai kaip ir akademinio gyvenimo klišės, kurias parodijuoja D.Lodge – tam reikia žinoti kontekstą. Kartais netgi kyla mintys, kad skaitytoją rašytojas šiek tiek mausto, nes sunku suprasti, kur prasideda ir kur baigiasi parodija.
D.Lodge rašo žaismingai, ir net pakankamai sudėtingos filosofinės ar mokslinės mintys pateikiamos paprastai, tad skaitymas neprailgsta. Tačiau galbūt tas lengvumas ir palieka tokį dviprasmišką įspūdį, kad nuslysta kiek paviršiumi?
